2013-03-15 Nr. AB-588-3-64-3-00737-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-255/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02737-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjai R. K.,

pareiškėjos atstovei advokatei Laimai Markevičienei,

atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos atstovui advokatui Dainiui Baronui,

apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. ir atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. pareiškimą atsakovams Raseinių rajono savivaldybės administracijai ir Raseinių rajono savivaldybei dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. (5.4)A2-463P „Dėl R. K. atleidimo“, kuriuo ji buvo atleista iš Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą; 2) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą; 3) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnautojo pareigas, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 1994 m. spalio 24 d. dirbo Raseinių rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriuje, kuris dėl reorganizacijos keletą kartų keitė pavadinimą. Nuo 2011 m. spalio 31 d. atleista iš užimamų pareigų panaikinus Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybę. Nesutiko su Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-463P „Dėl R. K. atleidimo“.

Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybės teisę būti palikti tarnyboje mažinant pareigybių skaičių įstaigoje, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normomis. Pažymėjo, jog, dirbdama Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje valstybės tarnyboje, ji buvo Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos narė ir buvo informuota, kad 2011 m. birželio 8 d. raštu Raseinių rajono savivaldybės administracija informavo Raseinių rajono savivaldybės darbuotojų profesinę sąjungą, jog Raseinių rajono savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. (1.1) TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ ir kad šio sprendimo įgyvendinimo metu, perskirstant funkcijas tarp padalinių ir darbuotojų bus atleidžiama dalis darbuotojų.

Bendras numatomas atleisti darbuotojų skaičius yra 20, atleidžiant bus vadovaujamasi DK 135 straipsnyje įtvirtintais atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijais. Nurodė, jog DK 135 straipsnio l dalies 3 punktas numato, kad pirmenybės teisė būti paliktam dirbti suteikiama darbuotojams, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą. Teigė, kad Socialinės paramos skyriuje ji pradėjo dirbti 1994 m. spalio 21 d., nuo 2007 m. sausio 16 d. konkurso būdu buvo priimta į karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Jos stažas valstybės tarnyboje atleidimo dieną buvo 9 metai 6 mėnesiai 22 dienos, nepertraukiamas darbo stažas savivaldybėje – 17 metų, todėl ji pagrįstai tikėjosi nebūti atleista iš darbo, kadangi ne tik pagal savo darbo stažą tose pareigose (17 metų), bet ir pagal socialinę padėtį (išlaiko neįgalų vyrą, studentę dukrą) turėjo pirmumo teisę būti palikta dirbti. Be to, jos turima kvalifikacija nebuvo žemesnė už kitų Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje dirbusių specialistų kvalifikaciją, ji turėjo III kvalifikacinę klasę, ko neturėjo kiti skyriuje dirbantys specialistai.

Ji kasmet tobulino profesinę kvalifikaciją, per tarnybos laikotarpį nebuvo bausta drausminėmis nuobaudomis, o atliekant kasmetinį karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą, buvo vertinama tik gerai arba labai gerai. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos veikloje, buvo savivaldybės profesinės sąjungos moterų tarybos pirmininkė. Tačiau darbdavys pasirinko ne ją, o kitą darbuotoją. Pareiškėja nesutiko su tokiais atsakovo motyvais, kadangi įstatymas imperatyviai nustato sąlygas, kurios yra vertinamos sprendžiant klausimą dėl darbuotojo pirmumo teisės būti paliktam dirbti.

Manė, kad tokie procedūriniai pažeidimai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus bei sudaro pagrindą naikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. (5.4)A2-463P „Dėl R. K. atleidimo“.

Pareiškėja nurodė, jog ji 2011 m. birželio 27 d. gavo įspėjimą, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. imtinai panaikinamas Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrius, kaip atskiras struktūrinis vienetas, tiesiogiai pavaldus administracijos direktoriui, ir šio skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Šiuo įspėjimu buvo informuota, kad įspėjamuoju laikotarpiu, t. y. iki 2011 m. spalio 31 d. imtinai, jai bus siūlomos to paties lygio ir kategorijos karjeros tarnautojo pareigos, o jei tokių nebus – žemesnės kategorijos pareigos.

Taip pat jai sutikus galėtų būti paskirta į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių nebūtų ir ji sutiks, bus paskirta į žemesnės kategorijos pareigas, atitinkančias turimus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus. Jei iki pareigybės panaikinimo, t. y. 2011 m. spalio 31 d., ji nebus paskirta į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tai iš užimamų pareigų bus atleista nuo 2011 m. spalio 31 d. Pažymėjo, jog šiame įspėjime apie pareigybės panaikinimą vadovaujamasi ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d.

įsakymu Nr. (1.1) TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“, kuris 2011 m. spalio 17 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr.(5.4)Ar-396P buvo išdėstytas nauja redakcija, todėl ir įspėjimas dėl pareigybės panaikinimo turėjo būti įteiktas prieš keturis mėnesius, kadangi pasikeitė pagrindas, kuriuo buvo remtasi 2011 m. birželio 27 d. įspėjime apie pareigybės panaikinimą. Taip pat pareiškėja nurodė, kad iš valstybės tarnybos buvo atleista 2011 m. spalio 31 d., kuri buvo nedarbo diena, ir dėl šios aplinkybės jos atleidimas yra neteisėtas.

Teigė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakyme Nr. (5.4) A2-245P „Dėl 2011 m. gegužės 31 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. (1.1) TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ įgyvendinimo ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašo patvirtinimo” yra nurodyta: Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius – 13 specialistų, iš kurių 4 vyriausieji A lygio 8 kategorijos specialistai.

Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. (5.4) A 2-396P „Dėl 201l m. birželio 16 d. administracijos direktoriaus įsakymo Nr. (5.4)-245P „Dėl 201l m. gegužės 31 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. (1.1) TS-60“ Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ įgyvendinimo ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašo patvirtinimo“ 1 punkto priedo pakeitime nurodyta:

Švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyrius – 12 specialistų, iš kurių 4 vyriausieji A lygio 8 kategorijos specialistai. Pažymėjo, jog pastarajame įsakyme panaikinama vienintelė specialisto pareigybė. Nurodė, kad abiejuose Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose dėl savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų sąrašo patvirtinimo pareiškėjos A klasės 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė išliko ir nebuvo panaikinta.

Sprendžiant jos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo klausimą, manė, kad reikia įvertinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 201l m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtintą Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą ir jo pagrįstumą.

Pažymėjo, kad ji iki atleidimo iš valstybės tarnybos Raseinių rajono savivaldybės administracijoje dirbo Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigose ir jos pareigybės aprašymas buvo patvirtintas Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-158P. Pažymėjo, jog pagal pareigybės aprašymą šiai pareigybei buvo keliami specialūs reikalavimai, be kita ko, turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities vadybos ir verslo administravimo krypties (bakalauro ar magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą (6.1 punktas).

Nurodė, jog struktūrinių pertvarkymų metu panaikinus Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrių su 10 valstybės tarnautojų pareigybių ir 4 darbuotojų pareigybėmis, įsteigtas Socialinės paramos skyrius su 9 valstybės tarnautojų pareigybėmis bei 4 darbuotojų pareigybėmis, pavaldus Švietimo ir socialinių reikalų departamentui. Skyriaus struktūroje buvo ir liko keturi A lygio 8 kategorijos vyriausieji specialistai, kuriems Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4) A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei patvirtinti pareigybių aprašymai.

Pareigybių aprašymo 6.1 punkte iškeltas specialusis reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą. Pažymėjo, jog pareigybei buvo padidintas išsilavinimo reikalavimas. Manė, kad specialaus reikalavimo įtraukimas negali būti pateisinamas, nes pareigybės funkcijos išliko tos pačios, pati pareigybė savo turiniu ir esme nesikeitė, o specialaus reikalavimo įtraukimas yra dirbtinis, sudarantis sąlygas konkuruojant su kitais tarnautojais vertinti jos kvalifikaciją kaip nepakankamą ir ją pašalinti iš valstybės tarnybos konkrečiose pareigose.

Jos paminėtų vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymų A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojams atsakovas iškėlė specialiuosius reikalavimus išsilavinimui ne tik nustatydamas reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį bakalauro ir magistro laipsnį, bet ir sukonkretino kryptis: socialinių mokslų studijų srities, edukologijos, ekonomikos, taip skirdami kiekvieną pareigybę konkrečiam skyriaus tarnautojui, kad ji negalėtų su konkrečiais asmenimis konkuruoti pagal turimą atleidimo metu 9 metų 6 mėnesių stažą valstybės tarnyboje.

Darė išvadą, kad A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktu sukurti specialieji reikalavimai pareigybei yra fiktyvūs, sudarė sąlygas neteisėtai ją atleisti.

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad ją atleidžiant iš pareigų į skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę perkelta buvusi vedėja A. P.. Teigė, jog buvusi skyriaus vedėja išsaugojo darbo vietą valstybės tarnyboje ir sutiko iš turimos A lygio 13 kategorijos pareigybės pereiti į A lygio 8 kategorijos pareigas, o Raseinių rajono savivaldybės administracija tarnautoją perkėlė neatsižvelgdama į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio l dalį. Pabrėžė, jog toks tarnautojo perkėlimas būtų pateisinamas tik esant laisvai pareigybei, tačiau, kaip matyti iš vykdytų struktūrinių pertvarkymų, savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriuje A lygio 8 kategorijos vyriausiųjų specialistų pareigybių skaičius nekito ir pareigybė nebuvo laisva. Nurodė, jog įvyko toks pertvarkymas, kuris iš esmės nelėmė nei skyriaus funkcijų vykdytų socialinės paramos srityje pasikeitimo, nei A lygio 8 kategorijos skyriaus specialistų, nei pareiškėjos vykdytų funkcijų pasikeitimo, liko tos pačios pareigybės su specialiaisiais reikalavimais, išliko tos pačios veiklos sritys, kaip išliko ir pareiškėjos pareigybės paskirtis.

Taip pat pareiškėja nurodė, kad atsakovas teigia, jog vykdant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį jai buvo suteikta galimybė dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procese, t. y. viešai skelbiant buvo suteikta išsami informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat apie pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį ar kitokį atitinkamos institucijos ar jos padalinio reorganizavimą, bei laikosi pozicijos, kad atsakovas įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje byloje Nr. A143-l371/2011 suformuotas nuostatas ir įspėjimo laikotarpiu pareiškėjai pateikė visą išsamią informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti. Pareiškėja skunde teigė, jog jokios viešos informacijos apie esamas laisvas vietas ar pareigybes, kurias numatoma įsteigti, iki atleidimo dienos nebuvo pateikta, tai reglamentavo tik administracijos direktoriaus įsakymai. Pažymėjo, jog jai nebuvo reikalo dalyvauti užimamos pareigybės panaikinimo procese ar ieškoti kito darbo, kadangi faktiškai jos pareigybė nebuvo naikinama.

Pareiškėjos nuomone, atleidžiant ją iš Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų, nebuvo laikytasi teisės aktų reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos, todėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius yra atsakingas už jai padarytą neturtinę žalą. Atleidžiant ją iš pareigų nebuvo atsižvelgta į tai, jog Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje ji dirba daugiau nei 17 metų, jos vyras turi negalią (netekęs 60 procentų darbingumo), duktė yra studentė, į tai, kad pareiškėja turi aukštą kvalifikaciją, pakankamai praktinių įgūdžių ir patirties dirbti šį darbą, yra gavusi ir Raseinių rajono savivaldybės mero ir administracijos direktoriaus padėkų už gerą darbą asmeninių jubiliejų ir profesinių švenčių proga. Nurodė, jog dėl neteisėto atleidimo patyrė didelį dvasinį sukrėtimą (po atleidimo dienos teko kreiptis į medikus), nerimauja dėl savo ateities, nes neteko pajamų šaltinio, tapo socialiai pažeidžiama, nes sumažėjo draugų ratas, nutrūko socialiniai ryšiai, tai turi įtakos ir jos sveikatai. Pažymėjo, jog po tokių patirtų įvykių pablogėjo ir jos vyro sveikata, nes po medikų apžiūros 2012 m. balandžio 11 d. jam buvo numatyta ir antro klubo sąnario operacija, ji buvo planuojama jai dar dirbant Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje. Teigė, jog ją neteisėtai atleidus iš darbo jos šeima prarado pagrindinį šeimos pajamų šaltinį, dėl to iškyla finansinių problemų, ruošiantis atlikti minėtą operaciją. Pareiškėja jaučiasi įžeista ir šmeižiama dėl Raseinių rajono savivaldybės vadovų, mero ir administracijos direktorės rajono spaudoje, krašto televizijos laidose ir pokalbiuose su gyventojais nuolat pateikiamų tiesos neatitinkančių jos atleidimo motyvų, kaltinimų nekompetencija, gebėjimų trūkumu ir blogu darbu, todėl prašė priteisti patirtą neturtinę žalą (10 000 Lt).

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja R. K. neginčija Raseinių rajono savivaldybės reorganizacijos teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau teigia, kad jos pareigybė po atliktos Raseinių rajono savivaldybės administracijos reorganizacijos nebuvo panaikinta ir išliko. Su pareiškėjos pozicija nesutiko, nes pareiškėja iki reorganizacijos buvo Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė, o įgyvendinant 2011 m. gegužės 31 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimą Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4) A2-245P „Dėl 2011 m. gegužės 31d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. (1.1) TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ įgyvendinimo ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašo patvirtinimo“ Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrius buvo panaikintas, kartu buvo panaikinta ir šio skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Todėl manė, kad pareiškėjos iki atleidimo užimta pareigybė buvo panaikinta ir neišliko, kaip neišliko ir struktūrinis padalinys, t. y. Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrius, kuriame valstybės tarnautojo pareigas ėjo pareiškėja.

Nurodė, jog pareiškėja motyvuodama savo teiginį dėl tariamai išlikusios pareigybės apeliuoja į tai, kad 2011 m. gegužės 31 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ įsteigtas Švietimo ir socialinio reikalų departamento Socialinės paramos skyrius bei jame patvirtintos 4 vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės, tačiau, analizuojant pareiškėjos skunde nurodomą Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, patvirtintą Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-158P, akivaizdu, kad šiame pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos bei jų mastas, lyginant su Švietimo ir socialinio reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės) tarnautojo pareigybės aprašyme nurodytomis funkcijomis, yra skirtingi, naujuose pareigybių aprašymuose priskirtas funkcijų sąrašas yra platesnis, t. y. tokiu būdu 5 tarnautojų funkcijos perskirstytos 4 tarnautojams, ir tai paneigia pareiškėjos motyvus, jog jos ankstesnės pareigos po reorganizacijos nebuvo panaikintos ir yra išlikusios. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos, kad teismas nevertina reorganizacijos tikslingumo, nes viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už valstybės politikos įgyvendinimą jam pavestoje srityje, nustatydamas administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2010).

Pažymėjo, kad nepaisant to, jog pareiškėja iki reorganizacijos ėjo Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigas, kurioms buvo nustatytas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą (6.1 punktas), priimant pareiškėją į valstybės tarnybą į šį reikalavimą tinkamai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėja į minėtas pareigas dėl savivaldybės administracijos darbuotojų netinkamo darbo buvo priimta vien tik įvertinus tai, jog pastaroji ilgą laiką dirbo Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje, pakankamai neįsigilinus į pastarosios išsilavinimą.

Teigė, kad iš naujo įvertinus minėtą aplinkybę buvo padaryta išvada, jog pareiškėja atitinkamo išsilavinimo neturi. Nurodė, jog, kaip matyti iš byloje esančio pareiškėjos diplomo, pareiškėja yra įgijusi prekybos pramoninėmis prekėmis organizavimo specialybę. Pabrėžė, jog minėta specialybė neatitinka nei vienos iš Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. V-231 patvirtintų mokslo krypčių bei sričių, taip pat ir socialinės srities. Pažymėjo, jog Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 212, 4.1.2 punkte nustatyta, kad nereglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą vykdo darbdavys.

Nurodė, jog atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija, pakartotinai įvertinęs pareiškėjos turimą mokslo kvalifikaciją, ją vertino kaip netinkamą Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigoms užimti, t. y. neatitinkančią keliamo reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų srities išsilavinimą. Darė išvadą, kad pareiškėja neatitinka specialiųjų reikalavimų (išsilavinimo), keliamų Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigoms užimti, o šis trūkumas negali būti pašalintas mokymų metu.

Nurodė, jog analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1784/2008. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjos užsienyje įgytas išsilavinimas nėra Lietuvoje pripažintas kaip aukštasis universitetinis, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. ISAK-522 „Dėl Išsilavinimo klasifikatoriaus patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) bei Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 212.

Atsakovo nuomone, net nedetalizuojant konkrečių DK 135 straipsnyje nurodytų pirmumo būti paliktam dirbti pagrindų, akivaizdu, jog konkrečiu atveju pareiškėjai pirmumo teisės taikyti nėra pagrindo, nes darbo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą valstybės tarnautojams nustato Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis. Nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytos garantijos yra siejamos tik su pačiu pareigybės panaikinimo faktu ir nėra diferencijuojamos atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių tarnautojo einama pareigybė yra naikinama. Pažymėjo, jog dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo jurisprudencijoje aiškindamas DK 135 straipsnio nuostatas, taip pat yra pažymėjęs, kad DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų darbuotojų pirmenybės teisė nėra absoliuti, o yra sąlyginė, jos taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos (DK 135 straipsnio 2 dalis).

Analogiškai vertino pareiškėjos teiginius dėl tariamai netinkamo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų taikymo. Teigė, kad pareiškėja pagal savo dalykines savybes neatitiko reikalavimų, nustatytų Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei, ir pagal savo išsilavinimą, kuris yra susijęs su buities prekių pardavimo organizavimu, bei dalykines savybes negalėtų tinkamai įgyvendinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriui nustatytų svarbiausių uždavinių, tinkamai vykdyti socialinės paramos administravimo, o atsakovas, nepaskirdamas pareiškėjos į jos nurodytas pareigas ir nesiūlydamas jai jų užimti, nepažeidė pareiškėjos teisių, numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, DK 135 straipsnyje.

Atsakovas nurodė, jog naujame Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriuje įsteigtos 4 A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybės, kurias užėmė valstybės tarnautojos R. M., R. S., A. P. bei D. Š.. Pažymėjo, jog R. M. atitiko Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkte keliamą specialų reikalavimą – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities edukologijos krypties (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą, nes 1986 metais yra baigusi Šiaulių K.

Preikšo pedagoginio instituto ikimokyklinės pedagogikos kursą. Paminėjo, kad šias pareigas einanti R. M. Raseinių rajono savivaldybės administracijoje dirba nuo 1994 metų (DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), jos darbas buvo vertinamas labai gerai ir suteikta 3 kvalifikacinė klasė. Teigė, kad R. S. atitiko Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkte keliamą specialų reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities ekonomikos krypties (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą, be to, jos kvalifikacija yra aukštesnė negu pareiškėjos, ji yra nepriekaištinga tarnautoja tiek pagal asmenines, tiek pagal dalykines savybes, jai suteikta aukštesnė 2 kvalifikacinė klasė (Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnis).

Nurodė, kad A. P. atitiko Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.4 punkte keliamą specialų reikalavimą turėti ne mažesnę kaip 2 metų darbo patirtį formuojant ir įgyvendinant rajono socialinę politiką, rengiant socialines programas ir šias pareigas einanti A. P. Raseinių rajono savivaldybės administracijoje dirba nuo 1994 metų (DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), jos darbas buvo vertinamas labai gerai ir suteikta aukščiausia 1 kvalifikacinė klasė. Pažymėjo, kad D. Š. atitiko keliamą specialų reikalavimą – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą (6.1 punktas), nes D.

Š. 1990 metais baigė Šiaulių pedagoginio instituto ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialybės visą, t. y. 5 metų, kursą ir įgijo ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos dėstytojo, ikimokyklinio auklėjimo metodininko specialybę, jos įgyta kvalifikacija, remiantis švietimo ir mokslo ministro 2002 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 754 2 punktu, atitinka pareigybės aprašymo 6.1 punkte nurodytą išsilavinimą, be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. V-231 patvirtintu mokslo sričių ir krypčių sąrašu, D.

Š. išsilavinimas yra socialinės srities. Teigė, kad, atsižvelgus į Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto priskirtas funkcijas, akivaizdu, jog šias funkcijas tinkamiau atliks ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialybės išsilavinimą turintis asmuo lyginant su asmeniu, turinčiu prekybos pramoninėmis prekėmis organizavimo išsilavinimą. Be to, D. Š. yra nepriekaištinga valstybės tarnautoja tiek pagal asmenines, tiek pagal dalykines savybes.

Atsiliepime taip pat nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atleidimas iš darbo atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi nėra sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjos R. K. pareiškimą ir patikslintą pareiškimą tenkino iš dalies: administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą nutraukė; pripažino pareiškėjos R. K. atleidimą iš valstybės tarnybos (Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų) neteisėtu; panaikino Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. (5.4) A2-463P „Dėl R. K. atleidimo“ dalį, kuria R. K. iš valstybės tarnybos (Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų) atleista nuo 2011 m. spalio 31 d., ir pripažino, kad pareiškėja R. K. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų atleista teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjai R. K. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjos vidutinį vienos dienos darbo užmokesčio dydį – 129,73 Lt; priteisė iš Raseinių rajono savivaldybės pareiškėjai R. K. 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 43 straipsnio 1, 2 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-174/2011, nutartimis administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Nustatė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijoje struktūriniai pokyčiai buvo vykdomi, atsižvelgiant į nepakankamą darbo užmokesčio finansavimą bei imantis priemonių, siekiant tinkamai, kvalifikuotai ir su mažesniais žmoniškaisiais ištekliais atlikti teisės aktais pavestas funkcijas. Raseinių rajono savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“, kuriuo patvirtino naują Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūrą, sprendimą vykdyti pavedė Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriui. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245P patvirtino Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą nuo 2011 m. lapkričio 1 d., kurį 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-396 P pakeitė ir išdėstė nauja redakcija.

Pažymėjo, kad ginčijamame įsakyme nurodoma, jog pareiškėja R. K. buvo atleista panaikinus Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrių bei šio skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, todėl šioje byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti yra aktualus Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus pertvarkymas bei vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybių panaikinimas. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas teismui pateiktoje Pažymoje dėl struktūrinių pertvarkymų nurodė, kad buvo panaikintas Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrius su 10 valstybės tarnautojų pareigybių (skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos; dviejų vyriausiųjų specialistų A lygio 10 kategorijos; dviejų vyriausiųjų specialistų A lygio 9 kategorijos, keturių vyriausiųjų specialistų A lygio 8 kategorijos; vieno vyresniojo specialisto B lygio 7 kategorijos) ir 4 darbuotojų pareigybėmis ir įsteigtas Socialinės paramos skyrius, pavaldus Švietimo ir socialinių reikalų departamentui, su 9 valstybės tarnautojų pareigybėmis (skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos; vieno vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos; dviejų vyriausiųjų specialistų A lygio 9 kategorijos, keturių vyriausiųjų specialistų A lygio 8 kategorijos; vieno vyresniojo specialisto B lygio 7 kategorijos) bei 3 darbuotojų pareigybėmis.

Nustatė, kad minėtoje pažymoje nurodyta, jog iš skyriaus funkcijų buvo išimtos funkcijos, susijusios su sveikatos apsaugos funkcijomis, kurias vykdė vienas valstybės tarnautojas ir vienas darbuotojas, ir perduotos savivaldybės gydytojo pareigybei. Trūkstant savivaldybės lėšų skyriuje buvo panaikintos dvi pareigybės, finansuojamos savivaldybės biudžeto lėšomis, o likusiems dirbti darbuotojams tenka intensyviau dirbti. Iš skyriaus buvo atleistos dvi darbuotojos, dirbančios pagal darbo sutartį, buvusi skyriaus vedėja A. P. jai sutinkant buvo perkelta į A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, atleista skyriaus vyriausioji specialistė A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautoja R.

K., skyriaus vyriausioji specialistė A lygio 10 kategorijos valstybės tarnautoja perkelta į savivaldybės gydytojo pareigybę, nepriklausančią skyriui, į skyrių atkelta darbuotoja, dirbanti pagal darbo sutartį (apskaitai), iš buvusio Biudžeto skyriaus vykdyti funkcijas, susijusias su buhalterine apskaita.

Teismas nustatė, jog po struktūrinių pertvarkymų Socialinės paramos skyriuje neliko vienos vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos pareigybės bei vienos darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės, išliko visos (keturios) ginčui išspręsti aktualios vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės. Palyginęs Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus nuostatus, patvirtintus Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-153P, ir naujai įsteigto Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus nuostatus, patvirtintus Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-438P, nustatė, jog naujai įsteigtas Socialinės paramos skyrius perėmė visus Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus uždavinius bei funkcijas, susijusias su socialinės apsaugos politikos įgyvendinimu. Teismas konstatavo, kad struktūrinių pertvarkymų metu Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vykdytos funkcijos buvo sumažintos ta apimtimi, kiek jos buvo susijusios su sveikatos apsauga. Socialinės paramos skyriaus kompetencija socialinių reikalų srityje nepasikeitė ir šiuo metu skyrius vykdo iš esmės tapačias funkcijas.

Teismas, palyginęs Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-158P patvirtintus Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos pareigybių, kurias užėmė pareiškėja R. K. ir R. M., aprašymus, nustatė, jog R. K. bei R. M. vykdė iš esmės vienodas funkcijas, pareigybių paskirtis nesiskyrė. Nurodė, kad minėtos pareigybės skyrėsi tuo, jog R. M. užimamos pareigybės aprašyme buvo numatyta funkcija – atrinkti archyvines bylas ir perduoti jas archyvą tvarkančiam specialistui (7.19 punktas). Pažymėjo, kad pareiškėja R. K. teismui nurodė, jog tokią funkciją ji taip pat vykdė, į bylą pateikė Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. rugpjūčio 23 d. įsakymą Nr. 222P, 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. (5.2)-A2-370 P, 2005 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 12P, kuriais pareiškėjai laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 23 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. buvo priskirtos papildomos funkcijos – sudaryti Socialinės paramos skyriaus bylų nomenklatūrą, apyrašus, suderinti juos su valstybinio archyvo filialu Kaune, priimti bylas saugoti ir laiku sutvarkytas nustatyta tvarka perduoti archyvui, atrinkti bylas naikinti, surašyti naikinimo aktus. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėja taip pat vykdė funkcijas, susijusias su archyvinių bylų tvarkymu, ir konstatavo, jog pareiškėjos bei R. M. eitos pareigos funkcijų prasme buvo vienodos.

Palyginęs pirmiau minėtų pareigybių funkcijas su, kaip atsakovas nurodo, naujai įsteigtų Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P patvirtintų A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigybių, kurias šiuo metu vykdo R. M. bei D. Š., funkcijomis, nustatė, jog panaikintų ir tariamai naujai įsteigtų pareigybių funkcijos iš esmės tapačios. Šiuo metu R. M. užimamų pareigų funkcijos identiškos panaikintoms, D. Š. funkcijos papildytos šiomis funkcijomis – saugo asmens duomenų paslaptį bei duomenis, gaunamus pagal savivaldybės ir rajono savivaldybės administracijos vardu sudarytas sutartis iš institucijų bei įstaigų joms teikiamus, ne ilgiau, nei to reikalauja asmens duomenų tvarkymo tikslai; atrenka archyvines bylas ir perduoda jas archyvą tvarkančiam specialistui. Teismo nuomone, minėtų naujų funkcijų priskyrimas pareigybei nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjos vykdytos funkcijos bei pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta, nes funkcija saugoti asmens duomenų paslaptį reglamentuota teisės aktais, kurių vykdydami pareigas valstybės tarnautojai privalo laikytis.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjos eitos A lygio 8 kategorijos pareigos realiai nebuvo panaikintos. Pažymėjo, jog vien tik teisės aktų, kuriais kompetentinga institucija patvirtino atsakovo struktūrinius pertvarkymus, t. y. Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. priimto sprendimo Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“, Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-245P ir 2011 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-396P, galiojimas nesudaro teisinių prielaidų konstatuoti, kad struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta, nes struktūrinių pertvarkymų metu buvo panaikintas skyrius bei pakeistas skyriaus pavaldumas, kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi, 8 dalies 1 punktu, Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (toliau – ir Metodika), 11, 12 punktais. Darė išvadą, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams yra suteikta diskrecijos teisė valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose nustatyti specialiuosius reikalavimus, tačiau jie turi būti pareigybės paskirtimi, bendrosiomis ir/ar specialiosiomis veiklos sritimis, priskiriamų funkcijų pobūdžiu ir suformuluoti taip, kad juos būtų galima objektyviai patikrinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3199/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-346/2011). Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus diplomus Nr. 229097, Nr. 228866, Studijų kokybės vertinimo centro 2004 m. gruodžio 9 d. pažymą Nr. 14-1138, darė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ji turi socialinių mokslų studijų srities ar socialinių mokslų studijų srities edukologijos krypties išsilavinimą, ir konstatavo, jog pareiškėja neatitinka Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P patvirtintų Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių, šiuo metu užimtų R. M. ir D. Š., aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų.

Teismas nustatė, kad pareiškėja reikalavimą panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą teismui pateikė 2012 m. liepos 19 d. pateikdama patikslintą skundą. Pabrėžė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija 2011 m. gruodžio 23 d. teismui pateikė medžiagą, taip pat ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtintų A lygio 8 kategorijos Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių aprašymus. Su šia bylos medžiaga pareiškėja buvo supažindinta 2012 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje, todėl teismas sprendė, jog nuo šio momento pareiškėja turėjo sužinoti skundžiamo akto turinį ir kartu galimus jos teisių pažeidimus. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos reikalavimas – panaikinti minėto pareigybės aprašymo 6.1 punktą – buvo priimtas, praleidus nustatytus padavimo terminus, pareiškėja neprašo šio termino atnaujinti, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą administracinę bylą dėl šio reikalavimo nutraukė.

Teismas pažymėjo, jog Socialinės paramos skyriuje įsteigtai pareigybei nustatytas specialusis reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą – yra pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti šiai pareigybei priskirtas funkcijas ir uždavinius. Nustatė, jog pareiškėjos eitų pareigų aprašyme atsakovas be studijų srities buvo nurodęs ir studijų kryptį, kas pagal Metodiką nėra privaloma. Socialinės paramos skyriuje įsteigtoms pareigoms atsakovas nustatė specialų reikalavimą – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą, t. y. nebenurodė studijų krypties. Teismo nuomone, toks specialaus reikalavimo nustatymas pateisinamas, nes pareigybės uždaviniai ir funkcijos nesikeitė. Teismo nuomone, tai, jog pagal atsakovą pareiškėjos išsilavinimas iki struktūrinių pertvarkymų atitiko pareigybei keliamą specialų reikalavimą, nesudaro teisinių prielaidų teismui grąžinti pareiškėją į Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjos išsilavinimas yra socialinių mokslų srities, taip pat, kad šiuo metu institucijoje yra laisva pareigybė, į kurią būtų galima grąžinti pareiškėją.

Teismas nustatė, jog apie pareigybės panaikinimą pareiškėja buvo įspėta tinkamai ir laiku. Raseinių rajono savivaldybės administracija 2012 m. kovo 24 d. teismui pateikė „Pažymą dėl R. K. dalyvavimo pareigybių steigimo ir naikinimo procedūrose“, kurioje nurodoma, kad pareiškėja pasirašytinai buvo supažindinta su Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245P bei su 2011 m. spalio 17 d. administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (5.4)A2-396P „Dėl 2011 m. birželio 16 d. administracijos direktoriaus įsakymo Nr. (5.4)A2-245P „Dėl 2011 m. gegužės 31 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ įgyvendinimo ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašo patvirtinimo“ 1 punkto pakeitimo“, kurio priedu buvo patvirtintos visos administracijos ir Socialinės paramos skyriuje įsteigtos pareigybės bei šių pareigybių aprašymai, tačiau byloje nustatė, kad Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus darbuotojų ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai buvo patvirtinti 2011 m. spalio 19 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (5.4)A2-439P. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog su šiuo įsakymu ar pareigybių aprašymais pareiškėja būtų supažindinta, todėl konstatavo, jog atsakovas pažeidė pareiškėjos teisę dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje. Pažymėjo, jog pareiškėja nebuvo informuota apie Raseinių rajono savivaldybės administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį, todėl pareiškėja neturėjo galimybės pretenduoti ar pateikti savo argumentų dėl tokio pretendavimo bei priimti atsakovo pateikto pasiūlymo užimti Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos atleidimas iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų pripažintinas neteisėtu.

Teismas konstatavo, jog pareiškėja negali būti grąžinta į darbą, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytu alternatyviu pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdu. Sprendė, kad Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymo dalis, kuria pareiškėja iš Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų atleista nuo 2011 m. spalio 31 d., naikintina nustatant, kad R. K. iš valstybės tarnybos atleidžiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, be to, pareiškėjai priklauso išeitinė išmoka, apskaičiuojama pagal DK 140 straipsnio 1 dalies taisykles, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2011 m. spalio 31 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Nustatė, kad pareiškėjai buvo išmokėta išeitinė išmoka, todėl jos pareiškėjai nepriteisė.

Spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas vadovavosi DK 250 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.271 straipsniu. Pripažino, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą. Akcentavo, kad dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais, tačiau, kaip matyti, pareiškėja Raseinių rajono savivaldybėje dirbo daugiau nei septyniolika metų, drausminių nuobaudų neturėjo, dirbdama nuolat kėlė kvalifikaciją, vertinama buvo tik gerai arba labai gerai, todėl, teismo nuomone, neteisėtas pareiškėjos atleidimas iš darbo pareiškėjai sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Pareiškėjos nurodytus argumentus, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų sumažėjo jos draugų ratas, pareiškėja susirgo, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes pareiškėja šių aplinkybių neįrodė. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjos nurodomi sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl jos neteisėto atleidimo iš darbo.

III. Pareiškėja R. K. apeliaciniu skundu prašo: 1) Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė, kad pareiškėja R. K. iš karjeros valstybės tarnautojos pareigų atleista teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei dalį, kuria teismas nusprendė priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pakeisti – grąžinti R. K. į valstybės tarnautojo pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį dėl administracinės bylos dalies dėl reikalavimo panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo” patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkto nutraukimo pakeisti – panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo” patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą; 3) kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas, sprendimu konstatavęs, kad pareiškėjos pareigybė nebuvo realiai panaikinta, t. y. nustatęs, jog iš valstybės tarnybos ji buvo atleista be teisėto pagrindo, nepagrįstai netenkino reikalavimo grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą Raseinių rajono savivaldybės administracijoje, taikė alternatyvų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdą – konstatavo, kad santykiai valstybės tarnyboje nutrūko teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos ir priteisė iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsižvelgęs į nustatytą pareiškėjos vidutinį vienos dienos darbo užmokesčio dydį – 129,73 Lt. Teigia, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino DK 297 straipsnio 4 dalį.

2) Pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjos atitikimu 2011 m. spalio 19 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. (5.4)A2- 439P patvirtintų Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių aprašymuose nustatytiems bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams, ir nepagrįstai negrąžino pareiškėjos į valstybės tarnybą. Pažymi, kad jos turima kvalifikacija ir darbo patirtis, gebėjimai ir dalykinės savybės leido užimti tiek buvusias iki struktūrinių pertvarkymų, tiek pertvarkytas Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, ji atitiko šiai pareigybei keliamus reikalavimus. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009 yra išaiškinta, kad nustatant valstybės tarnautojo atitikimą pareigybės specialiesiems reikalavimams privalo būti kompleksiškai vertinami įvairūs faktoriai, pagrindžiantys geresnį pasirengimą atitinkamoms pareigybei priskirtoms funkcijoms vykdyti (specialybė ir kvalifikacija, profesinė kompetencija, specialių žinių ir įgūdžių atitinkamoje srityje turėjimas ir pan.). Pažymi, kad atsakovas pareiškėjos įgytą išsilavinimą pripažino tinkamu atlikti funkcijas, išvardytas 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-158P patvirtintų Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos pareigybių aprašyme, ir pagal pareiškėjos turimus diplomus įgytą išsilavinimą laikė prilygstantį socialinių mokslų studijų srities vadybos ir verslo administravimo krypčiai, kaip tai reglamentuota 2010 m. vasario 19 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-222 „Dėl studijų kryptis sudarančių šakų sąrašo patvirtinimo”. Mano, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad šis faktas nesudaro teisinių prielaidų grąžinti pareiškėją į tarnybą, taip pat nevertino ir jos dalykinių savybių ir gebėjimų.

3) 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4) A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo” Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei patvirtinto pareigybių aprašymo 6.1 punkte iškelto specialiojo reikalavimo poreikį konkrečioms nepasikeitusioms pareigybės funkcijoms atlikti atsakovas turėjo pagrįsti, tačiau buvo apsiribota pozicija, kad vertinti kvalifikaciją yra išimtinė darbdavio kompetencija. Teismas, visiškai neištyręs, ar pateisinamas Raseinių rajono savivaldybės administracijos nustatytas specialusis reikalavimas išsilavinimui, kai po pertvarkymo išlaikytas tas pats pareigybių skaičius, Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausieji specialistai atlieka tas pačias funkcijas, apsiribojo konstatavimu, kad Socialinės paramos skyriuje įsteigtai pareigybei nustatytas specialusis reikalavimas pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti šiai pareigybei priskirtas funkcijas ir uždavinius. Mano, jog vien faktas, kad pareigybės aprašymui nustatytas specialusis reikalavimas turėti socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą ir konkretus asmuo užėmė šią pareigybę, nereiškia, kad jis geriau atlieka pareigybės aprašymu priskirtas funkcijas. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu.

4) Teismas, darydamas išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjos išsilavinimas yra socialinių mokslų srities, pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies reikalavimą, nepasiūlė pareiškėjai pateikti papildomų įrodymų, kokiai studijų sričiai bei krypčiai priskirtinas jos įgytas išsilavinimas, savo iniciatyva neišreikalavo reikiamų dokumentų, nepaisė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimo nagrinėjant administracines bylas aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Nurodo, jog, siekdama pateikti bylai reikšmingus įrodymus, kreipėsi į Studijų kokybės vertinimo centrą dėl informacijos apie jos įgyto išsilavinimo priskyrimą konkrečiai mokslų sričiai ir krypčiai, gautą atsakymą pateiks teismui. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjos teisę dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje, tačiau neįvertino, kad pareiškėjai kartu buvo užkirsta ir galimybė pateikti dokumentus, liudijančius jos išsilavinimą, reikalingą pareigybės funkcijoms atlikti.

5) Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog institucijoje yra laisva pareigybė, į kurią būtų galima grąžinti pareiškėją, nes 2012 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio metu pareiškėja pateikė įrodymus, kad skyriuje buvo laisva vyriausiojo specialisto pareigybė, atsakovas rašytinių įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, į bylą nepateikė.

6) Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas – panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo” patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą – buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, todėl dėl šio reikalavimo administracinę bylą nutraukė. Teigia, jog teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad tokį reikalavimą teismui pareiškėja pateikė tik tada, kai suvokė, jog jos teises tiesiogiai pažeidė 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo” patvirtintas A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės D. Š. užimamos pareigybės aprašymas, kurį su konkrečia pavarde ir parašu gavo 2012 m. liepos 30 d. elektroniniu paštu, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad reikalavimą pateikė praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos R. K. patikslintą pareiškimą dėl 2011 m. spalio 28 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos įsakymo Nr. (5.4)A-463P panaikinimo, dėl R. K. grąžinimo į valstybės tarnybą bei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be argumentų, išdėstytų atsiliepime į skundą, apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad faktiškai R. K. eitos pareigos bei pareigybių aprašymai nebuvo panaikinti. Teigia, jog Raseinių rajono savivaldybės administracija, atsižvelgdama į socialines funkcijas vykdančių valstybės tarnautojų padidėsiantį darbo krūvį bei priskirtas koordinacines funkcijas, priėmė sprendimą peržiūrėti visų pareigybių aprašymuose numatytus specialiuosius reikalavimus bei vykdytinas funkcijas, panaikinti visas Socialinių reikalų ir sveikatos paramos skyriaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybes. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-684/2010; 2011 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu teismo sprendimu R. K. interesai buvo iškelti aukščiau savivaldybės politikos socialinėje srityje interesų. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties nutraukti tarnybos santykius, realumas nustatomas ir pagal tai, jog darbovietės funkcijoms atlikti užtenka mažiau darbuotojų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2146/2012).

2) Patvirtinus naujus Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių aprašymus, buvo vertinama Socialinių reikalų ir sveikatos paramos skyriuje dirbusių vyriausiųjų specialistų kvalifikacija bei atitikimas pareigybių aprašymuose nurodytiems specialiesiems reikalavimams. Nurodo, kad nuo šio vertinimo priklausė, ar valstybės tarnautojui gali būti siūlomos kitos to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigos. Nagrinėjamu atveju apeliantui įvertinus R. K. išsilavinimą buvo nustatyta, kad jos neįmanoma paskirti į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas neatitikus pareigių aprašymo 6.1 punkte numatyto reikalavimo turėti aukštąjį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities (bakalauro ir magistro laipsnį) išsilavinimą. Teigia, jog pareiškėja nebuvo informuota apie šią aplinkybę, kadangi ji apskritai negalėjo pretenduoti į Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Apelianto įsitikinimu, jis teisėtai ir pagristai atleido R. K. iš Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigų. Mano, jog esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas negalėjo iš dalies tenkinti R. K. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja R. K. atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų bei įvardytų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių, pareiškėja taip pat nurodo:

1) Šiaulių apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūrinius pokyčius, vertino, ar struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, ar pareiškėjos iki pertvarkymo vykdytos funkcijos ir pareigybė išliko. Pažymi, kad atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad kitų pareigybių naikinimas turėjo įtakos A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybes einančių tarnautojų krūviui, įrodymų nepateikė bei nepagrindė, kaip tai susiję su po pertvarkymo naujai įsteigto Socialinės paramos skyriaus kompetencija ir vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo funkcijomis. Mano, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo išvados dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos reorganizavimo yra teisėtos ir pagrįstos.

2) Atsakovas nepagrindė objektyvių pasirinkimo atleisti pareiškėją iš pareigų priežasčių. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012 yra išaiškinta, kad argumentas dėl specialios studijų krypties nurodymo pareigybės aprašyme, kai nėra pagrindžiamas tokio specialaus reikalavimo poreikis pareigybės aprašyme nurodytoms funkcijoms atlikti, vertintinas kaip formalaus pobūdžio ribojimas vienodomis sąlygomis pretenduoti užimti tą pačią pareigybę, todėl vertintinas kaip konstituciškai nepateisinamas. Teigia, jog atsakovas nepagrįstai ginčija pareiškėjos teisę dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta apimtimi, kad įvertinus R. K. išsilavinimą, nustačius, kad jos neįmanoma paskirti į kitas to paties ar žemesnio lygio pareigas, ji nebuvo informuota apie tai, nes negalėjo pretenduoti į Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Mano, kad toks atsakovo argumentavimas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio l daliai.

Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Be atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų atsakovas atsiliepime taip pat nurodo:

1) Nesutiktina su R. K. nuomone, kad turima kvalifikacija ir darbo patirtis, gebėjimai ir dalykinės savybės jai leido užimti tiek buvusias iki struktūrinių pertvarkymų, tiek pertvarkytas Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas.

2) Atsakovas Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybių aprašyme nustatė specialųjį reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų srities išsilavinimą vadovaudamasis savo diskrecijos teise.

3) Nesutiktina su pareiškėjos pozicija, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, nes nepasiūlė R. K. pateikti papildomų įrodymų, kokiai studijų sričiai ir krypčiai priskirtas jos išsilavinimas. Pažymi, kad ji yra atstovaujama profesionalaus teisininko (advokatės Laimos Markevičienės), todėl galėjo pasinaudoti savo, kaip ginčo šalies, procesinėmis teisėmis (prašyti atidėti teismo posėdį tam, kad būtų suteikta laiko surinkti reikiamus įrodymus, reikšti prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, reikšti prašymą dėl ekspertizės skyrimo ir kt.). Nurodo, jog ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje numatyta ne pareiga, bet teisė pasiūlyti pateikti naujus įrodymus.

4) R. K. klaidingai teigia, kad Socialinės paramos skyriuje yra laisva vyriausiojo specialisto pareigybė. Pažymi, jog 2012 m. liepos 27 d. atsiliepimu į pareiškėjos R. K. patikslintą pareiškimą atsakovai pateikė visų keturių A lygio 8 kategorijos vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymus, kurie patvirtina, kad visos vyriausiųjų specialistų, į kurias nori pretenduoti apeliantė, pareigos užimtos.

5) Teismas pagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-439P 6.1 punkto ginčijimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos R. K. apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas, atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja R. K. prašė: panaikinti atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. (5.4)A2-463P, kuriuo ji buvo atleista iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos pareigų nuo 2011 m. spalio 31 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama); panaikinti 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą; grąžinti ją (pareiškėją) į valstybės tarnautojo pareigas; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos pareigybė realiai nebuvo panaikinta, pareiškėja nebuvo informuota apie Raseinių rajono savivaldybės administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį ir dėl to negalėjo pretenduoti ar pateikti argumentus dėl tokio pretendavimo ir priimti pasiūlymą užimti Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos pripažino neteisėtu ir panaikino atsakovo 2011 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. (5.4)A2-463P. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėja negali būti grąžinta į pirmesnį darbą (pareigas), nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėjos išsilavinimas atitinka Socialinės paramos skyriuje įsteigtai pareigybei nustatytą specialų reikalavimą – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą, vadovaudamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjos negrąžino į pirmesnį darbą (pareigas), o taikė alternatyvų pareiškėjos teisių gynimo būdą, t. y. pripažino, kad pareiškėja atleista iš valstybės tarnybos teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nurodydamas, kad vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 129,73 Lt (sprendime konkreti priteista pinigų suma už priverstinės pravaikštos laiką iki sprendimo priėmimo dienos nenurodyta). Taip pat sprendimu iš dalies buvo patenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma) bei nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti atsakovo 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo patenkinti jos reikalavimai: grąžinti ją į valstybės tarnautojo pareigas bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti atsakovo 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja neteisėtai buvo atleista iš Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų, ir teigia, kad pareiškėja teisėtai ir pagrįstai buvo atleista iš šių pareigų, nes pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta, o pareiškėja užimti Socialinės paramos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigų negalėjo dėl to, kad neturėjo reikiamo išsilavinimo (pareiškėja neturi aukštojo universitetinio ar jam prilyginto socialinių mokslų srities išsilavinimo). Taip pat atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėja pagrįstai ir teisėtai buvo atleista iš valstybės tarnybos.

Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad ji atsisako skundo reikalavimo dėl 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkto panaikinimo ir kad jai yra žinomos skundo atsisakymo pasekmės. Pareiškėja prašymą pareiškė, vadovaudamasi ABTĮ 52, 53 straipsniais. ABTĮ 52 straipsnis suteikia teisę pareiškėjui atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

Pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą bylą nutraukiama, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Atsisakymas nuo skundo ar jo dalies nepriimamas, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ir įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atsisakymas nuo minėtos skundo dalies neprieštarauja įstatymui ar viešajam interesui, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, pareiškėjai yra žinomos skundo dalies atsisakymo pasekmės, priimtinas pareiškėjos atsisakymas nuo minėtos skundo dalies ir bylos dalis dėl skundo reikalavimo panaikinti 2011 m. spalio 19 d.

įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu. Dėl to pakeistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ši bylos dalis nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu, nurodant, kad ši bylos dalis nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, nenagrinėja pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kurių pagrindu ji ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl jos skundo reikalavimo panaikinti 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjos ir atsakovo pateiktus argumentus apeliacinės instancijos teismui dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos atleidimu iš Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos, nustatydamas, kad pareiškėja neteisėtai buvo atleista iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurių pagrindu konstatuota, kad pareiškėja negali būti grąžinta į valstybės tarnybą, ir sutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad be teisėto pagrindo nagrinėjamu atveju buvo nuspręsta ginti jos (pareiškėjos) teises alternatyviu būdu, numatytu DK 297 straipsnio 4 dalyje.

V. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant esminį klausimą dėl pareiškėjos R. K. (valstybės tarnautojos) atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnyje. Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas ar viešojo administravimo įstaigos steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2011 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, išaiškino, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Pažymėjo, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Spręsdamas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas turi įvertinti, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis), o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011).

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011 yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje.

Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka.

Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas.

Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija vykdė struktūrinius pertvarkymus, siekdamas taupyti savivaldybės lėšas, optimizuoti savivaldybės administracijos darbą, kad atliekant šiuos struktūrinius pertvarkymus buvo įsteigtas Socialinės paramos skyrius bei panaikintas Socialinių reikalų ir sveikatos paramos skyrius, sumažintas darbuotojų skaičius. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad į Socialinės paramos skyrių priimtiems valstybės tarnautojams (darbuotojams) buvo perskirstytos anksčiau Socialinių reikalų ir sveikatos paramos skyriuje dirbusių asmenų, kurių pareigybės buvo panaikintos, funkcijos, kad Socialinės paramos skyrius vykdo tas pačias anksčiau Socialinių reikalų ir sveikatos paramos skyriaus vykdytas socialines funkcijas, tačiau padidėjo šias funkcijas vykdančių tarnautojų ir darbuotojų krūvis, visiems vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojams buvo priskirtos svarbios savivaldybės seniūnijose dirbančių socialinių darbuotojų koordinavimo ir konsultavimo funkcijos, todėl buvo priimtas sprendimas panaikinti Socialinių reikalų ir sveikatos paramos skyriaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybes.

Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo sumažintas tarnautojų ir darbuotojų skaičius, padidėjo darbo krūvis kitiems tarnautojams ir darbuotojams, teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, kad atsakovas turėjo svarbią priežastį nutraukti tarnybos santykius su pareiškėja. Atsakovas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad 2011 m. gegužės 31 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ įsteigtas Švietimo ir socialinio reikalų departamento Socialinės paramos skyrius bei jame patvirtintos 4 vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės, tačiau pagal Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, patvirtintą Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d.

įsakymu Nr. (5.4)A2-158P, akivaizdu, kad šiame pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos bei jų mastas, lyginant su Švietimo ir socialinio reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo) pareigybės aprašyme nurodytomis funkcijomis, yra skirtingi, naujuose pareigybių aprašymuose priskirtas funkcijų sąrašas yra platesnis, t. y. tokiu būdu 5 tarnautojų funkcijos perskirstytos 4 tarnautojams, ir tai paneigia pareiškėjos motyvus, jog jos ankstesnės pareigos po reorganizacijos nebuvo panaikintos ir yra išlikusios.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atliktus struktūrinius pertvarkymus, palyginęs Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, patvirtintą Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-158P, ir Švietimo ir socialinio reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo) pareigybės aprašymą, padarė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė nebuvo panaikinta ir dėl to pareiškėja negalėjo būti atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Ši pirmosios instancijos teismo išvada pripažintina pagrįsta, nes ją patvirtina byloje proceso šalių pateikti įrodymai bei jos nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde bei 2013 m. vasario 26 d. atsiliepime nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai.

Nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu atsakovas teigia, kad buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė ir pareiškėja negalėjo eiti nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo) pareigybės, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-247/2010 yra išaiškinęs, jog tai, ar pareiškėjo užimama pareigybė gali būti pripažinta panaikinta, vertintina Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo prasme. Taigi nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, kokias funkcijas iki atsakovo nurodomo pareiškėjos pareigybės panaikinimo pareiškėja atliko ir ar šios funkcijos – visos ar jų dalis – neišliko, paskirstytos kitiems darbuotojams, jų atsisakyta ir pan. Nustačius šias aplinkybes ir konstatavus, kad pareiškėjos atliktos darbo funkcijos (visos ar didžioji jų dalis) paskirstytos atlikti kitiems darbuotojams arba dėl tam tikrų priežasčių pasikeitusioje institucijos veikloje nėra reikalingos, būtų galima konstatuoti, kad dėl struktūrinių pertvarkymų buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė. Tam, kad būtų pripažinta, jog atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos dėl to, jog panaikinta pareiškėjos pareigybė, turėjo būti nustatyta, kad pareiškėjai negalėjo būti pasiūlyta užimti naujai įsteigtą pareigybę (A lygio 8 kategorijos) Socialinės paramos skyriuje.

Pažymėtina, kad galima situacija, jog atlikus struktūrinius pertvarkymus, tarnautojo funkcijos išlieka, nes yra naikinama ne konkreti pareiškėjos pareigybė, bet mažinamas pareigybių skaičius dėl ekonominių priežasčių, ir tokia situacija taip pat gali būti savarankiškas pagrindas tarnybos santykiams pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pasibaigti, o atsakovui tenka pareiga pagrįsti objektyvias pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, Valstybės tarnybos įstatymo normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Darbo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą valstybės tarnautojams nustato Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytos (iš esmės procedūrinio pobūdžio) garantijos yra siejamos tik su pačiu pareigybės panaikinimo faktu ir nėra diferencijuojamos atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių tarnautojo einama pareigybė yra naikinama. DK 135 straipsnyje nurodytos garantijos yra siejamos su priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, DK 135 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai darbuotojai turi pirmenybės teisę likti darbe. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga, numatanti pirmenybę likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012). Be to, specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis, turi būti konstituciškai pateisinami, kaip pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Priešingu atveju, būtų pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis (Pažyma dėl struktūrinių pertvarkymų (t. II, b. l. 35-36)), nustatė, kad buvo panaikintas Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrius su 10 valstybės tarnautojų pareigybių (skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos; dviejų vyriausiųjų specialistų A lygio 10 kategorijos; dviejų vyriausiųjų specialistų A lygio 9 kategorijos, keturių vyriausiųjų specialistų A lygio 8 kategorijos; vieno vyresniojo specialisto B lygio 7 kategorijos) ir 4 darbuotojų pareigybėmis ir įsteigtas Socialinės paramos skyrius, pavaldus Švietimo ir socialinių reikalų departamentui, su 9 valstybės tarnautojų pareigybėmis (skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos; vieno vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos; dviejų vyriausiųjų specialistų A lygio 9 kategorijos, keturių vyriausiųjų specialistų A lygio 8 kategorijos; vieno vyresniojo specialisto B lygio 7 kategorijos) bei 3 darbuotojų pareigybėmis.

Iš buvusio Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus buvo atleistos dvi darbuotojos, dirbančios pagal darbo sutartį, buvusi skyriaus vedėja A. P. jai sutinkant buvo perkelta į A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, atleista skyriaus vyriausioji specialistė A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautoja R. K. (pareiškėja), skyriaus vyriausioji specialistė A lygio 10 kategorijos valstybės tarnautoja perkelta į savivaldybės gydytojo pareigybę, nepriklausančią skyriui, į skyrių atkelta darbuotoja, dirbanti pagal darbo sutartį (apskaitai), iš buvusio Biudžeto skyriaus vykdyti funkcijas, susijusias su buhalterine apskaita.

Byloje nustatyta, kad pertvarkant administracijos struktūrą iš Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus funkcijų buvo išbrauktos funkcijos, susijusios su sveikatos apsaugos funkcijomis, kurias vykdė vienas valstybės tarnautojas ir vienas darbuotojas, ir perduotos naujai įsteigtai pareigybei – savivaldybės gydytojui. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs iki struktūrinių pertvarkymų buvusią Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūrą bei Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus pareigybių sąrašus (t.

II, b. l. 40-49) su nauja Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūra bei naujai įsteigto Socialinės paramos skyriaus pareigybių sąrašais, padarė išvadą, kad po struktūrinių pertvarkymų Socialinės paramos skyriuje neliko vienos vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos pareigybės bei vienos darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės, išliko visos (keturios) ginčui išspręsti aktualios vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybės. Taip pat byloje nustatyta, kad naujai įsteigtas Socialinės paramos skyrius perėmė visus Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus uždavinius bei funkcijas, susijusias su socialinės apsaugos politikos įgyvendinimu.

Pagal bylos duomenis naujame Švietimo ir socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriuje įsteigtas 4 A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybes užėmė valstybės tarnautojos R. M., R. S., A. P. bei D. Š.. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-158P patvirtintus Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos pareigybių, kurias užėmė pareiškėja R. M., aprašymus (t. II, b. l. 254-260), nustatė, kad pareiškėja bei R. M. vykdė iš esmės vienodas funkcijas, pareigybių paskirtis nesiskyrė. Taip pat buvo nustatyta, kad naujai įsteigtų, Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P patvirtintų A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigybių, kurias šiuo metu užima R. M. bei D. Š., funkcijos ir panaikintų pareigybių funkcijos taip pat yra iš esmės tapačios. Pagal bylos duomenis tarnautojų, kurios vykdė Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos pareigybėse nurodytas esmines funkcijas, ir atsakovo naujai įsteigtose Socialinės paramos skyriuje 4 A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojų pareigybėse numatytos funkcijos yra iš esmės tos pačios. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu neginčija šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, o tik nurodo, kad padidėjus darbo krūviui teko peržiūrėti valstybės tarnautojų specialiuosius reikalavimus bei ar Socialinių reikalų ir sveikatos paramos skyriaus tarnautojai atitinka šiuos reikalavimus.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pagrindas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos buvo tai, jog pareiškėjos pareigybę užėmė Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja A. P., o kitos trys A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigybės buvo pasiūlytos R. M., R. S., D. Š.. Liudytoja R. K. parodė, kad 2011 m. spalio 17 d. buvo patvirtintas naujas pareigų sąrašas, o skyriaus vedėja parengė pareigybių aprašymų projektus, kurie buvo patvirtinti 2011 m. spalio 19 d. įsakymu. 2011 m. birželio mėnesį nebuvo planuota iš skyriaus atleisti žmones, bet, pasiūlius buvusiai skyriaus vedėjai pareiškėjos funkcijas ir jai su jomis sutikus, pareiškėja buvo atleista iš darbo (t.

II, b. l. 162). Liudytoja taip pat parodė, kad skyriaus vedėjai pareigos buvo pasiūlytos 2011 m. spalio 27 d., ji turėjo pirmenybės teisę, nes jos darbo stažas prasideda nuo 1994 metų bei ji turi I kvalifikacinę klasę, o pareiškėja neatitiko reikalavimo turėti ne mažesnę kaip du metai darbo patirtį formuojant, įgyvendinant rajono socialinę politiką, įgyvendinant rajono socialinę politiką, įgyvendinant socialines programas. Pareiškėja konkuravo su R. S., kuri turėjo aukštesnę kvalifikacinę klasę, o pareiškėja turėjo vienodą kvalifikacinę klasę kaip ir R.

M., tačiau pareiškėja neatitiko išsilavinimo reikalavimo (buvo reikalaujama aukštojo universitetinio, socialinių mokslų studijų, edukologijos krypties, bakalauro, magistro laipsnio). Taip pat pareiškėja galėjo konkuruoti su D. Š., kuri liko dirbti skyriuje (t. II, b. l. 162). Atsakovas byloje yra nurodęs, kad D. Š. buvo paskirta į Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurioms užimti buvo būtina turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą.

D. Š. išsilavinimas yra socialinės srities, o atsižvelgus į Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto priskirtas funkcijas, akivaizdu, jog šias funkcijas bei pareigas tinkamiau atliks ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialybės išsilavinimą turintis asmuo lyginant su asmeniu, turinčiu prekybos pramoninėmis prekėmis organizavimo išsilavinimą, D. Š. yra užsirekomendavusi kaip nepriekaištinga valstybės tarnautoja tiek asmeninių, tiek dalykinių savybių prasme (t. II, b. l. 218-219). Atsakovas apeliacinės instancijos teismui 2013 m. vasario 26 d. atsiliepime nurodė, kad atsakovo direktoriaus 2011 m. spalio 19 d.

įsakymu Nr. (5.4) A-439P buvo patvirtinti nauji Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių aprašymai ir buvo vertinama Socialinių reikalų ir sveikatos paramos skyriuje dirbusių vyriausiųjų specialistų kvalifikacija ir atitikimas pareigybių aprašymuose nurodytiems specialiesiems reikalavimams. Atsakovas nurodo, kad, įvertinęs pareiškėjos išsilavinimą ir kvalifikaciją, nustatė, jog pareiškėja neturi reikiamo išsilavinimo, nes buvo keliamas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų srities išsilavinimą, o pareiškėjos turimas išsilavinimas (prekių žinovo išsilavinimas) nėra tinkamas darbui socialinės apsaugos srityje.

Taip pat atsakovas nurodė, kad iš dalies panašias į pareiškėjos iki struktūros pertvarkos vykdytas funkcijas vykdo dvi valstybės tarnautojos – D. Š. ir R. M.. Iš atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodomų aplinkybių matyti, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, nesivadovavo DK 135 straipsniu.

Pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjos užimta pareigybė nebuvo panaikinta, nes pareiškėjos vykdytos funkcijos išliko, papildomai nebuvo priskirta funkcijų, kurių nevykdė pareiškėja ir kurių ji negalėjo vykdyti dėl savo turimos kvalifikacijos, kurią turėdama vykdė jai priskirtas Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos pareigybės funkcijas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjos kvalifikacija buvo žemesnė nei D. Š., R. M..

Konstatuotina, kad atsakovas pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos siejo su tik su tuo, kad pareiškėja neturi išsilavinimo, kuris yra reikalingas tam, jog ji galėtų užimti nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Socialinės paramos skyriuje įsteigtas A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Su tokia atsakovo pozicija nesutiktina, nes, kaip jau buvo minėta, pareiškėjos vykdytos funkcijos nebuvo panaikintos, o tai, kad atsakovas Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos pareigybių aprašymuose nurodė specialųjį reikalavimą – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities (bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį) išsilavinimą, negali būti pripažinta, jog buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė ir pareiškėja negalėjo užimti minėtos pareigybės, t. y. pareigybės, kuri buvo pasiūlyta D. Š..

Pareiškėja Raseinių rajono savivaldybėje dirba nuo 1994 m. spalio 24 d. Pareiškėja darbą pradėjo Globos ir rūpybos skyriuje, buvo priimta pašalpų inspektore (t. I, b. l. 50). Pagal bylos duomenis pareiškėja iki atleidimo iš valstybės tarnybos ėjo Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus A lygio 8 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigas, šios pareigybės aprašyme, patvirtintame 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-158P, buvo numatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities vadybos ar verslo administravimo krypties (bakalauro ar magistro kvalifikacinį laipsnį) (t. II, b. l. 254). Pareiškėja šias pareigas užėmė konkurso būdu nuo 2007 m. sausio 16 d. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovas pareiškėjai buvo nurodęs, jog jos išsilavinimas neatitinka jos einamų pareigų, kad pareiškėja turi pateikti dokumentus, patvirtinančius jos išsilavinimą, kuris yra numatytas pareigybės aprašyme. Pažymėtina, kad atsakovas, vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, taip pat nepasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymų, jog ji turi išsilavinimą, kuris atitiktų atsakovo naujai partvirtintuose pareigybių aprašymuose nurodytą išsilavinimą, kad pareiškėja galėtų pretenduoti į atsakovo nurodomas naujai steigiamas pareigybes.

Pareiškėja teismui pateikė diplomą Nr. 229097 (t. I, b. l. 49), jog 1975 metais Vilniaus kooperacijos technikume baigė maisto ir pramoninių prekių mokslo specialybės kursą, taip pat diplomą Nr. 228866 (t. I, b. l. 74-75), jog 1981 metais Maskvos tautų draugystės ordino kooperatyviniame institute baigė pilną prekių mokslo ir pramoninių prekių prekybos organizavimo specialybės kursą, Studijų kokybės vertinimo centro 2004 m. gruodžio 9 d. pažymą Nr. 14-1138 (t. I, b. l. 48), jog pareiškėjos kvalifikacija, įgyta Maskvos kooperatyviniame institute, vertinama prilygstančia kvalifikacijai, įgytai baigus vientisąsias studijas (magistro ir (arba) profesinei kvalifikacijai įgyti skirtos studijos, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad studijų sritis ir kryptis nustatoma pagal Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 368 „Dėl bendrojo studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta nuosekliosios universitetinės ir neuniversitetinės studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose, klasifikatoriaus ir pagal šias studijų kryptis suteikiamų kvalifikacijų sąrašo patvirtinimo“, studijų kryptį įrašant išduodamuose diplomuose, o tais atvejais, kuomet diplomuose studijų kryptis neįrašyta, studijų kryptį gali išaiškinti diplomą išdavusi institucija (Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. birželio 8 d. Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo rengimo rekomendacijų 7 lapas), o pareiškėja teismui pateikdama diplomus, kuriuose neįrašyta studijų kryptis, teismui nepateikė rašytinių įrodymų, išaiškinančių jos studijų sritį bei kryptį. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad prekių žinovo išsilavinimas nėra tinkamas išsilavinimas darbui socialinės apsaugos srityje, kad jis (atsakovas), pasikonsultavęs su Studijų kokybės vertinimo centro specialistais, nustatė, jog pareiškėjos turimas prekių žinovo išsilavinimas priklauso nereglamentuojamoms profesijoms, nei Studijų kokybės vertinimo centras, nei kita valdžios institucija neatlieka nereglamentuojamos profesijos pripažinimo ir jos vertinimo, kokiai studijų krypčiai priklauso įgytas išsilavinimas, o pagal Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 212 4.12 punktą nereglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimą vykdo darbdavys.

Su tokia pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija nesutiktina, nes pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kurie patvirtina pareiškėjos argumentus, jog jos turimas išsilavinimas turėjo būti prilygintas socialinių mokslų studijų srities išsilavinimui. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetas informavo, kad pareiškėjos 1981 metais įgyta specialybė pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-222 patvirtintą Studijų kryptis sudarančių šakų sąrašą gali būti priskirta socialinių mokslų srities verslo krypties (N100) prekybos verslo administravimo (N140) šakai (t. III, b. l. 39). Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus dokumentus, teikiančius informaciją apie baigtų studijų sandarą, turinį, studijų rezultatus, vadovaudamasi Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1749, nurodė, kad pareiškėjos įgytas išsilavinimas gali būti priskiriamas socialinių mokslų studijų srities verslo studijų krypčiai (N100) (t. II, b. l. 40). Atsakovas byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėja dėl turimo išsilavinimo bei turimos kvalifikacijos negalėjo atlikti funkcijų, numatytų pareigybės, kuri buvo pasiūlyta D. Š., aprašyme.

Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo aiškintis ir vertinti, ar pareiškėja neturi pirmenybės teisės būti palikta dirbti. Pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus pareiškėja atleidimo iš tarnybos metu viena prižiūrėjo šeimos narį, kuriam nustatytas 40 procentų darbingumo lygis (DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei pareiškėja turi daugiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą Raseinių rajono savivaldybės administracijoje (DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad D. Š. taip pat turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos, t. y. iš Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų, nesilaikė įstatymų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino pareiškėjos atleidimą iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų neteisėtu.

Kadangi pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos pripažintas neteisėtu, todėl nepripažintini pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

VI. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja negali būti grąžinta į pirmesnį darbą, nes byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjos išsilavinimas yra socialinių mokslų srities, jog institucijoje yra laisva pareigybė, į kurią būtų galima grąžinti pareiškėją. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina.

Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinas DK 297 straipsnis (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011). Pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, ar yra pareikštas toks prašymas, ar ne.

Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti.

Pažymėtina, kad nurodyta DK 297 straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdą, skirtą kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo. Tokia kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus (įskaitant ir valstybės tarnautojus) nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius (nagrinėjamu atveju – viešojo administravimo institucijų vadovus), kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos vykdytos funkcijos išliko, kad pagal pareiškėjos turimą išsilavinimą bei kvalifikaciją, DK 135 straipsnyje numatytą pirmenybės teisę pareiškėjai turėjo būti siūloma užimti Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) pareigas, todėl konstatuoti, kad pareiškėja negali būti grąžinta į valstybės tarnybą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjos pažeistos teisės negali būti atkurtos DK 297 straipsnio 3 dalyje numatytu būdu ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytą būdą.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių ir atsižvelgiant į tai, kad anksčiau pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo perkeltos į atsakovo po atliktų struktūrinių pertvarkymų nustatytą Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) pareigybę, pakeistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas grąžinti ją į tarnybą, t. y. pareiškėja grąžintina į atsakovo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) pareigas.

Pagal DK 297 straipsnio 3 dalį yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) nustatytą tvarką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012; kt.).

Pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, atsižvelgiant į Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašo 6.1, 6.2, 8, 9 punktų nuostatas, reglamentuojančias vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai sprendžiamas klausimas dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-623 2.1.1 punktą, numatantį, kad 2011 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21,1 darbo dienos, į 2011 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-535 2.1.1. punktą, numatantį kad 2012 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 21 darbo diena, į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A1-581 2.1.1 punktą, kad 2013 metais darbo dienų skaičius esant penkių darbo dienų savaitei yra 20,9 darbo dienos. Byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjos vienos dienos darbo užmokestis buvo 129,73 Lt, todėl darytina išvada, kad 2011 metais vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis buvo 2 737,30 Lt, 2012 metais – 2 724, 33 Lt, 2013 metais – 2 711,36 Lt. Pareiškėjai išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa, t. y. 5 474,60 Lt, kuria mažintina priteistina atlyginimo už priverstinę pravaikštą suma. Pareiškėja atleista iš tarnybos 2011 m. spalio 31 d., kuri buvo poilsio diena, perkelta iš 2011 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 13 d. nutarimas), už šią dieną pareiškėjai nebuvo apmokėta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjai priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2013 m. kovo 15 d. (įskaitytinai) 39 411,98 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą. Taip pat pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis po 129,73 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną nuo 2013 m. kovo 18 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.

VII. Pareiškėja R. K. apeliaciniu skundu prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas advokatės pagalbai apmokėti). Pareiškėja pateikė įrodymus, kad advokatei Laimai Markevičienei už apeliacinio skundo surašymą sumokėjo 1 452 Lt, už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 453,75 Lt.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad ABTĮ bei CPK ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, ne kartą pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir atitinkamai suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į pareiškėjos atstovės suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jos darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į bylos pbūdį, sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, į tai, kad pareiškėja atsisakė vieno savarankiško skundo reikalavimo, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjai iš atsakovo priteisia 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokatės atstovavimo išlaidų), patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą iš esmės tenkinti, atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą nutraukta, pakeisti nurodant, kad ši bylos dalis nutraukta tuo pagrindu, jog priimtas pareiškėjos atsisakymas dėl skundo dalies, kuria prašoma panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-439P „Dėl švietimo ir socialinių reikalų departamento socialinės paramos skyriaus pareigybių aprašymų tvirtinimo“ patvirtinto A lygio 8 kategorijos valstybės tarnautojo Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėja R. K. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų atleista teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteistas pareiškėjai R. K. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjos vidutinį vienos dienos darbo užmokesčio dydį – 129,73 Lt. Šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Grąžinti pareiškėją R. K. į Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinio reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo) pareigas. Priteisti pareiškėjai R. K. iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos 39 411,98 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą (laikotarpis nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2013 m. kovo 15 d. (įskaitytinai)) ir vidutinį darbo užmokestį po 129,73 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo 2013 m. kovo 18 d. iki teismo sprendimo įvykdymo“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai R. K. iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė