2013-10-07 Nr. AB-6021-3-61-3-02697-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1486/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02697-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2005 m. vasario 14 d. ir nuo 2010 m. birželio iki 2010 m. lapkričio mėn. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuriame laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, nes 7 kv. m kamerose, buvo laikomi 4–7 asmenys. Taigi buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis (pelės, tarakonai pelėsis, drėgmė kamerose), pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, pagal kurį vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m ploto. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., 250 str. nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 12–16) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2005 m. vasario 14 d. ir nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. Taip pat nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Esant būtinumui pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba, tinkamas gydymas, skiriami vaistai. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis.

Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, atsakovas nurodo, jog nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atsakovas taip pat prašo teismo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2005 m. vasario 14 d. taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 8–11) nurodė, kad pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, pareiškėjas nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimų departamento ar Lukiškių TI-K pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėtoje įstaigoje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais.

Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Taip pat atkreipė dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Prašė taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2005 m. vasario 14 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl 100 000 Lt (vieno šimto tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Atsižvelgdamas į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimus teismas pritaikė ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2005 m. vasario 14 d., atmetęs pareiškėjo reikalavimą šį terminą atnaujinti, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės (ekstradicijos pagrindu išvežtas į Vokietiją), teismo vertinimu, nelaikytinos svarbiomis priežastimis atnaujinti senaties terminą, nenustačius jokių objektyvių kliūčių, apribojusių pareiškėjo teisę jam būnant Vokietijoje kreiptis į Lietuvos teismus dėl neturtinės žalos priteisimo.

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo buvo vertinamas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d..

Remiantis byloje pateiktais duomenimis (b. l. 13–14,17–19), nustatyta, kad pareiškėjas minėtų laikotarpiu Lukiškių TIK kalėjo 141 dieną. Laikotarpiais 2010 m. rugsėjo 16 d. ryte, 2010 m. spalio 26 d. ryte, 2010 m. spalio 27 d. vakare, 2010 m. spalio 28 d. ryte, 2010 m. spalio 29 d. ryte, nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. lapkričio 7 d., 2010 m. lapkričio 8 d. ryte, nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d., 2010 m. lapkričio 12 d. ryte, 2010 m. lapkričio 17 d. ryte, 2010 m. lapkričio 18 d. ryte, nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d., 2010 m. lapkričio 26 d. ryte pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą (ne mažiau kaip 3,6 kv. m). Teismas pažymėjo, jog šie įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildymo sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Tai, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu, būdamas Lukiškių TI-K, sirgo peršalimo ligomis, gerklės uždegimu ar sinusitu, neįrodo, buvus priežastiniam ryšiui tarp mažo kamerų ploto ir kilusių pasekmių. Teismo vertinimu, pareiškėjas tokiomis ligomis galėjo susirgti ir būdamas laisvėje. Kiti pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, tapo dirglus) yra abstraktūs, teismo laikyti nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo. Be to, iš visos R. D. asmens sveikatos istorijos matyti, kad nemažai šių ligų jis persirgo jau išvykęs iš Lukiškių TI-K. Todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjo nurodomi patirti nepatogumai Lukiškių TI-K dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, nei žodžiu, nei raštu nesiskundė administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2012 m. spalio 22 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Atsižvelgęs į tai, padaryta išvada, kad pareiškėjo bendro pobūdžio nusiskundimai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (per mažo ploto kamerose) į administraciją nesikreipė, teismas pripažino, kad pareiškėjo imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta teisė į minimalų 3,6 kv. m. kameros plotą buvo pažeista, tačiau nesutiko, jog dėl to pareiškėjui sukelti fiziniai ir psichologiniai nepatogumai buvo esminiai. Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad netinkamos kalinimo kameroje sąlygos būtų neigiamai paveikusios pareiškėjo sveikatą ar apribojusios jo galimybę bendrauti, nuspręsta, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. D. apeliaciniu skundu (b. l. 136–142) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 36 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį 2005 metais, neteisingai nustatęs, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas žinojo jau kalinimo pradžioje, taip pat, kad būdamas Vokietijoje pareiškėjas galėjo suvokti savo interesų pažeidimą ir jam nebuvo kliūčių kreiptis teisminės gynybos.

Teismas neteisingai vertino faktus dėl netinkamų sąlygų, turėjusių tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo atsižvelgta į jo papildomai teismui pateiktus raštiškus paaiškinimus dėl ligų, kuriomis pareiškėjas susirgo Lukiškių TI-K, ir dėl kurių jam buvo atliktos dvi operacijos, ką patvirtina teismui pateikti išrašai iš medicininių dokumentų. Teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad pareiškėjui diagnozuotos peršalimo ligos nesusijusios su per mažu kamerų plotu, teigia, kad tarp jų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymi, kad dėl per mažo ploto ir kamerų perpildymo, kameroje pakyla drėgmės lygis, o vėdinimas sukelia skersvėjus. Esant minėtoms sąlygoms žiemą pareiškėjas turėjo miegoti prie atviro lango, pasikeisti miegamosios vietos negalėjo, nes visos buvo užimtos, dėl to sutriko jo sveikata.

Teismas buvo šališkas priimdamas sprendimą, nekritiškai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis, išreikalavo ne visus pareiškėjo prašomus gauti įrodymus. Teigdamas, kad dalį laikotarpio nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant nustatytos ploto normos kameroje, teismas neįvertino, kad sąlygos kamerose buvo antisanitarinės, o remontas Lukiškių TI-K buvo atliktas tik 2012 m. balandį, jau pareiškėjui išvykus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 147–150).

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną.

Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei. Būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nesikreipė dėl netinkamų laikymo sąlygų, į teismą kreipėsi praėjus 2 metams po išvykimo iš įkalinimo įstaigos, o tai rodo pareiškėjo abejingumą dėl jo pažeistų neturtinių teisių. Laiko veiksnys menkina asmens patirtas dvasines ir fizines kančias, todėl pareiškėjo delsimas kreiptis teisminės gynybos leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė.

Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2005 m. vasario 14 d. ir nuo 2010 m. birželio iki 2010 m. lapkričio mėn. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgdamas į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimus teismas pritaikė ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 10 d. iki 2005 m. vasario 14 d., atmetęs pareiškėjo reikalavimą šį terminą atnaujinti, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės (ekstradicijos pagrindu išvežtas į Vokietiją), teismo vertinimu, nelaikytinos svarbiomis priežastimis atnaujinti senaties terminą, nenustačius jokių objektyvių kliūčių, apribojusių pareiškėjo teisę jam būnant Vokietijoje kreiptis į Lietuvos teismus dėl neturtinės žalos priteisimo. Taigi, sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo buvo vertinamas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis (b. l. 13–14,17–19), nustatė, kad pareiškėjas minėtų laikotarpiu Lukiškių TIK kalėjo 141 dieną. Laikotarpiais 2010 m. rugsėjo 16 d. ryte, 2010 m. spalio 26 d. ryte, 2010 m. spalio 27 d. vakare, 2010 m. spalio 28 d. ryte, 2010 m. spalio 29 d. ryte, nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. lapkričio 7 d., 2010 m. lapkričio 8 d. ryte, nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d., 2010 m. lapkričio 12 d. ryte, 2010 m. lapkričio 17 d. ryte, 2010 m. lapkričio 18 d. ryte, nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 25 d., 2010 m. lapkričio 26 d. ryte pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą (ne mažiau kaip 3,6 kv. m).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą bei pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad laikymo sąlygos turėjo išskirtinai neigiamą poveikį jo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl kamerų būklės, oro temperatūros ir kitų nepatogumų neparemti jokiais faktiniais duomenimis ir dabar objektyviai nustatyti buvusią padėtį ginčo laikotarpiu praktiškai negalima, todėl nėra pagrindo konstatuoti tokių sąlygų buvimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei. Būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nesikreipė dėl netinkamų laikymo sąlygų, į teismą kreipėsi praėjus 2 metams po išvykimo iš įkalinimo įstaigos, o tai rodo pareiškėjo abejingumą dėl jo pažeistų neturtinių teisių.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui kameroje ir taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, numatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tokia išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

Tai, jog atsakovas negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 1 000 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Lt atlyginti neturtinę žalą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip: „R. D. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atlyginti neturtinę žalą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė