2021-03-24 Nr. AB-5906-3-61-3-04015-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-497-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04015-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir S. K.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-46, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-59 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-181 (7-121/2018), bei perduoti mokestinę bylą Šiaulių AVMI iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą ir surašyti naują patikrinimo aktą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI nepagrįstai laikė pareiškėjo 25 847,09 Eur kreditorinį reikalavimą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ patvirtintu. Paaiškino, kad dėl šio kreditorinio reikalavimo vyksta ginčas Šiaulių apygardos teisme, o galiojančios nutarties ar sprendimo dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo dar nėra priimta. Be to, pareiškėjo kreditorinio reikalavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumai nustatyti paskirta teismo ekspertizė. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėdama pareiškėjo skundą MGK, į šią aplinkybę neatsižvelgė. Manė, kad teismui nenustačius kreditorinio reikalavimo dydžio, negalėjo būti vertinama nuo kokios sumos priskaičiuotinas mokėtinas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), nes nebuvo aišku kokia mokestinė nepriemoka galimai egzistavo.

3. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nevertino pareiškėjo gautų lėšų už parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Pareiškėjas nurodė, kad jam priklausiusias 50 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavė 2010 metais už 55 020 Eur. Mokestiniam patikrinimui akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pateikti nebegalėjo, nes nuo sandorio sudarymo iki mokestinio patikrinimo praėjo daugiau nei penki metai, t. y. laikotarpis už kurį mokesčių administratorius gali tikrinti mokesčių sumokėjimą, todėl pareiškėjas akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ilgiau nesaugojo. Paaiškino, kad asmuo, nupirkęs iš pareiškėjo akcijas yra R. Š., kuris ir įsigijo minėtas akcijas už 55 020 Eur. Pareiškėjas teigė turįs preliminarią akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad akcijas R. Š. nupirko iš J. T., o šių akcijų tikrąjį savininką mokesčių administratorius pripažino būtent pareiškėją, o ne J. T.. Pareiškėjo teigimu, ginčo dėl šių akcijų pardavimo nebuvo.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino iš pareiškėjo močiutės J. S. gautų 30 000 USD ir iš pareiškėjo sutuoktinės S. K. močiutės K. G. L. gautų 60 000 Lt jų nedeklaravus. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 421 straipsnio 3 dalis, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi informuoti apie sudarytus sandorius, įsigaliojo tik 2012 m. birželio 19 d. Kadangi nurodytas sumas pareiškėjui ir jo sutuoktinei minėti asmenys padovanojo dar iki 2012 m. birželio 19 d., todėl manė, kad sandorių deklaruoti neprivalėjo. Be to, pareiškėjas neturėjo pareigos deklaruoti sandorių ir pagal MAĮ 27 straipsnio 2 dalį, nes gyventojas turi teisę neteikti metinės pajamų mokesčio deklaracijos, jeigu gautos pajamos įtrauktos į centrinio mokesčių administratoriaus nustatytą neapmokestinamųjų pajamų sąrašą, kurių gavus, deklaracija gali būti neteikiama. Pareiškėjas tvirtino, kad šių sandorių forminti notarine forma taip pat neturėjo pareigos, nes minėtos sumos dovanotos dalimis. Kadangi J. S. ir K. G. L. jau yra mirusios, nėra galimybės jų apklausti dėl padovanotų sumų, o kitų įrodymų, pagrindžiančių dovanotas sumas nėra.

5. Pareiškėjas taip pat prašė teismo atleisti nuo delspinigių, palūkanų mokėjimo ir neskirti baudos, nes pareiškėjo turtinė padėtis šiuo metu yra bloga, pareiškėjo darbingumas tik 40 proc., pareiškėjo atlyginimas yra minimalus, viena dukra nepilnametė, kita dukra studijuoja, pareiškėjas turi jas išlaikyti. Sutuoktinės pajamos per mėnesį siekia 500 Eur. Visas pareiškėjui ir sutuoktinei priklausantis turtas yra įkeistas bankui, todėl net ir pardavus turimą turtą gautos lėšos atitektų bankui. Pareiškėjo teigimu, tiek VMI, tiek Šiaulių AVMI priimdami sprendimus į jo turtinę padėtį neatsižvelgė ir savo sprendimuose dėl tokių nurodytų argumentų nepasisakė. Nors MGK atleido pareiškėją nuo GPM delspinigių mokėjimo, tačiau nuo baudos ir palūkanų mokėjimo pareiškėjas atleistas nebuvo, atkreipė dėmesį, kad dėl palūkanų mokėjimo MGK sprendime iš viso nepasisakė. Pareiškėjas manė, kad mokestinė nepriemoka susidarė ne dėl jo kaltės, nes visas lėšas įsigijo teisėtai. Todėl teigė, kad egzistavo pagrindas mokesčio sumokėjimo terminą atidėti arba išdėstyti ir atleisti pareiškėją nuo baudos mokėjimo.

6. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl apgaulingai tvarkomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos ir neteisėto praturtėjimo. Tuo pačiu nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartimi atsisakyta tvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje. Teigė, kad naudos pareiškėjas negavo, todėl negalėjo būti apmokestintas GPM. Taip pat teigė, kad pareiškėjo už bendrovę sumokėtos lėšos galėjo būti ne pareiškėjo, o pačios bendrovės pajamos – nuosavybė. Nesant nuosavybės, nebuvo pagrindo pripažinti, kad buvo įnešti asmeniniai pareiškėjo pinigai.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. VMI paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatytos pareiškėjo pajamos ir išlaidos: sutuoktinių 2004- 2011 metų išlaidos viršijo pajamas, t. y. sutuoktiniai gavo 618 393,82 Lt pajamų ir patyrė 823 672,42 Lt išlaidų. Dėl gautų pinigų iš močiutės J. S. (30 000 USD) ir K. G. L. (60 000 Lt) pasisakė, jog abi šios moterys mokestinio patikrinimo metu buvo senatvės pensininkės, nei viena iš močiučių nėra teikusios nei vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, nei pajamų deklaracijų. Atsakovas teigė, kad tuo atveju, jei gyventojas nustatyta tvarka ir terminais informacijos apie sudarytus sandorius nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai, todėl konstatavo, jog piniginės lėšos iš močiučių J. S. (30 000 USD) ir K. G. L. (60 000 Lt) nebuvo gautos. Pažymėjo, kad pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei skunduose atsakovui, MGK ir teismui, nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo, apsiribodamas tik abstrakčiais teiginiais apie minėtų piniginių lėšų gavimą.

9. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pagrįsti aplinkybei, jog pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas už 55 028 Eur nepateikė įrodymų. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą informaciją, pareiškėjas jos akcijas 2008 m. sausio 9 d. pardavė J. T., tačiau nei pati bendrovė, nei pareiškėjas akcijų pirkimo pardavimo sutarties nepateikė, taip pat nepateikė duomenų, kada ir kokiu būdu pareiškėjas iš V. S. įsigijo 50 proc. bendrovės akcijų. Nors, pareiškėjas mokesčių administratoriui paaiškino, kad apie 2009–2010 metus akcijas pardavė R. Š. už 190 000 Lt, o pinigai už akcijas buvo sumokėti grynaisiais, tačiau dokumentų, įrodančių piniginių lėšų už bendrovės akcijas gavimą, nepateikė nurodęs, kad tokių dokumentų nerado.

10. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių apygardos teismo nutartimi pripažintas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ trečios eilės kreditoriumi, jo kreditorinis reikalavimas (255 847,09 Eur) yra pagrįstas finansiniais dokumentais. VMI teigė, kad pagal viešai prieinamus duomenis buvo matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu (2018 m. balandžio 4 d.). Papildomuose paaiškinimuose atsakovas nurodė, kad pareiškėjo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingo asmens, likutis buvo nustatytas pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinius dokumentus, o ne pagal pareiškėjo pateiktą kreditorinį reikalavimą ar priimtas Šiaulių apygardos teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo nutartis.

11. Atsakovo VMI atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir didžiausios pareiškėjo patirtos išlaidos buvo dengiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidas. Nurodė, kad mokesčių administratorius nesirėmė kitų institucijų sprendimais apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtinas sumas, o patikrinimą atliko savo duomenimis. Manė kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas šiai bylai reikšmės neturi, nes mokesčių teisė yra atskira teisės šaka. Taip pat VMI atstovė nurodė, kad ekspertizės duomenys nesutampa su patikrinimo duomenimis – skiriasi patikrinimo ir ekspertizės laikotarpiai, be to teigė, kad likutis nustatytas pagal pareiškėjo pateiktus Registrų centrui duomenis.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo ir pagrindo įpareigoti mokesčių administratorių iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

14. Teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-46 patvirtino 2017 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui sumokėti 38 345,75 Eur GPM, 5 480,40 Eur GPM delspinigių, 3 824 Eur GPM baudą, iš viso – 47 650,18 Eur. VMI ginčijamu 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 68-59 patvirtino Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.1)-FR0682-46. Pareiškėjo skundą dėl VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 68-59 išnagrinėjusi MGK 2018 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. S-181(7-121/2018) patvirtino VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-59 ir atleido pareiškėją nuo 2 740,20 Eur (50 proc.) GPM delspinigių mokėjimo.

15. Teismas pažymėjo kad pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja MAĮ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.).

16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai priimti remiantis išlaidų metodu. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius turėjo teisę atlikti mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo įvertinimą remiantis išlaidų metodu, nes pareiškėjo išlaidos patikrinimo laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. viršijo jo deklaruotas pajamas (Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 29 d.) 4.1 papunktis). Mokesčių administratorius nustatė, kad piniginių lėšų trūkumas susidarė dėl to, kad pareiškėjas patyrė išlaidas UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, todėl mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti išlaidų metodą ir nustatyti pareiškėjo pajamas ginčo laikotarpiu bei jas apmokestinti. Nustačius, kad pareiškėjas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, buvo pagrindas tikrinti pareiškėjo gautų pajamų kilmę, šiuo pagrindu atlikti mokestinį patikrinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriaus įvertinimo, atlikto remiantis išlaidų metodu, neginčijo, tačiau nesutiko su nurodytomis sumomis, kurias, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius turėjo įtraukti į pareiškėjo pajamas.

17. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybe, kad R. K. kreditorinis reikalavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra 255 847,09 Eur. Pareiškėjo teigimu, dėl šio kreditorinio reikalavimo vyksta ginčas teisme, kreditorinio reikalavimo dydžiui nustatyti paskirta teismo ekspertizė. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė ne 255 847,09 kreditorinio reikalavimo sumą, o 25 847,09 Eur, bet iš skundo turinio ir byloje esančios medžiagos matyti, kad tai akivaizdi rašymo apsirikimo klaida. Atsakovas tuo tarpu nurodė, kad kreditorinis reikalavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra didžiausia pareiškėjo patirtų išlaidų dalis, apskaičiuota pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinius dokumentus, o ne teismo sprendimus ar nutartis, todėl laikė pareiškėjo įsiskolinimo dydį 255 847,09 Eur nustatytu.

18. Remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlė bankroto bylą. Šioje byloje paskirta ekspertizė siekiant nustatyti pareiškėjo R. K. kreditorinį reikalavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ekonominės ekspertizės aktu Nr. 2018/09 civilinėje byloje Nr. eB2-538-856/2018 patvirtinta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto iškėlimo dienai (2017 m. sausio 24 d.) buvo skolinga R. K. 250 103,84 Eur sumą, kuri susidarė, nes pareiškėjas, dengdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolas kreditoriams, naudojo savo asmenines lėšas. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2- 538-856/2018, atsižvelgiant į atliktos ekspertizės rezultatus, patvirtino bankroto byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ trečiosios eilės kreditoriaus R. K. 250 103,84 Eur kreditorinį reikalavimą. Teismas akcentavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-355-823/2019 Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė patvirtinti R. K. finansinį reikalavimą bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje motyvuojant tuo, jog R. K. neturėjo finansinių galimybių atsiskaitinėti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais nurodytomis sumomis, rėmėsi mokesčių administratoriaus atliktu pareiškėjo pajamų ir išlaidų patikrinimu, teigdamas, kad pareiškėjo pajamos 2014–2016 m. viršijusios išlaidas buvo kitos, su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos, pajamos.

19. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus nustatyta suma UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidoms padengti buvo 255 847,09 Eur, tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pareiškėjo kreditorinio reikalavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrįstumą, pareiškėjo kreditorinį reikalavimą patvirtinti iš viso atsisakė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjo išlaidos atsiskaitant su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais yra neteisingos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bankroto byloje pripažino, taip pat VMI patikrinimo metu nurodė, jog išlaidas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams finansavo iš savo lėšų. Tuo tarpu, kaip buvo matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties, kreditorinis reikalavimas nebuvo patvirtintas todėl, kad nenustatytas pareiškėjo asmeninių lėšų šaltinis, t. y. pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje nepateikė įrodymų, kad jis turėjo finansines galimybes atsiskaitinėti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais.

20. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje nenustatytas pareiškėjo lėšų, kuriomis jis dengė mokėjimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams, šaltinis, nereiškia, kad nagrinėjant mokestinį ginčą mokesčių administratorius neturi teisės pareiškėjo pajamas viršijančių lėšų dalį apmokestinti. Kaip aptarta aukščiau, pareiškėjui pripažinus, jog jis mokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams iš savo lėšų ir nesant dėl to ginčo, mokesčių administratorius turėjo teisę atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. tikrinti privalomų mokėti mokesčių apskaičiavimą bei sumokėjimą, nustatęs, kad pareiškėjas panaudojo (išleido) pajamas, kurios gautos ne iš darbo santykių ir ne iš individualios veiklos. Kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, mokesčių administratorius sandorius vertina mokestinių įstatymų ir mokestinių santykių aspektu, turėdamas tam įstatymu nustatytą teisę (LVAT 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. A-692-968/2019), todėl civilinėje byloje nustatytos aplinkybės dėl asmeninių lėšų prigimties neįrodymo, neužkerta kelio mokesčių administratoriui apskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną GPM nuo jo pajamas viršijančių lėšų. Priešingai, mokesčių administratoriui nustačius pajamas viršijančią išlaidų dalį, būtent pareiškėjui ir tenka pareiga įrodyti lėšų šaltinį (MAĮ 67 str. 2 d.).

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei skunde dėl Šiaulių AVMI patikrinimo akto, nei VMI teiktame skunde dėl Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. (44.2)S-628 neginčijo mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms patirtoms išlaidoms 2014–2016 m. panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas ir jokių argumentų dėl šios aplinkybės nenurodė. Vienintelis argumentas dėl šio aspekto buvo nurodytas pareiškėjo skunde MGK – kad mokesčių administratorius klaidingai nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo nutartimi patvirtintas pareiškėjo 25 847,09 Eur kreditorinis reikalavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes dėl jo vyksta ginčas Šiaulių apygardos teisme.

22. Teismas paminėjo tai, kad sutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuota pareiškėjo išlaidų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams suma – 255 847,09 Eur. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti apskaitos dokumentai patvirtino, jog pareiškėjas dengė UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidas kreditoriams savo vardu. Pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytą pareiškėjo išlaidų sumą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams 255 847,09 Eur ginčijo tik tuo aspektu, kad jo kreditorinio reikalavimo suma civilinėje byloje nėra tiksliai nustatyta. Kadangi nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, turėjo teisę apskaičiuoti pareiškėjo išlaidų sumą, nepaisant civilinėje byloje nenustatytų pareiškėjų asmeninių lėšų šaltinių, padaryta išvada, kad mokesčių administratoriaus nustatyta 255 847,09 Eur suma buvo pagrįsta rašytiniais įrodymais (UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentais), tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys yra neteisingi ar, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidas kreditoriams dengė ne jis, o kitas asmuo. Todėl pareiškėjo argumentai, jog apmokestinamųjų lėšų klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius konkretų jo kreditorinį reikalavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, atmesti kaip nepagrįsti, o mokesčių administratoriaus priimti sprendimai, patvirtinti ginčijamu MGK sprendimu, šiuo aspektu teismo laikyti teisėtais bei pagrįstais.

23. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nevertino pareiškėjo gautų lėšų už UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotas akcijas. Nurodė šias akcijas pardavęs dar 2010 metais už 190 000 Lt. Tuo tarpu mokesčių administratorius ir MGK ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad 55 028 Eur suma (už pareiškėjo teigimu parduotas akcijas) neįtraukiama į pareiškėjo pajamų išlaidų balansą, įvertinus su akcijų pardavimu susijusių faktinių aplinkybių visumą ir faktą, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius. Teismas, siekdamas įvertinti pareiškėjo nurodomų teiginių pagrįstumą ir ginčijamų sprendimų teisėtumą šiuo aspektu, vertino byloje esančią mokestinio tyrimo medžiagą. Remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 16 d. paaiškinime Šiaulių AVMI nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pardavė už 190 000 Lt (55 028 Eur), jeigu ras sutartį, ją pateiks. Vėlesniuose paaiškinimuose, teiktuose 2017 m. rugsėjo 26 d., papildė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigė jis pats kartu su V. S., kiekvienam iš jų priklausė 50 proc. akcijų, tačiau 2008 m. akcininkai susipyko ir visas akcijas perrašė pareiškėjo tetai J. T., kuri pareiškėjui už perleistas akcijas nieko nemokėjo, pareiškėjas liko faktinis bendrovės valdytojas, toliau vykdė veiklą. Bei papildė, kad 2009–2010 m. akcijas pardavė R. Š. už 190 000 Lt, bandys rasti dokumentus.

24. Teismas nustatė, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ R. K. vertybinių popierių sąskaitą, įsteigus UAB „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjui priklausė 50 vnt. (50 proc.) akcijų, tačiau vertybinių popierių sąskaitoje padaryta žyma, kad 2008 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi šios akcijos perleistos. J. T. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertybinių popierių sąskaita Nr. 3 patvirtino, kad ji įsigijo 100 vnt. (100 proc.) akcijų 2008 m. sausio 9 d. ir visas šias akcijas perleido kitam asmeniui 2008 m. spalio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėjas pateikė 2008 m. rugpjūčio 29 d. preliminariąją akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuri sudaryta tarp akcijų pardavėjos – J. T. ir pirkėjo – R. Š., ir kuria preliminariai sutarta, kad J. T., valdanti 100 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, įsipareigojo ateityje parduoti šias akcijas R. Š., sutarta pagrindinę sutartį dėl akcijų pirkimo-pardavimo sudaryti ne vėliau nei iki 2008 m. lapkričio 1 d.

25. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos teismas nustatė, kad mokesčių administratorius kreipėsi į R. Š., kuris nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pirko ne iš pareiškėjo, o iš „p. Rimos“, už akcijas sumokėjo 10 000 Lt grynais pinigais akcijų sutarties pasirašymo metu, sandoris įvyko 2008 m. Pagal Mokesčių mokėtojo registre tvarkomų duomenų 2018 m. sausio 31 d. išrašą buvo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos taip pat priklausė ir B. K.. Mokesčių administratoriui pateikus paklausimą apie turėtas akcijas, ji nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pirko iš R. Š., už akcijas sumokėjo 10 000 Lt, akcijas pardavė (duomenys neskelbtini) už 10 000 Lt, pateikė šiuos savo paaiškinimus pagrindžiančius rašytinius įrodymus – 2008 m. lapkričio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bei 2010 m. birželio 21 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.

26. Įvertinęs šias faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius į pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansą 190 000 Lt (55 028 Eur) sumos neįtraukė pagrįstai. Kaip buvo matyti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos priklausė atitinkamiems asmenims tokia tvarka: nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo po 50 proc. akcijų valdė pareiškėjas ir V. S., 100 proc. akcijų 2008 m. sausio 9 d. perleista pareiškėjo tetai J. T., J. T. nei akcijų pirkimo, nei akcijų pardavimo sutarčių nepateikė. R. Š. 2008 m. lapkričio 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pardavė B. K., o pastaroji 2010 m. birželio 21 d. akcijas pardavė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pats paaiškinimuose patvirtino, kad apmokėjimo už akcijas iš J. T. negavo. Pareiškėjo pateikta preliminarioji akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtino, kad pinigines lėšas už parduotas akcijas galėjo gauti pareiškėjas, nes šioje sutartyje kaip pardavėja nurodyta J. T., o pirkėjas – R. Š.. Nebuvo jokių duomenų, kad J. T. parduodama akcijas būtų veikusi pareiškėjo vardu.

27. Taigi, atsižvelgiant į aptartas faktines aplinkybes ir pareiškėjo pateiktus dokumentus, teismas nustatė, kad pareiškėjas pinigų gavimo fakto už parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas neįrodė. Pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog už J. T. parduotas akcijas būtų gavęs nurodytą 190 000 Lt atlygį, juolab, kad pats mokestinio tyrimo metu nurodė, jog iš J. T. apmokėjimo už akcijas negavo. Vertindamas pareiškėjo poziciją, kad net ir perrašius akcijas J. T., jas faktiškai valdė pareiškėjas, teismas pažymėjo, kad jokių tokią pareiškėjo poziciją pagrindžiančių įrodymų nėra pateikta, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių duomenų, jog R. Š. iš tiesų už nusipirktas akcijas būtų sumokėjęs pareiškėjui.

28. Pareiškėjo teiginiai, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pateikti nebegali, nes nesaugojo jos dėl to, kad nuo sandorio sudarymo praėjo penkeri metai, teismo laikyti teisiškai nereikšmingais, nes LVAT praktikoje yra įtvirtinta, jog pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai, vertindamas pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą, neatsižvelgė į šiuos nurodomus argumentus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo ir 190 000 Lt (55 028 Eur) sumos į pajamų išlaidų balansą neįtraukė. Tuo tarpu MGK ginčijamame savo sprendime išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimu ir pardavimu, ir pagrįstai mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus patvirtino.

29. Pareiškėjo argumentai dėl iš J. S. ir K. G. L. gautų pinigų sumų teismo atmesti atsižvelgiant į įrodymus. Pareiškėjas 2017 m. birželio 16 d. paaiškinime Šiaulių AVMI nurodė, kad jo žmonos močiutė G. K. L. parašė įgaliojimą parduoti namą, buvo sutarta, kad pardavus namą lėšos atiteks pareiškėjui su žmona. Pareiškėjas pateikė 2011 m. gegužės 3 d. įgaliojimą, iš kurio buvo matyti, kad K. G. L. įgaliojo pareiškėjo sutuoktinę S. K. parduoti jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir atlikti kitus su pardavimu susijusius veiksmus. K. G. L. priklausantis gyvenamasis namas 2011 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 145 000 Lt parduotas S. P.. Teismas pažymėjo, kad VMI ginčijamame sprendime pripažino, jog pareiškėjo šeima gavo 145 000 Lt už parduotą gyvenamąjį namą, todėl ginčo dėl šios sumos nėra. Tuo tarpu mokestinio tyrimo metu rašytinių įrodymų, patvirtinančių gautus 30 000 USD iš pareiškėjo močiutės J. S. ir 60 000 Lt iš sutuoktinės močiutės K. G. L. nei pats pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nepateikė. Be to, iš pareiškėjo metinių pajamų deklaracijų buvo matyti, kad pareiškėjas tokių sumų nedeklaravo, faktą, kad tokios sumos nebuvo deklaruotos pareiškėjas pripažino ir skunde teismui.

30. Pareiškėjo nurodomi argumentai, jog minėtos sumos buvo gautos dalimis iki 2012 m. birželio 19 d., t. y. iki MAĮ 421 straipsnio įsigaliojimo, todėl pareiškėjas neturėjo pareigos šių sumų deklaruoti, teismo laikyti, tik gynybine pozicija. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 421 straipsnis įsigaliojo 2012 m. birelio 19 d., jame įtvirtintos privalomų deklaruoti sandorių sąlygos, t. y. nuolatinis Lietuvos gyventojas turi pareigą deklaruoti iš kito fizinio asmens gautas lėšas, jeigu per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną ar keletą sandorių viršija 15 000 Eur, sandoriai nėra notarinės formos ir gyventojas negauna pajamų, kurios deklaruotos kitų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka. Pirma, pajamų deklaracija teikiama už kalendorinius metus (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalis), taigi net iki 2012 m. birželio 19 d. gautos deklaruotinos piniginės lėšos už 2012 m. turėjo būti deklaruotos iki 2013 m. gegužės 1 d. Antra, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad lėšos buvo gaunamos dalimis yra teisiškai nereikšminga, nes, pagal nurodytas įstatymo nuostatas, privalomai deklaruotina yra suma, viršijanti 15 000 Eur, net jeigu ji gauta pagal kelis sandorius. Trečia, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl ginčo sumų gavimo vertintinos visų kitų aplinkybių kontekste, iš kurių buvo matyti, kad pareiškėjas savo poziciją pagrindžiančių rašytinių įrodymų neturi ir nurodytas sumas grindė tik savo paaiškinimais.

31. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pasirinkdamas finansines operacijas grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijose, prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos.

32. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, jog iš J. S. būtų gavęs 30 000 USD ir iš sutuoktinės S. K. močiutės K. G. L. būtų gavęs 60 000 Lt. Jokių tiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų realų pinigų gavimo faktą pareiškėjas nepateikė. Mokestinio patikrinimo metu surinkti ar pateikti netiesioginiai įrodymai, pareiškėjo paaiškinimai, teismui nesudarė pagrindo daryti išvadą, kad tokie pinigai pareiškėjui realiai buvo perduoti, juolab, kad pareiškėjo nurodyti asmenys – J. S. ir K. G. L. – deklaracijų apie tokias nurodytas sumas nebuvo pateikusios, kaip minėta aukščiau, šių, neva gautų, sumų nedeklaravo ir pareiškėjas su sutuoktine. Be to, iš duomenų apie šiuos fizinius asmenis matyti, kad tiek J. S., tiek K. G. L. tikrinto mokestinio laikotarpio metu buvo pensinio amžiaus. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pasirinko atlikti finansines operacijas grynaisiais pinigais, ginčo grynųjų pinigų sumos nebuvo mažareikšmės, nepaisant to, pareiškėjas šių sumų gavimo fakto niekaip neužfiksavo jokiuose rašytiniuose dokumentuose, nedeklaravo, todėl, teismo vertinimu, nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad 60 000 Lt ir 30 000 USD suma pareiškėjui būtų faktiškai perduota. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog piniginės lėšos iš J. S. (30 000 USD) ir K. G. L. (60 000 Lt) nebuvo gautos, išanalizavęs tyrimo metu surinktą ir paties pareiškėjo pateiktą medžiagą, o MGK tokią poziciją patvirtino teisėtu ir pagrįstu sprendimu.

33. Iš pareiškėjo 2018 m. kovo 9 d. skundo VMI dėl Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (44.2)S-628, teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė panaikinti Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.2)S-628 ir pavesti Šiaulių AVMI su pareiškėju sudaryti susitarimą tokiomis sąlygomis: 1) per pusę sumažinti priskaičiuotą GPM ir įpareigoti pareiškėją sumokėti 19 172,89 Eur GPM; 2) 19 172,89 Eur GPM sumokėjimą išdėstyti penkerių metų laikotarpiui, mokant kas mėnesį po 319,55 Eur; 3) neskaičiuoti (atleisti) nuo delspinigių, palūkanų ir neskirti baudos dėl sunkios pareiškėjo turtinės padėties ir dėl to, kad pareiškėjas sutinka sudaryti susitarimą su mokesčių administratoriumi. Analogiškus prašymus pareiškėjas nurodė taip pat ir teiktuose skunduose VMI bei MGK.

34. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad VMI 2018 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 68- 34 sustabdė pareiškėjo skundo dėl Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (44.2)S- 628 nagrinėjimą kol bus išnagrinėtas pareiškėjo pasiūlymas pasirašyti susitarimą. VMI 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (24.12-31-5)R-2342 pranešė pareiškėjui, kad nėra pagrindo pasirašyti susitarimo. Šią aplinkybę ginčijamame sprendime įvertino ir MGK. Kadangi, jokių argumentų dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo pasirašyti susitarimą pareiškėjas nenurodė, todėl plačiau teismas apie tai nepasisakė.

35. Teismas sprendė, kad nepaisant aplinkybės, jog pareiškėjo prašymą dėl susitarimo mokesčių administratorius išnagrinėjo atskirai, ir nors prašyme taipogi pareiškėjas prašė atleisti jį nuo delspinigių, tiek MGK, tiek mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose pasisakė dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, o MGK ginčijamu sprendimu tenkino šį pareiškėjo prašymą iš dalies, atleisdama pareiškėją nuo 50 procentų mokesčių administratoriaus priskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo. Ginčijamuose sprendimuose ir mokesčių administratorius, ir MGK analizavo atleidimo nuo delspinigių pagrindus, atsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę, nustatytą darbingumo lygį, esamą situaciją dėl įkeisto turto, tuo pačiu vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, taigi, priešingai, nei nurodė pareiškėjas, įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir dėl jų pasisakė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo visų 100 proc. delspinigių mokėjimo, nes iš pateiktų rašytinių mokestinio patikrinimo dokumentų buvo matyti, kad pareiškėjas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ – yra šios įmonės direktorius. Be to, iš Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjo žmona nuo 2017 m. gegužės 1 d. vykdo individualią veiklą (kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla). Taigi, teismas laikė, kad pareiškėjo atleidimas nuo 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo atitinka teisingumo ir protingumo principus.

36. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodomas prašymas, kuris buvo pateiktas mokesčių administratoriui ir MGK, neskaičiuoti (atleisti) jam delspinigių buvo dviprasmiškas. Delspinigių skaičiavimas ir atleidimas nuo jų yra dvi skirtingos mokesčių administravimo procedūros. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą (MAĮ 96 ir 97 str.), mokesčių administratoriui įtvirtinta imperatyvi pareiga skaičiuoti delspinigius nuo nesumokėto mokesčio MAĮ nustatyta tvarka ir jokių išimčių ar galimybės jų neskaičiuoti MAĮ nėra numatyta.

37. Teismo vertinimu, nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui ginčijant patikrinimo metu priskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydį, mokestinės nepriemokos išdėstymas nėra galimas.

38. Teismas sprendė, kad nors ginčijamuose sprendimuose apie delspinigių skaičiavimą bei galimybę išdėstyti mokestinę nepriemoką nebuvo pasisakyta, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, tai nėra pagrindas pripažinti ginčijamų sprendimų neteisėtais.

39. Vertindamas pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo baudos mokėjimo, teismas pastebėjo, kad, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos gali būti atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Kadangi byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas dar nėra sumokėjęs jam priskaičiuoto GPM mokesčio, taip pat nėra atidėtas šio mokesčio sumokėjimo terminas / išdėstytas jo mokėjimas, todėl teismas konstatavo, kad ginčijamuose sprendimuose pagrįstai pareiškėjas nebuvo atleistas nuo baudos mokėjimo. Aplinkybė, kad, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis nesutiko su MGK teiginiu, jog nuo baudos jis galėtų būti atleidžiamas tik tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs, mokestis įskaitytas ar (arba) priverstinai išieškotas ar šio mokesčio sumokėjimo terminas atidėtas arba išdėstytas, teismo vertinimu, nėra svarbi – tai ne MGK teiginys, o MAĮ 141 straipsnio 2 dalies citata.

40. Teismas pažymėjo tai, kad pasibaigus šiam mokestiniam ginčui, pareiškėjo teisė kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, atleidimo nuo likusių priskaičiuotų delspinigių ar baudos išlieka.

41. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo palūkanų mokėjimo, teismas pabrėžė, kad patikrinimo metu palūkanos pareiškėjui nebuvo priskaičiuotos ir ginčijamuose sprendimuose nebuvo jokios kalbos apie jas, tuo labiau nurodymo sumokėti palūkanas. Todėl pareiškėjo argumentas, kad MGK ginčijamame sprendime nepasisakė dėl palūkanų mokėjimo buvo nepagrįstas ir plačiau teismas apie tai nepasisakė.

42. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. (44.1)FR0682-46, VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 68- 59 ir MGK 2018 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. S-181 (7-121/2018) priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais teismas neturėjo pagrindo. Teismui konstatavus, jog mokestinis patikrinimas atliktas tinkamai ir pareiškėjui mokėtinas mokestis bei susijusios sumos apskaičiuotos pagrįstai, nebuvo pagrindo perduoti mokestinę bylą Šiaulių AVMI iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą ir surašyti naują patikrinimo aktą. Todėl pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

III. 43. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-46, VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-59 ir MGK 2018 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-181 (7-121/2018), bei perduoti mokestinę bylą Šiaulių AVMI.

44. Pareiškėjas teigia, kad VMI savo sprendime klaidingai nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo nutartimi yra patvirtintas jo kreditorinis reikalavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 255 847,09 Eur sumai, nes būtent reikalavimas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir buvo priežastis pradėti pareiškėjo atžvilgiu mokestinį patikrinimą. Šiaulių apygardos teismui pareiškėjas pateikė avansines apyskaitas bei jose nurodytas sumas pagrindžiančius dokumentus ir todėl buvo priskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, bauda ir delspinigiai. Dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, tuo pat metu kai vyko mokestinis ginčas, tebevyko ginčas Šiaulių apygardos teisme ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo galiojančios nutarties ar sprendimo dėl pareiškėjo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, tačiau MGK į tai visiškai neatsižvelgė. Pareiškėjo įsitikinimu, teismui nenustačius kreditorinio reikalavimo dydžio, negalima vertinti nuo kokios sumos turėtų būti priskaičiuotas GPM, t. y. neturint kreditorinio reikalavimo dydžio, neaišku kokia mokestinė nepriemoka galimai egzistuoja.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia įvykius chronologine tvarka, kartu juos vertindamas, ir teigdamas, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartyje pateikta išvada, jog „Kolegijos vertinimu, nustačius, kad bendrovės gautos pajamos buvo iš karto naudojamos atsiskaitymams su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais, išvengiant kasos operacijų įforminimo, o pareiškėjui (buvusiam bendrovės vadovui) įrodinėjant, kad bendrovės įsiskolinimas jam būtent ir susidarė vykdant atsiskaitymus už bendrovę su jos kreditoriais, avanso apyskaitos negali būti laikomos pakankamais įrodymais už jų sudarymą atsakingo asmens finansiniam reikalavimui pagrįsti, o avanso apyskaitose fiksuotų duomenų patikimumas (dėl minėtų operacijų su bendrovės gautomis pajamomis neįforminimo) vertintinas kritiškai“, paneigia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus teiginius, jog neva apeliacinis teismas nenustatė iš kokių lėšų buvo apmokėtos avansinėse apyskaitose nurodytos sumos, todėl ir nepatvirtino pareiškėjo kreditorinio reikalavimo. Be to, nurodytos aplinkybės aiškiai prieštarauja ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog neva pareiškėjas neįrodė, kad išlaidas kreditoriams dengė ne jis, o kitas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog tai yra bendrovės pajamos, kurios iš karto buvo naudojamos atsiskaitymui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais.

46. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas nenurodė kokiai Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme įtvirtintai pajamų rūšiai konkrečiu atveju buvo priskirtos mokestiniuose sprendimuose nurodytos sumos, todėl pareiškėjui sudėtinga suformuoti atsikirtimus į mokesčių administratoriaus sprendimus ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Ginčijamuose mokestiniuose sprendimuose nurodytos sumos, kurias mokesčių administratorius nusprendė apmokestinti, nėra nei darbo užmokestis, nei atlygis už suteiktas paslaugas, nei atlygis už perduotas ar suteiktas teises, nei atlygis už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra. Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas gavo apskritai kokią nors piniginę naudą ar naudą natūra. Pareiškėjo tvirtinimu, priešingai, Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. kovo 26 d. nutartimi nepatvirtinus pareiškėjo reikalavimo, akivaizdu, jog jis apskritai jokios naudos negavo – nei piniginės, nei natūra, o nesant naudos, nėra ir pajamų, nesant pajamų, nėra ir pagrindo priskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį.

47. Pareiškėjo nuomone, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalies 6 punkto nuostata, šiuo konkrečiu atveju, taip pat turėtų būti taikoma, nes akivaizdu, jog jokios naudos nebuvo nustatyta ir pareiškėjas jokios naudos negavo, o piniginės lėšos nepriklausė pareiškėjui. Taigi, mokesčių administratoriaus apmokestinta gyventojų pajamų mokesčių suma nėra ir negali būti pripažinta pareiškėjo pajamomis ir nėra pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą gyventojų pajamų mokesčio objektas.

48. Pareiškėjo teigimu, tiek mokesčių administratorius, tiek MGK, tiek ir teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo gautų lėšų už parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, nes šias akcijas pareiškėjas pardavė ir jau neturi. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų savininkė buvo J. T. ir jokios pajamos iš šių akcijų pardavimo pareiškėjui net nepriklausė, nes VMI pripažino ginčijamame sprendime 10 000,00 Lt sumokėtą sumą už J. T. vardu buvusių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimą R. Š. pareiškėjo pajamomis ir šia suma mažino pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų sumą. Be to, pareiškėjas pažymi, jog jam pavyko surasti 2008 m. rugpjūčio 20 d. preliminariąją akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje matyti, jog J. T. susitarė R. Š. parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas už 190 000 Lt, todėl mokesčių administratoriui pripažinus, kad šių akcijų tikrasis savininkas buvo pareiškėjas, jo legalių pajamų suma ženkliai keistųsi. Pareiškėjas nurodo, kad nors buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui prašymą apklausti teisme liudytoju R. Š., tačiau teismas jo neiškvietė ir neapklausė.

49. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl mokesčių administratoriaus ir MGK nepripažintų iš J. S. gautų 30 000 USD ir K. G. L. gautų 60 000 Lt sumų, kurios nedeklaruotos nustatyta tvarka, dėstydamas MAĮ 421 straipsnio ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias nuostatas, kadangi pagal jas pareiškėjas neprivalėjo deklaruoti gautų sumų. Taigi, pareiškėjo įsitikinimu, aplinkybė, kad jis ir jo sutuoktinė nedeklaravome gautų dovanotų lėšų, neturi jokios įrodomosios reikšmės ir negali patvirtinti, jog šių lėšų iš nurodytų asmenų negavo.

50. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

51. Atsakovas akcentuoja, jog į pareiškėjo argumentus detaliai buvo atsakyta tiek mokestinių ginčų nagrinėjimo metu, tiek nagrinėjant pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pasilieka prie savo pozicijos ir pakartotinai atsiliepime pateikia atsakovo ir mokestinį ginčą išnagrinėjusios institucijų – MGK bei teismo poziciją dėl apmokestinimo.

52. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas klaidingai teigia, jog mokesčio bazė buvo apskaičiuota civilinės bylos pagrindu. Tai, jog vyko ginčas dėl kreditorinio reikalavimo dydžio, mokestinio ginčo bazei įtakos neturėjo, nes ji buvo nustatyta pagal mokesčių administratoriui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentus. VMI tvirtinimu, pareiškėjo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingo asmens, likutis buvo nustatytas pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinius dokumentus, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje pateiktu pareiškėjo kreditoriniu reikalavimu bei priimtomis Šiaulių apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis nesivadovauta.

53. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis, administracinėje byloje gali būti vertinama tiek, kiek nepažeidžia teisingumo teisėtumo, be to, minėta nutartis administracinėje byloje, neturi teismo sprendimo juridinės galios. Atsakovas nurodo, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartyje, buvo vadovautasi mokestinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybės, jog pareiškėjas neturėjo oficialių pajamų pagrįsti savo kreditorinio reikalavimo dydžio. Šią aplinkybę Lietuvos apeliacinis teismas laikė svarbiausia. Priešingos pozicijos laikosi VMI, nes vertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentus (balansą, avansines apyskaitas), kas leido nustatyti, jog pareiškėjas dengė UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidas. Šiuo atveju kitų įrodymų, nei apskaitos dokumentuose atvaizduotų ir balanse pateiktų, byloje nėra. Atsakovo vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis nepagrindžia mokestinėje byloje tiriamo pajamų gavimo. Be to, vien aplinkybė, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo neoficialių pajamų šaltinis, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidos buvo padengtos pačios bendrovės. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nutyli itin svarbią aplinkybę, jog 2019 m. liepos 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto išvaistymo; o 2019 m. rugsėjo 9 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto išvaistymo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr.05-2-00097-19).

54. Atsakovas akcentuoja, kad VMI nepripažino, jog už UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas galėjo būti sumokėta 190 000 Lt (t. y. 55 028 Eur), nes nėra minėtą aplinkybę patvirtinančių įrodymų.

55. Dėl gautų pinigų iš J. S. (30 000 USD) ir K. G. L. (60 000 Lt), atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei skunduose atsakovui, MGK ir teismui, nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo, apsiribodamas tik abstrakčiais teiginiais apie minėtų piniginių lėšų gavimą.

56. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginio, jog jam yra nesuprantama, kokios rūšies pajamos buvo gautos, nurodo, kad pareiškėjas turėjo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų; taip pat pareiškėjas gavo transporto priemonės pardavimo pajamų, todėl pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22–24 straipsnius šios pajamos priskiriamos B klasės pajamoms ir pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatas atsiranda pareiga pareiškėjui deklaruoti šias pajamas.

57. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

58. Šiaulių AVMI nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko teisėtu ir teisingu, priimtu tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, ir palaiko centrinio mokesčių administratoriaus (VMI) poziciją šioje byloje ir jo išsakytus argumentus.

59. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei priimti naują sprendimą – panaikinti Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-46, VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-59 ir MGK 2018 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-181 (7-121/2018), bei perduoti mokestinę bylą Šiaulių AVMI nagrinėti iš naujo.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pritaria visiems pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams, visiškai palaiko pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 61. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, bei pagrindo įpareigoti mokesčių administratorių iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

62. Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (MGK bylos medžiaga, I t., b. l. 63–75). Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjas turėjo 252 090,97 Eur (24 827,97 Eur + 119 773 Eur + 107 490 Eur) Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog sutuoktiniai gavo 618 393,82 Lt pajamų ir patyrė 823 672,42 Lt išlaidų (viršijo 205 278,6 Lt). Šeimos grynųjų pinigų likutis 2012 m. sausio 1 d. siekė 0 Lt. Pinigų likutis banke: mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) – 25,62 Lt, o sutuoktinės S. K. – 40 580,56 Lt. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo pajamos už 2012 metus sudarė 82 201 Lt, o išlaidos – 75 030 Lt (likutis 45 652 Lt); už 2013 m. pajamos sudarė 31 718 Lt, išlaidos – 56 050 Lt (likutis 9 833 Lt); 2014 m. pajamos sudarė 32 683 Lt, išlaidos – 140 511 Lt (išlaidos viršijo pajamas 85 726 Eur suma); už 2015 m. pajamos sudarė 17 777 Eur, išlaidos – 137 055 Eur (išlaidos viršijo pajamas 119 773 Eur suma); už 2016 m. – pajamos sudarė 56 903 Eur, išlaidos – 165 283 Eur (išlaidos viršijo pajamas 107 490 Eur suma).

63. Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-46 patvirtino 2017 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui sumokėti 38 345,75 Eur GPM, 5 480,40 Eur GPM delspinigių, 3 824 Eur GPM baudą, iš viso – 47 650,18 Eur (MGK bylos medžiaga, I t., b. l. 76–85).

64. VMI ginčijamu 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 68-59 (MGK bylos medžiaga, I t., b. l. 22–25) patvirtino Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.1)-FR0682-46.

65. Pareiškėjo skundą dėl VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 68-59 išnagrinėjusi MGK 2018 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. S-181(7-121/2018) (I t, b. l. 6–18) patvirtino VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-59 ir atleido pareiškėją nuo 2 740,20 Eur (50 proc.) GPM delspinigių mokėjimo.

66. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybe, kad R. K. kreditorinis reikalavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra 255 847,09 Eur. Pareiškėjo teigimu, dėl šio kreditorinio reikalavimo vyksta ginčas teisme. Be to, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nevertino pareiškėjo gautų lėšų už UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotas akcijas. Pareiškėjo tvirtinimu, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nepripažino iš pareiškėjo močiutės J. S. gautų 30 000 USD ir sutuoktinės S. K. močiutės K. G. L. gautų 60 000 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad prašė neskaičiuoti (atleisti) delspinigių, palūkanų ir neskirti baudos, nes jo turtinė padėtis yra bloga.

67. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mokesčių administratoriaus nustatyta suma UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidoms padengti buvo 255 847,09 Eur. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, turėjo teisę apskaičiuoti pareiškėjo išlaidų sumą, nepaisant civilinėje byloje nenustatytų pareiškėjų asmeninių lėšų šaltinių, todėl mokesčių administratoriaus nustatyta suma yra pagrįsta rašytiniais įrodymais (UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentais), tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys yra neteisingi ar kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidas kreditoriams dengė ne jis, o kitas asmuo.

Todėl pareiškėjo argumentai, jog apmokestinamųjų lėšų klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius konkretų jo kreditorinį reikalavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ atmesti kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, pareiškėjas pinigų gavimo fakto už parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas neįrodė. Pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog už J. T. parduotas akcijas būtų gavęs nurodytą 190 000 Lt atlygį, juolab, kad pats mokestinio tyrimo metu nurodė, kad iš J. T. apmokėjimo už akcijas negavo.

Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo metinių pajamų deklaracijų matyti, jog pareiškėjas pinigų sumų iš J. S. ir K. G. L. nedeklaravo, faktą, kad tokios sumos nėra deklaruotos pareiškėjas pripažįsta ir skunde teismui. Pareiškėjo nurodomi argumentai, jog šios sumos buvo gautos dalimis iki 2012 m. birželio 19 d., t. y. iki MAĮ 421 straipsnio įsigaliojimo, todėl pareiškėjas neturėjo pareigos šių sumų deklaruoti, teismo laikyti tik gynybine pozicija. Teismas sprendė, kad pareiškėjo atleidimas nuo 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo atitinka teisingumo ir protingumo principus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui ginčijant patikrinimo metu priskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydį, mokestinės nepriemokos išdėstymas nėra galimas. Teismas akcentavo, kad kadangi byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėjas dar nėra sumokėjęs jam priskaičiuoto GPM mokesčio, taip pat nėra atidėtas šio mokesčio sumokėjimo terminas / išdėstytas jo mokėjimas, todėl ginčijamuose sprendimuose pagrįstai pareiškėjas nebuvo atleistas nuo baudos mokėjimo. Teismui konstatavus, jog mokestinis patikrinimas atliktas tinkamai ir pareiškėjui mokėtinas mokestis bei susijusios sumos apskaičiuotos pagrįstai, nebuvo pagrindo perduoti mokestinę bylą Šiaulių AVMI iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą ir surašyti naują patikrinimo aktą.

68. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tuos pačius argumentus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo ir dėl gautų pinigų iš J. S. ir K. G. L., kuriuos teikė tiek mokestinių ginčų nagrinėjimo metu, tiek nagrinėjant pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas teigia, jog mokesčio bazė buvo apskaičiuota civilinės bylos pagrindu, bei nesutinka, kad patyrė išlaidas susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia savo vertinimą dėl civilinės bylos nagrinėjimo, teigdamas, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. kovo 26 d. nutartimi nepatvirtinus pareiškėjo reikalavimo, jis apskritai jokios naudos negavo. Pareiškėjas taip pat teigia, jog jam yra nesuprantama, kokios rūšies pajamos buvo gautos.

V. 69. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

70. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.). Žinoma, ši proceso taisyklė nereiškia, jog mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo jam, be kita ko, MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Tačiau būtent teismas, inter alia (be kita ko) pagal minėtas proceso taisykles dėl įrodymų vertinimo, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė aptariamą (įrodinėjimo) pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos ir pagrįstos faktinės aplinkybės patvirtina įstatymų leidėjo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (sąlygų) šiai nuostatai taikyti buvimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-206-968/2019).

71. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad skundžiami Komisijos, VMI ir Šiaulių AVMI sprendimai yra teisėti bei pagrįsti.

72. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodydamas argumentus, kuriais, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės prašoma iš naujo įvertinti byloje pateiktus įrodymus, nenurodo pagrįstų motyvų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, ar kad teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo skunde keliamų klausimų ar argumentų, taip pat nenurodo, jog teismas būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialines teisės normas. Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

73. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo skyriuose „Dėl kreditorinio reikalavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, „Dėl lėšų už parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas“, „Dėl dovanotų piniginių lėšų“ ir „Dėl atleidimo nuo delspinigių, palūkanų ir baudos“ išdėstytiems motyvams, todėl jų nebekartoja. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai (žr. nutarties 44–48 p.) nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog šiais aspektais pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados yra neteisingi, ar atlikti pažeidžiant materialines ir (arba) procesines teisės normas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (žr. nutarties 44–48 p.), susijusius su civiline byla, juos papildo.

VI. 74. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlė bankroto bylą. Šioje byloje paskirta ekspertizė siekiant nustatyti pareiškėjo R. K. kreditorinį reikalavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ekonominės ekspertizės aktu Nr. 2018/09 civilinėje byloje Nr. eB2-538-856/2018 (t. I, b. l. 84–98) patvirtinta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto iškėlimo dienai (2017 m. sausio 24 d.) buvo skolinga R. K. 250 103,84 Eur sumą, kuri susidarė, nes pareiškėjas, dengdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolas kreditoriams, naudojo savo asmenines lėšas. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2- 538-856/2018 (t. I, b. l. 100–104), atsižvelgiant į atliktos ekspertizės rezultatus, patvirtino bankroto byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ trečiosios eilės kreditoriaus R. K. 250 103,84 Eur kreditorinį reikalavimą.

75. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-355-823/2019 Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė patvirtinti R. K. finansinį reikalavimą bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje (t. I, b. l. 107–117) motyvuojant tuo, jog R. K. neturėjo finansinių galimybių atsiskaitinėti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais nurodytomis sumomis, rėmėsi mokesčių administratoriaus atliktu pareiškėjo pajamų ir išlaidų patikrinimu, teigdamas, kad pareiškėjo pajamos 2014–2016 m. viršijusios išlaidas buvo kitos, su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos, pajamos.

76. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartyje pateiktos išvados, paneigia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus teiginius, jog neva apeliacinis teismas nenustatė iš kokių lėšų buvo apmokėtos avansinėse apyskaitose nurodytos sumos, todėl ir nepatvirtino pareiškėjo kreditorinio reikalavimo. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartyje nurodytos aplinkybės aiškiai prieštarauja ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog neva pareiškėjas neįrodė, kad išlaidas kreditoriams dengė ne jis, o kitas asmuo, nes apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog tai yra bendrovės pajamos, kurios iš karto buvo naudojamos atsiskaitymui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais.

77. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais CK normos netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003). Atitinkamai sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-587/2005). Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-735/2010 ir kt.).

78. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą; vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia; tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019).

79. Pažymėtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjo pajamoms tinkamai pritaikė atitinkamus mokesčių įstatymus ir, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, civilinėje byloje nenustatytas pareiškėjo lėšų, kuriomis jis dengė mokėjimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams, šaltinis, nereiškia, kad nagrinėjant mokestinį ginčą mokesčių administratorius neturi teisės pareiškėjo pajamas viršijančių lėšų dalį apmokestinti. Kadangi mokesčių administratorius sandorius vertina mokestinių įstatymų ir mokestinių santykių aspektu, turėdamas tam įstatymu nustatytą teisę, todėl civilinėje byloje nustatytos aplinkybės dėl asmeninių lėšų prigimties neįrodymo, neužkerta kelio mokesčių administratoriui apskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną GPM nuo jo pajamas viršijančių lėšų. Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratoriaus nustatyta 255 847,09 Eur suma yra pagrįsta rašytiniais įrodymais (UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentais), todėl pareiškėjo argumentai, jog apmokestinamųjų lėšų klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius konkretų jo kreditorinį reikalavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas teisingai akcentavo, kad vykstant mokestiniam patikrinimui bei mokestiniam ginčui pareiškėjas neginčijo minėtų aplinkybių, pirmą kartą apie jas užsiminė skunde pateiktame MGK.

80. Nei mokesčių administratorius, nei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos neturėjo pagrindo nenagrinėti klausimo dėl mokesčių mokėtojo iš nenustatytų šaltinių gautų lėšų apmokestinimo, kai mokesčių mokėtojas neginčijo šių lėšų turėjimo ir panaudojimo fakto (juridinio asmens veikloje), tačiau privačiame ginče (bankroto byloje) reiškė turtinio pobūdžio reikalavimus (patvirtinti kreditorinį reikalavimą), susijusius su šių lėšų atgavimu iš bankrutuojančio juridinio asmens. Mokesčių administratorius, remdamasis juridinio asmens finansiniais dokumentais, mokesčio mokėtojo paaiškinimais, nustatęs minėtas mokesčio mokėtojo patirtas išlaidas, kurios konkrečiu atveju viršijo gautas pajamas, turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl pajamų gautų iš nenustatytų šaltinių apmokestinimo. Tai, kad mokesčių mokėtojas bankroto byloje, pradėtoje siekiant užbaigti juridinio asmens veiklą, prašė patvirtinti kreditorinį reikalavimą, šis klausimas kelis kartus teismo buvo sprendžiamas, o galiausiai toks reikalavimas nebuvo patvirtintas, nepaneigia mokesčių administratoriaus kompetencijos priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo turėtų lėšų apmokestinimo GPM, nes nei Gyventojų pajamų mokesčių įstatymą, nei kiti mokesčių teisės aktai neįtvirtina taisyklių nei principų, ribojančių mokesčių administratoriaus kompetenciją apmokestinti iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios buvo panaudotos ir kurių asmuo negalės atgauti.

81. Papildomai pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui nesuprantama, kokios rūšies pajamos buvo gautos, teisėjų kolegija, pabrėžia, kad įvertinus Šiaulių AVMI patikrinimo metu nustatytas ir 2017 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akte išdėstytas aplinkybes, nustatyta, jog pareiškėjas turėjo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų (šių pajamų dydis buvo apskaičiuotas taikant MAĮ 70 str. nuostatas), taip pat pareiškėjas gavo transporto priemonės pardavimo pajamų, bei šios pajamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22–24 straipsnius priskiriamos B klasės pajamoms ir pareiga deklaruoti šias pajamas pareiškėjui atsiranda pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatas.

82. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

83. Šioje konkrečioje administracinėje byloje mokesčių administratoriaus teiginiai buvo motyvuoti, pagrįsti įrodymais – mokesčių administratorius pareigas, nustatytas MAĮ 67 straipsnyje, įvykdė. Apibendrinus darytina išvada, kad įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjo teiginiai, išdėstyti apeliaciniame skunde, liko neįrodyti, o tuo pačiu tai nepaneigia ir mokesčių administratoriaus išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl pareiškėjams apskaičiuoto mokesčio (GPM) bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų (GPM delspinigiai ir bauda). Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan