2K-371/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-371/2012

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00503-2007-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Barkauskui,

išteisintiesiems R. Š. ir V. M.

išteisintųjų gynėjams advokatams Valentinui Staugaičiui ir Laimundui Baršauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro Gedgaudo Norkūno kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. ir V. M. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) išteisinti neįrodžius, jog jie padarė veikas, turinčias nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, prokuroro, prašiusio, kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų

n u s t a t ė :

V. M. ir R. Š. buvo kaltinami tuo, kad būdami valstybės tarnautojai, t. y. V. M. būdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Miškų kontrolės skyriaus vedėjas, o R. Š. – Vilniaus rajono agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius, 2006 m. liepos 3 d. dalyvavo komisijoje, kurios nariais taip pat buvo ir Miško sanitarinės apsaugos tarnybos direktorius P. Z., valstybės įmonės Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos girininkas V. L., apžiūrėję 1,2 ha privačią miško valdą, Vilniaus rajone, Vanaginės kaime, pasirašydami patvirtino Medyno, numatomo iškirsti plynu sanitariniu kirtimu, įvertinimo aktą, kuriame konstatavo, kad sanitariniais kirtimais kirstinų medžių nėra, nerekomenduojama kirsti sanitariniais kirtimais.

Tą pačią dieną, išvykus komisijos nariui P. Z., miško savininkų įgaliotam G. M., turėjusiam tikslą iškirsti mišką, paprašius įvertinti 0,9 ha ploto tame pačiame miško sklype sanitarinę būklę ir pateikus tam reikalingus miško brėžinį ir biržės taksavimo lapą, V. M. nurodė jam pavaldžiam R. Š. surašyti kitą Miško sanitarinės būklės įvertinimo aktą, jame nurodant, kad komisija, susidedanti iš V. M., V. L., R. Š. ir G. M., apžiūrėjo šio miško ploto sanitarinę būklę, ir įrašyti neteisingus duomenis, kad 0,9 ha plote 15 proc. beržų yra pažeista (bedžiūstantys arba išretėję), būtinas plynas sanitarinis kirtimas.

R. Š. surašius tokį aktą, tik iš dalies atitinkantį galiojusių Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 40 ir 42 punktų reikalavimus, jį patvirtino pasirašydami patys bei pateikdami pasirašyti suklaidintam V. L. ir G. M., nežinojusiam apie P. Z. surašytą aktą. Šio akto pagrindu R. Š. 2006 m. liepos 4 d. Vilniaus rajono agentūroje, Smolensko g. 15A, Vilniuje, išdavė G. M. leidimą sanitariniu (plynu) kirtimu kirsti šį 0,9 ha miško plotą. Dėl to 2006 m. liepos 7-8 dienomis buvo neteisėtai iškirsta 0,87 ha miško ir padaryta ne mažiau kaip 23 004 Lt žala, neigiamas poveikis kraštovaizdžiui ir pablogintos naudingos žmonėms miško funkcijos, nes padidėjo triukšmingumas, oro tarša.

Šiais veiksmais V. M. ir R. Š. pažeidė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus patvirtintose pareiginėse instrukcijose nustatytas darbo funkcijas, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktų reikalavimus valstybės tarnautojams, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1, 5 punktuose nustatytus aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principus, Miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkto, aplinkos ministro 2004 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. Dl-141 patvirtintų Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 39 punkto medynų kirtimo vykdymo reikalavimus, sukėlė Riešės bendruomenės narių nepasitikėjimą aplinkos apsaugos sistemos tarnautojais bei pasipiktinimą iškirsto miško pasekmėmis, visuomenės akyse diskreditavo aplinkos apsaugos tarnautojo vardą, sumenkino aplinkos apsaugos sistemos prestižą bei valstybės institucijų - Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ir Vilniaus rajono agentūros - autoritetą, o V.

M. pavaldiems asmenims demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių įstatymų ir kitų norminių aktų, dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog R. Š. ir V. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, kad išnaudotos visos galimybės įvykio aplinkybėms nustatyti, kad esamų prieštaravimų pašalinti nėra objektyvių galimybių, todėl visus prieštaravimus vertino kaltinamųjų naudai (in dubio pro reo).

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras Gedgaudas Norkūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, įrodymus vertino neišsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Prokuroras pažymi, kad apeliacine tvarka bylos turi būti nagrinėjamos laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų bylos patikrinimo ribų, teismai turi atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką dėl BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, taip pat reglamentuojančias nuosprendžių surašymą. Šioje baudžiamojoje byloje, pripažindamas, kad neįrodytas R. Š. ir V. M. dalyvavimas padarant nusikalstamus, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl nepanaikino neteisėto ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio.

Prokuroras apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą, besąlygiškai vadovavosi tik R. Š. ir V. M. nurodytomis įvykių aplinkybėmis, tačiau nuosprendyje visai neaptarė ir nevertino kitų byloje surinktų įrodymų atskirai ir jų visumos, nors tai kategoriškai įpareigoja BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas. Prokuroras atkreipė dėmesį konkrečiai į liudytojų P. Z. ir V. L. parodymus, kurie nuosprendyje neaptarti, nevertinti, nenurodyti motyvai, dėl kurių jie atmetami ar vertinami kritiškai.

Šių liudytojų parodymai paneigia R. Š. ir V. M. nurodytas aplinkybes apie miško kokybę, sanitarinę būklę, būtinybę jį kirsti plynu sanitariniu kirtimu ir patvirtina, kad 2006 m. liepos 3 d. miško sanitarinės būklės įvertinimo akte, surašytame R. Š., nurodyti neteisingi duomenys. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad viso proceso metu nuoseklius parodymus davę liudytojai P. Z. ir V. L. būtų kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi ar turėtų tikslą apkalbėti R. Š. ir V. M. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų A.

V., G. D., G. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas 2011 m. kovo 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus nurodymus dėl įrodymų tyrimo, apklausė į teismo posėdį atvykusius liudytojus, bet dėl jų nurodytų aplinkybių nepasisakė, tik apsiribojo fraze, kad papildomai atliktas įrodymų tyrimas nepašalino prieštaringumo dėl iškirsto miško skalsumo, be to, apklausti specialistai paaiškino, kad, iškirtus mišką, po 1-2 mėnesių galima apytiksliai ištirti tą mišką.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, ne tik neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo, bet ir neįvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymo atlikti įrodymų tyrimą bei jo pagrindu pašalinti ar bent jau siekti pašalinti galimus prieštaravimus, kurių nesiėmė šalinti pirmosios instancijos teismas. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka

Kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, naujo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia tas pats apeliacinis skundas, kurį nagrinėjant buvo priimtas kasacine tvarka panaikintas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pat turi būti vadovaujamasi kasacinės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais dėl teisės taikymo. Priimant Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį, šių reikalavimų nebuvo laikytasi.

Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde prokuroras ginčijo pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio išvadas ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės besąlygiškai vadovavosi kaltinamųjų V. M. ir R. Š. parodymais, išreiškiančiais gynybinę poziciją, visai nevertino liudytojų P. Z., V. L., A. V., G. D. ir G. L. parodymų ir rašytinių įrodymų – 2006 m. liepos 20 d. pažymos, 2009 m. balandžio 27 d. specialisto N. K., 2009 m. gegužės 5 d. specialisto E. P. išvadų dėl miško kokybės, sanitarinės būklės ir būtinybės jį kirsti plynu sanitariniu kirtimu bei 2006 m. liepos 3 d. surašytų dviejų skirtingų dokumentų – miško sanitarinės būklės įvertinimo (surašyto V. Š. ) ir medyno, numatomo kirsti plynu sanitariniu kirtimu, įvertinimo aktų turinio ir jų teisėtumo, atsižvelgiant į Miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir Miškų sanitarinės apsaugos taisyklių 39 punkto reikalavimus.

Nors 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje nurodoma, kad teismas išvadas daro įvertinęs byloje surinktus ir aptartus įrodymus, tačiau nėra konkrečiai atsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra atliekamas įrodymų tyrimas, apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti atlikto įrodymų tyrimo rezultatai. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties teiginys, kad atliktas papildomas tyrimas tam tikrų prieštaravimų nepašalino, nėra tinkamas teismo baigiamojo akto motyvavimui. Tokiu atveju, kai teismo sprendime neišdėstomi visi duomenys, lėmę to sprendimo priėmimą, pažeidžiami konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluoti reikalavimai teismo baigiamiesiems aktams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „...iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, tinkamai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad nagrinėjant bylą nepašalintos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau išvados dėl nepašalinamų abejonių neturi būti deklaratyvios. Ne bet kokia abejonė nustatinėjant faktus reiškia, kad baudžiamojoje byloje negali būti nustatyta tiesa. Prarastos galimybės atlikti tam tikrus įrodymų rinkimo veiksmus neatleidžia teismų nuo pareigų išnaudoti visas kitas įmanomas priemones nustatant reikšmingas bylos išsprendimui aplinkybes, tinkamai išanalizuoti ir vertinti proceso metu surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Antanas Klimavičius

Gintaras Goda