2024-10-09 Nr. AB-14511-3-61-3-01887-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2377-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01887-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vlantana“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 24S109570 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760292360, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 27 d.

2. Pareiškėjas teigė, jog ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vlantana“ (toliau – ir Bendrovė) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu. 2023 m. rugsėjo 27 d. buvo išduotas leidimas. Pareiškėjas 2024 m. kovo 7 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį; šis prašymas yra nagrinėjamas. Pareiškėjas pažymėjo, jog leidimas jam išduotas sudarius darbo sutartį su Bendrove, kurioje jis dirbo tris savaites; kadangi Bendrovė mokėjo ne visą sutartą atlyginimą, jis pradėjo ieškoti kito darbdavio ir surado UAB „Transmėja“, kuri pareiškėjui pasiūlė sudaryti darbo sutartį. Sprendimu panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks pareiškėjo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir sukels žalą. Priimdamas Sprendimą atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ne dėl savo kaltės turėjo išeiti iš darbo UAB „Vlantana“; šiuo metu jis yra susiradęs kitą darbdavį ir yra pasirengęs dirbti, mokėti mokesčius valstybei.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais ir pažymėjo, jog jis 2023 m. rugsėjo 1 d. priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuriame pareiškėjas nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis; prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis buvo nurodytas 1 386 Eur. Dėl to atsakovas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsakovas teigė, jog jis patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas 2023 m. gruodžio 13 d.; nurodytas darbo užmokestis jam buvo mokėtas tik už 2023 m. gruodžio mėn.; 2024 m. sausio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis, už vasario mėn. išmokėtas darbo užmokestis 892,70 Eur, už kovo mėn. 178,48 Eur. Dėl šių priežasčių atsakovas priėmė Sprendimą, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p., 50 str. 1 d. 2 p.).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog Bendrovę ir pareiškėją siejo darbo santykiai: pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje nuo 2023 m. gruodžio 13 d., tačiau faktiškai dirbti pradėjo tik 2024 m. vasario 7 d.; nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. vasario 7 d. pareiškėjas buvo pravaikštose. 2024 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo kviečiamas atgal į Bendrovėje esamą mokymų centrą, nes dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis, tačiau pareiškėjas į mokymų centrą neatvyko, nurodydamas, kad serga; 2024 m. kovo 13 d. pasiteiravus, kaip jis jaučiasi, pareiškėjas nurodė, kad negali atvykti, nes jaučiasi prastai ir yra Vilniuje su savo broliu, pažadėjo atvykti kitą savaitę; 2024 m. kovo 27 d. pasiteiravus, kaip jaučiasi pareiškėjas, personalo skyriaus specialistė gavo panašų atsakymą, kad nori tęsti darbus, tačiau nori pasveikti; 2024 m. balandžio 4 d. siekiant pasiteirauti, kaip pareiškėjas jaučiasi, jis informavo, jog jaučia stuburo skausmus ir kitą savaitę informuos apie sveikatos būklę; 2024 m. balandžio 16 d. paklausus pareiškėjo apie esamą situaciją, jis nurodė, kad jaučiasi geriau ir greitai atvyks į Bendrovę; pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės nepateikė jokių duomenų; panašaus pobūdžio pranešimai tęsėsi iki 2024 m. balandžio 29 d., kai pareiškėjas paprašė Bendrovės personalo specialistės paaiškinti atsakovo jam siųstą pranešimą. Bendrovės personalo specialistė, analizuodama atsiųstą dokumento nuotrauką, suprato, kad pareiškėjas galimai melavo dėl savo sveikatos būklės ir per tą laiką sudarė darbo sutartį su kita įmone. Dėl šių priežasčių Bendrovė buvo priversta nutraukti darbo santykius su pareiškėju, kuris dėl savo kaltės ir aktyvių veiksmų nebuvo suinteresuotas tęsti darbo santykius su Bendrove.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu atmetė skundą.

8. Teismas, remdamasis Sodros duomenimis, nurodė, jog pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 13 d.: pareiškėjui už 2023 m. gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis, už vasario mėn. išmokėtas darbo užmokestis 892,70 Eur, už kovo mėn. 178,48 Eur.; tai paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė; pareiškėjo patikrinimo metu minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) buvo 840 Eur (2023 m.) ir 924 Eur (2024 m.). Įvertinęs tai, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui patikrinimo laikotarpiu kiekvieną mėnesį buvo mokamas nereguliarus ir mažesnis nei nustatytas pakankamas pragyventi Lietuvoje lėšų dydis, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko tarpininkavimo rašte nurodyto mokėtino darbo užmokesčio): pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis – gautas darbo užmokestis; nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte, dėl ko pareiškėjas negaus pragyvenimui Lietuvoje reikalingų minimalių pajamų.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis: šiuo atveju pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu pragyvenimui Lietuvoje reguliarių pakankamų lėšų neturėjo, o duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra. Priimdamas Sprendimą atsakovas turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).

10. Teismas taip pat pažymėjo, jog Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų (Sodra) gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai nenumato atsakovo pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų: pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet pareiškėjas ir (ar) jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus dėl Sprendimo.

11. Teismas, apibendrinęs sprendimo motyvus, padarė išvadą, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas bei įvertino aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas pažymėjo, jog nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau teismas jų nenagrinėjo, nes šie argumentai nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

13. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinių aplinkybių: pareiškėjas turėjo teisę atvykti į Lietuvos Respubliką bei buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje, kurioje dirbo tris savaites, tačiau Bendrovė mokėjo ne visą sutartą darbo užmokestį, todėl jis pradėjo ieškoti kito darbdavio ir jį rado, o pareiškėjas išėjo iš darbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės. Sprendimas pareiškėjui sukels neigiamas pasekmes: jis turės išvykti iš Lietuvos Respublikos, tai paveiks jo darbinę veiklą ir asmeninį gyvenimą bei sukels žalą.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

15. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog nustatęs ginčo faktines aplinkybes, atsakovas turėjo pareigą vadovaudamasis imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi: pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, tačiau jis negavo pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, todėl taip pat prašydamas leidimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 24S109570, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje, o jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos faktinių aplinkybių, Bendrovės kaltės dėl ginčo situacijos bei neatsižvelgė į Sprendimu jam sukeliamas neigiamas pasekmes.

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), nors ir nepritaria šio teismo motyvams dėl vieno iš pagrindų panaikinti leidimą laikinai gyventi (jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) buvimo, nemano esant pagrindą tenkinti pareiškėjo skundą: Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustatęs bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024).

20. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ir pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas dviem pagrindais, jog: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.); 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.).

21. Spręsdama dėl pirmojo Sprendime nustatyto pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu inter alia (be kita ko) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog, siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).

23. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, jog pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. jeigu duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, paprastai yra sietinas su užsieniečio ar jį įdarbinančios bendrovės tyčia, šių asmenų valia suklaidinti atsakovą, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2318-624/2024).

24. Kaip matyti iš Sprendimo, atsakovas padarė išvadą, jog šiuo atveju duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės dėl to, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; kad pareiškėjui nė karto per darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis; pareiškėjas faktiškai Bendrovėje nedirbo arba dirbo ne visą laiką.

25. Teisėjų kolegija, išdėstyto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste įvertinusi šiuos Sprendimo motyvus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, pripažinęs savarankišką leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), remdamasis iš esmės analogiškomis (tapačiomis) aplinkybėmis nusprendė, jog tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Tačiau atsakovas Sprendime nenurodė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau pareiškėjui siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pakankamai akivaizdu, jog jam nebus mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis.

26. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija nepritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo motyvams dėl Sprendimo pirmojo pagrindo ir pripažįsta šį Sprendime nustatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi neįrodytu.

27. Spręsdama dėl antrojo Sprendime nustatyto pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo (pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

28. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).

29. Byloje nustatyta, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. Nr. 760292360, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 27 d., buvo išduotas darbo pagrindu, Migracijos departamentui pateiktuose pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodžius, jog pareiškėjas ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, o jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus Bendrovės mokamas darbo užmokestis (1 386 Eur). Pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 13 d., tačiau už 2023 m. gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio mėn. darbo užmokestis nebuvo mokamas, už vasario mėn. išmokėtas darbo užmokestis sudarė 892,70 Eur, už kovo mėn. – 178,48 Eur.

30. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas jam išduoto leidimo laikinai gyventi laikotarpiu negavo prašyme išduoti leidimą ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, esančio vieninteliu šiuose dokumentuose nurodytu pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjui išmokėtų lėšų dydis neatitiko teisiniame reguliavime nustatyto lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Dėl to atsakovas pagrįstai ir teisėtai, nustatęs savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.) panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).

31. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinės situacijos ir Bendrovės, dėl kurios, pareiškėjo nuomone, susiklostė ginčo situacija, kaltės: byloje nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, asmenų kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024). Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų dėl Bendrovės galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, dėl ko šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).

32. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, iš jų ir dėl Sprendimo pasekmių pareiškėjui, nėra reikšmingi, kadangi pareiškėjas, kuriam leidimas laikinai gyventi šalyje išduotas ne dėl humanitarinių ar panašių priežasčių, galėjo ir turėjo įvertinti sąlygų, kuriomis toks leidimas jam išduotas, nesilaikymo pasekmes.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

34. Kadangi ši apeliacinės instancijos teismo nutartis priimama ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė