2017-10-31 Nr. AB-19870-3-62-3-02240-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1829-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02240-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK, atsakovas), priteisti 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5–7, 12).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerų plotas buvo apie 7 kv. m, jose buvo laikomi du asmenys, be to, daug vietos užėmė baldai, dėl ko pareiškėjui jose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas kameros plotas. Tvirtino, kad kameroje nebuvo lango, todėl buvo šalta, į kamerą lijo lietus, dėl ko pablogėjo sveikata. Taip pat nurodė, kad kamerų langai buvo nešvarūs, o juos išvalyti neįmanoma dėl iš vidaus ir išorės įrengtų grotų. Pažymėjo, kad kameroje nebuvo šilto vandens, praustis po karštu dušu galėjo tik kartą per savaitę 15 min. prieš pat išvykstant. Patalynė buvo nešvari, nedezinfekuojamas minkštas inventorius, dėl ko kilo problemų su oda, atsirado bėrimų. Tvirtino, kad maitinimas nepilnavertis, todėl nusilpsta imuninė sistema, be to, Marijampolės AVPK areštinėje teikiama tik skubi medicininė pagalba, o artimieji negali perduoti vaistų. Pareiškėjo teigimu, minėtos gyvenimo sąlygos žemino orumą, prilygo kankinimui, pažeidė pareiškėjo teises, kurias gina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymas lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 19–23).

4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv. m, kartu su pareiškėju buvo laikomi du asmenys, taigi kameros plotas vienam asmeniui visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjui teko ne mažiau kaip 5,595 kv. m. Pažymėjo, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja nurodydamas, jog languose nebuvo stiklo paketų, juos reikėjo pačiam uždengti plėvele, tačiau, taip pat nurodo, kad langų stiklai nešvarūs, jų nebuvo galima nuvalyti dėl įrengtų grotų. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu duomenų apie išdaužytus kameros Nr. 6 langus neužfiksuota. Marijampolės AVPK areštinės kamerose yra dieninis ir dirbtinis apšvietimas, kuris atitinka higienos normų reikalavimus, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Areštinėje laikomiems asmenims suteikiamos sąlygos praustis po dušu kartą per savaitę. Asmenys maitinami, laikantis teisės aktų reikalavimų, maitinimo paslaugų kokybė atitinka Lietuvos Respublikos standartus ir techninius reikalavimus bei areštinėje laikomų asmenų maitinimo normas. Nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis dėl sveikatos būklės. Pažymėjo, jog per visą laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Marijampolės AVPK areštinėje, jis nė karto nesiskundė dėl netinkamų areštinės kamerų sąlygų. Pareiškėjo teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė (b. l. 61–66).

6. Teismas, spręsdamas dėl ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009) bei Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – Taisyklės, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės), patvirtintomis Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas – 11,19 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,35 kv. m (1,17 x 1,15). Kameroje Nr. 6 ginčo laikotarpiu gyveno 2 asmenys, taigi kiekvienam asmeniui, atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko po 4,92 kv. m ploto ((11,19-1,35)/2). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 6 plotas, skirtas vienam asmeniui, nevisiškai atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, t. y. pareiškėjui šioje kameroje trūko 0,08 kv. m. Teismas akcentavo, kad pagal Taisyklių 80 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas kamerose esančių baldų užimamas plotas.

7. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl netinkamos areštinės kameros apšvietos, kameros langų įrengimo, sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo argumentai dėl kameros langų įrengimo yra prieštaringi. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra nustatyta aplinkybė apie kameroje Nr. 6 išdaužtus langus, taip pat pabrėžė, kad Higienos normos HN 37:2009 21 punkte nustatyta, jog policijos areštinių kamerose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx. Kadangi natūralaus kameros apšvietimo atitikimas susijęs su pastato rekonstrukcija ir kapitalinio remonto darbais, vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo atitikties minėtai higienos normai nėra taikomi, todėl šiuo atveju negali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai. Be to, teismas akcentavo, kad atsakovo pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 3 d. ir 2015 m. sausio 27 d. patikrinimų aktai patvirtina, jog patikrinimų metu kameros Nr. 6 bei kitų tikrintų kamerų dirbtinės apšvietos parametrai atitiko nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, jog suteikiamas tik vienas kartas per savaitę praustis po karštu vandeniu, teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu, nurodė, kad karšto vandens tiekimo į areštinės kameras teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat siejo ir su ta aplinkybe, kad nusiprausti po karštu dušu galėjo tik prieš pat išvykstant. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad prausimosi po karštu dušu laikas teisės aktais nereglamentuotas, todėl, nenustatęs, kad atsakovas pažeidė nustatytą teisinį reguliavimą suteikiant pareiškėjui teisę nusiprausti, konstatavo, jog nėra pagrindo atsakovo veiksmus laikyti neteisėtais.

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Marijampolės AVPK areštinėje buvo nešvari patalynė, nedezinfekuojamas minkštas inventorius, akcentavo, jog šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl nešvaraus ir nedezinfekuojamo minkšto inventoriaus paneigia atsakovo pateiktas 2016 m. vasario 11 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PT-6, kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu antklodės, pagalvės, čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkama maisto kokybe, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2014 m. gegužės 19 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės „Niklita“ (toliau – UAB „Niklita“) ir Marijampolės AVPK buvo sudaryta sutartis Nr. 64-IL-2770 dėl maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje (toliau – Sutartis), kurioje numatyta maitinimo tvarka ir sąlygos. Sutarties šalis, UAB „Niklita“, įsipareigojo, kad jos teikiamų paslaugų kokybė atitiks Lietuvos Respublikos standartus, techninius reikalavimus (Sutarties 1.1 p., 1.2 p.). Sutarties 3.1 punkte nurodyta, jog skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“. Sutarties 3.7 punktu paslaugų teikėjas įsipareigojo, kad jų tiekiamas maistas atitiks Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog minėtos sutarties sąlygos ar higienos normų reikalavimai dėl maisto kokybės ar kiekio būtų pažeisti. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nepakankamo maisto yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad susirgus nėra galimybės gauti tinkamo gydymo, teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą, o medicininės paslaugos jam nebūtų suteiktos. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimu susirgus, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius negalima konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo, be to, teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė, todėl jo argumentai, jog Marijampolės AVPK areštinėje nėra galimybės gauti tinkamo gydymo, atmesti kaip nepagrįsti.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad pagal Taisyklių 7 punkto nuostatas, areštinėje laikomiems asmenims numatyta teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą. Kadangi pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą, šiuo atveju jo skundo motyvus dėl perdavimo tvarkos pažeidimų teismas laikė nepagrįstais.

13. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus Kauno apygardos administracinis teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

14. Teismas taip pat pažymėjo, jog nors byloje nustatytos aplinkybės dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala.

III. 15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas D. S. prašo tenkinti jo skundą ir priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 74).

16. Pareiškėjas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas pripažino pažeidimą, tačiau nepriteisė kompensacijos. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Higienos normoje HN 76:1999 įtvirtinta nuostata, jog į kameros bendrą plotą negali būti įskaičiuojamas sanitarinis mazgas bei praustuvė, todėl daro išvadą, kad 7 paras buvo laikomas itin prastomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymi, kad Marijampolės AVPK nekeičiami čiužiniai, nėra įstiklinti langai ir dėl to jis nukentėjo fiziškai, patyrė dvasinius išgyvenimus.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, su apeliaciniu skundu nesutinka.

18. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, tačiau atkreipia dėmesį, kad skirtumas tarp teisės aktais nustatyto ir realiai suteikto ploto nėra itin reikšmingas, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Be to, atsakovas sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis.

19. Papildomai atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu čiužiniai Marijampolės AVPK areštinėje buvo dezinfekuojami dezinfekcinėje kameroje DK-1. Tai patvirtina ir 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktas Nr. PT-557, jog vykdant periodinę kontrolę, nustatyta, kad areštinės kamerų aprūpinimas minkštuoju inventoriumi atitinka teisės aktų normas, t. y. tikrinimo metu nustatyta, jog čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. S. kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Marijampolės AVPK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., atlyginimo.

21. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.

22. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Dėl kalinimo sąlygų

23. Pareiškėjas neturtinę žalą, visų pirma, kildina dėl vienam asmeniui tenkančio minimalios ploto ribos reikalavimo, atitinkančio teisės aktus, neužtikrinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog sanitarinis mazgas bei praustuvė negali būti įskaičiuojami į bendrą gyvenamąjį plotą.

24. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydama, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, (pareiškimo Nr. 7334/13). Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad identišką ploto apskaičiavimo metodologiją dėl areštinių numato ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, kuriame numatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv. m, o sanitarinio mazgo plotas sudaro 1,35 kv. m (b. l. 19–23; 32; 34). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės taip pat buvo nustatytos ir pirmosios instancijos teisme, kuris ne tik tiksliai įvardijo bendrą kameros, sanitarinio mazgo bei pareiškėjui tekusį plotą, bet ir detaliai nurodė vienam asmeniui tekusio ploto apskaičiavimo metodą (aiškiai nurodė, jog iš bendro gyvenamojo ploto atėmė sanitarinio mazgo plotą). Dėl to darytina išvada, kad Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai nustatė pareiškėjui tekusį 0,08 kv. m ploto trūkumą, tinkamai vadovavosi teisės aktais, nustatančiais minimalų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto dydį bei jo apskaičiavimo metodiką.

25. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su aplinkybėmis, jog Marijampolės AVPK areštinės kameroje nebuvo keičiami ir dezinfekuojami čiužiniai, nebuvo įstiklinti langai.

26. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įvertinus pareiškėjo, kaip įkalinimo įstaigoje esančio asmens padėtį, t. y. jam kylančius sunkumus rinkti ir pateikti įrodymus, būtina atsižvelgti į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, (pareiškimo Nr. 21880/03); 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08). Taigi kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais.

27. Vis dėlto teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai. Tik pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

28. Pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju nenurodė tikslių aplinkybių dėl minėto pobūdžio pažeidimų, priešingai – apsiribojo lakoniškais, prieštaringais, bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas dėl minkštojo inventoriaus neatitikimo higienos reikalavimams pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodė, jog buvo purvina patalynė, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad areštinėje nėra keičiami čiužiniai. Atitinkamai atsakovas pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktą Nr. PT-6, kuriame nurodoma, jog įvertinus kamerų Nr. 2, 3, 6, 7, 10 patalpų plotą nustatyta, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas minkštuoju inventoriumi atitiko teisė aktais nustatytas normas, kontrolės metu antklodės, pagalvės ir čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę (b. l. 38–40). Atkreipiamas dėmesys, kad atsakovo pateiktas patikrinimo aktas surašytas atlikus 2015 m. sausio 19 d. patikrinimą, t. y. tuo metu, kai pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 6, tačiau šie duomenys yra pakankami išvadai, jog atsakovas užtikrina teisės aktų reikalavimus šiuo nagrinėjamu aspektu, padaryti. Juo labiau, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad būtent ginčo laikotarpiu su skundais dėl nešvaraus inventoriaus būtų kreipęsis į areštinę bei kitas institucijas, nepateikė tai patvirtinančių faktinių duomenų (pvz., skundų kopijų). Todėl atsižvelgus į aplinkybių visumą ir į tai, kad minėto pobūdžio duomenų turėjimas nėra priskirtas išimtinai institucijai, t. y. tokio pobūdžio įrodymus turi galimybę pateikti ir pareiškėjas, konstatuojama, kad pareiškėjo teiginiai dėl nekeičiamų čiužinių bei nešvarios patalynės atmetami kaip nepagrįsti.

29. Pareiškėjo teiginiai dėl neįstiklintų langų taip pat teisėjų kolegijos vertinami kaip nepagrįsti, kadangi šie akivaizdžiai prieštarauja vienas kitam – tame pačiame pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodoma, kad pareiškėjas turėjo plėvele užsidengti langus, nes jie visiškai nebuvo įstiklinti, taip pat tai, jog pareiškėjas neturėjo galimybių išvalyti kameros langų (nurodoma, jog stiklas padengtas purvu), nes šie buvo nepasiekiami dėl iš vidaus ir išorės esančių grotų.

Dėl žalos, kaip būtinosios valstybės atsakomybės sąlygos

30. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo laikomas Marijampolės AVPK netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 1 400 Eur dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, jis Marijampolės AVPK areštinėje kentėjo, nes kalinimo sąlygos sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Marijampolės AVPK areštinėje sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo kameros ploto. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes nenustatė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neturtinės žalos padarymo.

31. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius, sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

32. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo pozicijos, kad šiuo atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (neturtinės žalos padarymo), pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, nes neturtinė žala patiriama individualiai. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju Taisyklių 80 punkto nuostatų pažeidimas negalėjo sukelti tokių neigiamų pasekmių, kokias nurodė pareiškėjas. Nenustatyta, kad dėl teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo areštinėje sąlygų neužtikrinimo (ploto trūkumo) pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Akcentuotina, kad šiuo atveju pasitvirtino ne visi pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų, nustatytas ploto normos pažeidimas buvo labai nežymus, o pažeidimo laikotarpis – itin trumpas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) sukėlė pareiškėjui nežmoniškas kančias.

Nors tam tikras teisės aktų pažeidimas yra pripažintas, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma pozicija, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, todėl neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju dėl iš esmės mažareikšmio pažeidimo (atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą) pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala.

34. Pareiškėjo prašomas žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimui turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015; 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė neturtinės žalos padarymo fakto. Akcentuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

Dėl kitų skundo argumentų vertinimo

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr.16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr.157/1996/776/977); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, kt.).

36. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes dėl laikymo sąlygų, susijusių su netinkama areštinės kameros apšvieta, maisto kokybe, galimybe gauti tinkamą gydymą, daiktų perdavimo tvarkos pažeidimų, suteiktos galimybės vieną kartą per savaitę praustis po karštu vandeniu ir iš naujo šiais aspektais išdėstytų argumentų nekartoja. Apeliaciniu skundu pareiškėjas iš esmės nesutiko su jam nepriteista neturtine žala, ploto skaičiavimo metodu, minkštojo inventoriaus švara, langų įstiklinimu. Kadangi pareiškėjas neginčijo kitų pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių, teisėjų kolegija pasisakė tik dėl apeliaciniame skunde minėtų aplinkybių, susijusių su laikymo sąlygomis Marijampolės AVPK areštinėje.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl pareiškėjo šioje byloje nurodomų aplinkybių atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei negali kilti, nes nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė