2017-05-12 Nr. AB-10211-3-61-3-04512-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-678-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04512-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Clarum verum“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Clarum verum“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Clarum verum“ (toliau – ir UAB „Clarum verum“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 1-5), prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VMI) 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (17.26-40)RES-187946 (b. l. 8) (toliau – ir Sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir įpareigoti atsakovą įregistruoti UAB „Clarum verum“ pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju.

Pareiškėjas teigė, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, yra neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnio 7 dalies, 72 straipsnio 1 dalies, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva) 213 ir 214 straipsnių nuostatoms. Vilniaus apskrities VMI nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiais argumentais remiantis pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti PVM mokėtojo kodą. Pareiškėjas pažymėjo, kad PVMĮ 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinti tik du atvejai, kai asmuo negali savanoriškai registruotis PVM mokėtoju, tačiau pareiškėjas neatitinka nė vieno jų, Vilniaus apskrities VMI Sprendime nesirėmė PVMĮ 72 straipsnyje įtvirtintomis išimtimis, o PVMĮ nėra įtvirtintų kitų kriterijų, kurie detalizuotų, kokiais atvejais mokesčių mokėtojas negali būti savanoriškai registruojamas PVM mokėtoju. Direktyvoje taip pat nėra tiesiogiai įtvirtintų atvejų, kuomet PVM mokėtojo kodas nėra išduodamas jo prašančiam asmeniui.

Pareiškėjas nurodė, jog jis 2015 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus apskrities VMI pateikė paaiškinimą Nr. CV/2015.01 dėl numatomos PVM apmokestinamos veiklos vykdymo (b. l. 9-11). Jame buvo nurodyta, jog nuo 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas priklauso įmonių grupei ir numato tęsti pagrindinę veiklą (konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla) bei teikti nekilnojamojo turto nuomos, valdymo ir aptarnavimo veiklą susijusiems ir išorės vartotojams. Taip pat nurodė, jog su buhalterines paslaugas teikiančia įmone yra sudaręs buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, bei pateikė potencialių tiekėjų bei pirkėjų sąrašus. Pareiškėjo teigimu, Sprendime Vilniaus apskrities VMI nenurodė, kad turi įrodymų, jog pareiškėjas gali sukčiauti PVM srityje. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog įmonė planuoja vykdyti PVM apmokestinamą veiklą, ir vadovaujantis Direktyvos 213 ir 214 straipsniais bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimais, jam turėjo būti suteiktas PVM mokėtojo kodas. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas taip pat prieštarauja PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtinai pareiškėjo pareigai registruotis PVM mokėtoju. Pareiškėjas, vadovaudamasis šiuo punktu, kartu su paaiškinimu pateikė informaciją, kad įmonių grupės, kuriai jis priklauso apyvarta 2014 m. siekė 1 mln. 651 tūkst. Eur, o 2015 m. pirmąjį pusmetį – 538 tūkst. Eur. Tai reiškia, kad vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 7 dalimi pareiškėjas privalo būti registruojamas PVM mokėtoju.

Pareiškėjo aiškinimu, Vilniaus apskrities VMI pateiktas teiginys jog „pateikti duomenys ir/ar dokumentai neįrodo vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamos ekonominės veiklos realumo ir/ar jos tęstinumo“ ne tik prieštarauja išvardintiems teisės aktams, bet ir nelaikytini pakankamu motyvavimu, nes iš tokio argumento negalima nustatyti konkrečių aplinkybių, dėl kurių buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą ir nenurodomos faktinės aplinkybės, lėmusios nurodytų teisės normų taikymą arba netaikymą.

Pareiškėjas teigė, jog vadovaujantis ESTT praktika sprendimas atsisakyti įregistruoti mokesčių mokėtoją į PVM mokėtojų registrą gali būti priimtas tik turint objektyvių įrodymų, kad PVM mokėtojo kodas bus naudojamas sukčiaujant. Mokesčių administratorius tokių aplinkybių nenurodė ir įrodymų nepateikė, be to nenurodė, kokių PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų kriterijų neatitiko pareiškėjas ir nesikreipė į jį su prašymu pateikti papildomą informaciją.

Atsakovas Vilniaus apskrities VMI atsiliepimu (b. l. 20-22) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog priimdamas Sprendimą išsiaiškino visas aplinkybes ir tinkamai taikė įstatymus. Vilniaus apskrities VMI paaiškino, jog 2015 m. rugpjūčio 10 d. gavo pareiškėjo prašymą įregistruoti jį į PVM mokėtojų registrą. Vilniaus apskrities VMI 2015 m. rugpjūčio 11 d. pranešimu ir 2015 m. rugpjūčio 12 d. el. paštu įpareigojo pareiškėją pateikti informaciją, įrodančią numatomos vykdyti PVM apmokestinamosios veiklos realumą. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. pateikė paaiškinimą, tačiau konkrečių įrodymų nepateikė. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis PVMĮ 72 straipsniu, asmuo turi teisę pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju ir PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau PVMĮ nenustatyta, kad mokesčių administratorius visais atvejais privalo įregistruoti asmenį į PVM mokėtojų registrą. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintomis Įregistravimo į pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 ir 29.5 punktus nurodė, jog Vilniaus apskrities VMI, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir atsižvelgęs į tai, jog jis nepateikė duomenų ir/ar dokumentų, įrodančių vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos realumo ir/ar jos tęstinumo, įmonėje įdarbintas vienas darbuotojas – direktorius, vienintelis akcininkas ir apskaitą tvarkantis asmuo yra UAB „Investicijos ir kapitalas“, kurios vadovas yra tas pats asmuo – pareiškėjo direktorius, pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos nevykdė, todėl Vilniaus apskrities VMI pagrįstai jo neregistravo PVM mokėtoju.

Atsakovas nurodė, jog sutinka su pareiškėjo pozicija, kad jis turėjo teikti prašymą registruoti jį PVM mokėtoju pagal PVMĮ 71 straipsnio 7 dalį, tačiau įstatymas neįpareigoja mokesčių administratoriaus tokį prašymą tenkinti. Mokesčių administratorius nagrinėdamas tokį prašymą turi išanalizuoti įmonės veiklą, visas aplinkybes, nustatyti ar įmonė vykdo veiklą, ar jos nevykdo. Pažymėjo, kad pareiškėjui pateikus išsamius duomenis, jog jis realiai vykdo veiklą, jo prašymas įregistruoti jį PVM mokėtoju bus tenkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Clarum verum“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl, ar mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai atsisakė įregistruoti pareiškėją į PVM mokėtojų registrą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymo padavimo metu įregistravimo į PVM mokėtojų registrą ir išregistravimo iš šio registro tvarką nustatė Taisyklės, kurių 11 punkte buvo numatyta, kad įsiregistruoti PVM mokėtoju savanoriškai turi teisę asmuo, vykdantis ar ketinantis vykdyti ekonominę veiklą, išskyrus veiklą, kuriai naudojamų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM pagal PVM įstatymo 62 straipsnio 1 dalies nuostatas (Taisyklių 4.1.1 p.) negalėtų būti atskaitomas, kai bendra atlygio, vykdant šią veiklą, suma nesiekia 155 000 Lt. Mokesčių administratorius, gavęs prašymą (išskyrus prašymus, gautus iš asmenų, nurodytų Taisyklių 14 p.), patikrina įrašus ir, įvertinęs jų teisingumą ir pagrįstumą, per 3 darbo dienas (įskaitant ir tokius atvejus, kai prašymas pateikiamas asmenų reorganizacijos atveju) priima Sprendimą (FR0618 forma). Jeigu pateiktame prašyme nepakanka duomenų pagrįstam sprendimui priimti, t. y. jei prašyme įrašyti duomenys yra netikslūs, jų trūksta arba reikia įsitikinti jų teisingumu, tai mokesčių administratorius dėl papildomų duomenų ar informacijos gavimo susisiekia su mokesčio mokėtoju telefonu arba per 3 darbo dienas nuo prašymo nagrinėjimo termino pradžios parengia FR0619 formos pranešimą, kuriame nurodo darbo dienų skaičių, per kurį reikia pateikti papildomus duomenis ir/ar dokumentus ir/ar informacija, ir apie tai informuoja mokesčio mokėtoją Taisyklių 24–25 punktuose nustatytais būdais (Taisyklių 27 p.). Kai mokesčių mokėtojas pateikia visus prašomus duomenis ir/ar dokumentus ir/ar informaciją, sprendimas turi būti priimamas per 3 dienas, skaičiuojant nuo kitos darbo dienos po visų papildomai pateiktų ir/ar patikslintų duomenų ir/ar dokumentų ir/ar informacijos gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities VMI pareiškėjo prašymą įregistruoti jį PVM mokėtojų registre gavo 2015 m. rugpjūčio 10 d., o Sprendimą priėmė 2015 m. rugpjūčio 13 d., t. y. nepraleidus 3 darbo dienų termino, todėl šiuo aspektu teismas Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Teismas atkreipė dėmesį, jog remiantis bylos duomenimis 2015 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities VMI pateikė prašymą įregistruoti jį į PVM mokėtojų registrą. 2015 m. rugpjūčio 11 d. pranešimu Vilniaus apskrities VMI nurodė pareiškėjui kokią informaciją jis turi pateikti, siekdamas būti įregistruotas PVM mokėtoju. Tą pačią dieną pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog pagrindinė 2013-2014 metų veikla – konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla. 2013 m. iš pagrindinės veiklos gautos pajamos sudarė 35 864 Lt (grynasis pelnas – 27 288 Lt), 2014 m. – 46 119 Lt (grynasis pelnas – 11 901 Lt). Taip pat nurodė, jog nuo 2014 m. balandžio 29 d. vienintele įmonės akcininke yra UAB „Investicijos ir kapitalas“ ir nurodė, jog toliau numato tęsti ir vystyti minėtą pagrindinę veiklą bei teikti kilnojamojo turto nuomos, valdymo ir aptarnavimo veiklą susijusiems ir išorės vartotojams. Taip pat, nurodė, jog įmonėje dirba tik vienas asmuo – direktorius, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. planuojama įdarbinti dar 2 darbuotojus, tai pat nurodė įstatinį įmonės kapitalą, akcijų vertę, planuojamą vidutinį darbo užmokestį bei tai, jog buhalterinės apskaitos paslaugas pareiškėjui teikia vienintelė akcininkė UAB „Investicijos ir kapitalas“. Nurodė, jog planuojama vidutinė apyvarta bus apie 10-15 tūkstančių eurų ir pažymėjo, jog ji priklauso įmonių grupei, todėl jai galioja prievolė registruotis PVM mokėtoja. Prie šio paaiškinimo pareiškėja pateikė informaciją apie akcininkų, vadovo ir susijusių asmenų turimas kitų įmonių akcijas. Atsakovas, įvertinęs šiuos pareiškėjo paaiškinimus bei pateiktus dokumentus, padarė išvadą, kad jis neįrodė vykdomos veiklos realumo ir jos tęstinumo, todėl priėmė sprendimą neregistruoti jo į PVM mokėtojų registrą. Atsižvelgęs į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas paaiškinime Vilniaus apskrities VMI nurodė tik planuojamą, jokiais duomenimis nepagrįstą, vidutinės apyvartos dydį. Remdamasis bylos duomenimis teismas teigė, įmonės apyvarta labai nedidelė, todėl tikimybė, kad įmonė galėtų pasiekti tinkamo dydžio apyvartą, su kuo įstatymai sieja tapimą PVM mokėtoju, taip pat maža. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėją registruoti PVM mokėtoju.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog pareiškėjas privalėjo pateikti prašymą, tačiau toks prašymas neprivalėjo būti tenkinamas, nes jokie teisės aktai nenumato mokesčių administratoriui pareigos šiuo pagrindu įregistruoti įmonę PVM mokėtoja. Be kita ko, teismas pažymėjo, kad PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies komentare nurodyta, jog taikant PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies nuostatas, reikėtų atsižvelgti ir į tai, ar įsteigti juridiniai asmenys realiai vykdo ekonominę veiklą.

Pirmosios instancijos nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodytas tokio sprendimo motyvas – pareiškėjos pateikti duomenys neįrodė vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamos ekonominės veiklos realumo ir jos tęstinumo. Taip pat nurodyta, kad mokesčių administratorius remiasi PVMĮ 71, 711 ir 72 str. Teismas sutiko su pareiškėjo motyvais, kad atsakovo priimtas sprendimas nevisiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, tačiau laikė, kad šie pažeidimai nėra esminiai, nes pareiškėjui buvo nurodytas pagrindinis motyvas, kuriuo remdamasis mokesčių administratorius priėmė tokį sprendimą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmėtė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas UAB „Clarum verum“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69-74), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą, jo skundą tenkinti ir iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, kai įmonė atitinka PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje numatytus reikalavimus, ji ne tik privalo pateikti prašymą registruotis PVM mokėtoja, bet ir būti įregistruota PVM mokėtoja. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas priklauso įmonių grupei, kurios apyvarta 2014 m. siekė 1 mln. 651 tūkst. eurų, o 2015 m. pirmąjį pusmetį – 538 tūkst. eurų. Tačiau, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė nelemia būtinybės pareiškėją įregistruoti PVM mokėtoju. Tokios išvados negalima daryti iš PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies aiškinimo, nes šis punktas yra PVMĮ 71 straipsnio, kuris reglamentuoja prievolę skaičiuoti ir (arba) mokėti į biudžetą PVM ir privalomą registravimąsi PVM mokėtoju, dalis. Be to, iš PVM 71 straipsnio 7 dalies komentaro matyti, jog juridiniai asmenys privalomai turi užsiregistruoti PVM mokėtojais, jeigu per paskutiniuosius 12 mėnesių jų bendras atlygis buvo didesnis kaip 155 000 Lt (45 000 eurų). Pareiškėjas pažymi, jog niekur nėra nurodyta atvejų, kuriais remdamasis mokesčių administratorius gali atsisakyti suteikti įmonei PVM mokėtojo kodą, kai įmonė atitinka PVMĮ 71 straipsnio 7 dalyje numatytas nuostatas. Be to, Direktyvoje taip pat neapibrėžiami konkretūs atvejai, kada apmokestinamajam asmeniui PVM mokėtojo kodas gali būti nesuteikiamas.

2. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimas prieštarauja Direktyvos 213 ir 214 straipsniams, pagal kuriuos, remiantis ESTT išaiškinimu, apmokestinamaisiais asmenimis, galinčiais prašyti suteikti PVM mokėtojo kodą, laikomi ne tik asmenys, kurie jau vykdo ekonominę veiklą, bet ir asmenys, kurie ketina pradėti tokią veiklą ir šiuo tikslu patiria pirmųjų investavimo išlaidų (žr. 2013 m. kovo 14 d. ESTT sprendimas byloje Valsts ieņēmumu dienests prieš Ablessio SIA, Nr. C-527/11). Pareiškėjo nuomone, teismas, neįsigilinęs į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir formuojamą praktiką, klaidingai nurodė, kad pareiškėjas turi realiai vykdyti ekonominę veiklą. Vadovaujantis ESTT praktika, siekiant registruoti asmenį PVM mokėtoju turi būti realūs įrodymai, kad asmuo ketina pradėti vykdyti apmokestinamąją veiklą, tačiau nėra keliamas reikalavimas būti pradėjus vykdyti PVM apmokestinamą veiklą. Kadangi iš teisės aktų ir formuojamos ESTT praktikos pareiškėjui kyla pareiga tik pagrįsti planuojamą vykdyti veiklą, jis šią pareigą yra tinkamai įgyvendinęs. Pareiškėjas pateikė visus įrodymus, kad planuoja vykdyti PVM apmokestinamąją veiklą. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teigimu, iškėlė nepagrįstų kriterijų, kuriuos jis tariamai turėjo atitikti, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nesupranta, kokiais objektyviais dokumentais jis galėjo nurodyti konkretų planuojamos apyvartos dydį, jei jis neturi objektyvios galimybės vykdyti veiklos. Be to, pareiškėjui nesuprantama, kodėl jam buvo iškelta pareiga pasiekti „tinkamo dydžio apyvartą“, nors nei savanoriškai registruojantis PVM mokėtoju, nei registruojantis PVMĮ 71 straipsnio 7 dalies įtvirtintu pagrindu toks kriterijus nėra keliamas. Tokia teismo pozicija, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja ESTT formuojamai praktikai, kurioje vienareikšmiškai nurodoma, kad PVM mokėtojo kodą privalo gauti ir asmenys, planuojantys vykdyti ekonominę veiklą.

3. Pareiškėjui neišdavus PVM mokėtojo kodo yra ribojama jo veikla, kadangi jis negali išrašinėti PVM sąskaitų faktūrų. Be to, neturėdamas PVM mokėtojo kodo, jis negali pradėti faktiškai vykdyti ekonominės veiklos, kadangi neturėdamas PVM mokėtojo kodo yra nepatrauklus verslo partneris.

Atsakovas Vilniaus apskrities VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 82-84), kuriuo prašo skundą atmesti.

Atsakovas aiškina, jog jis, remdamasis PVMĮ 71, 72 ir 76 straipsniais bei Taisyklių 29 ir 29.5 punktais išnagrinėjo pareiškėjo prašymą įregistruoti į PVM mokėtojų registrą ir atsižvelgiant į tai, kad jis nepateikė duomenų ir/ar dokumentų, įrodančių vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos realumo ir/ar jos tęstinumo, įmonėje įdarbintas vienas darbuotojas – direktorius T. B., vienintelis akcininkas ir apskaitą tvarkantis asmuo yra UAB „Investicijos ir kapitalas“, kurios vadovas yra tas pats asmuo - pareiškėjo direktorius T. B., pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos nevykdė, todėl Vilniaus apskrities VMI priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą netenkinti prašymo registruoti pareiškėją PVM mokėtoju. Šis sprendimas, atsakovo teigimu, yra įformintas teisingai, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Teismas teisingai pažymėjo, jog sprendimo neregistruoti PVM mokėtoju priėmimas neužkerta kelio pareiškėjui, surinkus papildomus įrodymus, patvirtinančius vykdomos veiklos realumą ir tęstinumą, pakartotinai kreiptis į VMI su prašymu įregistruoti jį į PVM mokėtojų registrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas (apeliantas), pateikęs apeliacinį skundą, laikosi tos nuomonės, kad buvo faktinis bei teisinis pagrindas jį (pareiškėją) registruoti PVM mokėtoju.

Teisėjų kolegija pastebi, kad PVM mokėtojų registravimas yra skirtas tam, kad mokesčių administratoriui būtų teikiama informacija apie PVM apmokestinamą veiklą, jos vykdomą apskaitą ir būtų teikiamos deklaracijos. Pats prašymo registruoti PVM mokėtoju pateikimas nedaro asmens PVM mokėtoju, asmuo tampa PVM mokėtoju atlikęs PVM apmokestinamus veiksmus, taip pat atlikdamas pasiruošimo vykdyti ekonominę veiklą veiksmus.

Europos Teisingumo Teismo praktikoje yra akcentuojama, kad asmuo, kuris ketina pradėti vykdyti ekonominę veiklą ir šie ketinimai yra pagrįsti objektyviais įrodymais, atlieka pirmuosius investicinius veiksmus tokiai veiklai vykdyti, turi būti pripažįstamas mokesčių mokėtoju. Mokesčių mokėtojo teisė į atskaitą negali būti paneigta vien dėl to, kad jis neįvykdė pareigos registruotis PVM mokėtoju (C-110/98 ir C-147/08 Gabalfrisa SL ir kt.).

Taigi tam, kad asmuo būtų įregistruotas PVM mokėtoju, nepakanka vien prašymo adresuoto mokesčių administratoriui – yra būtina nustatyti, jog asmuo jau vykdo ekonominę veiklą arba ketina vykdyti ekonominę veiklą (PVM įstatymo 72 str.) ir toks ketinimas yra realus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent asmeniui, siekiančiam įregistravimo PVM mokėtoju, tenka pirminė pareiga pagrįsti prašymą dėl jo įregistravimo PVM mokėtoju, o mokesčių administratoriui atmetant tokio pobūdžio prašymą, surinkti priešingus duomenis arba tenkinti prašymą dėl įregistravimo PVM mokėtoju.

Kaip matyti iš turimos bylos medžiagos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. rugpjūčio 11 d. pranešimu kreipėsi į UAB „Clarum verum“ dėl papildomos informacijos gavimo, kurios pateikimas nenulėmė ir negalėjo nulemti prašymo dėl įregistravimo PVM mokėtoju tenkinimo: nebuvo pateikti duomenys ir/ar dokumentai, įrodantys vykdomos ar numatomos vykdyti PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos realumo ir/ar jos tęstinumo, įmonėje buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – direktorius T. B., vienintelis akcininkas ir apskaitą tvarkantis asmuo - UAB „Investicijos ir kapitalas“, kurios vadovas tas pats asmuo - pareiškėjo direktorius T. B., be to, pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos nevykdė. Įvardytos aplinkybės tikrai negalėjo suponuoti aptariamo prašymo tenkinimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, įvertinusi turimą informaciją ir dokumentus, pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėją (apeliantą) PVM mokėtoju. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl faktinių bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu bei su faktinių bylos aplinkybių teisine kvalifikacija. Pareiškėjo apeliaciniame skunde iš esmės nėra nurodyta naujų aspektų, kurių nebūtų aptaręs pirmosios instancijos teismas. O turima bylos medžiaga neleidžia abejoti, kad pareiškėjas suprato jo 2015 m. rugpjūčio 11 d. prašymo netenkinimo motyvus, t. y. esminio nesuderinamumo su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais nėra.

Paliekant galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl įregistravimo PVM mokėtoju buvo pateiktas 2015 m. rugpjūčio 11 d., tačiau iki ginčo nagrinėjimo apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nebuvo gauta jokių faktinių duomenų apie pasikeitusią situaciją – pareiškėjas (apeliantas), nepaisant negatyvaus sprendimo dėl įregistravimo PVM mokėtoju, jau yra pradėjęs vykdyti ekonominę veiklą arba ekonominės veiklos vykdymo ketinimas yra pagrįstas papildomai teikiamais įrodymais.

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad ginčijamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidus materialinių ir procesinių teisės normų, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Clarum verum“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius