2013-06-20 Nr. AB-3299-3-61-3-00621-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1425/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00621-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1D-1504-(2), įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjai nuo 2004 m. liepos 4 d. paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą – po 865,48 Lt kas mėnesį nuo 2011 m. kovo 1 d., priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo 1 857,52 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią už 2010 m. sausio – 2011 m. vasario mėnesius.

Nurodė, kad 2004 m. liepos 2 d. VRM sprendimu jai buvo paskirta 865,48 Lt valstybinė pareigūnų pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 sausio mėnesio jai mokama mažesnė pensija, nei paskirtoji. Taigi pensijos sumažinimas neteisėtas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Pažymėjo, kad toks pensijos sumažinimas pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai buvo ribojama asmens teisė į nuosavybę.

Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 18–20, 63–64) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jos valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nurodė, kad pareiškėjai pensija buvo perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 88-90) pareiškėjos R. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai nuo 2004 m. liepos 9 d. neterminuotai buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą, kuri sudarė 505,48 Lt, taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (360 Lt), tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių pensija (b. l. 60, 78). Pareiškėja 2011 m. sausio 21 d. prašymu dėl pensijos nepriemokos kreipėsi į VRM (b. l. 31). VRM 2011 m. vasario 24 d. sprendime Nr. 1D-1504-(2) nurodė, kad VRM išmokėti pareiškėjos nurodomo dydžio pensijos neturėjo teisinio pagrindo, nes pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjos pensija perskaičiuojama, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.

Nurodė, jog Tarnybos 2012 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 11D(P)-6258 (b. l. 60, 78) patvirtino, kad pareiškėjai R. S. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Todėl konstatavo, kad pagal šį straipsnį pareiškėjai sumažinta pensija teisėtai ir pagrįstai ir nėra pagrindo išmokėti jai nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. kovo mėnesio neišmokėtą pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad toks pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas pareiškėjos prašymas įpareigoti VRM nuo 2011 m. kovo mėn. mokėti jai visą paskirtą pensiją.

Dėl reikalavimo panaikinti atsakovo VRM 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1D-1504-(2) teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai pensijos sumažinimas buvo taikytas pagrįstai, todėl skundą dalyje dėl sprendimo Nr. 1D-1504-(2) panaikinimo taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja R. S. (toliau – ir apeliantė) padavė apeliacinį skundą (b. l. 93–96), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują , kuriuo būtų tenkinti jos reikalavimai Nurodo, jog pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. vasario mėn sudaro 5 046,40 Lt.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantai), atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 99-100) nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 101) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pagrįstumo.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją (Kjartan Ásmundsson prieš Islandiją, Nr. 60669/00, § 39, ECHR 2004-IX). Pensijos sumažinimas arba jos mokėjimo nutraukimas gali būti pripažintas trukdymu naudotis nuosavybe, jei jis nėra grindžiamas teise (Rasmussen prieš Lenkiją, Nr. 38886/05, § 71, 2009 m. balandžio 28 d.). Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingos. Tai reiškia, kad pareiškėjai valstybinė pensija galėjo būti teisėtai perskaičiuojama, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjos pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010-2012 metais sudarė 732,80 Lt (865,48 x 0,8467), t. y. sumažėjo apie 15 procentų. Kitoks pensijos dydžio ribojimas pareiškėjai taikytas nebuvo. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius