2021-01-28 Nr. BB-573-1-01-1-14543-2019-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-8-1073/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14543-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.4.2.8; 2.1.16.2.19

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Valdo Rakausko kasacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 28 d. nutarties.

Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 2 dalį 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš V. B. konfiskuota jam priklausanti transporto priemonė „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) ir 300 Eur valstybės naudai.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. B. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai laikė, gabeno daugiau kaip penkiasdešimt litrų naminių stipriųjų alkoholinių gėrimų ir juos realizavo, t. y. 2019 m. gegužės 9 d. vakare, tikslus laikas nenustatytas, adresu: (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą realizuoti laikė keturias plastikines talpyklas namų gamybos stipriojo alkoholinio gėrimo, kurio bendras tūris 103,600 kub. dm (litro) ir tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 50,6–51,1 procento, ir šį kiekį neteisėtai gabeno minėtose talpyklose automobiliu „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) iš namo (duomenys neskelbtini), iki namo (duomenys neskelbtini), ir 2019 m. gegužės 9 d. apie 20.00 val. Palangos m., (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, minėtą kiekį alkoholio keturiose plastikinėse talpyklose už 300 Eur pardavė A. J.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. ir jo gynėjas advokatas V. Rakauskas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 28 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V. B. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

3. Esminės bylos aplinkybės teismų nustatytos neišsamiai ir neobjektyviai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus, todėl apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nuosprendis grįstas neleistinais įrodymais.

4. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį teisėtais būdais gautais duomenimis laikomi duomenys, kurie yra surinkti atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus ir nepažeidžiant šiems procesiniams veiksmams keliamų reikalavimų bei tinkamai juos užfiksuojant. Įrodymų leistinumas reiškia jų tinkamumą, būtent, ar teisėtai buvo panaudoti šaltiniai, iš kurių tos žinios gautos, ar teisėti tų žinių gavimo būdai ir priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2006, 2K-590/2014). BPK 160 straipsnyje įtvirtintas slaptas sekimas bei jo sankcionavimo tvarka; pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį sekimas – kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas, kai informacija gaunama išskiriant, atpažįstant ir (ar) stebint objektą.

Tokiam veiksmui atlikti, vadovaujantis BPK 160 straipsnio nuostatomis, reikalinga ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis. Nagrinėjamos bylos atveju pareigūnas L. B. pagal teismo sankcionuotą leidimą klausytis A. J. telefono pokalbių (BPK 154 straipsnis) ir šios priemonės metu gautą informaciją 2019 m. gegužės 9 d. apie 19.00 val. persirengęs civiliais drabužiais ir nežymėtu tarnybiniu automobiliu nuvažiavo prie A. J. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), sustojo (duomenys neskelbtini) netoli A. J. namo, sėdėdamas automobilyje stebėjo, kada iš namų išeis A.

J., šiam išėjus ir įsėdus į automobilį bei išvažiavus, L. B. nuvažiavo A. J. iš paskos į Palangos miesto autobusų parko aikštelę, iš šios aikštelės stebėjo A. J. L. B. stebėjo, kaip A. J. apsikeitė plastikinėmis talpyklomis su „VW Passat“ automobilio vairuotoju, ir toliau sekė paskui A. J., t. y. tokiais veiksmais atliko slaptą jo sekimą. Tokiems L. B. veiksmams atlikti, vadovaujantis BPK 160 straipsnio nuostatomis, reikia ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, ji nebuvo gauta. Be to, šis slapto sekimo veiksmas nebuvo įformintas ir vadovaujantis BPK 1601 straipsnio nuostatomis, todėl pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu negauta procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą patvirtinanti nutartis, gauti duomenys sunaikinami ir šiais atvejais procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatais tolesniame procese negali būti remiamasi kaip įtariamojo ar kaltinamojo kaltumą pagrindžiančiais duomenimis.

Įrodymus pripažįstant teisėtais nepakanka nustatyti, kad įrodymų rinkimo subjektai nepažeidė kitų asmenų teisių ir laisvių labiau, nei tai būtina, svarbu patikrinti ir tai, ar renkant bylai reikšmingus duomenis buvo tinkamai vadovautasi baudžiamojo proceso normomis, nustatančiomis duomenų rinkimo sąlygas, pagrindus ir procedūras. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų padarytos išvados grindžiamos neteisėtais neviešo pobūdžio veiksmų metu gautais įrodymais, bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti, ar atitinkami bylos duomenys buvo renkami teisėtu būdu ir priemonėmis, t. y. ar buvo tinkamai pritaikyta teisės norma ir ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai neviršijo savo įgaliojimų ikiteisminio tyrimo metu.

5. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis – valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą. Susižinojimas apima ne tik susirašinėjimo, telefono pokalbių ar kitokių pokalbių slaptumą, bet ir tiesioginio asmens bendravimo slaptumą (1993 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje A. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 14838/89; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje M. M. prieš Nyderlandų Karalystę, pareiškimo Nr. 39339/98).

6. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai teigė, kad apelianto teiginiai, jog A. J. buvo verčiamas duoti parodymus prieš save ir (ar) neturėjo galimybės pasinaudoti advokato pagalba, vertintini kaip išgalvoti. A. J. Plungės apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas per prievartą, jam nebuvo pasiūlyta pasinaudoti gynėjo pagalba, neprisimena, kokią sumą sumokėjo už naminę degtinę, taip pat konkrečiai negalėjo nurodyti, ar ją įsigijo iš V. B. 2019 m. birželio 11 d. įtariamojo apklausos metu A. J. nurodė, kad naminę degtinę jis įsigijo iš maždaug 30 metų amžiaus apie 1,80 m ūgio vidutinio kūno sudėjimo vaikino, tačiau jau 2019 m. birželio 27 d. įtariamojo apklausos metu jis nurodė, kad naminę degtinę iš V. B. pirko tris kartus. Apklausos buvo vykdomos gynėjui nedalyvaujant. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą apklausti A. J., motyvuodamas tuo, kad jis jau apklaustas pirmosios instancijos teisme. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje nenustatyta proceso stadija, kurioje asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba reikalauti, kad tie liudytojai būtų apklausti. Šioje byloje nei V. B., nei jo gynėjui nebuvo sudaryta galimybė apeliacinės instancijos teisme apklausti A. J., o apeliacinės instancijos teismas net nevertino A. J. duotų parodymų pirmosios instancijos teisme ir dėl jų nepasisakė, t. y. neišsamiai ištyrė apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

7. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad, kvestionuodamas liudytojo A. J. parodymų patikimumą, apeliantas nutyli teisiškai reikšmingas aplinkybes, būtent tai, kad jis 2019 m. birželio 27 d. atlikto asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas procesinio veiksmo metu atpažino būtent apeliantą kaip asmenį, iš kurio įsigijo naminės degtinės. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu atliktas parodymas atpažinti neatitiko BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimo, nes atpažinimas iš nuotraukų atliktas nesant jokių duomenų, kad nebuvo galima V. B. parodyti atpažinti drauge su kitais asmenimis.

8. Atsiliepimu į nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato V. Rakausko kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokuroras nurodo:

9. Teismai išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamiesi padarė išvadą, kad V. B. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir neturėjo jokio pagrindo nesiremti pareigūno liudytojo L. B. parodymais apie tai, kad jis matė, jog A. J. iš savo automobilio „Ford Galaxy“ bagažinės paėmė kelias plastikines talpyklas ir jas įdėjo į V. B. automobilio „VW Passat“ bagažinę, o šis skubėdamas iš savo automobilio bagažinės išėmė kelias plastikines talpyklas ir jas įdėjo į A. J. automobilio bagažinę. L. B. veiksmai – nuvykimas į įvykio vietą, kur buvo daromas nusikaltimas, nelaikytini slaptu sekimu, o laikytini asmens sulaikymo veiksmais. Pareigūnas L. B. A. J. ir V. B. veiksmų liudytoju tapo iš karto po to, kai gavo iš tyrėjų informaciją apie galimai daromą nusikalstamą veiką, t. y. planuojamą A. J. susitikimą su vyriškiu, kuris jam turi atvežti naminės degtinės. Ši informacija buvo gauta 2019 m. balandžio 11 d. teismo nutarties pagrindu, leidus naudoti procesinę prievartos priemonę – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Pareigūnas veikė pagal savo įgaliojimus, kuriuos apibrėžia Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21–25 straipsniai, tokie jo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Pareigūnas stebėjo viešą teritoriją, joje esančias transporto priemones bei asmenis, atvykusius susitikti viešoje vietoje, nenaudojo jokių informacijos fiksavimo vaizdo ar garso priemonių, o aptariamų pareigūno L. B. veiksmų tikslas buvo ne sekti ir fiksuoti naują informaciją, o užkardyti nusikalstamą veiką ir sulaikyti ją dariusį asmenį. BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įrodymų leistinumo principas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistas, nes įrodymas buvo gautas teisėtai, jo patikimumas tikrinamas ir jo teisingumas vertinamas teismo posėdžių metu.

10. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir apeliacinio skundo argumentų, iš jų ir dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų ir jų vertinimo. Jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, apklausdami A. J. ar atlikdami kitus reikalingus procesinius veiksmus, elgėsi neteisėtai ar piktnaudžiavo tarnyba, byloje nėra ir apygardos teismas tokių aplinkybių nenustatė; iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. J. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis gynėjo atsisakė. Taip pat kadangi A. J. buvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, o V. B. ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus A. J. ir tokia galimybe pasinaudojo, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino jo parodymus visų bylos įrodymų kontekste ir pagrįstai nusprendė netenkinti nuteistojo gynėjo prašymo ir A. J. apeliacinės instancijos teisme dar kartą neapklausti.

11. BPK 192 straipsnio reikalavimai, kaip tai nurodoma kasaciniame skunde, nebuvo pažeisti, nes V. B. nuotrauka A. J. buvo parodyta kartu su trimis kitų asmenų nuotraukomis, tai atitinka BPK 192 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Vien aplinkybė, kad asmuo parodytas atpažinti nuotraukose, o ne gyvai, nesudaro pagrindo kvestionuoti šio procesinio veiksmo teisėtumo. Teismai tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ir jų kompetencijai priskirtą įstatymo nuostatą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, bei minėtos nuostatos nepažeidė, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atsietai vieną nuo kito, o kaip visumą ir pagrįstai konstatavo, kad V. B. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato V. Rakausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

13. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. B. apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniame skunde išdėstydamas argumentus, susijusius su liudytojo A. J. parodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), policijos pareigūno L. B. veiksmų teisėtumu (BPK 20 straipsnio 4 dalis, 160 straipsnis), taip pat bausmės skyrimo jam tinkamumu (BK 54 straipsnio 2 dalis). Klausimas apie parodymo atpažinti (BPK 192 straipsnis) tinkamą atlikimą keltas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą, tikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, išsamiai pasisakė dėl visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Parodymo atpažinti (BPK 192 straipsnis) teisėtumo tikrinimas nebuvo tiesioginis apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šio procesinio veiksmo metu surinkta įrodomąja informacija savo išvadoms pagrįsti, patikrino tiek šio veiksmo atlikimo tinkamumą, tiek ir jo metu surinktų duomenų pagrįstumą bei priimtinumą. Todėl, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, spręstina, kad nuteistojo V. B. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl parodymo atpažinti pagal nuotraukas atlikimo tinkamumo paliktini nenagrinėti.

Dėl liudytojo A. J. apklausos apeliacinės instancijos teisme

14. Kasaciniame skunde nuteistasis V. B. ir jo gynėjas teigia, kad jiems nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimų liudytojui A. J. apeliacinės instancijos teisme, nors tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse ši teisė yra nustatyta.

15. Pabrėžtina, kad įtariamojo (kaltinamojo) teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, yra nustatyta BPK 44 straipsnio 7 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir laikoma sudėtine teisės į teisingą procesą dalimi. Konvencijos nuostatoje įtvirtintas principas reiškia, kad visi prieš kaltinamąjį liudijančio liudytojo parodymai turi būti kaltinamajam dalyvaujant tiesiogiai ištirti teismo posėdyje. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos neturi pažeisti gynybos teisių, t. y. kaltinamajam turi būti suteikta galimybė ginčyti tokius parodymus ir pateikti liudytojui klausimus tuo metu, kai jis duoda parodymus ikiteisminio tyrimo metu arba vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje (pvz., 2011 m. gruodžio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Al Khawaja ir Takery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05, 22228/06; 2010 m. liepos 20 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2013, 2K-539-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-48-788/2018, 2K-292-693/2018, 2K-298-976/2018, 2K-95-976/2019). Teisė apklausti kaltinimo liudytojus ar teisė į tai, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra teisės į teisingą procesą garantija ne tik dėl to, kad ja siekiama užtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygybę, bet ir dėl to, kad ji suteikia gynybai ir teismų sistemai esminę priemonę kaltinančių parodymų tikrumui ir patikimumui, kartu ir kaltinimo pagrįstumui patikrinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-292-693/2018).

16. Baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 270 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė kviesti ir apklausti liudytojus nėra absoliuti. Klausimą, ar tenkinti prašymą iškviesti ir apklausti asmenį kaip liudytoją, įvertinęs pateikto prašymo pagrįstumą, aplinkybių, dėl kurių bus duodami prašomų apklausti liudytojų parodymai, pobūdį, reikšmę teismo nustatomoms įvykio aplinkybėms, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.

17. Iš bylos medžiagos matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas A. J. buvo apklaustas teismo posėdyje, vykusiame 2019 m. gruodžio 18 d. Šiame posėdyje dalyvavo kaltinamasis V. B. ir jo gynėjas. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. B. gynėjas uždavė vieną klausimą liudytojui A. J., kaltinamasis V. B. teise užduoti liudytojui klausimus nepasinaudojo. Požymių, kad V. B. ar jo gynėjui pirmosios instancijos teisme būtų buvusi suvaržyta teisė apklausti liudytoją A. J., nėra. Kaltinamojo ar (ir) jo gynėjo aktyvumo stoka užduodant klausimus liudytojui nėra ir negali būti prielaida spręsti apie galimą teisės užduoti klausimus liudytojams pažeidimą. V. B. gynėjas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą apklausti liudytoją A. J. dar kartą, tačiau teismas tokį jo prašymą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs A. J. parodymų pirmosios instancijos teisme turinį, aplinkybių, dėl kurių būtų duodami parodymai, pobūdį, reikšmę teismo nustatomoms įvykio aplinkybėms, nusprendė, kad įrodymų tyrimas, apklausiant liudytoją A. J., neatliktinas. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. J. išsamiai parodė nagrinėjamo įvykio detales, apie parodymų nepakankamumą, prieštaringumą, dėl ko šis liudytojas turėtų būti apklausiamas dar kartą, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, juolab ir kaltinamasis V. B. bei jo gynėjas turėjo pakankamą ir tinkamą galimybę ginčyti liudytojo A. J. parodymus ir pateikti jam klausimus pirmosios instancijos teisme. Todėl darytina išvada, kad V. B. procesinės teisės niekaip nebuvo suvaržytos.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie procesinę prievartos priemonę – slaptą sekimą (BPK 160 straipsnis)

18. Kasatoriai skunde teigia, kad nuosprendis V. B. grįstas neleistinais įrodymais: policijos pareigūno L. B. veiksmai procese laikytini slaptu sekimu pagal BPK 160 straipsnį, nors teismo sankcija tokiems veiksmams nebuvo gauta.

19. Sprendžiant pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimą yra svarbios šios teismų praktikoje suformuotos taisyklės. Pirma – tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas – „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami.

Antra – nors BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau teismų praktika rodo, kad šios normos nereikia suprasti tiesiogiai. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai tam tikri duomenys yra gaunami ne tik įstatymų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo Nr. VIII-2048, bet ir žemesnės teisinės galios aktų nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. gegužės 7 d.

įsakymu Nr. 46V patvirtintų Ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo bei specialisto išvados pateikimo taisyklių (2005 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 4V redakcija) ir kt. Šiuo atveju svarbu, kad žemesnės teisinės galios aktai būtų priimti vadovaujantis įstatymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2006). Trečia – kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, taip pat ne kartą konstatuota, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių, tokių kaip teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą, apribojimu.

Todėl tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir nurodytos Kriminalinės žvalgybos įstatyme, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu, paisant proporcingumo reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-P-94-895/2015, 2K-338-511/2017, 2K-7-8-788/2018, 2K-285-976/2018).

Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad duomenys buvo renkami įstatyme nenurodytu būdu ar kad jų rinkimui būtų reikalinga taikyti specialią rinkimo tvarką.

20. Šioje byloje pareigūno L. B. veiksmai, kuriuos jis atliko, nustatydamas nusikalstamą veiką padariusį asmenį, buvo panašūs į BPK reglamentuojamą slaptą sekimą. L. B., gavęs duomenų iš tyrėjų, kurie informaciją surinko klausydamiesi A. J. telefono pokalbių (ši procesinė prievartos priemonė sankcionuota 2019 m. balandžio 11 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi), apie planuojamą asmenų susitikimą dėl namų gamybos stipriojo alkoholinio gėrimo, nuvyko į numatomą namų gamybos alkoholinio gėrimo perdavimo vietą, vizualiai užfiksavo, sėdėdamas tarnybiniame nežymėtame automobilyje, A. J. ir V. B. susitikimą – matė, kaip A. J. iš savo automobilio „Ford Galaxy“ bagažinės paėmė kelias plastikines talpyklas ir jas įdėjo į V. B. automobilio „VW Passat“ bagažinę, o šis skubėdamas iš savo automobilio bagažinės išėmė kelias plastikines talpyklas ir jas įdėjo į A. J. automobilio bagažinę. Pareigūnas L. B. iš karto po aptarto asmenų susitikimo aikštelėje prisistatė A. J. ir paprašė jo parodyti plastikinių talpyklų turinį. Taip buvo rastos plastikinės talpyklos su skaidriu skysčiu, turinčiu naminės degtinės kvapą.

21. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-689/2018, 2K-6-1073/2020) yra teigiama, kad pats savaime kokio nors objekto stebėjimas yra bendrasis pažinimo metodas, ir jeigu juo nepažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nėra draudžiamas veiksmas, nesvarbu, kas – privatus asmuo ar valstybės pareigūnas – tai daro. Jeigu stebint objektą renkama informacija apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų saugomas vertybes, tai toks stebėjimas turi būti atliekamas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (BPK 160, 1601 straipsniai). Įvykių eiga rodo, kad pareigūno L. B. veiksmai buvo atliekami labai trumpą laiko tarpą viešoje vietoje, jų tikslas buvo nustatyti nusikalstamą veiką darančius asmenis. Šie veiksmai nebuvo fiksuoti naudojant vaizdo ar garso įrangą. Šiais veiksmais nebuvo renkama informacija apie kokio nors žmogaus privatų gyvenimą ar apie kokias nors kitas Konstitucijos ir įstatymų saugomas vertybes. Todėl darytina išvada, kad tokiais veiksmais policijos pareigūnas realizavo jo veiklą reglamentuojančių norminių aktų nustatytą teisę ir pareigą imtis visų priemonių, kad būtų išaiškinta nusikalstama veika ir nustatyti ją įvykdę asmenys (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 164 straipsnio 1 dalis, 165 straipsnio 1 dalis, 171, 172 straipsniai, Policijos įstatymo 5, 6, 21, 22, 25, 26 ir kt. straipsniai). Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareigūnų surinkti duomenys buvo gauti ne įstatymo nustatyta tvarka ar jiems rinkti būtų reikalinga speciali tvarka.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Valdo Rakausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė