2013-08-14 Nr. AB-4206-3-64-3-00246-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-904/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00246-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos 11.2, 11.9. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. B. prašymą ir patikslintą prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. L. B. (toliau – ir pareiškėja), kurią šiame teismo procese atstovauja advokatas A. D., prašymu ir patikslintu prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, ŠAAT), prašydama atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos vyro P. B. dėdės I. B., gim. 1883 m., mirusio 1971 m. birželio 28 d., nuosavybės teisių į 29,71 ha įvairios rūšies žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone, atkūrimo.

Pareiškėja nurodė, kad su vyru P. B. nuo 1966 metų apsigyveno vyro dėdės I. B. sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime Pakruojo rajone, jį prižiūrėjo iki mirties, palaidojo ir toliau liko gyventi dėdės sodyboje, naudojosi jo pastatais, žemės sklypu, kuriame pasistatė savo namą, dirbo ūkio darbus, augino gyvulius. Mirus pareiškėjos vyrui, ji toje pat vietoje gyvena iki šiol.

Paaiškino, kad praleido įstatymo nustatytus teminus dėl to, kad žemės savininkas I. B. iki savo mirties 1971 m. kalbėjo, kad jai su vyru jis palieka savo žemę, tačiau tuo metu nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nebuvo atkuriamos. Jos vyras P. B., kuris mirė 2006 m., buvo pirmos grupės invalidas, jam buvo reikalinga nuolatinė slauga, nes turėjo visišką negalią, iki mirties nebuvo padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises ir apie žemės grąžinimą nekalbėjo. Po vyro mirties jai buvo atlikta klubo sąnario operacija, o sustiprėjusi kreipėsi į Pakruojo žemėtvarkos skyrių ir iš skyriaus atsakymo sužinojo apie I. B. valdytą žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, apeliantas) atsiliepimu į pareiškėjos prašymą (b. l. 47-50) su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjos J. L. B. patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu nurodė, jog pareiškėja apskritai negali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į I. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 29, 71 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Pašvitinio seniūnijoje, Pakruojo rajono savivaldybėje (pagal dabartinį suskirstymą), nes I. B. testamentu P. B. turto nepaliko.Teigė, kad kiekvienas asmuo privalo domėtis savo teisėmis ir pareigomis. Nurodė, jog įstatymų leidėjas prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir reikalingų dokumentų pateikimo buvo nustatęs ilgus ( atitinkamai 10 ir 12 metų) terminus, kurie piliečiams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pareikšti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu (b. l. 77-79) pareiškėjos J. L. B. prašymą tenkino ir atnaujino terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti bei kartu pažymėjo, kad nevertina, ar sprendimo paskelbimo metu esančių dokumentų pakanka, kad būtų atkurta nuosavybės teisė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004 m. spalio 26 d., įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pirmosios instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tik tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių. Tokiomis aplinkybėmis laikė tai, kad pareiškėja su vyru P. B. nuo 1966 metų apsigyveno vyro dėdės I. B. sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime, Pakruojo rajone, jį prižiūrėjo iki mirties, palaidojo ir toliau liko gyventi dėdės sodyboje, naudojosi jo pastatais, žemės sklypu, kuriame pasistatė savo namą, dirbo ūkio darbus, augino gyvulius. Mirus pareiškėjos vyrui, pareiškėja toje pat vietoje gyvena iki šiol. Žemės savininkas I. B. iki savo mirties 1971 m. kalbėjo, kad pareiškėjai su vyru jis palieka savo žemę, tačiau tuo metu nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nebuvo atkuriamos ir toks procesas dar nebuvo prasidėjęs. Iš į bylą pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėjos vyras P. B. mirė 2006 m., buvo pirmos grupės invalidas, jam buvo reikalinga nuolatinė slauga (b. l. 9, 13-14), tokia sveikatos būklė negalėjo susidaryti per trumpą laiko tarpą, todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjos parodymais, kad ji eilę metų iki mirties prižiūrėjo savo vyrą, o šiam mirus, jai pačiai buvo atlikta klubo sąnario operacija, o sustiprėjusi pareiškėja kreipėsi į Pakruojo žemėtvarkos skyrių, ir iš skyriaus atsakymo sužinojo apie I. B. valdytą žemės sklypą.

Nurodė, kad pareiškėja, aktyviai gindama savo teises, kreipėsi į Pakruojo rajono apylinkės teismą ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu (b. l. 60-62) buvo nustatyti turintys juridinę reikšmę faktai, jog P. B., gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone, priėmė palikimą po savo dėdės I. B., mirusio 1971 m. birželio 28 d., mirties į visą jo turėtą turtą, faktiškai jį valdydamas, ir kad pareiškėja J. L. B., gyvenanti (duomenys neskelbtini) kaime, Pašvitinio seniūnijoje, Pakruojo rajone, priėmė palikimą po savo vyro P. B., mirusio 2006 m. sausio 10 d., mirties į visą jo turėtą turtą, nenurodytą paveldėjimo pagal testamentą liudijimuose, faktiškai jį valdydama. Iš suinteresuoto asmens pateiktų dokumentų matyti, kad I. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 29,71 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone (b. l. 36-38), o prašymų atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę niekas nėra pateikęs (b. l. 8).

Taip pat ŠAAT teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, vertina tik tai, ar buvo svarbios ir objektyvios priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, tačiau nevertina, ar šiuo metu pareiškėjos pateiktų dokumentų pakaktų tam, kad realiai būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę. Šią galimybę ir pareigą, kolegijos nuomone, įstatymas suponuoja institucijai, įgaliotai spręsti nuosavybės atkūrimo klausimus.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 84-90) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. L. B. patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjos prašymą pirmosios instancijos teismui. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas bei nesilaikė suformuotos teismų praktikos.

Apeliantas nurodo, kad pareiškėja neturi subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei kitus reikalingus dokumentus, todėl negali būti laikoma praleidusia Atkūrimo įstatymu nustatytus prašymo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius su nekilnojamojo turto savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus. Paaiškina, kad Atkūrimo įstatymas yra specialusis įstatymas ir jame nurodyta „nuosavybės teisių perėmėjų“ sąvoka nėra tapati Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) nurodytai įpėdinio sąvokai. Įpėdiniais pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas laikomi tik 2 stripansio 1 dalies 2-4 punktuose nurodyti asmenys. Apeliantas pažymi, kad nei pareiškėja, nei jos vyras nė vienai minimai įpėdinių kategorijai nepriklauso, todėl nėra laikytini I. B. įpėdiniais Atkūrimo įstatymo prasme nuosavybės atkūrimui. Pažymi, kad būtent tokią taisyklę formuluoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2007).

Paaiškina, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas (Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-492-287/2012), patvirtinantis, kad po I. B. mirties pareiškėja su vyru faktinio valdymo būdu priėmė vyro dėdės I. B. palikimą, o po P. B. mirties, visą sutuoktinio turtą paveldėjo jo sutuoktinė – pareiškėja J. L. B., negali būti vertinamas, kaip suteikiantis pareiškėjai subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nes CK ir Atkūrimo įstatyme įpėdinių institutai turi skirtingą prasm3 ir taikymo apimtį, kadangi Atkūrimo įstatymo prasme nuosavybės teisių perėmėjai suprantami tik kaip asmenys, nurodyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose. Taigi reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti pareiškėjos prašymą nepagrįstu. Tokią taisyklę formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir apeliacinės instancijos teismas, LVAT) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 3 d. konsultacija Nr. 93, publikuota 2002 m., „Administracinių teismų praktika“ Nr. 2).

Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime klydo I. B. vadindamas tiek pareiškėjos, tiek mirusio pareiškėjos vyro dėde. Nurodo, kad pareiškėja J. L. B. su I. B. nėra susijusi jokiais giminystės ryšiais.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistus terminus inter alia dėl to, kad netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintas nuostatas. Nurodo, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustačius, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas terminą gali atnaujinti.

Pažymi, kad pagal LVAT praktiką, gali būti atnaujinami tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praeisti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibigimo bei priežingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo įtakos terminų praleidimui neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1642/2008). Nurodo, kad pagal LVAT praktiką, svarbiomis aplinkybėmis termino praleidimui laikytinos tokios, kurio sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009).

Taip pat prideda, kad asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertintini pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010).

Remdamasis tokia teismų praktika trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja išdėstė aplinkybes (vyro liga ir mirtis, sąnario operacija ir kt.), kurios įvyko pasibaigus Atkūrimo įstatymu numatytam terminui ir kurios teisine prasme termino praleidimui neturi teisinės reikšmės. Taip pat paaiškina, kad pareiškėja nesielgė kaip atidus ir rūpestingas asmuo, kadangi buvo pasirinktas pasyvus elgesio modelis – nerinkti informacijos apie savininkų turėtą turtą. Apeliantas pabrėžia ir tai, kad pareiškėja pati yra nurodžiusi, jog jau anksčiau žinojo apie I.

B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, teigdama, kad I. B. prieš mirtį yra kalbėjęs, kad pareiškėjai ir jos vyrui palieka ir savo valdytą žemę. Daro išvadą, kad nesidomėjimas savo teisėmis yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio priežastis, kuri nelaikytina pateisinama terminų praleidimui.

Pažymi, kad apie nuosavybės teisių atkūrimo terminus buvo plačiai informuojama ir terminai buvo pakankamai ilgi, kad asmenys galėtų įgyvendinti šias savo teises. Mano, kad žinodama apie vykstančius atkūrimo procesus pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti apie vyro giminių turėtą nuosavybę, kadangi teisės aktais yra numatyta galimybė kreiptis dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A766-180/2009).

Papildo, kad pagal administracinių teismų praktiką, asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, garbus amžius, sveikatos būklė, išsilavinimo lygis nėra veiksniais, savaime pripažintinais svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byoje Nr. A146-772/2009). Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nebuvo pateikti pareiškėjos ir jos vyro sveikatos būklę iki terminų suėjimo patvirtinantys dokumentai, taigi netinkama sveikatos būklė terminų pateikimo laikotarpiu laikytina neįrodyta.

Pareiškėja J. L. B. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 96-98) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja nurodo, kad ji turi subjektines teises teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pateikti kitus reikalingus dokumentus, remiantis Atkūrimo įstatymo redakcija, įsigaliojusia 1999 m. birželio 2 d., kuria buvo išplėstas asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašas: nustatyta, kad mirus asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, nuosavybės teisės atkuriamos šių asmenų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Be to, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 5 punktu, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir „piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

2000 m. spalio 10 d. įsigaliojus Atkūrimo įstatymo pakeitimams, papildymams bei patikslininams, taip papildžius Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, buvo nustatyta, kad „Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį“. Straipsnis papildytas ir 4 dalimi: „Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nurodo, kad palikėjas I. B. savo visą turtą paliko sūnėnui P. B., ką būtų galima prilyginti mirusio valios išraišką atitinkančio testamento sudarymui, o įstatymo nuostatomis leidžiama nuosavybės teises perleisti ne tik giminystės pagrindu, bet ir kitais būdais. Teisės į nuosavybės teisių atkūrimą P. B. buvo paveldėtos iš dėdės I. B., o P. B. testamentu visą savo turtą paliko pareiškėjai, kas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei atitinka teisingumo ir protingumo principus.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir jos baigtis lėmė tik tų pačių asmenų teisinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. geguės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Taigi mano, kad apeliantas ginčija jau įrodytas aplinkybes.

Atsakydama į apelianto teiginį dėl pareiškėjos ir jos vyro sveikatos būklės tuo metu, kol dar terminas paduoti prašymus ir kitus dokumentus nebuvo pasibaigęs, pareiškėja nurodo, kad P. B. nuo 1986 m. buvo nustatytas pirmos grupės invalidumas, o nuo 2005 m. – visiškas neįgalumas. Rašytiniai įrodymai apie P. B. būklę buvo pateikti Pakruojo rajono apylinkės teismui. Pažymi, kad iki nustatytų terminų pabaigos, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti galėjo tik pareiškėjos sutuoktinis P. B.. 2006 m. mirus P. B., minėtos teisės perėjo pareiškėjai, ir jau tada buvo suėję terminai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pabrėžia ir tai, kad jokie kiti pretendentai nėra kreipęsi į NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo į I. B. žemes, todėl mano, kad vienintelės galimos pretendentės prašymo atmetimas vien formaliais įstatymo reikalavimais, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams bei pažeistų žmogaus prigimtinę teisę į nuosavybės teisių tęstinumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino ir atnaujino prašymo atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikimo terminus.

Apeliantas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pareiškėja neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisę, todėl jos prašymas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, tokiam apelianto vertinimui pritaria.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisetai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi buti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybes teisės, ir visos visuomenes interesų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsejo 6 d. nutarimą taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracineje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas bei užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besalyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Be to, istatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiškos pozicijos del nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiunienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr. 2004 m. rugsejo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuoja praktiką, kad sprendžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimą, yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikė asmuo, kuris turi subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (žr. LVAT 2010 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1024/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu (b. l. 77-79) patenkinęs pareiškėjos J. L. B. prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus nepagrįstai, nevertino ir nepasisakė dėl to, ar pareiškėja apskritai turi subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises.

Apeliaciniame skunde Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos apibrėžiančios asmenų, turinčių teisę pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ratą. Apeliantas nurodė, jog Atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisių perėmėjo institutas skiriasi nuo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinto įpėdinių instituto. Nuosavybės teisių perėmėjai Atkūrimo įstatymo prasme laikytini tik asmenys, nurodyti minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose.

Teisėjų kolegija šiems apeliacinio skundo argumentams pritaria. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, ratas nurodytas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktuose. Taigi nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie buvo turto savininkai; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; pat turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Iš pareiškėjos prašymo teismui (b.l. 2-6) matyti, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į savo mirusio sutuoktinio dėdės I. B. nuosavybės teise turėtą žemę. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įskaitant ir faktinę aplinkybę, kad pareiškėjos sutuoktinis P. B. buvo I. B. sūnėnas, taip pat faktinę aplinkybę, kad nėra duomenų, jog pareiškėjos sutuoktiniui, t. y. P. B. jo dėdė I. B. būtų testamentu palikęs 29,71 ha įvairios rūšies žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone. Pareiškėja prašyme teismui patvirtino, kad jos sutuoktinio dėdė I. B. testamento nesurašė (b.l. 3), jam mirus turtas buvo paveldėtas pagal įstatymą.

Pareiškėja nurodo, kad ji laikytina pretendente atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, kadangi ji iš savo mirusio sutuoktinio P. B., jam mirus 2006 m. sausio 10 d. (b.l. 9), testamentu paveldėjo visą jo turtą (b.l. 15-16).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjos sutuoktinis laikytinas nuosavybės teisių perėmėju Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, nes šioje teisės normoje expressis verbis nurodyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Kaip minėta, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą sąrašas.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą teisę atkurti nuosavybės teises turi asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šioje teisės normoje vartojama sąvoka „nuosavybės teisių perėmėjai“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo tikslus ir prasmę. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisės perėmėjo institutas skiriasi nuo Civiliniame kodekse įtvirtinto įpėdinių instituto. Nuosavybės teisių perėmėjai specialiojo įstatymo prasme suprantami tik kaip asmenys, nurodyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2007; LVAT 2010 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1024/2010).

Taigi pareiškėjos sutuoktinis P. B. galėtų būti laikomas nuosavybės teisių perėmėju tuo atveju, jei jis patektų į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punkte nurodytų asmenų ratą.

Kaip minėta, buvęs savininkas I. B. buvo pareiškėjos sutuoktinio P. B. dėdė. Taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad buvęs turto savininkas pareiškėjai arba pareiškėjos sutuoktiniui nepaliko savo turtą testamentu. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pareiškėjos sutuoktinis nepatenka nei į vienos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punkto nuostatų taikymo sferą ir, atitinkamai, negali būti laikomas nuosavybės teisių perėmėju Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

Nors pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad I. B. savo turtą paliko sūnėnui P. B., ką galima prilyginti mirusio valios išraiškai, atitinkančiai testamento sudarymą, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, LRKT praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymų leidėjas turi diskreciją apibrėžti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, taigi ir asmenų, kuriems atkurtinos nuosavybės teisės, ratą. Be to, teisės aktuose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos pagal jų įprastą prasmę. Taigi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos „asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą“ negali būti aiškinama kaip apimanti ir situacijas, kuomet nacionalizuoto turto savininkas testamento nebuvo surašęs.

Dėl pirmiau nurodytos priežasties konstatuotina, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas (Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-492-287/2012), patvirtinantis, kad po I. B. mirties pareiškėja su vyru faktinio valdymo būdu priėmė vyro dėdės I. B. palikimą, o po P. B. mirties, visą sutuoktinio turtą paveldėjo jo sutuoktinė – pareiškėja J. L. B., negali būti vertinamas kaip suteikiantis pareiškėjai subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į jos mirusio sutuoktinio dėdės nuosavybės teise valdytą žemę, kadangi tokios teisės jai nesuteikia Atkūrimo įstatymas.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat atnaujino terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Konstatavus, kad pareiškėja byloje vertinamu atveju neturi teisės atkurti nuosavybės teises į jos mirusio sutuoktinio dėdės nuosavybės teise valdytą žemę, argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir nepagrįstai nusprendė tenkinti pareiškėjos prašymą. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkinamas, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimas panaikinamas kaip nepagrįstas, o pareiškėjos prašymas atnaujinti jai terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į I. B. nuosavybės teisę valdytą 29,71 ha įvairios rūšies žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone, taip pat pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos J. L. B. prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į I. B. nuosavybės teisę valdytą 29,71 ha įvairios rūšies žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone, taip pat prašymą atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atmesti.

Sprendimas neskundžiamas

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas