2021-05-26 Nr. AB-11276-3-61-3-04317-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-483-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04317-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN; iki reorganizavimo 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K)), priteisti 7 710 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., t. y. 257 paras, Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos nesuteikiant privalomo kamerų ploto ir nesudarant sveikatai nekenksmingų sąlygų. S. M. teigė, kad visos kameros, kuriose jis kalėjo, buvo apie 7,68 kv. m ploto ir visose jose buvo tualetas, kuris užėmė 0,56 kv. m ploto, taigi, likęs plotas buvo 7,12 kv. m, o kadangi visą laiką kamerose gyveno po keturis žmones, pareiškėjui teko tik 1,7 kv. m ploto. Be to, dalį šio ploto užėmė ir kameroje buvę baldai, t. y. dvi dviaukštės lovos (4 m x 0,7 m), metalinis stalas ir dvi prie stalo pritvirtintos kėdės.

3. S. M. pažymėjo, kad kameroje buvęs tualetas nuo gyvenamosios patalpos tik iš vienos pusės buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele, tačiau priekyje nebuvo jokių durų, sienelių ar užuolaidos. Kameroje ir tualete nebuvo vėdinimo, todėl tvyrojo blogas kvapas. Pareiškėjas nurodė, kad kamerų langai buvo labai maži, t. y. 0,5 m x 0,7 m dydžio, ant langų buvo trys grotų eilės, todėl ir dieną kameroje būdavo tamsu, dėl netinkamo apšvietimo S. M. skaudėjo akis. Be to, patalpose rudenį, žiemą ir pavasarį buvo labai šalta, o 2010 m. vasarą buvo labai karšta ir tvanku. Kadangi nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, pareiškėjui kamerą tekdavo vėdinti atidarius langus, tačiau uždarius langus, maži radiatoriai neįšildydavo patalpų, o per kiaurus langus pūtė vėjas, traukė skersvėjis.

4. S. M. akcentavo, kad kamerose buvo daug tarakonų ir jis nematė, jog Lukiškių TI-K administracija būtų bandžiusi juos naikinti. Be to, kadangi pasivaikščiojimui gryname ore yra skirta tik viena valanda per parą, pareiškėjui tekdavo likusias 23 valandas būti kameroje ir gulėti, neturint galimybės sėdėti, nes jo gultas buvo apačioje, o viršutinis buvo žemai nuleistas. Dėl šių priežasčių S. M. teigė negalėjęs rašyti, skaityti ir laiškais bendrauti su artimaisiais; nuo nuolatinio gulėjimo jam skaudėjo raumenis, šonus ir klubus.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K priėmimo patalpose, atliekant asmens ir daiktų kratą, buvo antisanitarinės sąlygos, t. y. šalta, drėgna, purvina; nors žiemą būdavo šalta, tačiau suimtieji (nuteistieji) būdavo išrengiami, o jų daiktai sudedami į nešvarias dėžės.

6. S. M. nurodė, kad yra neįgalus, jam nustatytas 50 procentų nedarbingumas, turi sveikatos problemų dėl dešinės kojos kelio sąnario, kurį reikia pakeisti. Teigė, kad dėl sveikatos problemų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į tai nebuvo sureaguota. Be to, nė vienoje kameroje, kurioje pareiškėjui teko gyventi, sanitariniai mazgai ir dušas nebuvo pritaikyti neįgaliam žmogui. Dėl visų priežasčių S. M. teigė kentęs nuolatinį stresą, juto skausmą, depresiją bei diskriminaciją dėl neįgalumo.

7. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti praleistą trejų metų senaties terminą skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti arba šio termino netaikyti. Nurodė, kad visą laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. spalio 4 d. jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose; visą kalinimo laiką norėjo rašyti skundą, tačiau pats nesugebėjo, kadangi nesigaudo besikeičiančiuose įstatymuose, o žmogaus, kuris jam būtų galėjęs padėti, nerado, be to, bijojo nuobaudų, persekiojimų, paskatinimų nesuteikimo bei būti perkeltas į kitas gyvenamąsias patalpas, kadangi gyveno neįgaliesiems pritaikytame socialinės globos sektoriuje. S. M. manė, kad jeigu būtų rašęs skundą anksčiau, būtų negavęs palengvintos grupės bei dažnesnių pasimatymų su žmona, tėvais ir nepilnametėmis dukterimis.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Vilniaus PN nurodė, kad S. M. kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., praleistą Lukiškių TI-K. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas teismui buvo parašytas 2019 m. gruodžio 19 d., o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, atsakovo atstovas prašė teismo S. M. reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad neturi galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo judėjimą (kameros, skaičius jose bei plotas) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. dėl teisės aktuose nustatyto Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalaus (trejų metų) saugojimo termino trukmės. Nurodė, kad teisės aktai nenustato neįgaliųjų specialiųjų laikymo sąlygų įkalinimo įstaigose, todėl įstaiga stengiasi vienam asmeniui suteikti mažiausiai 3,6 kv. m ploto.

11. Vilniaus PN teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose remontas būdavo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir finansinius resursus, o tvarką ir švarą kamerose turi palaikyti patys nuteistieji bei suimtieji; Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“; nuolat buvo atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai.

12. Atsakovo atstovas akcentavo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, buvo įrengti ir stalai kartu su dviem pasukamomis kėdėmis; atitinkamo dydžio stalas ir du suolai būdavo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu keturios lovos. Pažymėjo, kad įstaigos gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina bei pagal poreikį remontuoja nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus.

13. Vilniaus PN nurodė, kad Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių skg. 6) gyvenamųjų kamerų langų angose buvo įrengtos grotos, kurios teisės aktų reikalavimus atitiko. Pažymėjo, kad įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, tačiau apytiksliai apskaičiavus plotą, buvo nustatyta, kad kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurio plotas apie 0,16 kv. m, ir praustuvu, kurio plotas apie 0,2 kv. m, patalpos matmenys – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Atsakovo atstovas teigė, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kitaip pareigūnai negalėtų užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumo ir kontrolės.

14. Vilniaus PN pažymėjo, kad pagal teisės aktus, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, o Lukiškių TI-K kamerų langai tam buvo pritaikyti ir higienos normų reikalavimus atitiko. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtas dirbtinis ir naktinis apšvietimas teisės aktų reikalavimų normas atitiko. Akcentavo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo temperatūrą gyvenamosiose kamerose; oro temperatūra higienos normos reikalavimus atitiko. Atsakovo atstovas teigė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems būdavo suteikiama galimybė kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad krata yra privaloma ir atliekama visiems, atvykusiems į laisvės atėmimo vietą; ji būdavo atliekama pagal įstatymų reikalavimus atskiroje patalpoje. Prieš kratą būdavo pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama.

15. Vilniaus PN teigė, kad S. M. skundą grindė abstrakčiais argumentais, kurie yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

16. Atsiliepime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas teigė, kad su jame išdėstyta pozicija nesutinka. Jis taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo S. M. skundą atmetė.

18. Aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su ieškinio senaties termino taikymu, bei Civilinio kodekso 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 bei 5 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Teismas sprendė, kad S. M. apie savo teisių pažeidimą vėliausiai turėjo sužinoti 2010 m. rugsėjo 1 d., taigi skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo teismui vėliausiai galėjo pateikti iki 2013 m. rugsėjo 2 d., tačiau skundą teismui jis išsiuntė tik 2019 m. gruodžio 20 d. (teisme jis buvo gautas 2019 m. gruodžio 23 d.), t. y. daugiau negu šešerius metus praleidęs ieškinio (skundo) senaties terminą. Teismas akcentavo, kad aplinkybės, jog yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo, S. M. iš esmės neginčijo, o atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

19. Remdamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.131 straipsnio 1 bei 2 dalies nuostatomis ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas pabrėžė, kad nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, jog šis terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, o svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios objektyvios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios; tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą.

20. Įvertinęs S. M. nurodytas ieškinio senaties praleidimo priežastis, teismas padarė išvadą, kad jos yra akivaizdžiai subjektyvaus pobūdžio, ir objektyviai jam negalėjo apsunkinti teisės laiku su skundu kreiptis į teismą įgyvendinimo, tuo labiau, turint omenyje tai, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas daugiau negu šešerius metus.

21. Teismas pažymėjo, kad S. M. nurodytos priežastys, jog jis pats nesugebėjo laiku parašyti skundo, taip pat nerado asmens, kuris būtų galėjęs jam padėti, ir panašiai, nagrinėjamu atveju negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad tai yra akivaizdžiai subjektyvi priežastis; netikėtina, kad pareiškėjas dėl nurodytų priežasčių objektyviai negalėjo teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo įgyvendinti daugiau negu šešerius metus. Tuo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų, jog S. M. dėl teisinės pagalbos būtų kreipęsis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ar bent teikęs tokį prašymą laisvės atėmimo įstaigos administracijai ir kad jam būtų buvę atsisakyta tokią pagalbą suteikti. Be to, pareiškėjas galėjo pasinaudoti ir savo artimųjų, su kuriais bendravo, pagalba ir panašiai. Teismo nuomone, S. M. nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, todėl šie jo teiginiai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

22. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2010 m. savo teises įvairiais klausimais aktyviai gynė teismuose, todėl jo teiginius, kad S. M. nesugebėjo laiku parašyti teismui skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės vertino kaip melagingus.

23. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog įkalinimo įstaigoje – Alytaus pataisos namuose, vyko asmenų, kurie bandė ginti ir gynė savo teises, persekiojimas; kad pareigūnai S. M. būtų grasinę susidorojimu tuo atveju, jeigu jis kreipsis į teismą, ar kad jis būtų bandęs kreiptis į teismą, tačiau gavo nuobaudą ir panašiai. Teismas sprendė, kad ir šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis delsė kreiptis į teismą, nes bijojo, jog su juo bus susidorota, bus persekiojamas, susilauks kitokių neigiamų pasekmių ir panašiai, yra akivaizdžiai nepagrįstos; tai iš esmės tik subjektyvūs paties S. M. samprotavimai, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

24. Konstatavęs, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių, kurios negali būti pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas S. M. prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą skundui dėl neturtinės žalos priteisimo paduoti netenkino, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, taikė ieškinio senatį ir remdamasis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 25. Pareiškėjas S. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą pirmosios instancijos teismui perduoti nagrinėti iš naujo. Jis taip pat prašo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

26. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai iš esmės nenagrinėjo jo skundo ir, remdamasis atsakovo prašymu, jį atmetė; visas teismo sprendimas yra paremtas tik tuo, kad buvo atmestas S. M. atnaujinti ieškinio senatį. Pareiškėjas pažymi, kad teismui nurodė objektyvias visą laiką egzistavusias aplinkybes: nemoka rašyti skundų teismams, nesupranta teisės aktų, kurie nuolat keičiasi, todėl kol nesutiko žmogaus, kuris jam tokį skundą surašytų, skundo negalėjo pateikti. Be to, sužinojus apie bet kokį skundą, surandamos priežastys nuobaudai (žmonės perkeliami į kitą įkalinimo įstaigą, neskiriami paskatinimai, surandama priežasčių asmenį perkelti iš lengvosios grupės, kurioje jis turi daugiau lengvatų).

27. S. M. teigia, kad jį žeidžia tai, jog teismas nurodytas aplinkybes laikė subjektyviomis ir negalėjusiomis turėti reikšmės skundui pateikti. Pareiškėjui juokingai skamba teismo pasiūlymas dėl teisinės pagalbos kreiptis į pataisos namų administraciją. Nurodo, kad su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba vyksta tik betikslis susirašinėjamas, kuris jokio rezultato neduoda. S. M. matė, kaip kiti žmonės su šia tarnyba susirašinėjo, tačiau realios pagalbos negavo.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

29. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad šiuo nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisės veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Vilniaus PN nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad S. M. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.

30. Atsiliepime į atsakovo atstovo Vilniaus pataisos namų atsiliepimą S. M. nurodė, kad atsakovo atstovas tik pateikė teisės aktų apžvalgą, tačiau visiškai neanalizavo jo apeliacinio skundo argumentų, tik teigė, kad pareiškėjas turi įrodyti neturtinę žalą ir neužtenka tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, S. M. teigia, kad negalėjimas užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų valstybės neatleidžia nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui S. M. neužtikrinus tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui pritaikė sutrumpintą trejų metų senaties terminą ir 2020 m. vasario 24 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. S. M. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo skunde nurodytas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų. Jis taip pat prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi pats negalėjo pateikti skundo teismui, nes nesusigaudo besikeičiančiuose teisės aktuose, be to, bijojo nuobaudų, persekiojimo, paskatinimų neskyrimo ir kalinimo sąlygų bloginimo.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

34. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi nustatyti, kada ieškinio senaties termino eiga prasidėjo. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015, 2018 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019). Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1710-261/2019, 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2508-629/2020).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad S. M. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog yra akivaizdu, kad jis apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad S. M. dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., atlyginimo skundą teismui paštu išsiuntė tik 2019 m. gruodžio 20 d. (b. l. 6), atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad S. M. reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir todėl turi būti atnaujintas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis). Siekdamas, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1489-629/2019, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1924-442/2019).

37. Pažymėtina, kad teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nėra nustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1731-629/2019, 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2508-629/2020). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1710-261/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-419-968/2020).

38. Prašymą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti pareiškėjas motyvuoja tuo, kad pats be kitų asmenų pagalbos nesugebėjo parengti skundo teismui, kadangi nesupranta nuolat nesikeičiančių teisės aktų, o be to, bijojo nuobaudų, persekiojimų, paskatinimų ir lengvatų nesuteikimo bei kalinimo sąlygų bloginimo.

39. Teisėjų kolegijos nuomone, S. M. nurodyta aplinkybė, kad jis terminą kreiptis į teismą dėl patirtos neturtinės žalos praleido, kadangi pats dėl besikeičiančių teisės aktų reikalavimų nesupratimo negalėjo surašyti skundo, negali būti laikoma objektyvia nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. S. M., siekdamas aktyviai ir efektyviai ginti savo teises, turėjo domėtis šių teisių gynimo būdais. Pareiškėjo skundai dėl kalinimo sąlygų yra grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, nebuvo užtikrinami tinkamas vėdinimas, temperatūra, drėgmė ir apšvietimas, kamerose buvo buitinių parazitų, buvo netinkamai atliekamos kratos ir panašiai), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesugebėti išdėstyti raštu, o neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausimai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Jokie specialūs gebėjimai ar teisinės žinios, siekiant pateikti skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodant, kuo konkrečiai tokia žala pasireiškė, nėra būtini, bet kuriuo atveju, jeigu pareiškėjui reikėjo pagalbos, jis turėjo teisę kreiptis į kitus asmenis bei institucijas dėl teisinės pagalbos suteikimo, tačiau administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad S. M. tokia teise būtų pasinaudojęs. Neigiama kitų asmenų kreipimosi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą patirtis taip pat negali būti laikoma pateisinančia S. M. nesikreipimą į šią tarnybą dėl teisinės pagalbos suteikimo, siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atstovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu ar kreiptis teisinės pagalbos į kitus asmenis, taip pat ir kvalifikuotus specialistus.

40. S. M. argumentai, kad jis bijojo įkalinimo įstaigos reakcijos į jį (nuobaudų skyrimo, persekiojimo, lengvatų nesuteikimo ir kalinimo sąlygų bloginimo), taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausiusių nuo jo paties valios. Byloje nėra jokių duomenų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų grasinę pareiškėjui taikyti nuobaudas ar bloginti jo kalinimo sąlygas ar jį persekioję, jeigu S. M. kreiptųsi į teismą, o tai, atsižvelgiant į tikrai didelį tokio pobūdžio bylų kiekį teismuose, nėra nei tikėtina, nei prasminga. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis delsė kreiptis į teismą, nes bijojo neigiamų to pasekmių, nėra pagrįsta. Be to, nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. S. M. buvo laikomas ne Lukiškių TI-K, kuriame jam galbūt nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, o kitoje įkalinimo įstaigoje (Alytaus pataisos namuose), o tai pareiškėjo poziciją dėl neigiamų pasekmių, kreipusis į teismą, daro dar mažiau tikėtina. Jis taip pat nepaaiškino, kodėl nors neišėjo į laisvę (pateikdamas skundą teismui, buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje), vis dėlto ryžosi kreiptis į teismą ir neigiamos tokių veiksmų kilimo pasekmės S. M. jau nebebaugino.

41. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog S. M. iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, o jo nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys yra subjektyvios, nulemtos paties pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo, siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi S. M. nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

42. Įvertinusi nurodytus argumentus ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog S. M. iki ieškinio senaties termino pabaigos objektyviai negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

43. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą ją taikyti, skundas atmetamas, motyvuojant ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-253-520/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1975-624/2020). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad teismas nepagrįstai nevertino jo nurodytų aplinkybių, nėra pagrįstas. Pripažinus, kad S. M. į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti, jokios kitos aplinkybės ar pateikti įrodymai neprivalo būti vertinami. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo turi būti taikoma trejų metų ieškinio senatis, pagrįstai jo skundą atmetė ir jokių S. M. skunde nurodytų aplinkybių nevertino.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o S. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė