2019-11-27 Nr. AB-22375-3-62-3-00328-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2945-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00328-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN buvo kalinamas nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. uždarosios zonos kamerų tipo patalpose Nr. 3, Nr. 2, Nr. 1, Nr. 6, Nr. 17, Nr. 21, Nr. 20, Nr. 15 kartu su dviem–trimis nuteistaisiais. Pažymėjo, kad nors pačių kamerų bendra kvadratūra ir atitiko keliamus reikalavimus, tačiau kameros buvo pilnai apstatytos baldais, todėl nebuvo 3,6 kv. m judėjimo ploto, kamerose buvo grūstis, trintis, kas žemino pareiškėjo garbę ir orumą. Visose kamerose trūko gyvenamojo ploto, nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė, negalėjo sportuoti, kamerų plotą dar labiau mažino jose buvę baldai. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjui sutriko miegas, jis jautėsi pažemintas, kreipėsi į psichologus pagalbos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 7/07-360, pareiškėjas 2017 m. balandžio 19 d. buvo paskirtas į 20 būrio 3 kamerą (drausmės grupė). Pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Sanitarinio mazgo plotas nėra įskaitomas į gyvenamosios patalpos plotą.

5. Nurodė, jog pareiškėjas, prašydamas atlyginti neturtinę žalą, nenurodė kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Atsakovo nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Vertino, jog Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo H. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014). Teismas nurodė, jog objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

8. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 19 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 203 brigados (20 būrio – drausmės grupės būrio) 3 kamerą, kurios plotas 22,87 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 18 d. buvo paskirtas į 2 kamerą, kurios plotas 14,42 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,60 kv. m gyvenamojo ploto. 2017 m. liepos 20 d. buvo paskirtas į 17 kamerą, kurios plotas 16,13 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,03 kv. m gyvenamojo ploto. 2017 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskirtas į 2 kamerą, kurios plotas 14,42 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,60 kv. m gyvenamojo ploto. 2017 m. rugsėjo 12 d. buvo paskirtas į 21 kamerą, kurios plotas 16,50 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto. 2017 m. rugsėjo 15 d. buvo paskirtas į 15 kamerą, kurios plotas 16,46 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto. 2017 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirtas į 17 kamerą, kurios plotas 16,13 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,03 kv. m gyvenamojo ploto. 2017 m. spalio 18 d. buvo paskirtas į 20 kamerą, kurios plotas 20,39 kv. m, joje įrengtos 5 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,07 kv. m gyvenamojo ploto. 2017 m. liepos 20 d. buvo paskirtas į 17 kamerą, kurios plotas 16,13 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,03 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

9. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad kamerose įrengti baldai dar labiau mažino gyvenamąjį plotą, teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Atsižvelgdamas į tai, jog pataisos namuose kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko 3,81 kv. m, 4,03 kv. m, 4,12 kv. m, 4,11 kv. m, 4,07 kv. m gyvenamojo ploto, įvertinus, jog dalį patalpos užėmė sanitarinis mazgas, teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui užtikrinimo, pareiškėjo atžvilgiu pažeistas nebuvo.

10. Teismas nurodė, jog byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti tariamai blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė, į Psichologinės tarnybos specialistus ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų taip pat nesikreipė, todėl vertino, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamą bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei.

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo kaip nepagrįstą.

12. Teismas, spręsdamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymą dėl 227,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant pareiškėjui teisinę pagalbą, atlyginimo priteisimo, pažymėjo, jog teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti patenkintas, kai tokio prašymo atžvilgiu skolininkas ir kreditorius yra tas pats asmuo. Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra Lietuvos valstybė, o bylinėjimosi išlaidas prašoma priteisti Lietuvos valstybės naudai, todėl tokiu atveju, skolininkas ir kreditorius yra tas pats asmuo – Lietuvos valstybė. Teismas netenkino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 13. Pareiškėjas H. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 16 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, nuteistajam kamerų tipo patalpose priklauso 3,6 kv. m laisvo judėjimo ploto, tačiau nenumato, kad laisvas judėjimo plotas būtų užstatytas inventoriumi. Pareiškėjas kelia klausimą, kaip jis turėtų judėti patalpoje, jeigu laisvas judėjimo plotas apstatytas inventoriumi.

15. Pareiškėjas prašo nesivadovauti Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai bei prašo skaičiuoti, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 4 kv. m, neįskaičiavus patalpoje esančių baldų.

16. Atsakovas Marijampolės PN prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl teikti papildomus duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, t. y. jį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Taip pat pareiškėjas neįrodė ir žalos padarymo fakto.

20. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

23. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

24. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

25. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

26. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,60 kv. m iki 4,12 kv. m. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai apie tariamą kameros ploto vienam asmeniui „europietišką standartą“ (4 kv. m) neatitinka įstatymų ir teismų praktikos. Šiame kontekste pabrėžtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje L. ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos poveikį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2018 m. spalio 16 d. sprendimą, vadovavosi nacionalinės teisės normomis, taip pat atsižvelgė ir į Konvencijos 3 straipsnio nuostatas bei EŽTT praktiką, susijusią su Konvencijos 3 straipsnio taikymu.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė