c8410320-7125-4f2a-ae4d-e26d87e7ac05 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-1195-484/2016   Proceso Nr. 3-61-3-05474-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. liepos 27 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos D. M. skundÄ atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,             n u s t a t ė :             PareiÅ¡kėja D.

M. kreipėsi į teismÄ su skundu (b. l .1-4), kuriame prašė priteisti iÅ¡ atsakovo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neteisėtai neapskaičiuotÄ ir neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, atitinkančiÄ skirtumÄ tarp faktiÅ¡kai iÅ¡mokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris bÅ«tų apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas taikant iki 2009-08-01 galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius.Skundė nurodė, jog per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2011-11-22 vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTÄ®) pakeitimais, kurių pagrindu sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarime minėtas teisės aktų nuostatas pripažino prieÅ¡taraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Nustačius neteisėtÄ teisinį reguliavimÄ pareiÅ¡kėja, atlikusi jai pavestÄ darbÄ , negavo dalies teisėtai įgyto darbo užmokesčio, todėl mano, kad turi teisę į darbo užmokesčio nepriemokÄ .Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiÅ¡kėjos skundÄ praÅ¡o ginÄÄ spręsti teismo nuožiÅ«ra bei taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ (b. l. 23-25).

PaaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjai darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojančiomis VTÄ® nuostatomis, o Konstituciniam Teismui Å¡ias nuostatas pripažinus prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 2014-05-01 pateikti Seimui patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo projektÄ , todėl nesant nustatyto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, atsakovė neturi pagrindo pareiÅ¡kėjui iÅ¡mokėti darbo užmokesčio nepriemokÄ .Skundas atmestinas.Byloje kilo ginčas dėl karjeros valstybės tarnautojui neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieÅ¡taravusiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo.

Atsakovas nagrinėjamoje administracinėje byloje praÅ¡o taikyti trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. IeÅ¡kinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ daliai pareiÅ¡kėjos reikalavimų, ieÅ¡kinio senaties terminas Å¡ioje byloje taikytinas. PareiÅ¡kėja praÅ¡o teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ nuo 2009-08-01, tačiau į teismÄ kreipėsi 2013-10-21, t. y. praleidusi terminÄ kreiptis į teismÄ iki 2010-10-21.

PareiÅ¡kėja nepateikė teismui praÅ¡ymo atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ , todėl pareiÅ¡kėjos skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Pritaikius ieÅ¡kinio senaties terminÄ , teismas toliau pasisako dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ per laikotarpį nuo 2010-10-21 iki 2011-11-22.Byloje nėra ginčo, kad VMI, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjai mokėjo sumažintÄ darbo užmokestį. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir VMI pateikta informacija apie darbo užmokestį (b. l. 18-20). PareiÅ¡kėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingÄ atlygį už atliktÄ darbÄ yra pažeista, kreipėsi į teismÄ ir praÅ¡o jai priteisti visÄ darbo užmokesčio skirtumÄ , susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę.

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiÅ¡kiÄ pareigÄ â€“ paÅ¡alinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė Å¡ios pareigos įvykdymo bÅ«dÄ â€“ įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi bÅ«ti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimÄ Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo, kuriame pažymėjo, kad:

1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ ir (ar) jo įgyvendinimÄ protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės iÅ¡gales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo imperatyvu;

2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose.

Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose                                  Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė iÅ¡vadÄ , kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡tarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų Å¡io prieÅ¡taravimo pasekmių Å¡alinimo bÅ«dÄ â€“ įpareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogiÅ¡kÄ Ä¯pareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Po pareiÅ¡kėjos kreipimosi į teismÄ , Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ (toliau – GrÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015-09-01.

Taigi, teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nurodytÄ pareigÄ , – nustatyti teisinį reguliavimÄ , pagal kurį paÅ¡alinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai.

Pagal GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , VMI nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamÄ praktikÄ nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjos reikalavimÄ ir priteisti dėl Konstitucijai prieÅ¡taravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusiÄ darbo užmokesčio dalį nėra, todėl Å¡is reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ė : pareiÅ¡kėjo D.

M. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                              Ina Kirkutienė