c83bdd2f-0555-4bf7-a1fc-9c0200e4ca2c · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-176-811/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00044-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.8; 3.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. balandžio 27 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų E. V. ir A. K. skundus atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apygardos probacijos tarnybos ir Vilniaus apygardos probacijos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, n u s t a t ė:

PareiÅ¡kėja E. V. 2014-01-03 teismui pateikė skundÄ , kuriame praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-12-06 sprendimÄ Nr. VR2-578 ir priteisti laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, atitinkančiÄ skirtumÄ tarp faktiÅ¡kai iÅ¡mokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris bÅ«tų apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas taikant iki 2009-08-01 galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už pareigÅ«nų kvalifikacines kategorijas dydžius (b. l. 1-5).

PareiÅ¡kėja A. K. 2013-11-12 teismui pateikė skundÄ , kuriame praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-10-17 sprendimÄ Nr. VR2-479 ir priteisti laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, susidariusiÄ taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo ir (arba) Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 6 dalies ir 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalių dydžiai ir kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai (b. l. 56-60).PareiÅ¡kėjos E. V. ir A.

K. skunduose paaiÅ¡kino, kad nuo 2009 metų atsakovė neteisėtai sumažino joms mokamÄ darbo užmokestį. Vadovaujantis 2009 m. balandžio 23 d. (pakeistas 2009 m. liepos 17 d.) Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatomis ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytais koeficientais pareiÅ¡kėjoms buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties valstybės tarnautojams pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases sumažinti neteisėtai.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieÅ¡taravo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo ir Tarnybos Kalėjimų departamente statuto 41, 42 str. nuostatos. Taigi, ginčo laikotarpiu darbo užmokestis buvo perskaičiuotas ir mokamas sumažintas neteisėtai. Atsakovė Vilniaus apygardos probacijos tarnyba pažeidė pareiÅ¡kėjų teisę gauti teisingÄ atlygį už atliktÄ darbÄ , todėl privalo iÅ¡mokėti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, susidariusiÄ taikant Konstitucijai prieÅ¡taravusias įstatymų nuostatas.

Atsakovė ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Vilniaus apygardos probacijos tarnyba su atsiliepimuose su pareiÅ¡kėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 10-14, 65-69).PaaiÅ¡kino, kad apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį atsakovė Vilniaus apygardos probacijos tarnyba vadovavosi galiojančiais įstatymais, t. y. veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus. Atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ .

Praradimus numatant kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ tvarkÄ , nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjų reikalavimų. Taip pat pareiÅ¡kėjos dėl dalies reikalavimų praleido trejų metų senaties terminÄ (pareiÅ¡kėja E. V. su skundu į teismÄ kreipėsi 2014-01-03 ir praÅ¡o priteisti laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-01-03 neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį; pareiÅ¡kėja A. K. su skundu į teismÄ kreipėsi 2013-11-11 ir praÅ¡o priteisti laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį), todėl jų reikalavimai Å¡iose dalyse taip pat atmestini dėl ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimo.

Skundžiamų sprendimų turinys yra pagrįstas ir atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teisinio pagrindo juos naikinti nėra. Ä® teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai.Skundas atmestinas.Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieÅ¡taraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo. Nagrinėjant bylÄ , nustatyta, kad pareiÅ¡kėja E. V. nuo 2005-05-09 ėjo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos (nuo 2012-07-01 – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba) inspektoriaus pareigas (B lygis, 5 kategorija), nuo 2007-04-02 – vyresniojo inspektoriaus pareigas (B lygis, 6 kategorija), nuo 2007-08-27 - vyresniojo inspektoriaus pareigas (B lygis, 7kategorija), 2007-01-29 suteikta III kvalifikacinė kategorija, 2009-01-19 - II kvalifikacinė kategorija).

Pareiškėja A. K. ėjo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos (nuo 2012-07-01 – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba) vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 7 kategorija), nuo 2007-08-27 - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Trakų rajono pataisos inspekcijos vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 8 kategorija), nuo 2012-07-01 - Vilniaus apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 8 kategorija).2009 m. rugpjūčio 1 d.

įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiÅ¡kėjos gaudavo mažesnį darbo užmokestį, nei iki tol. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjoms buvo mažinamas darbo užmokestis, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiÅ¡kiÄ pareigÄ â€“ paÅ¡alinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė Å¡ios pareigos įvykdymo bÅ«dÄ â€“ įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi bÅ«ti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Ä®gyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensavimo sÄ lygas, mastÄ ir bÅ«dÄ , laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikti pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieÅ¡tarauja Konstitucijai.Apibendrinant nurodytÄ Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ dėl asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog:

1) įstatymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ;

2) kompensavimo mechanizmas turi bÅ«ti nustatytas per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui);

3) asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektÄ , kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebÅ«tų buvę patirta, jeigu bÅ«tų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu.

Taigi Å¡iuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas GrÄ Å¾inimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , konstatuoja, kad atsakovei Vilniaus apygardos probacijos tarnybai GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjų E. V. ir A.

K. patirtus praradimus. PareiÅ¡kėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiÅ¡kėjoms neteigiant, kad GrÄ Å¾inimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjų E. V. ir A. K. reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl tokie pareiÅ¡kėjų E. V. ir A. K. reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.PareiÅ¡kėja E. V. taip pat praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-12-06 sprendimÄ Nr. VR2-578, o pareiÅ¡kėja A.

K. – Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-10-17 sprendimÄ Nr. VR2-479.Pažymėtina, kad ginčijamuose Vilniaus apygardos probacijos tarnybos sprendimuose iÅ¡reikÅ¡ta minėtos institucijos valia atsisakyti iÅ¡mokėti pareiÅ¡kėjoms susidariusiÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ , vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo iÅ¡aiÅ¡kinimu. Juose taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos probacijos tarnyba 2009-2013 metais vykdė tuo metu galiojančius teisės aktus, todėl Vilniaus apygardos probacijos tarnybai nekyla pareiga mokėti pareiÅ¡kėjoms susidariusiÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ (b. l. 7, 61).Teismo vertinimu, Vilniaus apygardos probacijos tarnyba iÅ¡ esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , aiÅ¡kiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir iÅ¡mokėjimo tvarkÄ .

Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus apygardos probacijos tarnyba priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiÅ¡kėjos E. V. reikalavimas panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-12-06 sprendimÄ Nr. VR2-578 ir pareiÅ¡kėjos A. K. reikalavimas panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013-10-17 sprendimÄ Nr. VR2-479 atmestini kaip nepagrįsti.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiÅ¡kėjos E. V. ir A. K. atsakove nurodė ir Lietuvos valstybę, atstovaujamÄ PrieÅ¡gaisrinės Vilniaus apygardos probacijos tarnybos.

LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigÅ«nams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino institucijÄ , kurioje valstybės tarnautojas (pareigÅ«nas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005;

LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).

Nagrinėjamu atveju tinkama atsakovė pareiÅ¡kėjų reikalavimams priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį yra Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, tačiau, atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiÅ¡kėjų E. V. ir A. K. reikalavimai priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam iÅ¡sprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikÅ¡mės. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjų E. V. ir A. K. skundus atmesti kaip nepagrįstus. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                                          Violeta Petkevičienė