2021-09-22 Nr. AB-19327-3-61-3-03024-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-482-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03204-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 21 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. Kameroje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai, nebuvo uždaro tualeto, jis nuo likusios kameros dalies atitvertas tik sienele. Tiek kameroje esantys asmenys, tiek pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją naudojantis tualetu. Dėl tokio tualeto įrengimo buvo žeminamas pareiškėjo orumas, pareiškėjas jautė nepatogumus ir įtampą. Kamerose buvo drėgna, jaučiamas pelėsis, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nakties metu nuolat degė šviesa, dėl to pareiškėjas neišsimiegodavo, nuolat jautėsi pavargęs. Elektros tiekimas kameroje ribojamas, nors pareiškėjas už elektrą mokėjo iš savo lėšų.

2.2. Vienos valandos pasivaikščiojimo laikas nepakankamas, tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui, jog nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi, purvini, kartais jaučiamas nemalonus kvapas, kiemelių danga nelygi, dėl oro sąlygų kiemelių danga padengta vandeniu. Sporto sale buvo leidžiama naudotis tik vieną kartą per savaitę, apsilankymų skaičių derinant prie apsilankymo duše. Nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Lukiškių TI-K dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir ne daugiau kaip 15 min., tačiau pareiškėjui apsilankymų duše nepakako, jis kasdien darė mankštą, todėl poreikis maudytis kildavo kasdien

2.3. Nebuvo suteikta jokių socialinių ar psichologinio pobūdžio užsiėmimų, tiekiamas maistas neatitiko fiziologinių mitybos normų, nekokybiškas, tiekiama mažai vaisių. Apsipirkimas vyko pagal prašymą, todėl pareiškėjas negalėjo pats nueiti ir apsipirkti ar pasirinkti prekių alternatyvų. Lukiškių TI-K parduotuvėje kainos nepagrįstai padidintos. Dėl minėtų aplinkybių patirti dvasiniai išgyvenimai, kančios, tokios kalinimo sąlygos išsekino psichologiškai.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. Lukiškių TI-K remontas atliekamas atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tam gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Įstaigos administracija nuolat reikalavo iš nuteistųjų bei suimtųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą buvo atsakingi patys nuteistieji bei nuteistieji. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

3.2. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Kai kuriose kamerose Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Oro temperatūra kamerose yra ne mažesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C. Taip pat Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše, dušo patalpose įrengiamos pertvaros. Dušo patalpose taip pat įrengta vieta nusirengti (apsirengti), dušinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Įstaigos pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklių, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

3.3. Suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal nustatytas fiziologines mitybos normas, valgiaraščiai subalansuoti. Patiekalų kokybė kasdien buvo tikrinama Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, išduoti maistą be juslinio patikrinimo buvo draudžiama. Suimtiesiems ir nuteistiesiems maistas į kameras buvo išduodamas šiltas, nes buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Asmenys, norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turėjo parodyti iniciatyvą, pareikšti tokį norą raštu ar žodžiu, kreiptis į būrio viršininką. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu.

3.4. Visi suimtieji kasdien turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Jeigu suimtasis sutinka, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jis gali būti sutrumpinamas. Pasivaikščiojimo kiemuose yra rakinamos kameros, kuriose suimtieji gali pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui – barstomi. Dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelius. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Pasivaikščiojimas yra asmens teisė, bet ne pareiga. Suimtieji bei nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį. Išvedimas vykdomas nepažeidžiant nustatytos dienotvarkės.

3.5. Nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti būtiniausių maisto produktų, reikmenų ir kitų daiktų. Tokia teisė suteikta ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nupirktos prekės tą pačią dieną buvo atiduodamos jas užsisakiusiems suimtiesiems ar nuteistiesiems jiems pasirašant parduotuvės kvite. Įkalinimo įstaigoje nuo 2016 metų iki 2017 metų rugsėjo mėnesio sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose. Todėl visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį pareigūną. Teisės aktai nenumato laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas skunde nenurodė nei vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis negalėjo išsikviesti pareigūno.

3.6. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo I. A. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės 21 120 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas, teismas nurodė, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas ginčo laikotarpiu neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

7. Teismas konstatavo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, todėl teismas sprendė, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 699 paras. Teismas vertino, jog šį laikotarpį pareiškėjo privatumas galėjo būti pažeistas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 28 paras, teismas konstatavo, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

8. Teismas sprendė, jog pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu, šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokiomis dienomis jis neturėjo galimybės pasivaikščioti, o byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas skunde. Todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko. Teismas pažymėjo, kad CPT standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Teismas nenustatė pagrindo abejoti dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimo bei nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido.

9. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus, susijusius su pasivaikščiojimo kiemeliais, ventiliacija kamerose, kaip nedetalizuotus ir bendro pobūdžio. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo aplinkybių, susijusių su higienos normos pažeidimais, nenurodė kokiuose konkrečiose kamerose tokie pažeidimai galėjo egzistuoti, teismas nenustatė pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, susijusių su higienos normų pažeidimais.

10. Dėl naudojimosi dušu teismas, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), į tai, jog pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendė, kad pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos.

11. Pareiškėjui pripažinus, kad jis buvo vedamas į sporto salę kartą per savaitę, teismas nustatė, jog šiuo aspektu teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas nustatęs, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl dirbtinio apšvietimo išjungimo, skundėsi dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo, atsižvelgęs į tai, kad įkalinimo įstaigos vidaus tvarkos aprašas numato naudojimąsi elektros prietaisais laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamą miegą, metu, sprendė, jog tai, kad pareiškėjas mokėjo už sunaudotą elektros energiją nesudaro pagrindo nesilaikyti įkalinimo įstaigos vidaus tvarkos bei nustatytos dienotvarkės ir režimo. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl dirbtinio apšvietimo naudojimo ir elektros ribojimo.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su apsipirkimu parduotuvėje, teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo naudotis apsipirkimo teise. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad tam tikrais atvejais pareiškėjas negalėjo įsigyti konkrečios kainoraščio prekių grupėje nurodytos prekės, pati savaime nereiškia, jog pareiškėjo teisė apsipirkti buvo pažeista, kadangi, kaip skunde nurodė pats pareiškėjas, tokiais atvejais nesama prekė būdavo pakeičiama kita tos prekių grupės preke, kurios pareiškėjas galėjo ir atsisakyti bei už ją nemokėti ir norimą prekę įsigyti kitos savaitės apsipirkimo metu. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl netinkamų prekių ar per aukštų kainų, skundų šiuo klausimu neteikė, todėl šiuo aspektu neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nekonstatavo.

13. Kaip bendro pobūdžio ir nedetalizuotus teismas vertino pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su socialinio ar psichologinio pobūdžio užsiėmimais, Lukiškių TI-K tiekiamu maistu, neįrengta pareigūnų iškvietimo sistema, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šių netinkamų laikymo sąlygų būtų reiškęs kokius nors nusiskundimus ginčo laikotarpiu įkalinimo įstaigos administracijai, o jo skundų ar prašymų pagrindu būtų atlikti patikrinimai kamerose, kurioje jis buvo laikomas.

14. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais iš viso 699 paras, dalį šio laiko (28 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 1 500 Eur suma bei priteisė ją iš atsakovo.

III. 15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują – I. A. skundą atmesti.

16. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjui pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui išspręsti, todėl teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, darytina išvada, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, patenkinti jo skundą arba palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių naujų įrodymų, o apeliaciniu skundu siekia išvengti atsakomybės už netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas. Pareiškėjas taip pat teigia, jog tai, kad jis teismo sprendimo neskundė, nereiškia, jog teismo sprendimas jį tenkina ir atitinka jo interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 21 120 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui I. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2019 m. gegužės 16 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) 699 paras (iš kurių 28 paras pareiškėjas kalėjo vienas) neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 1 500 Eur kompensaciją.

20. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl priteisė pareiškėjui, kuris nepateikė svarbių bei reikšmingų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, prašo patenkinti jo skundą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiami apeliacinį skundą padavusios šalies faktinių ir teisinių argumentų vertinimai, o savarankiški reikalavimai gali būti pareikšti paduodant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 2 d.). Kadangi pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais apeliacinio skundo nepadavė, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas tik atsakovo atstovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeista 699 paras (iš kurių 28 paras pareiškėjas kalėjo vienas). Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šio pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo, jo trukmės bei intensyvumo neginčija, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nevertina.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-235-492/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020; ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

24. Nuosekliai suformuotoje administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tada, kai, įvertinęs konkrečią asmens situaciją, pareiškėjo atžvilgiu įvykdytus neteisėtus veiksmus, jo sveikatos būklę, nustato tik nežymius, vienkartinius, neilgalaikius kalinimo sąlygų pažeidimus (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), tokius pažeidimus pripažįsta, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-323-968/2021).

25. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (699 paras pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, iš kurių 28 paras pareiškėjas buvo kalinamas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas tomis paromis buvo mažesnio masto ir nesukeliantis asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti sanitariniu mazgu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą nusižengimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 500 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

27. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis