2021-12-15 Nr. AB-27200-3-61-3-02211-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4128-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02211-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. H. (J. L. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. L. H. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 12PR-63 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas tvirtino, jog dėl dalyvavimo keliose demonstracijose 2019 m. liepos–spalio mėn. jis yra ieškomas (duomenys neskelbtini) valdžios, o būtent – (duomenys neskelbtini). Jis bijo būti sulaikytas ir kankinamas, gal net nužudytas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai abejojo jo pasakojimo patikimumu, kadangi pareiškėjo pasakojimas atitinka atsakovo nurodytą ir rastą informaciją, pats atsakovas nevisiškai išsiaiškino, kur ir kokiuose protestuose dalyvavo pareiškėjas. Pareiškėjas išgyveno trauminius įvykius (draugų dingimas, demonstracija, valdžios pareigūnų prievarta), tai neabejotinai turėjo įtakos jo prisiminimams (į tai nurodyta atsižvelgti Europos prieglobsčio paramos biuro (EPPB, angl. EASO) 2015 m. kovo mėn. praktinėse gairėse). Atsakovas pareiškėją vertino standartiškai, neatsižvelgdamas į jo asmenybę ir patirtis, dėl ko pareiškėjo atvejis nebuvo išnagrinėtas individualizuotai. Atsakovas taip pat nepagrįstai reikalavo pareiškėjo pateikti įrodymus, nes jis objektyviai negali jų turėti. Pareiškėjas teigė, kad tiek iš jo pasakojimo, tiek iš atsakovo surinktų duomenų matyti, jog persekiotojas yra kilmės valstybės pareigūnai, saugumo pajėgos, o tikslas ir motyvas – išvengti protestų ateityje. Atsakovo surinkta informacija patvirtina, kad asmenys buvo suimami, prieš juos vartotas smurtas ne tik protestų metu, veiksmai nukreipti ir į numanomus ar planuojamus protestus, asmenys sulaikomi už raginimus protestuoti ar reiškiamą paramą protestų dalyviams.

3. Pareiškėjas pabrėžė, jog aplinkybė, kad nerasta duomenų apie jo priklausymą kokiai nors pažeidžiamai grupei, nepaneigia papildomos apsaugos poreikio. Nei pareiškėjo darbingas amžius, nei jo gyvenimo kilmės valstybėje patirtis nėra rodiklis ar saugiklis, kurių pagrindu galima įsitikinti, jog jam nekyla ir ateityje nekils smurto, kankinimų ar beatodairiško smurto grėsmė kilmės valstybėje. Nėra duomenų, kad pareiškėjas realiai gali pasinaudoti jo saugumą, efektyvią socialinę ir ekonominę integraciją užtikrinančiomis priemonėmis, todėl negalima konstatuoti, kad kilmės valstybėje jam nekyla grėsmės gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai nesurinko detalios, naujausios informacijos apie tai, ar (duomenys neskelbtini) šiuo metu vis dar patiria didesnę persekiojimo riziką. Atsakovo surinkti duomenys yra mažiausiai metų senumo, selektyvūs, gauti iš vieno šaltinio. Atsakovo surinkta informacija patvirtina apie smurtą ir neramumus pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje – (duomenys neskelbtini), t. y. teritorija ribojasi su (duomenys neskelbtini), praeityje dėl to pasireiškė didelė žala gyventojams, todėl tikėtina daugiau išpuolių bei smurto prieš civilius gyventojus atvejų, padėtis pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiklos.

4. Pareiškėjas teigė, kad jo išsiuntimas ir draudimas jam atvykti sukeltų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, nes, pablogėjus situacijai ir taip nestabilioje, smurto krečiamoje valstybėje, pareiškėjui būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio Šengeno erdvėje. Tokios priemonės neproporcingos.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Atsakovas iš esmės rėmėsi Sprendimo motyvais. Teigė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas istorija, kuri abstrakti, nenuosekli, nepatvirtinta jokiais patikimais įrodymais, nesuderinama su surinkta kilmės valstybės informacija (pvz., kad protestų banga (duomenys neskelbtini) pasiekė tik 2020 m. sausio 12–13 d., prasidėjo prie parlamento (duomenys neskelbtini) ; (duomenys neskelbtini)sulaikymai (prevenciškai) užfiksuoti 2020 m. gegužės 16 d., tačiau dauguma sulaikytųjų paleisti tą pačią dieną), todėl pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir nesudaro pagrindo suteikti jam prieglobstį. Atsakovas nereikalavo pareiškėjo pateikti konkrečius įrodymus, tačiau, įvertinus tai, jog pareiškėjo pateikta informacija nebuvo suderinama su surinkta kilmės valstybės informacija, o pasakodamas apie demonstracijas pareiškėjas nenurodė jokių patikrinamų detalių, konstatuota, kad pareiškėjo istorija apie dalyvavimą demonstracijose yra pramanyta. Atsižvelgus į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) provincijoje), išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus, beatodairiškas smurtas vyksta žemu lygiu, kas nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, laikytina, jog pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atliekant tyrimą surinkti duomenys leidžia padaryti išvadą, kad pareiškėjas gali grįžti į kilmės valstybę ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame gyveno ir dirbo prieš išvykdamas iš kilmės valstybės bei kuriame gyvena jo artimieji (motina ir sesuo). Pareiškėjas yra darbingo amžiaus vyras (gimęs 1993 m.), turintis gyvenimo (duomenys neskelbtini) mieste patirties, darbo patirties, ten baigęs mokslus. Pareiškėjas nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Atsakovas tvirtino, jog jis surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjo nurodytomis prašymo suteikti prieglobstį priežastimis, visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos.

7. Atsakovas pažymėjo, kad kilmės valstybėje yra likę pareiškėjo artimi giminaičiai, su kuriais jis artimai bendravo ir palaikė ryšius. Pareiškėjas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, jis galėtų sulaukti paramos iš savo dėdės, kuris jam padėdavo finansiškai, įskaitant pagalbą pareiškėjui išvykstant į Europą. (duomenys neskelbtini) vyriausybė yra nustačiusi skirtingus atvykimo reikalavimus, kurie gali skirtis atsižvelgiant į asmens etninę ir religinę tapatybę ar suvokiamą politinę priklausomybę, tačiau (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys iš bet kurios (duomenys neskelbtini) dalies paprastai gali lengvai patekti į (duomenys neskelbtini). Komerciniai tarptautiniai skrydžiai iš / į (duomenys neskelbtini) vyksta keliuose oro uostuose, paprastai (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) oro uostą gali atvykti laisvai. Tarptautinė migracijos organizacija (duomenys neskelbtini) įgyvendina savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programą, kuria 2018 metais pasinaudojo daugiau nei 5 600 (duomenys neskelbtini) piliečių. Realią pagalbą grįžtantieji ir viduje perkelti asmenys gauna iš Europos valstybių, asmenims teikiama teisinė pagalba ir konsultacijos bei kita pagalba. Grįžtantieji į (duomenys neskelbtini) gali pasinaudoti valstybės finansuojamomis grąžinimo programomis. 2020 metais dėl Covid-19 pandemijos Europoje migrantų grąžinimas į (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas, tačiau atnaujintas 2020 m. rugsėjo mėnesį.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. L. H. skundą.

9. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, 2021 m. balandžio 1 d. tikrindami gautą pranešimą telefonu, Šalčininkų raj. savivaldybėje sulaikė grupę asmenų, prisistačiusių (duomenys neskelbtini) piliečiais. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 1 d. nurodė pageidaujantis iš Lietuvos išvykti į Šveicariją, o jeigu kito varianto nėra – likti Lietuvoje; kitos jo apklausos atliktos 2021 m. balandžio 5 d. ir 12 d.

10. Ginčijamas Departamento 2021 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 12PR-63 buvo priimtas konstatavus, kad pareiškėjo pasakojimas dėl neišsamumo, abstraktumo nėra suderinamas su atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę, yra su trūkumais, todėl nelaikytinas patikimu įrodymu, o pareiškėjas nepateikė kitų istorijos tikrumą patvirtinančių įrodymų.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatas), teismų praktiką. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 12 d. apklausoje teigė, jog 2019 m. liepos ir rugpjūčio mėn. vyko demonstracijos dėl ribotos galimybės susirasti darbą, prie kurių prisijungė ir pareiškėjas, po kelių dienų dingo jo draugas. Pareiškėjas sunerimo, bet manė, kad tai laikina, tačiau po 3–4 mėnesių dingo kitas jo draugas.

Paskutinė demonstracija vyko 2020 m. sausio ar vasario mėn. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas vienu atveju tvirtino, jog vyko 2–3 demonstracijos, pirmasis draugas buvo sulaikytas 2019 m. liepos arba rugpjūčio mėn., o antrasis – 2019 m. gruodžio mėn. arba 2020 m. sausio mėn., dingus draugams jis išsigando ir 2020 m. sausio mėn. pabėgo į (duomenys neskelbtini); vėliau toje pačioje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad vyko 3–4 demonstracijos, kuriose dalyvavo 300 žmonių, jis dalyvavo demonstracijose du kartus, antrą kartą – 2019 m. rugsėjo arba spalio mėn. Pareiškėjas nepateikė jokių detalių, susijusių su pasakojime nurodytais faktais, pasakojimo informacija bendro pobūdžio, todėl atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjui galėjo būti žinoma informacija apie jo kilmės valstybėje vykusius protestus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausose duotus paaiškinimus bei atsakovo surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo nurodyta bendro pobūdžio informacija nesutampa su oficialiai atsakovo surinktais duomenimis apie protestus, jų mąstą, laiką, suimtus asmenis. Apklausose pareiškėjui buvo suteikta pakankamai galimybių išsamiai papasakoti apie vykusius protestus. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė viską papasakoti pačiam, po to buvo užduodami klausimai, tikslinamos detalės, todėl atsakovas siekė išsiaiškinti visas aplinkybes ir pareiškėjas galėjo padėti tai padaryti.

Pareiškėjo argumentai, kad draugų dingimas, demonstracijos, valdžios pareigūnų prievarta buvo trauminiai įvykiai, laikytini deklaratyviais, nes byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas patyrė valdžios pareigūnų prievartą ar kad demonstracijos jam sukėlė tam tikrus gilius išgyvenimus. Be to, pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti įrodymus apie vykusias demonstracijas ar represijas. Šiuo atveju svarbus buvo pareiškėjo pasakojimo išsamumas, kuris turėjo atitikti atsakovo surinktą informaciją apie įvykius kilmės valstybėje.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nuo 2021 m. balandžio 23 d. buvo pasišalinęs iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro ir, po sulaikymo Lenkijos Respublikoje, buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką. Vertinant šią aplinkybę pareiškėjo 2021 m. balandžio 1 d. pageidavimo vykti į Šveicariją kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjo tikrasis siekis nėra prieglobstis Lietuvoje. Taigi, atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 1951 m.

Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

12. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, jos atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, rėmėsi mažiausiai metų senumo, selektyvia, tik iš vieno šaltinio gauta informacija. Akcentavo, kad Departamentas neprivalo visais atvejais rengti papildomas išvadas apie padėtį kilmės šalyje. Kiekvienas prašymas suteikti prieglobstį yra individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties bei pobūdžio spręstina individualiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą (kelis kartus), sudarė jam sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Be to, Departamentas rinko informaciją apie 2019–2020 metais kilmės valstybėje vykusias demonstracijas, jų tikslą, mąstą, priežastis, dalyvių ir sulaikytų asmenų skaičių, kt. Priešingai nei teigė pareiškėjas, atsakovas rėmėsi ne vienu informacijos šaltiniu. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, atliko prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą, atsižvelgdamas į pagrįstos tikimybės principą, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tik hipotetinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Apklausose pareiškėjo pateiktos versijos dėl galbūt dviejų partijų atstovų persekiojimo kilmės šalyje nelaikytinos pakankamai nuosekliomis ir neatitinka tokio persekiojimo, koks numatytas Konvencijoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

13. Teismas, spręsdamas dėl pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, pripažino, kad atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai kils grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingą išvadą, taigi, pareiškėjo nurodytos baimės neturi realaus pagrindo ir pats pareiškėjas nenurodė nei tokios grėsmės, nei baimės. Pareiškėjo argumentai, susiję su jam gręsiančiu pavojumi arba grėsme kilmės valstybėje dėl to, kad jis yra ieškomas pagal jo vardą ir pavardę, laikytini deklaratyviais, kadangi nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl savo politinių įsitikinimų buvo patekęs į valdžios dėmesį ar dėl to persekiojamas, taip pat kad pareiškėjas buvo politiškai aktyvus, reiškė nepasitenkinimą valdžia. Atsakovas, atlikdamas tyrimą, nenustatė, kad pareiškėjas priklauso kokiai nors pažeidžiamų asmenų grupei, taip pat neidentifikavo nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kils reali individualaus persekiojimo rizika, teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina pagrįsta.

14. Teismas dėl priimto sprendimo išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) akcentavo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai nebuvo patenkintas, suabejojus jo nurodytomis abstrakčiomis aplinkybėmis, todėl, įvertinus jo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (amžius, profesija, darbingumas, šeiminiai ryšiai, deklaruojami keliavimo tikslai ir pan.), nėra pagrindo konstatuoti, jog ši Sprendimo dalis nepagrįsta ar neteisėta. Pažymėta, kad pareiškėjas asmenų grupėje pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 23 d. išvyko iš Užsieniečių registracijos centro, ilgą laiką nepranešė apie savo buvimo vietą, kol buvo surastas kitoje valstybėje ir vėl grąžintas į Lietuvos Respubliką, kas patvirtina, jog pareiškėjas ateityje galėtų vėl imtis panašių neteisėtų veiksmų. Pats pareiškėjas 2021 m. balandžio 1 d. teigė norintis išvykti iš Lietuvos į Šveicariją, o likti Lietuvoje pageidautų tik tokiu atveju, jeigu nėra kito varianto. Teismas laikėsi pozicijos, jog, nepritaikius šio draudimo, pareiškėjas galbūt bandys neteisėtai vykti į kitas Europos valstybes. Teismas sutiko su atsakovo išvada, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, todėl atsakovas pagrįstai pritaikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, nesuteikdamas pareiškėjui laikotarpio savanoriškai išvykti, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 33 punktu, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

15. Teismas dėl sprendimo uždrausti pareiškėjui 2 metus nuo jo išsiuntimo atvykti į Lietuvos Respubliką, pabrėžė, jog Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad, priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti, turi būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatant draudimo atvykti laikotarpį (Įstatymo 133 str. 2 d.). Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 44.3.1 papunktyje taip pat įtvirtinta, kad, išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis. Teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad atsakovo nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis neadekvatus. Pareiškėjas nenurodė, į kokias konkrečiai aplinkybes nebuvo atsižvelgta. Be to, teismas akcentavo, kad, atsižvelgiant į 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo nuostatas, pripažintina, jog atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti į Antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos.

16. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, ir nėra pagrindų jį panaikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 17. Pareiškėjas J. L. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

18. Pareiškėjas tvirtina, jog atsakovo surinkta informacija nebuvo absoliuti ir tiksli, nes neįmanoma surinkti išsamius duomenis apie visus protestus visose (duomenys neskelbtini) vietose. Pareiškėjas nėra vakarietiškos kultūros asmuo, todėl jo tikslumo, detalių supratimas gali būti kiek skirtingas, ši individuali jo savybė turėjo būti įvertinta. Pareiškėjas dėjo visas pastangas, siekdamas padėti išaiškinti situaciją, todėl jis įvykdė pareigą bendradarbiauti atliekant tyrimą. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis buvo nurodęs persekiojimo ir baimės grįžti į kilmės valstybę priežastis, o aplinkybė, kad pareiškėjas buvo pasišalinęs iš Užsieniečių registracijos cento, nepaneigia jo siekio gauti prieglobstį. Pareiškėjas iš esmės pritaria teismo pozicijai, kad Departamentas neprivalo visais atvejais rengti išvadas apie padėtį kilmės šalyje, tačiau pabrėžia, kad atsakovo šiuo atveju panaudoti duomenys neatitiko naujumo, išsamumo, šaltinių įvairovės reikalavimų (šiame kontekste akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021). Net jei atsakovas surinko duomenis apie demonstracijas, ne mažiau svarbu buvo padaryti išvadas ir apie esamą padėtį kilmės valstybėje, nes pareiškėjas būtų grąžinamas esamuoju laiku.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Atsakovas pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas tvirtina, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, buvo surinkta visa aktuali kilmės valstybės informacija, susijusi su pareiškėjo nurodytomis priežastimis, o pareiškėjas nedetalizavo, kokia informacija nebuvo surinkta. Pareiškėjo situacija nėra tapati nagrinėtajai administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento 2021 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 12PR-63 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo bei Departamento įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės aiškinimu bei taikymu, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

25. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

26. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

27. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

28. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) akcentavo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai neprieštaringi bei nuoseklūs.

31. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nurodyta bendro pobūdžio informacija nesutampa su Departamento surinktais duomenimis apie protestus, jų mastą, laiką, suimtus asmenis, kadangi nėra įmanoma surinkti išsamių duomenų apie visus protestus visose (duomenys neskelbtini) vietose ir miestuose.

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

33. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, neturi pagrindo byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia, kad pareiškėjo pasakojimas apie protesto akcijas, vykusias (duomenys neskelbtini), kuriose jis tariamai dalyvavo, nėra suderinamas su kilmės valstybės informacija, nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, yra prieštaringas ir nenuoseklus. Pritartina atsakovo bei pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas apie „demonstracijas“ stokoja patikrinamų detalių (laiko, vietos aplinkybių), nes vietoj įvykių, kuriuose tariamai dalyvavo, aprašymo, pareiškėjas akcentuodavo draugų „dingimą“. Pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių jo istoriją (pvz., mokslų baigimo diplomo, nuotraukų, socialiniuose tinkluose užfiksuotų duomenų). Pareiškėjo pasakojimas apie slapstymąsi ir išvykimą iš (duomenys neskelbtini) taip pat nebuvo nuoseklus, nes, atsakydamas į patikslinančius klausimus, jis painiodavosi ir pateikdavo vis kitą informaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti nustatytus prieštaravimus kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo, o Departamentas, atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

35. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

36. Pagal Tvarkos aprašo 168 punktą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas šio aprašo 35, 115, 138 ir 150 punktuose nurodytus veiksmus, vadovaujasi įgalioto Departamento valstybės tarnautojo parengta informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje (jeigu tokia pažyma parengta), kuri rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Tvarkos aprašas neįtvirtina Departamento pareigos kiekvienu atveju rengti pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad vien bendrai žinomos informacijos nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį nepakanka, o surinkta informacija turi atitikti tam tikrus kriterijus, nustatytus Tvarkos apraše, ir juos atmeta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

37. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, nes faktinės bylos aplinkybės nėra nei tapačios, nei susijusios.

38. Vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam atvejui teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo priima Departamentas, jis atlieka tyrimą ir įvertina konkrečią pareiškėjo situaciją kilmės šalyje, taigi priimant sprendimą vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo pateikta informacija.

39. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. ne taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. L. H. (J. L. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė