2018-09-26 Nr. AB-16871-3-61-3-04350-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1729-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04350-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes buvo apgyvendintas cokoliniame aukšte įrengtoje kameroje Nr. 235, kurioje jam nebuvo garantuotas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, nes 6,88 kv. m ploto kamera buvo užstatyta baldais. Pareiškėjas nurodė, jog daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas perkelti jį į kitą kamerą, tačiau į tai nebuvo reaguojama, rašytiniai prašymai nebuvo registruojami. Kameroje Nr. 235 buvo drėgna, todėl sienos ir lubos buvo padengtos grybelio. Šaltuoju metų laiku kameroje būdavo šalta, taip pat nebuvo užtikrintas pakankamas apšvietimas. Trūko privatumo, kadangi lauke esantys asmenys ir pareigūnai, galėjo stebėti kaip pareiškėjas atlieka gamtinius reikalus. Atlikdamas bausmę tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus ir kančias, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjo 1,38 Eur išlaidas, kurias atsakovo atstovas patyrė teikdamas teismui su ginču susijusią medžiagą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Skirstant nuteistuosius ar suimtuosius į kameras griežtai laikomasi jų izoliavimo reikalavimų. Nurodė, kad suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų vėdinimas per langus atitinka higienos normos reikalavimus. Jei kameros yra vėdinamos tinkamai, problemų dėl drėgmės ir grybelio nekyla. Kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą. Pagal teisės aktų reikalavimus, sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto turi būti atitvertas mūrine sienele. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkino.

6. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs Lukiškių TI-K.

7. Teismas nustatė, kad 206 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą, o likusį laiką (190 dienų) kameroje Nr. 235, kurios plotas 6,88 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas vienas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai numato, jog nuteistieji turi būti apgyvendinami gyvenimui pritaikytose patalpose, tačiau nėra reglamentuota, kur ir kaip jos turi būti įrengtos, konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisių, apgyvendinęs jį cokoliniame aukšte.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, konstatavo, kad, nenustačius pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, yra pagrindas pareiškėjo argumentus, susijusius su kameros neatitikimu higienos normoms, atmesti kaip nepagrįstus.

9. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, ir nustatęs, kad kameroje Nr. 235 sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele, sprendė, kad pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K veiksmus neteisėtais nėra, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas, pagal HN 76:2010 2 punktą ir HN 134:2015 3 punktą, laikomas tinkamu.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 206 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistina 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas, pasisakęs, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

III. 12. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad teismas neobjektyviai tyrė įrodymus, neteisingai ir neskaidriai vertino aplinkybes ir netinkamai vadovavosi teismų praktika, įstatymais ir kitais aktais, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis visą laiką buvo matomas, nors ir kameroje buvo laikomas vienas, jį matė pareigūnai per langelį, esantį duryse.

15. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis buvo laikomas cokoliniame aukšte, kur buvo šalta drėgna, kai kur veisėsi grybelis, kameroje nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas.

16. Pareiškėjas nurodo, kad jo buvo pažeistas privatumas ir tuo, jog pro langus buvo galima matyti, kaip jis persirenginėja ar eina į tualetą.

17. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo nepaneigtos aplinkybės turėtų būti vertinamos jo naudai.

18. Pareiškėjo įsitikinimu, jis buvo laikomas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o pagal Konvenciją asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės atkartojo savo poziciją, pateiktą atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad su pareiškėjo pozicija nesutinka, o pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus. Atsakovo atstovas taip pat prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų, atlyginimo.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes bei nesirėmė Konvencijos 3 straipsniu ir tai turėjo įtakos priteistos atlygintinos žalos dydžiui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas, turi būti priteistas 6 000 Eur, nes jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

23. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

24. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.).

25. Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas pripažindamas pažeidimą konstatavo, kad pareiškėjui teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m minimalaus ploto nebuvo užtikrintas 206 paras ir pažeidimas buvo periodiškas. Teismas nenustatė pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, bet pripažino, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas tardymo izoliatoriaus kameroje nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

27. Vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017, 2018 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3769-261/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). Visais atvejais, sprendžiant dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, atsižvelgiama į teismų praktikoje suformuotus žalos atlyginimo nustatymo kriterijus (pvz., pažeidimo mastą, intensyvumą, pobūdį ir pan.) (šiuo klausimu žr. skyrių apie neturtinės žalos nustatymą, jos (būdo, dydžio) įvertinimą).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą (b. l. 18-19), pažymi, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose daugiausia buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu, todėl jo teisės į privatumą pažeidimas buvo minimalaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad privatumo neužtikrinimas sukėlė pasekmių jo fizinei ar psichinei sveikatai. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą ir atsižvelgdama į neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas būtų neadekvatus ir neproporcingas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė