A-662-2007-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2007/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00191-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. M.,

pareiškėjo atstovui R. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad 2011 m. birželio 18 d. Panevėžio mieste, Pušaloto gatvėje, buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir, įtarus, kad vairuoja automobilį neblaivus, nušalintas nuo vairavimo, o administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti apylinkės teismui. Teigė, kad su alkoholio kiekio matavimo prietaiso parodymais nesutiko, nes buvo išgėręs tik vieną bokalą alaus, todėl kreipėsi į medikus. Nurodė, kad pirmą kartą nagrinėjant bylą teisėja bylą nutraukė, tačiau policijos komisariatas nutarimą apskundė ir jis buvo panaikintas.

Antrą kartą išnagrinėjus bylą, pareiškėjui buvo skirta 1000 Lt bauda ir vieneriems metams atimta teisė vairuoti transporto priemones. Pažymėjo, kad atsakovas iš karto atėmė jam specialiąją teisę vairuoti transporto priemones – nebepratęsė laikino leidimo. Tvirtino, kad dėl to pareiškėjas patyrė labai daug nepatogumų, nesklandumų darbe, atsirado nemiga, įtampa. Paaiškino, kad vėliau apygardos teismas vėl panaikino apylinkės teismo nutarimą ir pareiškėjui dar kartą buvo išduotas laikinas leidimas. Nurodė, kad šiuo metu byla dar neišnagrinėta.

Teigė, kad neturėjo laikino leidimo ir negalėjo vairuoti nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki lapkričio 25 dienos. Be to, pareiškėjo manymu, Komisariato pareigūnai neteisėtai pateikė apylinkės teismui duomenis apie jo 2004 ir 2005 metais padarytus administracinius pažeidimus. Paaiškino, kad tai buvo smulkūs pažeidimai, baudos sumokėtos, žala atlyginta, o nuobaudos turėtų galioti tik metus. Neturtinės žalos dydį paskaičiavo pagal tai, kiek lėšų netektų, jei prarastų darbą ir negalėtų dirbti metus. Teigė, kad patirta įtampa, neteisybės ir bejėgiškumo jausmas, nepatogumai, emocinė depresija, nerimas, sielvartas, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas pagrįstai įvertinti 40 000 Lt.

Pabrėžė, kad Komisariatas nepagrįstai surinko, kaupė, saugojo, aprašė bei perdavė duomenis apie jo patraukimą administracinėn atsakomybėn už Kelių eismo taisyklių pažeidimus 2004 ir 2005 metais. Teigė, kad tuo Komisariatas grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 36 straipsnio nuostatas, pagal kurias, jei asmuo, kuriam paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda.

Nurodė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir darė išvadą, kad Komisariatas, neteisėtai tvarkydamas pareiškėjo asmens duomenis, grubiai pažeidė Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į privatų gyvenimą. Pažymėjo, kad dėl to pareiškėjas taip pat patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės ir bejėgiškumo jausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, nerimą, sielvartą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, kurią įvertino 40 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjui 2011 m. birželio 18 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis apie 21.30 val. Panevėžyje, Pušaloto g., vairavo automobilį, būdamas neblaivus (1,37 promilių girtumas). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 15 d. nutarimu R. M. bylą nutraukė nesant pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, sudėties, Panevėžio apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. nutarimą panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimu R. M. už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta administracinė nuobauda – 1000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams, šis nutarimas turėjo būti vykdomas nuo jo priėmimo. Nurodė, kad pareiškėjui 2011 m. birželio 18 d. buvo išduotas laikinas leidimas Nr. U 480822, suteikiantis teisę vairuoti, jo galiojimas buvo pratęstas iki 2011 m. rugsėjo 6 dienos. R. M. 2011 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Komisariatą, prašydamas išduoti laikiną leidimą vairuoti transporto priemones, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino, nes pagal ATPK 330 straipsnio 1 dalį vairuotojai, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę dienos.

Kadangi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimu pareiškėjui buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, todėl, nepriklausomai nuo to, kad šis nutarimas apskųstas, atsakovo teigimu, pareiškėjas laikomas netekusiu specialiosios teisės ir jam laikinas leidimas negali būti išduodamas. Darė išvadą, kad Komisariatas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui laikiną leidimą vairuoti transporto priemones, veikė teisėtai, neturtinė žala pareiškėjui neturėtų būti priteisiama, kadangi tik nustačius neteisėtus pareigūnų veiksmus, atsirastų teisė į žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad pažyma apie asmens baustumą administracine tvarka pateikiama teismui kartu su administracinio teisės pažeidimo protokolu, ji viešai neskelbiama, su pateikiama informacija gali susipažinti tik labai ribotas asmenų ratas, todėl tokios pažymos pateikimas, atsakovo manymu, negali sukelti jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui. Nurodė, kad ši pažyma formuojama iš respublikinio administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro, atsakovo darbuotojai negali įtakoti pažymos turinio, o teismai, nagrinėdami administracinių teisės pažeidimų bylas, tokios informacijos apie asmenį prašo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog patyrė neturtinę žalą, savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, 6.250 straipsnio 1 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir konstatavo, jog pareiškėjo keliamų reikalavimų patenkinimui byloje būtina nustatyti, kad Komisariato pareigūnai veikė ne taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, R. M. realiai patyrė neturtinę žalą ir kad tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų bei patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys.

Nurodė Saugaus eismo įstatymo 10 straipsnio 9 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 69 punktą, Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 6, 7 punktus, vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 4 punktą ir darė išvadą, kad Komisariato pareigūnai turėjo teisę 2011 m. birželio 18 d. sustabdyti pareiškėją, patikrinti jo neblaivumą ir, remdamiesi alkoholio kiekio matavimo prietaiso parodymais, įtarę jį esant neblaivų, nušalinti nuo vairavimo, paimti vairuotojo pažymėjimą bei išduoti laikiną leidimą vairuoti transporto priemones. Konstatavo, kad Komisariato pareigūnai veikė teisėtai, taip kaip ir privalėjo veikti pagal teisės aktus, todėl civilinė atsakomybė dėl jų veiksmų atsirasti negali.

Sutiko su R. M. teiginiu, kad jis negalėjo naudotis teise vairuoti transporto priemonę nuo 2011 m. rugsėjo 7 dienos, tačiau nurodė, kad objektyvių duomenų, jog 2011 m. rugsėjo 7-16 dienomis R. M. būtų kreipęsis į Komisariatą dėl leidimo pratęsimo, byloje nesurinkta. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tvirtino tuo metu atostogavęs Kroatijoje, kur jam teisės vairuoti nereikėjo, policijos pareigūnai tvirtino neprisimenantys, kad R. M. tuo laikotarpiu būtų kreipęsis į juos, jokių rašytinių įrodymų dėl to nėra. Teismas darė išvadą, kad dėl negalėjimo vairuoti transporto priemonę 2011 m. rugsėjo 7-16 dienomis yra kaltas pats pareiškėjas, nepateikęs pratęsti laikino leidimo.

Nurodė ATPK 304 straipsnį, 330 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N502-1556/2008; 2010 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-6042/2010; 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N261-1602/2010 ir darė išvadą, kad R. M. teisėtai buvo laikomas netekusiu teisės vairuoti transporto priemones nuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimo priėmimo dienos. Konstatavo, kad Komisariatas, 2011 m. rugsėjo 28 d. netenkindamas pareiškėjo rašytinio prašymo išduoti laikiną leidimą, suteikiantį teisę vairuoti transporto priemones, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus, todėl neturi būti traukiamas civilinėn atsakomybėn.

Nurodė Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktus, Policijos veiklos įstatymo 62 straipsnį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 5-V-28 patvirtintų Registro nuostatų 31, 32 punktus, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus ir konstatavo, kad Komisariato pareigūnai teisėtai tvarkė pareiškėjo asmens duomenis apie jo praeityje padarytus teisės pažeidimus. Atkreipė dėmesį, kad šie veiksmai yra riboti laiko požiūriu, todėl nelaikytini konstituciškai neproporcingais siekiamų tikslų atžvilgiu.

Nurodė ATPK 284 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad informacijos kaupimas apie pareiškėjui skirtas administracines nuobaudas atitinka asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus ir negali būti vertinamas kaip besąlygiškai pažeidžiantis pareiškėjo teisę į privatumą. Tai, kad asmeniui paskirta administracinė nuobauda tampa nebegaliojančia po vienerių metų nuo jos įvykdymo, teismo teigimu, turi teisinę reikšmę tik administracinės atsakomybės bei veikos kvalifikavimo požiūriu.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A17- 1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007, atsižvelgė į faktą, kad duomenys apie pareiškėjo anksčiau padarytus teisės pažeidimus buvo perduoti tik labai ribotam subjektų ratui – bylą nagrinėjantiems teisėjams, šie duomenys neturėjo jokios tiesioginės įtakos skiriamai nuobaudai ar bylos nagrinėjimo baigčiai. Pažymėjo, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog vien šių duomenų pateikimas sukėlė apčiuopiamą pareiškėjo pažeminimą ar reputacijos pablogėjimą. Nurodė, kad tai tiek pareiškėjui ir jo artimiesiems, tiek policijos pareigūnams žinomi R. M. gyvenimo faktai, kurie nėra itin neigiamai vertinami. Darė išvadą, kad, net ir pripažinus, jog pareigūnų pateikta informacija buvo perteklinė, pareiškėjo išgyvenimai bei galima neturtinė žala yra mažareikšmiai ir nevertintini pinigais. Konstatavo, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius neteisėtų Komisariato veiksmų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nesant būtinų elementų civilinei atsakomybei atsirasti.

III. Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 2-6, II t.) prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar ATPK 330 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, 31 straipsnio nuostatoms, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, Lietuvos Respublikos preambulėje išdėstyto teisinės valstybės principo požiūriu. Taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškina, kad Komisariatas nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui nemotyvuotai nebepratęsė laikinojo vairuotojo pažymėjimo. Nurodo, kad nors Komisariatas vadovavosi ATPK 330 straipsnio 1 dalimi, tačiau nepateikė įrodymo, jog buvo gavęs iš Panevėžio miesto apylinkės teismo nurodymą vykdyti šio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6-2860-389/2011. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 1 dalį, preambulėje išdėstytą teisinės valstybės principą ir tvirtina, kad ATPK 330 straipsnio 1 dalis prieštarauja minėtoms nuostatoms.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo II dalies 5 punktą ir pabrėžia, kad jo teisės vairuoti transporto priemones suvaržymas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas negali būti teisėtas, kadangi jo kaltumas nebuvo pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Mano, kad pareiškėjui turėtų būti taikomos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 3 straipsnio nuostatos dėl kompensacijos išmokėjimo. Atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą įvairių išgyvenimų.

Teigia, kad dėl neteisėto specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės jausmą, bejėgiškumo jausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, nerimą, sielvartą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir t. t. Šią patirtą neturtinę žalą vertina 40 000 Lt. Teigia, kad atsakovas, surinkdamas, kaupdamas, saugodamas, aprašydamas ir perduodamas apie pareiškėją duomenis už 2004, 2005 metus, pažeidė ATPK 36 straipsnį. Nurodo Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad kaupti ir saugoti surinktus apie pareiškėją duomenis už 2004, 2005 metus nėra reikalingumo, tokią veiką laiko grubiu kišimusi į pareiškėjo privatų gyvenimą.

Atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo II dalies 5 punktą, nurodo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1, 3 straipsnius. Dėl to, kad atsakovas surinko, kaupė, saugojo ir aprašė bei perdavė duomenis už 2004, 2005 metus apie pareiškėją pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, tvirtina patyręs dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės jausmą, bejėgiškumo jausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, nerimą, sielvartą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir t. t.

Šią patirtą neturtinę žalą vertina 40 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 9-11, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Kadangi Panevėžio miesto apylinkės teismas nutarimą atimti pareiškėjo specialiąją teisę vairuoti transporto priemones priėmė 2011 m. rugsėjo 16 d., tvirtina, kad, nepriklausomai nuo to, ar šis nutarimas apskųstas, ar ne, pareiškėjas nebeturėjo teisės vairuoti transporto priemones nuo 2011 m. rugsėjo 16 dienos. Nurodo Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, CK 6.271 straipsnio 4 dalį, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnius, pažymi, kad policijos pareigūnai 2011 m. birželio 18 d. nustatė, jog pareiškėjas transporto priemonę vairavo neblaivus, jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir, iki teismas išnagrinės administracinio teisės pažeidimo bylą, išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas. Tvirtina, kad policijos pareigūnas vykdė savo tarnybinę pareigą – užtikrinti saugų eismą, veikė taip, kaip veikti juos įpareigotų įstatymas, todėl jų veiksmus nelaiko neteisėtais. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo teiginių dėl patirtos neturtinės žalos niekuo nepagrindžia, tuo pažeisdamas Civilinio proceso kodekso 178 straipsnį. Paaiškina, kad pažyma apie asmens baustumą buvo pateikta teismui kartu su administracinio teisės pažeidimo protokolu, ji nebuvo viešai paskelbta. Mano, kad ši pažyma niekaip negalėjo sukelti pareiškėjui neigiamų pasekmių. Daro išvadą, kad skunde pateikiami deklaratyvūs, įrodymais nepagrįsti teiginiai apie galimai patirtą neturtinę žalą. Mano, kad pagal pareiškėjo nemotyvuotus prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracinis ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Tokios žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėto jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrindu iš jo atimta teise vairuoti transporto priemones. Taip pat neturtinę žalą prašoma priteisti dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai surinko, kaupė, saugojo, aprašė bei perdavė duomenis apie pareiškėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn už Kelių eismo taisyklių pažeidimus 2004, 2005 metais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos normą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (pvz., 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinė byla Nr. A146-614/2010) valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Panašios praktikos, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus ir tiesiogiai taikydami Lietuvos Respublikos Konstituciją, laikosi ir bendrosios kompetencijos teismai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–26/2007). Darytina išvada, kad turtinė ir neturtinė žala asmeniui, padaryta administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str. 1 d.). Sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. birželio 18 d., vairuodamas automobilį, pareiškėjas buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Alkotesteriu nustačius 1,37 promilių neblaivumą, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 126 straipsnio 1 dalies pažeidimo (b. l. 140), pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (b. l. 145). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį R. M. atžvilgiu buvo nutraukta. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. nutarimas panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimu R. M. už ATPK 126 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskirta administracinė nuobauda – 1000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutarimu R. M. pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį nutraukė nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A442-155/2010, A822-207/2010, A662-491/2010), pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusios administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda pagrindas nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ne iš neteisėtų atsakovo veiksmų, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą už pažeidimą, kurio pareiškėjas nepadarė, bet iš tokių veiksmų kilusio rezultato – atimtos specialiosios teisės vairuoti transporto priemones.

Pareiškėjo teigimu nuo 2011 m. liepos 15 d. Komisariatas jam yra savavališkai atėmęs specialiąją teisę vairuoti transporto priemones. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui nuo 2011 m. birželio 18 d. iki 2011 m. liepos 15 d. buvo išduotas laikinas leidimas, suteikiantis teisę vairuoti, vėliau jis pratęstas kelis kartus iki 2011 m. rugsėjo 6 d. (b. l. 32). Kaip minėta, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. priėmė nutarimą atimti R. M. specialiąją teisę vairuoti transporto priemones. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 26 d. pateikė Komisariatui prašymą (b. l. 5), kuriuo prašė išduoti laikiną vairuotojo pažymėjimą, tačiau 2011 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 50-9-S-3602 (b. l. 33) prašomą leidimą buvo atsisakyta išduoti, vadovaujantis ATPK 330 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią vairuotojai, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę dienos. Atsakovo teigimu, policijos pareigūnai 2011 m. birželio 18 d. nustatė, kad pareiškėjas transporto priemonę vairavo neblaivus, iki teismas išnagrinės administracinio teisės pažeidimo bylą išdavė laikiną vairuotojo pažymėjimą, taigi vykdė savo tarnybinę pareigą užtikrinti saugų eismą, veikė taip, kaip veikti juos įpareigojo įstatymas. Apelianto tvirtinimu, ATPK 330 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 31 straipsniui.

ATPK 269 straipsnio 4 dalis nustato, kad, padarius pažeidimą, už kurį gali būti skiriamas atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę, iki byloje priimto nutarimo iš vairuotojo paimamas vairuotojo pažymėjimas ir išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę. Jeigu priimamas nutarimas atimti teisę vairuoti transporto priemonę, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, o laikino leidimo galiojimas pratęsiamas, iki baigsis terminas, nustatytas skundui paduoti, arba iki bus priimtas sprendimas dėl skundo. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 330 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių vairuotojai, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atkreiptu dėmesiu, kad, aiškindamas ATPK 330 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą kitų šio kodekso nuostatų kontekste, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenys, padarę pažeidimus, būdami apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar jie apskundė šį nutarimą, ir jiems negali būti taikomos ATPK 269 straipsnio nuostatos dėl laikinojo leidimo naudotis atimta teise išdavimo; ši taisyklė yra išimtis iš bendro pobūdžio taisyklių, kad, apskundus nutarimą skirti administracinę nuobaudą, šis nutarimas turi būti vykdomas po to, kai skundas lieka nepatenkintas (ATPK 304 str. 2 d.), ir kad skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą iki skundo išnagrinėjimo (ATPK 295 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-1136/2005; 2008 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-844/2008; 2008 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N502-1556/2008; 2010 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-6042/2010; 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N261-1602/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra paremta sisteminiu Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatų aiškinimu ir atitinka įstatymo nuostatas. Priešingu atveju, vadovaujantis tik bendromis ATPK 295 straipsnyje numatytomis taisyklėmis, Administracinių teisės pažeidimų kodekso normų aiškinimas neatitiktų įstatymo turinio ir būtų eliminuota bei padaryta beprasmiška ATPK 330 straipsnyje numatyta speciali norma, susijusi su specialiųjų teisių turėtojais, kurie pažeidimus padaro būdami apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1012/2010).

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto teiginiai dėl ATPK 330 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai atmestini kaip nepagrįsti. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai R. M. administracinę bylą, nekyla abejonių dėl ATPK 330 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl, pasinaudodama minėta diskrecijos teise, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad aukščiau paminėtas ATPK 330 straipsnio 1 dalies aiškinimas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2864/2011, 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-406/2011)

Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą sieja su tuo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų neišduodant laikinojo vairuotojo pažymėjimo, neteisėtai tvarkant pareiškėjo asmens duomenis, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, nerimą, reputacijos pablogėjimą, sielvartą, pažeminimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007) neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Pareiškėjas, pagrįsdamas nurodomos neturtinės žalos atsiradimą, tik išvardijo patirtus neigiamus jausmus, nurodė, kad žalos dydį skaičiavo pagal tai, kiek lėšų netektų, jei prarastų darbą ir negalėtų dirbti metus. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas pažymėjo, kad darbo nėra praradęs (b. l. 47). Teisėjų kolegija vertina, kad tokie pareiškėjo argumentai iš esmės yra grįsti išimtinai prielaidomis. Pareiškėjas nepateikė jokių pakankamų įrodymų, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, t. y., kad pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai (įtampa, emocinė depresija, nerimas, sielvartas, pažeminimas ir t. t.) yra susiję su atimta specialiąją teise vairuoti transporto priemones bei atsakovo teismui pateiktais registro duomenimis apie pareiškėjo praeityje padarytus administracinius teisės pažeidimus. Dėl pastarosios pareiškėjo nurodomos aplinkybės pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu pareigūnų veiksmų, susijusių su duomenų apie ankstesnius pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus pateikimu teismui, vertinimu. Pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas teisėtai tvarkė pareiškėjo asmens duomenis apie jo praeityje padarytus teisės pažeidimus, šie veiksmai yra riboti laike ir nelaikytini konstituciškai neproporcingais siekiamų tikslų atžvilgiu.

Kaip jau minėta, neturtinės žalos dydį teismas nustato, atsižvelgdamas į jos pasekmes, padarytos žalos dydį, kitas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamoje ginčo byloje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byla prieš pareiškėją nutraukta dėl to, jog pažeidimo byloje nebuvo nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl visos abejonės buvo vertinamos pareiškėjo naudai. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nėra paneigta, jog pareiškėjas vartojo alkoholio.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 140), pareiškėjas sutiko su atsakovo nustatytu neblaivumo laipsniu (1,37 promilės), raštu paaiškino, kad vairavo išgėręs butelį alaus, dėl pažeidimo gailėjosi. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. posėdyje pareiškėjas taip pat patvirtino, kad buvo išgėręs bokalą alaus (b. l. 46). Byloje dėl žalos atlyginimo alkoholio vartojimo faktą kolegija vertina kaip esminę aplinkybę, turėjusią įtakos pareiškėjo patraukimui administracinėn atsakomybėn, taip pat suponuojančią išvadą, jog paties pareiškėjo priešingas teisei elgesys – transporto priemonės vairavimas pavartojus alkoholio – buvo ta aplinkybė, kuri sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą.

Tokios pozicijos laikomasi ir administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-101/2011). Šios aplinkybės patvirtina policijos pareigūnų atliktų veiksmų, susijusių su pareiškėjo specialiosios teisės vairuoti transporto priemones paėmimu, nustačius pareiškėjo vairavimo neblaiviam faktą, laikinojo leidimo vairuoti transporto priemonę neišdavimu, teismui atėmus teisę vairuoti transporto priemones, teisėtumą. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas pats pripažino vairavęs transporto priemonę prieš tai pavartojus alkoholinio gėrimo.

Pažymėtina, kad tolimesnė R. M. administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo baigtis neturi įtakos atsakovo veiksmų, atliktų vadovaujantis ATPK 330 straipsnio 1 dalimi, teisėtumui. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas bei atsakovą pilnai atleisti nuo civilinės atsakomybės, tuo pačiu pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Vaida Urmonaitė-Maculevičienė