2013-10-15 Nr. AB-6282-3-61-3-00838-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-585/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00838-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija (toliau – ir Asociacija, pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą (b. l. 1–6) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV valdyba, VSDFV, atsakovas) 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (10.26) I-2128 „Dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo”; 2) įpareigoti VSDFV pervesti į visų pensijų fondų dalyvių, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. trūkstamą pensijų įmokų dalį (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį), t. y. ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; 3) pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas nuo 2011 m. sausio 1 d. būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Pensijų sistemos reformos įstatymas) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Paaiškino, kad Asociacija 2011 m. kovo 31 d. pateikė VSDFV reikalavimą, pervesti į visų pensijų fondų dalyvių, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. trūkstamą pensijų įmokų dalį (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį), t. y. ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. VSDFV 2011 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. (10.26) I-2128 dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo, su kuriuo Asociacija nesutinka.

Pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (toliau – ir Pensijų kaupimo įstatymas) 10 straipsnio 2, 3 dalis, nustatytais terminais pensijų fondų dalyviams, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., į jų pensijų fondų sąskaitas nebuvo pervestos visos jiems nuo 2011 m. sausio 1 d. priklausančios pensijų įmokos (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis), t. y. 5,5 procento pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, kurie tapo pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 procento nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas nuo 2011 m. sausio 1 d. yra neteisėtas, kadangi pensijų kaupimo sutarčių sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarčių sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda VSDFV į pensijų fondą, dydis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Įstatymas atgal negalioja (CK 1.7 str. 2 d.), todėl Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai neturi įtakos pensijų kaupimo sutartims, sudarytoms iki nurodytų pakeitimų priėmimo. Be to, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), todėl mažesnių pensijų įmokų pervedimas prieštarauja pensijų fondų dalyvių sudarytų pensijų kaupimo sutarčių nuostatoms bei teisės aktams, galiojusiems pensijų kaupimo sutarčių sudarymo metu.

VSDFV nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu, nes VSDFV keisti teisės aktų nereikia, ji tiesiog privalo vadovautis pensijų kaupimo sutarčių nuostatomis ir kitais teisės aktais. Tik tiems asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis po Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. liepos 13 d., VSDFV atitinkamai turi pervesti sumažintas įmokas. Asmenims, sudariusiems sutartis iki nurodytų šio įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, VSDFV privalėjo pervesti tokio dydžio įmokas, kurios galiojo dalyviams sudarant pensijų kaupimo sutartis.

Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 130–131) papildomai nurodė, kad VSDFV, nepervesdama dalies pensijų fondų dalyviams priklausiančių pensijų įmokų į pensijų fondų sąskaitas, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį, nes sumažinus įmokas į pensijų fondus, sumažės pensijų dalyvių turtas ir bus prarasta potenciali galimybė padidinti pensijų fonde sukauptą turtą, esant palankiai situacijai įsigyti rinkoje atpigusių vertybinių popierių. Tokiu būdu pensijų fondo dalyvis gaus mažesnę pensiją, o pensijų dalyviui mirus, jo įpėdiniai paveldės mažiau turto.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu (b. l. 21–23) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad teigti, jog VSDFV pažeidė pensijų kaupimo dalyvių teises ar teisėtus interesus, negalima, nes jos veiksmai yra teisėti, paremti galiojančiais teisės aktais, kadangi VSDFV, administruodama Pensijų kaupimo sutarčių registrą, pensijų įmokas į pensijų kaupimo bendrovių valdomas pensijų sąskaitas apskaičiuoja ir perveda tik tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatyme, todėl VSDFV nėra ir negali būti laikoma pensijų kaupimo sutarčių, sudarytų tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių, šalimi. Tokių sutarčių sudarymas VSDFV sukelia tik pareigas, nustatytas galiojančiais teisės aktais, t. y. užregistruoti sutartis, pervedinėti įstatymo nustatyto dydžio pensijų įmokas ir pan. Asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo (socialinio solidarumo sistemos) finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 str. 1 d.). Todėl jei asmens galimos valstybinio socialinio draudimo pensijos sumažėjimas dėl to, kad dalis įmokų pervedama pensijų kaupimo bendrovėms, įgyjant teisę į papildomas neapibrėžto dydžio pajamas ateityje, yra vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas, analogiškai turėtų būti vertinamas pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas, nes tai atitinkamai (proporcingai) padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 str. 1 d.). Teigti, jog, įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeistas pensijų kaupimo dalyvių teisėtų lūkesčių principas, negalima, kadangi pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaromoje sutartyje negali nustatyti pensijų įmokų dydžio visam sutarties laikotarpiui. Išimtinę teisę tvirtinti pensijų įmokų dydžius turi tik Lietuvos Respublikos Seimas. Taip pat negalima teigti, kad įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas, kadangi pensijų įmokos (juo labiau, būsimos) nėra pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės objektas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartimi (b. l. 63–68) nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies nuostatų atitikimą Konstitucijai, todėl sustabdė administracinę bylą. Konstitucinis Teismui paskelbus 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (b. l. 127–128) atnaujino administracinę bylą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. spalio 24 d. sprendimu (b. l. 136–143) administracinę bylą dėl pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos skundo reikalavimo pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas nuo 2011 m. sausio 1 d. būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nutraukė, kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 31 d. pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija kreipėsi į VSDFV su reikalavimu pervesti į visų pensijų fondų dalyvių, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. trūkstamą pensijų įmokų dalį (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį), t. y. ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodydamas, kad šį reikalavimą pateikė siekdamas apginti viešąjį interesą. VSDFV 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (10.26) I-2128 (b. l. 9, 24) dėl pensijų kaupimo įmokos tarifo pareiškėjo reikalavimų netenkino, pažymėdama, kad priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurių dydį nustato Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis, už kiekvieną dalyvį turi pervesti atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams ir neturi jokios teisės keisti teisės aktų nustatyto pensijų įmokos tarifo. Už laikotarpį, kai priskaičiuojamos mažesnės pensijų įmokos, atitinkamai bus padidinta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos papildoma pensijos dalis, vadovaujantis Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi.

Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas Nr. IX-1215 (įstatymo pakeitimo ir papildymo 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d redakcijos Nr. XI-70, 2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-538).

Pensijų sistemos reformos įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo redakcija) 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. įstatymo redakcija) buvo įtvirtinta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-169 redakcija) 4 straipsnio 3 dalis numatė, kad nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei ūkininkų ir jų partnerių, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo redakcija) 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija), nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 procento, 2005 m. – 3,5 procento, 2006 m. – 4,5 procento, 2007 ir 2008 m. – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d.– 3 procento, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. – 2 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 m. yra 5,5 procento, 2012–2014 metais – 6 procento, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato (2010 m. birželio 30 d.

įstatymo Nr. 954 redakcija), kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-70 redakcija) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas ir apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka mokančių sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokas, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamoms pensijų kaupimo bendrovėms, 1 procento dydžio tarifas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-70 redakcija) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentų dydžio tarifas, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 2 procentų dydžio tarifas. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-538 redakcija) buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 2 procentų dydžio tarifas.

Konstitucinis Teismas priėmė 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, kuriame pripažino, kad: Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. vasario 17 d. įstatymo redakcijos) 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. ir 2009 m. birželio 30 d. įstatymo redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštarauja Konstitucijai; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. vasario 17 d. įstatymo redakcijos) neprieštarauja Konstitucijai; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. įstatymo redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą įtvirtintas ir įstatymuose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Išanalizavęs Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Konstitucinio Teismo išvadą, vadovaujantis Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1708 redakcija), sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis, t. y. piniginės prievolės valstybei bendras dydis nepakinta. Taip pat pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą kaupiamosios pensijos dydį lemia iš kaupiamųjų pensijų įmokų sukauptų lėšų dydis ir jų investavimo finansiniai rezultatai, taigi, kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo pažeisti suinteresuotų asmenų teisėti lūkesčiai ateityje gauti tam tikro tikėtino dydžio pensiją.

Atsižvelgdamas į tai bei į Konstitucinio Teismo išvadą, kad Pensijų reformos sistemos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2009 m. liepos 1 d., nebuvo sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo naikinti VSDFV 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (10.26) I-2128.

Pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo VSDFV pervesti į visų pensijų fondų dalyvių, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. trūkstamą pensijų įmokų dalį (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį), t. y. ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, teismas atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad pagal CK 1.80 straipsnį, 6.157 straipsnio 1 dalį šalys negali nustatyti sutarties sąlygų, prieštaraujančių imperatyvioms teisės normoms, todėl pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį.

Šių įmokų dydžiai yra nustatomi įstatymų leidėjo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. įstatymo redakcijos). Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., kaip ir kitiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams, kuriems taikomas šioje dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nuo 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis ir nebenustatyta, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. jiems bus taikomas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, nepažeistas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovas, vadovaudamasis Pensijų kaupimo įstatymo (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1708 redakcija) 10 straipsnio 2 dalimi, turi pareigą pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams pervesti minėtuose įstatymuose nustatyto dydžio pensijų įmokas, todėl reikalavimas pervesti didesnes pensijų dalyvių įmokas, nei už atitinkamą periodą yra nustatęs įstatymų leidėjas, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Teismas administracinę bylą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas nuo 2011 m. sausio 1 d. būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nutraukė kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Pažymėjo, kad tam tikro fakto pripažinimas (konstatavimas) ir jo teisinis įvertinimas nėra administracinių teismų veiklos tikslas ir savaime nesukelia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatytų teismo sprendimo pasekmių bei neįtakoja asmens tariamai pažeistų teisių arba įstatymų saugomų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520 - 425/2012).

III. Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą (b. l. 145–148), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes. Teismas nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo argumentų, nenurodė, kokiais teisės aktais vadovavosi atmesdamas pareiškėjo skundą. Sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas tik išdėstė bylos faktines aplinkybes, pacitavo Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą bei teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nepateikė byloje taikytinų teisės normų aiškinimo, pareiškėjo pateiktų argumentų analizės, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato. Teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies ir 143 straipsnio reikalavimus.

Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.7 straipsnio 2 dalies, taip pat 6.157 straipsnio 2 dalies ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų taikant šias CK nuostatas, o tik nurodė, kad šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms. Pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis (sudaroma tarp privačių asmenų privataus asmens turtiniams interesams patenkinti), o pats pensijų kaupimo institutas turi daug privataus draudimo požymių (savanoriškumas, įmokų dydžio siejimas su rizika ir išmokos dydžiu, palyginti didelė administravimo kaina, rizikos perskirstymas, valstybės garantijų, nepasiteisinus investavimo rizikai, nebuvimas ir kt.).

Be to, pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja galimų kaupimo rezultatų. Vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra. Apelianto nuomone, asmenims, kurie tapo pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 proc. pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas nuo 2011 m. sausio 1 d. yra neteisėtas.

Nors ir pasikeitė imperatyvios teisės normos, tačiau pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį jos neturi įtakos jau sudarytos pensijų kaupimo sutarties sąlygoms ir jų niekaip negali pakeisti. Pasikeitusios imperatyvios normos yra aktualios ir jų privaloma laikytis tiems asmenims, kurie sutartis sudaro šioms imperatyvioms normoms galiojant. Mažesnių pensijų įmokų pervedimas galimas tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė po 2010 m. liepos 12 d. pensijų įmokų sumažinimo, nes įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo.

Todėl teismas nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo nustatyti teisingą jų kompensavimą.

Tačiau iki šiol tokio kompensavimo įstatymų leidėjas nenustatė, todėl yra pažeidžiama teisė nuosavybę, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas. Kadangi teisingumą vykdo teismai, kiekvienoje byloje teismas ad hoc pats gali išspręsti teisingo kompensavimo klausimą bei apginti pensijų fondų dalyvių nuosavybės teisę tenkindamas pareiškėjo skundą. Lėšos, skirtos pensijų įmokai, visą laiką išlieka pensijų fondų dalyvių nuosavybė (nors ir VSDFV laikomos patikėjimo teise). Pervestos į pensijų fondus pensijų įmokos tampa pensijų fondų dalyvių bendrąja daline nuosavybe (Pensijų kaupimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2008 m. birželio 5 d.

įstatymo redakcija). Atsakovas, nepervesdamas dalies pensijų fondų dalyviams priklausančių pensijų įmokų į pensijų fondų sąskaitas, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtiną nuostatą, jog nuosavybė neliečiama.

3. Teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl skundo reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašė pripažinti tam tikrą teisę. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte minimi kiti įstatymų numatyti ginčo sprendimo būdai yra nustatyti CK (1.138 straipsnio 1 punktas) ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme (30 straipsnio 2 dalis), kuriuose kaip viena iš įstatymų numatytų asmens pažeistų teisių gynimo būdų yra numatytas tų teisių pripažinimas. Grupės ieškiniai (skundai) viešajam interesui ginti yra priskiriami tokioms ieškinių (skundų) rūšims kaip ieškiniai (skundai) dėl pripažinimo ar teisinių santykių modifikavimo, nes tik tokių ieškinių (skundų) pagrindu priimti teismo sprendimai gali savaime sukelti teisines pasekmes neapibrėžtai asmenų grupei.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu (b. l. 151–153) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Be argumentų, tapačių pateiktiems atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai nepaiso CK 6.157 straipsnio 1 dalies, 1.80 straipsnio nuostatas ir netinkamai interpretuoja CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad niekinio sandorio pasekmės negali būti taikomos atgal. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005 išaiškino, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį (CK 6.157 straipsnio 2 dalis). Sutarties šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Taigi taikyti pakeistą (negaliojančią) įstatymo nuostatą, numatančią didesnius pensijų įmokų dydžius, nėra teisinio pagrindo. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad pensijų įmokų į pensijų fondus sumažinimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pasisakė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, nepažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), todėl tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, nepagrįstas apelianto teiginys, esą asmens įgyta teisė gauti pensijų įmoką į pensijų fondo asmeninę sąskaitą sietina su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. VSDFV pagal galiojančius teisės aktus priskaičiuotas visas pensijų įmokas pervedė laiku į sąskaitas pensijų fonduose, todėl nesuprantamas ir nepagrįstas apelianto teiginys, kad atsakovas, nepervesdamas dalies pensijų fondų dalyviams priklausančių įmokų į pensijų fondų sąskaitas, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog nuosavybė neliečiama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija iškėlė administracinį ginčą dėl kaupiamųjų pensijų įmokų, pervedamų į pensijų fondų dalyvių, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., sąskaitas nuo 2011 m. sausio 1 d. dydžio ir nepervestų įmokų dalių pervedimo į pensijų fondų dalyvių sąskaitas.

Byloje nustatyta, kad Asociacija 2011 m. kovo 31 d. kreipėsi į VSDF valdybą su reikalavimu pervesti į visų pensijų fondų dalyvių, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. trūkstamą pensijų įmokų dalį (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį), t. y. ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. VSDF valdyba 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (10.26) I-2128 reikalavimo netenkino. Motyvavo tuo, kad pensijų kaupimo įmokos į Fondą pervestos teisingai, remiantis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsniu, kuris numato pensijų kaupimo įmokų tarifo sumažinimą. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtą VSDFV sprendimą ir įpareigoti atsakovą pervesti į visų pensijų fondų dalyvių, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., pensijų fondų sąskaitas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. trūkstamą pensijų įmokų dalį (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį), t. y. ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taip pat prašė pripažinti, kad visi pensijų fondų dalyviai, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. liepos 12 d., turi teisę, kad į jų pensijų fondų sąskaitas nuo 2011 m. sausio 1 d. būtų pervesta ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu administracinę bylą dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo nutraukė. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialiosios bei procesinės teisės normas (ABTĮ 87 str.4 d., 143 str.).

Remiantis ABTĮ 136 straipsniu, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, kaip ir 2011 m. kovo 31 d. reikalavime VSDF valdybai, akcentavo, kad Asociacija reikalavimus reiškia siekdama apginti viešąjį interesą – visų pensijų fondų dalyvių teises ir teisėtus interesus bei siekdama užkirsti kelią neteisėtiems VSDF valdybos veiksmams. Skunde teismui pareiškėjas teisės paduoti skundą ginant viešąjį interesą teisiniu pagrindu nurodė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir 30 straipsnio 1 ir 2 dalį.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Savo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą įstatymų nustatyta tvarka ginti teisme gali ginti kiekvienas suinteresuotas subjektas. Viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams pagal kompetenciją kreipiantis į teismą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl viešojo intereso gynimo laikomasi pozicijos, kad bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.6(16, 2008, l. 342-352). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nepatikrino ir sprendime nepasisakė, ar pareiškėjo nurodytos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo normos suteikia pareiškėjui įgaliojimus ginti viešąjį interesą pensinio aprūpinimo (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo) srityje.

Pabrėžtina, kad viešasis interesas teisme gali būti ginamas esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184–229, 2009 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-15/2009). Viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik nustačius, kad yra būtina kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo prielaida ir abi minėtos sąlygos. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą, taip pat ad hoc sprendžia dėl viešojo intereso buvimo fakto nustatymo, atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes.

Jei subjektui, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, tokia teisė įstatymų iš viso nesuteikta, ar nesuteikta toje srityje, kurioje siekiama viešojo intereso gynimo, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą.

Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad Asociacija atitinka Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o teisė ginti viešąjį interesą turi pagal šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir 30 straipsnio 1 ir 2 dalį.

Remiantis 1994 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 (bylai aktuali 2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-562 redakcija) 31 straipsnio 1 dalimi, vartotojų asociacijos turi teisę ginti vartotojų viešąjį interesą, jei jos atitinka visas šias sąlygas: 1) yra įregistruotos Juridinių asmenų registre; 2) steigimo dokumente yra nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas; 3) asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių; tuo atveju, kai asociacijos nariai yra kitos vartotojų asociacijos, bendras šių asociacijų narių skaičius turi būti ne mažesnis kaip 20; 4) yra nepriklausomos nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių interesų.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad Pensijų fondų dalyvių asociacija atitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas ir todėl yra tinkamas subjektas ginti viešąjį vartotojų interesą, t. y.: Asociacija yra įregistruota Juridinių asmenų registre (b. l. 10); Asociacijos įstatuose nurodytas veiklos tikslas – ginti pensijų fondų dalyvių, pensijų kaupimo paslaugų vartotojų teises ir teisėtus interesus bei jiems atstovauti (b. l. 11–15); Asociacijos narių skaičius yra didesnis nei 20 (b. l. 17); Asociacija yra nepriklausoma nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių interesų (b. 18). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad Pensijų fondų dalyvių asociacija yra tinkamas ginti viešąjį interesą vartotojų teisių gynimo srityje subjektas.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje išvardytos vartotojų asociacijų teisės, tarp jų apelianto nurodytame šios dalies 12 punkte įtvirtinta teisė šio įstatymo septintojo skirsnio nustatyta tvarka ginti vartotojų viešąjį interesą. Ši įstatymo norma yra bendro pobūdžio. Ji tik suteikia teisę ginti viešąjį interesą, tačiau neapibrėžia viešojo intereso gynimo srities ir apimties. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo septintajame skirsnyje „Vartotojų viešojo intereso gynimas“ (30–35 straipsniai) yra antroji norma, kuria remdamasis pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 30 straipsnio 2 dalis.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartotojų viešojo intereso gynimas – tai ieškinio ar pareiškimo (skundo) vartotojų viešajam interesui ginti pareiškimas, kai siekiama pripažinti ar pakeisti teisinius santykius, uždrausti (nutraukti) pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmus (neveikimą), kurie pažeidžia vartotojų teisėtus bendruosius interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos arba prieštarauja Civiliniam kodeksui, šiam įstatymui ar kitiems teisės aktams. To paties įstatymo 2 straipsnio 15 dalis apibrėžia vartotoją kaip fizinį asmenį, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o 8 straipsnis nustato, kad vartotojų teisių apsaugos sritys yra prekių pirkimas–pardavimas ir su jomis susijusios paslaugos, visos atlygintinos paslaugos, kai prekės įsigyjamos ar paslaugos teikiamos vartotojams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 pateikė teisės normų aiškinimą dėl asociacijų teisės ginti viešąjį interesą vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies ir 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Šioje nutartyje išaiškinta, kad konstatuoti vien tinkamumą ginti viešąjį interesą ratione personale (subjektų) kriterijumi nepakanka. Atkreiptas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas vartotojų asociacijoms teisę kreiptis į dėl viešojo intereso gynimo, apibrėžė šios teisės ribas, tokiu būdu apribodamas asociacijų galimybę viešąjį interesą teismine tvarka ginti tik konkrečioje visuomeninių santykių srityje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje sistemiškai aiškindama Vartotojų teisių apsaugos įstatymo normas pažymėjo, kad skundas, paduotas prieš VSDF valdybą, negali būti laikomas skundu, paduotu prieš paslaugų pardavėją klasikine prasme (CK 6.305 str.) klasikine prasme (CK 6.305 str.), nes VSDFV yra viešojo administravimo subjektas, organizuojantis socialinį draudimą ir vykdantis operatyvų Fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą, užtikrindamas priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į Fondą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis tvarkymą bei įstatymuose nustatytų socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnis). Pati kaupiamoji pensijų įmoka savo ruožtu yra Pensijų sistemos reformos įstatymo nustatyta valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis (Įstatymo 2 str. 5 d.). Taigi, konkrečiu atveju nėra prielaidų apginti Asociacijos prašomą apginti viešąjį interesą, vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis, nes skundas iš esmės yra reiškiamas viešosios teisės normomis reglamentuojamoje socialinės apsaugos (pensinio aprūpinimo) srityje, o ne vartotojų teisių apsaugos srityje, todėl jam pateikti nėra išpildytas ratione materiae (turinio) kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo normas, nurodyta, kad vien pareiškėjo teisinė forma – asociacija, suponuojanti tikslą ginti į ją susibūrusių asmenų interesus, pati savaime nesuteikia pareiškėjui teisės ginti viešąjį interesą. Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asociacijos tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Pagal pobūdį minėta norma yra definicinė (apibrėžiančioji), todėl ji negali būti prilyginama įstatymo numatytiems viešojo intereso gynimo atvejams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-597/2013). Be to, nurodyta, jog Asociacijų įstatymas suteikia teisę asociacijoms įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jų narių pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomi interesai, tačiau teisė kreiptis į teismą vien dėl viešojo intereso gynimo nėra numatyta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-610/2013).

Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013, kurios faktinės aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, pateikto Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 30 ir 31 straipsnio nuostatų aiškinimo turi būti laikomasi ir nagrinėjant pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos apeliacinį skundą.

Pareiškėjas Pensijų fondų dalyvių asociacija nagrinėjamu atveju kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo kaip vartotojų teisių gynimo asociacija, atitikdamas tik kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo (subjekto) sąlygą, tačiau pareiškė reikalavimus įstatymo jam nesuteiktoje, t. y. viešosios teisės reguliuojamoje socialinio aprūpinimo (pensijų kaupimo) srityje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teismo precedentą, taip pat į tai, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės yra identiškos toms, dėl kurių jau yra pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013, konstatuoja, kad pareiškėjo Pensijų fondo dalyvių asociacijos skundas turi būti atmestas in corpore, tuo pagrindu, kad pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju neturi materialinio suinteresuotumo ginti viešąjį interesą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuos pareiškėjas išdėstė, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo Pensijų fondų dalyvių asociacijos skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas