2K-8/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–8/2013

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00639-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4;(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendis: R. Ž. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 3 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas dvylikai metų; į paskirtą bausmę įskaitytas R. Ž. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2010 m. spalio 20 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis – 825,90 g kanapių ir jų dalių be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – 14,532 g heroino) išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Iš R. Ž. išieškota 90 Lt proceso išlaidų valstybei. Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į automobilį „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); šis automobilis grąžintas jo savininkui A. M.

Šioje byloje taip pat nuteistas A. Č., tačiau dėl jo priimti teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nuosprendžiu, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, R. Ž. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno ir laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų šiomis aplinkybėmis: iki 2010 m. spalio 20 d., 0.45 val., tiksliau nenustatytą laikotarpį, automobiliu „Chrysler Voyager” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno ir jame laikė 825,90 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) bei 219,314 g narkotinės medžiagos heroino, kol 2010 m. spalio 20 d., apie 00.45 val., Raseinių r., Pikelių k. esančioje „Orlean Lietuva“ degalinėje jį sustabdė ir automobilio apžiūros metu narkotines medžiagas surado bei paėmė Muitinės kriminalinės policijos pareigūnai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – 219,314 g heroino) buvo išteisintas; nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį tik dėl disponavimo 825,90 g kanapių (ir jų dalių) neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad R. Ž. byloje nustatytomis aplinkybėmis ne tik disponavo 825,90 g kanapių (ir jų dalių), bet ir 219,314 g heroino, t. y. labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė dėl jame išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai) ir R. Ž. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavo pagal 260 straipsnio 3 dalį.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, todėl nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Be to, teismo nuosprendžio turinys neatitinka teismų praktikos.

Kasatorius atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo bei teigia, kad jis pagrįstai buvo išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes vien fakto, jog heroinas buvo rastas kasatoriaus vairuotame automobilyje (kuris jam nepriklausė ir kuriuo jis naudojosi ne daugiau kaip dvi dienas iki sulaikymo), nepakanka jo kaltei dėl disponavimo labai dideliu kiekiu heroino pagrįsti. Teismas teisingai pažymėjo, kad liudytojo A. P. nurodytos operatyvinės informacijos (dėl jos nekonkretumo ir duomenų, kokiais būdais ji buvo gauta, nepateikimo) nėra galimybės patikrinti, o operatyvinės veiklos subjektai L. M., M. M. ir R. S., paimdami ir apžiūrėdami automobilyje rastų narkotinių medžiagų paketus, nesiėmė priemonių, kad būtų išsaugoti ant jų, tikėtina, palikti pėdsakai, kurių identifikavimo svarba neabejotina, nes kasatorius niekada neprisipažino kaltinime nurodytomis aplinkybėmis disponavęs heroinu, kurio pakuotė rasta ne akivaizdžiai matomoje automobilio vietoje. Be to, pirmosios instancijos teismas (dėl kito kaltinimo) pagrįstai konstatavo, kad pripažinti R. Ž. kaltu nepakanka vien nuteisto šioje byloje A. Č. parodymų.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ne tik nenurodė dalies pirmosios instancijos teismo motyvų ir jų neanalizavo, ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus, bet ir nesiekė nustatyti tiesos, tuo tarpu sprendime kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti motyvuotai paneigti (atmesti). Tai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime, kuriame nurodyta, kad teismai sprendimus turi grįsti pakankamais, logiškais, aiškiais ir suprantamais byloje dalyvaujantiems asmenims motyvais. Tinkamai neišanalizavęs ir nepalyginęs tarpusavyje visų bylos duomenų, nepašalinęs jų prieštaravimų, iš esmės įtikinamai nemotyvavęs, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė neteisingas išvadas, nes liko neišaiškintos teisingam bylos išnagrinėjimui svarbios aplinkybės. Be to, šiuo atveju nepašalintos abejonės turėjo būti vertinamos kasatoriaus naudai.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas R. Mikliušas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (liečiančios teismų priimtų nuosprendžių ar nutarčių pagrindimą).

Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. Ž. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl disponavimo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – heroino. Pripažindamas įrodyta nuteistojo R. Ž. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką, teismas rėmėsi netiesioginiais įrodymais, kuriuos vertindamas nurodė: „vertinant kiekvieną iš šių aplinkybių atskirai, jų pripažinti R. Ž. kaltu turbūt nepakaktų“. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė visuotinai pripažintų esminių baudžiamosios teisės principų, nes nuosprendį grindė prielaidomis, nepašalintas abejones vertindamas ne kaltinamojo naudai, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, pagal kurį pareiga įrodyti kaltę tenka kaltinančiai pusei, tuo tarpu teismas neprivalo taisyti kaltinimo klaidų ir bandyti surasti „papildomų“ kaltės įrodymų.

Kasatorius pažymi, kad įrodymais pripažintini tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK priemonėmis. Be to, BPK normose įtvirtintas įrodymų leistinumo kriterijus, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymais, patvirtinančiais narkotinių medžiagų suradimo faktą R. Ž. vairuotame automobilyje. Šiuo atveju, nesant galimybės patikrinti nekonkrečios operatyvinės informacijos, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo ir ja remtis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas objektyvaus pagrindo, nusprendė, jog kartu su kitais netiesioginiais įrodymais ši informacija patvirtina R. Ž. kaltę, todėl laikytina, kad taip šis teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. rėmėsi savo intuicija ir laisve vertinti įrodymus pagal savo asmeniškus norus. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodyti kiti argumentai yra iš esmės tie patys kaip ir jo ginamojo R. Ž. kasaciniame skunde. Cituodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, kurias mano esant pagrįstas ir teisingas, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišanalizavo ir nepalygino tarpusavyje visų duomenų, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, nepašalino abejonių ir prieštaravimų, taigi nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos bei išaiškintos visos svarbios bylai aplinkybės, o išnaudojus visas galimybes nepašalintų abejonių nevertino nuteistojo naudai. Tai lėmė neteisėtą sprendimą, kuriam panaikinti yra BPK numatyti kasaciniai pagrindai. Be to, kasatorius pabrėžia, kad tokiais pagrindais yra bet kokie konkrečių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimai, keliantys abejonių dėl nuosprendžio ar nutarties pagrįstumo, nagrinėjamos bylos atveju tai yra BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Šio teismo išvados dėl R. Ž. kaltės bei veikos kvalifikavimo yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino byloje gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, padarė išvadas dėl įrodymų pakankamumo, o įrodymų vertinimas paremtas jų tarpusavio ryšiu, vertinant tiek atskirai, tiek kaip visumą. Lietuvos apeliacinis teismas, laikydamasis rungimosi ir nešališkumo principų, išnagrinėjo visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis; teismas tyrė tiek R. Ž. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus bei pateikė motyvuotas, logiškas išvadas. Prokuroras pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais svarbu, kad jais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia bei logiška grandine. Šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas laikėsi. Apeliacinio teismo šališkumą kasatoriai grindžia nepalankiai įvertintais įrodymais, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti teismą šališku.

Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniuose skunduose tik formaliai nurodoma, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Iš esmės kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais ginčijamas teismo išvadų neatitikimas faktinėms bylos aplinkybėms, o tai yra apeliacinio apskundimo pagrindas. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi atvejai, kai atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan., tačiau to byloje nenustatyta.

Nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar bylos proceso metu nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Kasacinės instancijos teismui BPK suteikti įgaliojimai nagrinėti bylą tik teisės taikymo aspektu reiškia, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šių klausimų nagrinėjimas priskirtas pirmosios bei apeliacinės instancijų teismams, todėl tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas tik patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant, pripažįstant įrodymais bei vertinant nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, tačiau pats teismas įrodymų netiria, iš naujo nepervertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, nes tai yra ne teisės, o faktų klausimai. Pažymėtina, kad kasatoriui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Taigi įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys). Apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, išspręsti, ar tinkamai įvertinti įrodymai, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Vadovaujantis BPK 331 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus nuostatų, taigi ir BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Kasacinių skundų esmė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas, pateikęs naują įrodymų, susijusių su R. Ž. veiksmais disponuojant labai dideliu kiekiu heroinu (BK 260 straipsnio 3 dalis), vertinimą ir nustatydamas kitokias nei pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos aplinkybes, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 4 dalyje keliamus reikalavimus. Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 328 straipsnio 1, 3 punktuose numatytais pagrindais, priimtame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, išdėstė išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip pat nurodė faktines aplinkybes, pagal kurias sprendė R. Ž. veikos kvalifikavimo klausimus. Taigi nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio tinkamai nemotyvavo, ignoravo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo motyvus ar faktus, kuriems taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas ir nuteistojo R. Ž. kasaciniame skunde nurodytas teiginys dėl BPK 331 straipsnio 2 dalies pažeidimo (šia norma reglamentuojamas naujai priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo panaikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, turinys).

Kasatorių teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, t. y. kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino įrodymų prieštaravimų, neišanalizavo ar neišaiškino bylai svarbių aplinkybių, nepalygino, nesusiejo į vieningą loginę visumą bylos duomenų ir pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą darė prielaidas ar pan., iš esmės yra deklaratyvūs, siejami su tuo, jog įrodymų vertinimas neatitinka kasatorių nuomonės (norų), tačiau neparemti konkrečiais teisiniais argumentais, t. y. nenurodomi konkretūs BPK normų pažeidimai, nepasisakoma, kokios aplinkybės neišnagrinėtos ir neįvertintos, kokie prieštaravimai nepašalinti ir pan.

Šie teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, iš kurių matyti, kad, nustatydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, teismas vertino visus bylos įrodymus: nuteistųjų R. Ž., A. Č., liudytojų L. M., V. M., R. S., A. P., D. V., A. M., S. J. parodymus, įvykio vietos, daiktų apžiūrų, kratų protokolus, specialisto išvadas ir kt. Išanalizavęs jų turinį, palyginęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, teismas pasisakė dėl įrodinėtinų faktų tikrumo ir taip pašalino prieštaravimus bei abejones.

Teismas padarė motyvuotas išvadas dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo nuteistojo kaltei pagrįsti, argumentuotai paneigė iškeltas gynybos versijas. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmuose renkant ir tiriant šios nusikalstamos veikos pėdsakus buvo trūkumų, apeliacinės instancijos teismas įvertino; R. Ž. kaltę grįsdamas daugiau netiesioginiais įrodymais – liudytojų, iš dalies paties R. Ž. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, teismas nustatė tarpinius faktus, juos nuosekliai ir logiškai susiedamas. Darydamas išvadą, kad R.

Ž. žinojo apie jo vairuojamame automobilyje buvusias narkotines medžiagas – labai didelį kiekį heroino, kuriuo ir disponavo būtent jis, teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų, nes šias faktines aplinkybes grindė jas liečiančių ir leistinų įrodymų viseto vertinimu. Taigi kasatoriai neteisūs teigdami, kad R. Ž. kaltė grindžiama vieninteliu faktu – heroino suradimu automobilyje. Nuteistojo gynėjo teiginys, kad ir pats apeliacinės instancijos teismas suabejojo R. Ž. kalte, argumentuojamas citata („vertinant kiekvieną iš šių aplinkybių atskirai, jų pripažinti R.

Ž. kaltu turbūt nepakaktų“), kuri panaudota iš nuosprendyje išdėstytų motyvų konteksto. Iš tiesų šis teiginys nereiškia, jog teismas suabejojo R. Ž. kalte, ir tai parodo viso nuosprendžio turinys, jame išdėstytos išsamiai motyvuotos išvados dėl visų rodinėjimo dalyką sudarančių faktų. R. Ž. gynėjo kasaciniame skunde išsakytos abejonės dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimo, tačiau tokių pažeidimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Tai reiškia, kad, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo R. Ž. kaltė nėra grindžiama konkrečia operatyvine informacija, gauta pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nustatytą tvarką. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti gautos operatyvinės informacijos šaltinius ir jų pagrindu nustatyti tikslius faktus, tačiau tokių duomenų surinkti nepavyko, todėl jais nuteistojo R.

Ž. kaltė nebuvo grindžiama. Tuo tarpu teisme liudytojais apklausti operatyvinės veiklos subjektai A. P., L. M., V. M., R. S. pateikė informacijos, jų parodymais, atitinkančiais ir kitą įrodomąją bylos medžiagą, be to, gautais bei patikrintais BPK nustatyta tvarka, buvo grindžiamos išvados dėl nuteistojo R. Ž. kaltės.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymų vertinimą atliko laikydamasis šio straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų.

Dėl kasacinių skundų dalies dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kaip kasacijos pagrindas kasaciniuose skunduose nurodomas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas jokiais konkrečiais teisiniais argumentais nemotyvuojamas, o tai neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 368 straipsnio 2 dalyje. Dėl to klausimas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo nenagrinėtinas. Iš kasacinių skundų matyti, kad nurodytas pagrindas siejamas su nepagrįstu veikos perkvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir argumentuojamas baudžiamojo proceso normų pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje pasisakyta pirmiau. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ir nuosprendyje nurodė visas faktines aplinkybes, leidžiančias spręsti baudžiamo įstatymo taikymo (veikos kvalifikavimo) klausimą.

Nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti kasacinius skundus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Dalia Bajerčiūtė