2018-05-23 Nr. AB-10233-3-62-3-01753-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1164-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01753-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. liepos 13 d. buvo kalinamas Alytaus PN kamerose Nr. 0, Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 16 ir Nr. 17. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 0, kurioje nebuvo jokio lango, todėl nebuvo galima jos išvėdinti, nors dvelkė didelis dvokas. Laisvo ploto šioje kameroje teko vos 1 kv. m dviems asmenims. Pareiškėjo teigimu, kalint šioje kameroje jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas, nors toks maitinimas jam buvo paskirtas. Pareiškėjui Alytaus PN gydytojas nurodė, kad dietinis maitinimas bus paskirtas jį apgyvendinus būryje. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 25 d. vakarą buvo perkeltas į kamerą Nr. 3, kurioje taip pat buvo kalinami nuteistieji A. Z. ir A. G.. 2016 m. balandžio 27 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 16, o vėliau į kamerą Nr. 17. Kameroje Nr. 16 trūko šviesos, nebuvo stalų ir kėdžių. Pareiškėjas paaiškino, kad kameroje Nr. 2 buvo kalinamas prieš išvykstant ir atvykus į Alytaus PN nuo 10 val. iki 17.30 val. Šioje kameroje buvo kalinama nuo 12 iki 22 asmenų, nors kamera buvo skirta tik 8 asmenims.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose jam tekdavo nepakankamai ploto. Patalpų plotą taip pat mažino baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti, todėl daiktus laikydavo ant grindų, bet jie dėl didelės drėgmės kamerose pelydavo ir pūdavo, taip pat nebuvo kėdžių, užuolaidų. Kamerose trūko šviesos ir oro. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Alytaus PN dušuose nebuvo dušo galvučių, o tik surūdijęs vamzdis. Dušo patalpose nebuvo įrengta ventiliacija, prausimosi patalpų apdaila buvo sutrūkinėjusi. Duše bėgantis vanduo tinkamai nenutekėdavo. Pareiškėjas pabrėžė, kad dušu turėtų būti leidžiama pasinaudoti bent du kartus per savaitę. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN pastatų konstrukcijose buvo asbesto. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš jos asmeninės sąskaitos kiekvieno konvojavimo metu buvo neteisėtai nuskaičiuojamos lėšos. Pareiškėjo tvirtinimu, 2016 m. gegužės 24 d. jis buvo apnuodytas, dėl to 3 dienas buvo pablogėjęs jo regėjimas, negalėjo pastovėti ant kojų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs depresiją, neigiamus išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas Nr. 16 ir Nr. 17. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko pakankamai laisvo ploto ir minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, higienos normų pažeidimų nenustatė. Visos gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos reikiamu inventoriumi. Į Alytaus PN administraciją pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų su skundais nesikreipė. Alytaus PN patvirtino, kad gyvenamosiose patalpose rūkyti draudžiama, dėl to jose nerūkoma.

6. Alytaus PN pabrėžė, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik deklaratyviai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Alytaus PN teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, t. y. neįrodė, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, dėl kurių jis galėjo patirti neturtinę žalą.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas (nuo 2018 m. sausio 1 d. Regionų apygardos administracinis teismas) 2017 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

8. Įvertinęs bylos duomenis, t. y. gyvenamųjų patalpų (kamerų ir bendrabučio tipo patalpų), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Taisyklės) 111.1 punktas, kuriame numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, ir 111.2 punktas, kuriame numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui, nebuvo pažeisti.

9. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos, tačiau atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl asmenų skaičiaus gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas neteigė, jog patalpose būtų buvę laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų.

10. Teismas pažymėjo, kad iš Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akto Nr. PA-436 matyti, jog patikrinimo metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus PN laikomasi higienos normų reikalavimų. Minėtame akte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi. Asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, uždarojoje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma tik pasivaikščiojimų metu. Patikrinimo metu higienos normų pažeidimų nenustatyta. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-369 konstatuota, kad visose kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, dušo patalpoje įrengtos 4 dušo galvutės. Byloje taip pat pateikta statybos–remonto darbų rangos sutartis, kuria rangovas buvo įsipareigojęs atlikti baudos izoliatoriaus pastato remonto darbus, taip pat pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę. Iš šių duomenų, teismo vertinimu, matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atliko remonto darbus ir stengėsi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią ir švarią aplinką.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. birželio 9 d. raštą Nr. 2.1-314 (22.4.1.1.12), kuriame užfiksuoti pareiškėjo gyvenamosiose patalpose (kamerų tipo patalpų Nr. 16 ir Nr. 17) ginčo laikotarpiu atlikto patikrinimo rezultatai. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad šių kamerų vidaus apdailai naudotos medžiagos lengvai valomos, dezinfekuojamos, sienos ir lubos švarios; langai yra skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliai vėdinti; dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, kameros yra tvarkingos; dušinė yra tvarkinga, vėdinama, švari, įrenginiai techniškai tvarkingi. Atlikus kamerų mikroklimato bei dirbtinės apšvietos matavimus, nustatyta, kad jų parametrai atitinka higienos normų reikalavimus. Iš pareiškėjo pateiktų nuotraukų nustatyta, kad Alytaus PN kamerose (kamerų tipo patalpose) yra įrengtas skaidraus stiklo langas, stalas, taburetė, spintelės ir lentynos daiktams susidėti; kameros tvarkingos, švarios.

12. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta, pats pareiškėjas tokios aplinkybės neneigė. Atsakovo atstovas nurodė, kad dušu nuteistiesiems leidžiama naudotis kartą per savaitę, tai patvirtina byloje esantis Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436.

13. Teismas pastebėjo, kad atsakovo atstovas patvirtino, jog Alytaus PN pastatų konstrukcijose asbestas nėra naudojamas, stogai dengti rulonine stogo danga. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų apie asbestą Alytaus PN pastatų konstrukcijose nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis.

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų ir dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

15. Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas su rūkančiais asmenimis, byloje nėra, o Alytaus PN nurodė, kad kamerose rūkyti draudžiama, ir pateikė tai patvirtinantį Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr. 1-231 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“. Pareiškėjas nenurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pateikęs prašymą perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis, ir šis prašymas nebūtų tenkintas. Byloje nėra tokias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir neindividualizavo dėl galimo laikymo kartu su rūkančiais jam kilusios žalos.

16. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, kad 2016 m. gegužės 24 d. buvo apnuodytas, dėl to laikinai buvo apakęs, tačiau šios aplinkybės pareiškėjas nedetalizavo, nekonkretizavo apnuodijimo priežasties, nenurodė, kokie konkretūs atsakovo atstovo veiksmai lėmė galimą pareiškėjo apsinuodijimą. Iš byloje pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos įrašų matyti, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas ūmus gastritas, tačiau duomenų apie tai, kad šį sveikatos sutrikimą lėmė Alytaus PN neteisėti veiksmai, byloje nėra.

17. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktų nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščių matyti, kad lėšos, kurios, pareiškėjo teigimu, nuskaitomos už jo konvojavimą, yra banko komisinis mokestis, taikomas už piniginių lėšų įskaitymą. Patys Alytaus PN netaikė jokio komisinio mokesčio už gautų lėšų administravimą.

18. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas, bet visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės, tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Šios aplinkybės pareiškėjas išsamiai nepaaiškino, teismo posėdyje teigė, jog tam tikru metu dietinis maitinimas jam buvo tiekiamas, todėl tokias prieštaringas pareiškėjo nurodomas aplinkybes teismas vertino kritiškai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjui maitinimas pagal dietinį valgiaraštį gydytojo buvo paskirtas 2016 m. birželio 30 d. Pareiškėjo pateiktame Alytaus PN 2016 m. liepos 21 d. rašte Nr. 363-902 užfiksuota, kad būtent toks maitinimas pareiškėjui yra tiekiamas. Teismo vertinimu, duomenų, kad pareiškėjui dietinis valgiaraštis buvo paskirtas iki minėtos datos, o atsakovo atstovas tokio maitinimo pagal gydytojų rekomendacijas pareiškėjui neužtikrino, byloje nėra.

19. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Alytaus PN nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

III. 20. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nevertino, kad buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis. Teismas nesivadovavo Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijomis R (2006) valstybėms narėms „Dėl Europos kalėjimo taisyklių“, Taisyklių 9 punktu, kuriame numatyta, kad pataisos įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Pareiškėjas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog ypač mažas gyvenamosios patalpos plotas yra labai svarbus aspektas vertinant, ar ginčijamo kalinimo sąlygos prilygo kankinimui Konvencijos 3 punkto prasme.

22. Pareiškėjas nurodo, kad jam atvykus į Alytaus PN 2016 m. balandžio 22 d. nebuvo skirtas dietinis maitinimas, nors jo medicinos knygelėje įrašyta, jog jam dietinis maitinimas skirtas nuo 2015 m. kovo 3 d. Pirmosios instancijos teismas neiškvietė liudytojų, kurie galėjo paliudyti, kad jis, atvykęs į Alytaus PN, buvo laikomas kamerose Nr. 0, 1, 2, 3, o ne 5 ir 9 būriuose. Pareiškėjas buvo prašęs pateikti kamerų, kuriose jis buvo laikomas, nuotraukas, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušų nuotraukas, tačiau Alytaus PN pateikė tik kameros Nr. 17 nuotraukas. Pareiškėjas pažymi, kad dušuose dušų galvučių nebuvo, vanduo bėgo iš surūdijusių vamzdžių, dušų sienų ir lubų apdaila buvo supuvusi, duše vanduo gerai nenubėgdavo. Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose gerai matė pastatų stogus, padengtus šiferio lakštais. Dėl apnuodijimo pareiškėjas teigia kreipęsis į medicinos punkto darbuotoją. Pareiškėjas pažymi, kad atvykus ir išvykstant iš Alytaus PN iš jo asmeninės sąskaitos buvo išskaičiuojamos piniginės sumos po 30 ct ar 31 ct. Pareiškėjo tvirtinimu, kamerose trūkdavo oro, nes nebuvo jokios ventiliacijos. Langas kamerose buvo nedidelis ir grotuotas. Kamerose dvelkė pelėsiu, čiužiniai buvo nuolat drėgni. Kalinimo sąlygos sunkino ir tai, kad kameros visada buvo pilnos žmonių.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Alytaus PN nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teismo išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą yra nepagrįsti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas Alytaus PN buvo kalinamas tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

26. Kalėjimų departamento nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad Alytaus PN neteisėtų veiksmų nepadarė. Teismas rėmėsi tinkamais įrodymais byloje, juos tinkamai įvertino, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo J. S. skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl pareiškėjo teises galbūt pažeidžiančių kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. liepos 13 d., atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį, teisėtumas ir pagrįstumas.

28. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigė, kad atvykęs į Alytaus PN nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo laikomas ne bendrabučio tipo patalpose, bet kamerose Nr. 0, 1, 2, 3. Su dalimi šių kamerų pareiškėjas nurodė susijusius konkrečius pažeidimus, dėl kurių jo kalinimo sąlygos šiose kamerose buvo netinkamos. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, pažymėjo, kad kameroje Nr. 0 nebuvo jokio lango, todėl nebuvo galima jos išvėdinti, nors šioje kameroje buvo didelis dvokas. Laisvo ploto šioje kameroje teko vos 1 kv. m dviems asmenims. Pareiškėjo teigimu, kalint kameroje Nr. 0 jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas, nors toks maitinimas jam buvo paskirtas. Kameroje Nr. 2 buvo kalinama nuo 12 iki 22 asmenų, nors kamera buvo skirta tik 8 asmenims. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerose jam tekdavo nepakankamai ploto. Kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti, dėl to daiktus laikydavo ant grindų, bet jie dėl didelės drėgmės kamerose pelydavo ir pūdavo, taip pat nebuvo kėdžių. Pareiškėjo teigimu, kamerose trūko šviesos ir oro.

29. Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžiuose reiškė reikalavimus iškviesti liudytojais du su juo kartu kalėjusius asmeninis, kurie, pareiškėjo teigimu, galėjo patvirtinti, kad jis buvo laikomas kamerose Nr. 0, 1, 2, 3. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo prašymo netenkino, o remdamasis Alytaus PN pateiktais duomenimis nustatė, jog pareiškėjas kamerose Nr. 0, 1, 2, 3 ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo laikomas.

30. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nustatyta, kad šioje byloje viena iš teisiškai reikšmingiausių aplinkybių yra susijusi su kameromis, kuriose kalėjo pareiškėjas, nes pareiškėjo ir atsakovo pozicijos dėl šios aplinkybės skiriasi. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų galima daryti išvadą, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad kalėjo kamerose Nr. 0, 1, 2, 3, kuriose nebuvo užtikrintos higienos normos ir kurios buvo perpildytos.

31. Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, nustatė, kad pareiškėjas reiškė reikalavimus iškviesti ir apklausti liudytojus, kurie patvirtintų minėtą aplinkybę apie pareiškėjo kalėjimą kamerose Nr. 0, 1, 2, 3, t. y. aplinkybę, kuri sudaro skundo pagrindą, tačiau pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo, neargumentavo, dėl kokių priežasčių pareiškėjui nėra sudaroma galimybė teikti įrodymus ir jo prašymas atmetamas.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

34. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

35. ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti.

36. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr., pvz., EŽTT 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją).

37. Nors EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis tiesiogiai negarantuoja teisės iškviesti liudytojus ir juos apklausti, proceso šalių lygybės teismo procese principas reiškia, kad kiekviena proceso šalis turi teisę išdėstyti savo poziciją, įskaitant ir įrodymų pateikimą, tokiomis sąlygomis, kurios nėra žymiai blogesnės nei kitos šalies, o teismo proceso visuma, įskaitant įrodymų pateikimą, turi būti „sąžininga“ Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., EŽTT 1993 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Dombo Beheer B.V. prieš Nyderlandus). Iš esmės tai reiškia, kad jei teismas atsisako apklausti liudytojus, jis turi pateikti pakankamai svarias atsisakymo priežastis, o toks atsisakymas negali atrodyti kaip savavališkas aktas, jis neturi būti neproporcingo proceso šalies teisių pagrįsti savo argumentus byloje apribojimas (žr., pvz., EŽTT 2002 m. birželio 18 d. sprendimą byloje Wierzbicki prieš Lenkiją).

38. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, jei pareiškėjas aiškiai nurodo, kokių tiksliai įrodymų jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu bei jo noru lemti teismų sprendimus, taip pat jei konkrečioje proceso stadijoje dar nėra aišku, ar įrodymai būtini vertinant pareiškėjo skundą, teismų atsisakymas pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinti, ar nepakankamas motyvavimas, kodėl tai nėra būtina, gali atimti iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Jokšas prieš Lietuvą).

39. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.).

40. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą iškviesti liudytojus, nors pareiškėjas aiškiai nurodė, kad juos prašo iškviesti tam, jog jie galėtų paliudyti, kad jis kamerose Nr. 0, 1, 2, 3 ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas. Pareiškėjas nurodė šių asmenų pavardes ir vieno iš jų vardą, atsakovo atstovui Alytaus PN šie asmenys buvo žinomi, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad teismas pareiškėjo prašomų asmenų liudytojais negalėjo iškviesti nenustatęs jų asmenybės ir gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nenurodė, dėl kokių teisiškai svarbių argumentų remiasi vien tik Alytaus PN pateiktais duomenis apie kameras, kuriose kalėjo pareiškėjas, nesiremia pareiškėjo paaiškinimais dėl jo nurodomų kamerų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Kaip minėta, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

41. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ reikalavimų, neišsiaiškino ir nenustatė teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo kalėjimo vietos (kamerų) ir atitinkamai dėl kalinimo sąlygų.

42. Papildomai pažymėtina, kad iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. birželio 9 d. rašto Nr. 2.1-314(22.4.1.1.12) (b. l. 83–84) matyti, jog kamera Nr. 0 yra laikinojo sulaikymo kamera. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vienam asmeniui, laikomam laikinojo sulaikymo kameroje, kaip ir gyvenamojoje kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-1062/2017).

43. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas nurodė, jog jam dietinis maitinimas buvo skirtas ankščiau nei prieš atvykstant į Alytaus PN 2016 m. balandžio 22 d., tačiau pirmosios instancijos teismas neišreikalavo duomenų apie pareiškėjo sveikatą (asmens sveikatos istorijos), kurie galėtų patvirtinti arba paneigti minėtą pareiškėjo nurodytą aplinkybę. Buvo apsiribota tik dalimi duomenų iš byloje pateiktos ne visos pareiškėjo sveikatos istorijos, kurie patvirtina, kad pareiškėjui maitinimas pagal dietinį valgiaraštį gydytojo buvo paskirtas 2016 m. birželio 30 d., ir pažymėta, kad duomenų, jog pareiškėjui dietinis valgiaraštis buvo paskirtas iki minėtos datos, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismui Pravieniškių pataisos namų-atviroji kolonija pateikė kitą pareiškėjo asmens sveikatos istorijos dalį, kurioje yra duomenų, kad pareiškėjui dietinis maitinimas buvo skirtas nuo 2016 m. sausio 1 d. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir nenustatė aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pretenzijomis dėl dietinio maitinimo ir dėl to patirta neturtine žala.

44. Nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnių 2 dalies nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme nurodytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir jos nustatytos iš byloje surinktų leistinų įrodymų visumos.

45. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, t. y. neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

47. Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismo nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą iškviesti jį į teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme, išreikalauti papildomus duomenis, nes pareiškėjas prašymą išreikalauti papildomus duomenis turės teisę pateikti bylą pakartotinai iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teismui bei išsakyti savo argumentus dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė