2022-08-03 Nr. AB-19817-3-61-3-01462-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3427-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01462-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. M. F. A.-M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. F. A.-M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. M. F. A.-M. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 22S58860 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad jis nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Nurodė, kad 2021 m. kovo 20 d. vyko (duomenys neskelbtini), kurių metu (duomenys neskelbtini) netyčia nušovė vieną žmogų iš (duomenys neskelbtini) klano. Teigė, kad po šio įvykio jis iškart išvyko namo. Ten su šeima susirinko visą turtą ir išvyko pas (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad žuvęs žmogus priklausė turtingam ir įtakingam klanui, todėl pareiškėjui ir jo šeimai kilo grėsmė. Pareiškėjo šeima siūlė išpirką už žuvusį, tačiau nukentėjusi šeima nesutiko ir pasakė, kad bus nužudyti 2–3 žmonės iš (duomenys neskelbtini) klano. Nurodė, kad tokiam sprendimui pritarė klanai bei patvirtino ministerija. Po šio priimto sprendimo pareiškėjo šeima nutarė išvykti iš (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjo teigimu, jo kilmės šalyje vis dar yra aktualus kraujo kerštas. Šiuo atveju pareiškėjas ir jo šeima atstovauja (duomenys neskelbtini), todėl visi grasinimai yra nukreipti į jų šeimą. Pažymėjo, tais atvejais, kai ginčų negalima išspręsti tarpusavyje, jie gali išsivystyti į kraujo nesantaiką tarp šeimų / genčių. Kraujo nesantaika tęsiasi tol, kol bus atlyginta už mirtį. Pasak pareiškėjo, jis pagrįstai bijo dėl savo gyvybės, nes (duomenys neskelbtini) nenori išspręsti šio ginčo taikiai, ji nenurims tol, kol nenužudys pareiškėjo ar kito jo šeimos nario.

6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA, EPPB) duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjui galintį kilti pavojų. Tai atlikti įpareigoja Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) 7, 92.8, 97.1 punktai. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju atsakovas pateikė 2020 metų duomenis, todėl nėra žinoma, ar nuo to laiko įvyko naujų išpuolių, galbūt jų net padaugėjo. Pareiškėjas mano, kad atsakovas nesurinko naujausios, aktualiausios informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę, todėl jo prašymas nebuvo išnagrinėtas atidžiai ir teisingai.

7. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Migracijos departamento Sprendimo dalimis, kuriomis nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvą maksimaliam terminui. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu nepagrįstai taikyta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis ir nesuteiktas terminas savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Be to, pareiškėjui pritaikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką maksimaliam terminui yra neproporcingas. Pareiškėjo teigimu, jam yra užkertamas kelias ateityje prašyti prieglobsčio Šengeno erdvėje, jei pasikeistų saugumo ar individuali jo situacija kilmės valstybėje.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka jis atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie paskatino jį išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, neišsamus. Bandant išsiaiškinti papildomas aplinkybes, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėtė pirminio pasakojimo ribų. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) metu (duomenys neskelbtini) nušovė asmenį, kuris priklausė įtakingai genčiai. Kadangi (duomenys neskelbtini) pabėgo į (duomenys neskelbtini), kitas kraujo keršto eilėje yra jis (pareiškėjas) ir jo šeima. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog kraujo kerštas būtų perkeliamas kitoms, nors ir giminingoms šeimoms. Be to, pareiškėjas negalėjo pagrįsti tariamos grėsmės iš įtakingos genties. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie jį paskatino išvykti iš kilmės valstybės, yra neišsamus ir abstraktus, grindžiamas prielaidomis bei bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir išsamiai neatsakant į patikslinančius klausimus, pareiškėjo pateikti duomenys negali būti pripažinti patikimais, todėl jo pasakojimas nebuvo laikomas patikimu įrodymu.

11. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, taip pat nenustatytos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovo teigimu, jis surinko aktualią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, kuri yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant ESPA informaciją apie (duomenys neskelbtini). 2021 m. ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo atsakovas turėjo pagrindą remtis, vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini). Remiantis ESPA pateikiama informacija (2021 m. gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o šiuo atveju individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nenustatytos. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, taip pat jis neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau ten dėl prieglobsčio nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti valstybės sieną ir neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pasak atsakovo, šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo H. M. F. A.-M. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2022 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 22S58860 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2022 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 22S58860 rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; teismas atmetė kitą skundą dalį.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas grėsmėmis, susijusiomis su kraujo kerštu. Pareiškėjo teigimu, jam ir jo šeimai kyla grėsmė iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo šeima siūlė klanui išpirką už žuvusįjį, tačiau nukentėjusi šeima su tuo nesutiko ir pasakė, kad bus nužudyti 2–3 žmonės iš pareiškėjo klano. Tai sužinojusi pareiškėjo šeima nutarė išvykti iš (duomenys neskelbtini).

16. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nepatvirtina Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimui trūksta nuoseklumo ir detalumo: (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjo pasakojimas neatitiko Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos, nes (duomenys neskelbtini) vyrai žudomi dažniausiai tik tada, kai kritikuoja religiją ir, pasak šaltinių, dėl tokios grėsmės vyrai gali kreiptis į policiją.

17. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo netikslus, prieštaringas pasakojimas iš esmės nepagrindžia individualaus persekiojimo galimybės. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, o nustatyti jo pasakojimo trūkumai sudarė pagrindą kritiškai vertinti pasakojimą bei nelaikyti jo patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos bei pabėgėlio statuso suteikimo pareiškėjui poreikį. Kadangi pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

18. Teismas taip pat sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju tikimybė. Nei apklausų metu, nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nenurodė jokių papildomų aplinkybių, pagrindžiančių realios ir individualios grėsmės jam tikimybę. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

19. Atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatytos, teismas taip pat sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjui laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką nelegaliai kirsdamas valstybės sieną, jis neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl jam pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai grįžti į kilmės šalį.

21. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokius nors teisės pažeidimus. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, siekiant pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvą 2 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 23. Pareiškėjas H. M. F. A.-M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad jis negali pasilikti kilmės šalyje dėl šeimos persekiojimo ir smurto, nes kitas klanas nusprendė įvykdyti kraujo kerštą ir tokiu būdu atkeršyti už nužudytą giminaitį. Pažymi, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas. Šiuo atveju pareiškėjas priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimą, todėl, atsižvelgiant į tai, jog pagal pareiškėjo kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, jog pareiškėjo išsakyta grėsmė yra reali, todėl atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Pareiškėjo teigimu, jam taip pat turėjo būti suteikta papildoma apsauga dėl gresiančio žiauraus elgesio, nužudymo.

26. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų, todėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Pareiškėjas mano, kad atsakovas neatliko informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

27. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

28. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie jį paskatino išvykti iš kilmės valstybės, buvo neišsamus ir abstraktus, grindžiamas prielaidomis bei bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir išsamiai neatsakant į patikslinančius klausimus. Pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta. Atsakovas mano, kad jis pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju negalima spręsti, kad pareiškėjui jo kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statuso.

31. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis naujausiais duomenimis, konstatavo, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, šiuo atveju pats pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Taigi pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

32. Atsakovas sutinka su teismo argumentais, kuriais buvo pakeistos ginčijamo Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

35. Nagrinėjamu atveju prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjas motyvavo tuo, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir nagrinėja bylą rašytinio proceso tvarka.

V. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 22S58860 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas tenkino skundą iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, taip pat sutrumpino perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimo terminą iki 2 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas. Iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, todėl pareiškėjo išsakyta grėsmė yra reali. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas neištaisė šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų.

40. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

42. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

43. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

44. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

45. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

46. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

47. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

48. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

49. Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė baime būti nužudytam dėl kraujo keršto. Pareiškėjo teigimu, jam ir jo šeimai kyla grėsmė iš turtingo ir įtakingo klano, kurio vienas iš narių buvo nužudytas per (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo šeima siūlė klanui išpirką už žuvusį asmenį, tačiau nukentėjusi šeima su tuo nesutiko ir pasakė, kad bus nužudyti 2–3 žmonės iš pareiškėjo klano. Pareiškėjo tvirtinimu, jis negali pasilikti kilmės šalyje, todėl su savo šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini).

50. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo garbės nusikaltimo reiškinį, įvertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė išsamią informaciją dėl kraujo keršto ir genčių konfliktų sprendimo gentyse.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias jį išvykti iš kilmės šalies, pastebėtina, kad pareiškėjo pateikta istorija nėra įtikinama. Pareiškėjas teigė, kad kitam klanui priklausantį asmenį nužudė (duomenys neskelbtini), kuris vėliau su savo šeima išvyko į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas tyrimo metu nerado duomenų, kad kraujo kerštas būtų perkeliamas kitoms giminingoms šeimoms. Pareiškėjo pasakojimas taip pat kelia pagrįstų abejonių ir dėl įvykių sekos: pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini), įvyko 2021 m. kovo 20 d., o 2021 m. liepos mėn. pareiškėjas kartu su šeima išvyko į Lietuvą. Pareiškėjo teigimu, nuo kovo iki liepos mėn. vyko nesėkmingas taikos atstatymo procesas, pareiškėjo šeima buvo išvaryta iš genties. Pareiškėjas savo pasakojimui pagrįsti pateikė dokumentą apie išvarymą iš klano (b. l. 89–90). Pažymėtina, kad, pagal turimą kilmės valstybės informaciją, taikos sutarimas tarp genčių gali būti ilgas procesas, kuris tęsiasi tol, kol yra pasiekiamas susitarimas dėl „kraujo pinigų“ išmokėjimo aukos artimiesiems. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad tuo atveju, jeigu kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp šeimų / genčių, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, jog šis konfliktas būtų išspręstas taikiai.

52. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neišsamiai pasakojo apie aplinkybes, kai kitam klanui buvo siūlomi „kraujo pinigai“, nenurodė, kas ir kiek siūlė pinigų, kokie buvo kiti alternatyvūs ginčo sprendimo pasiūlymai. Pareiškėjo pateiktame dokumente apie išvarymą iš klano nėra nurodyta apie nesėkmingas derybas, ieškant abejoms gentims priimtino sprendimo. Be to, šis dokumentas savaime neįrodo esamos grėsmės, kylančios iš kito klano. Pareiškėjas pokalbio metu negalėjo pagrįsti tariamos grėsmės iš kitos genties, į klausimus atsakinėjo abstrakčiais (bendro pobūdžio) teiginiais, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir teismo išvadomis, jog pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia individualaus persekiojimo grėsmės. Pareiškėjas taip pat nenurodė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

53. Argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją jo kilmės valstybėje, spręstina, kad 2021 m. EPPB ataskaitos rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatytos. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

54. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį jo kilmės šalyje. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis jam atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl šios sprendimo dalys paliekamos nepakeistos.

56. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

57. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. M. F. A.-M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis