2025-09-17 Nr. AB-14402-3-61-3-03838-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-996-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03838-2025-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 14 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. M. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 25S148373 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas negali likti Lietuvos Respublikoje jo skundo nagrinėjimo laikotarpiu. Pareiškėjas daugiau kaip 12 metų teisėtai ir nepertraukiamai gyvena Lietuvos Respublikoje, įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dirba ir sieja savo ateitį su Lietuvos Respublika. Priėmus ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, užkertant jam kelią toliau teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje, vykdyti individualią veiklą ir auginti sūnų. Teismui netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pareiškėjas ne tik neturės galimybės likti su savo šeimos nariais, bet ir išlaikyti savo sūnų, juo rūpintis, auklėti ir dalyvauti jo gyvenimo, t. y. pareiškėjo išsiuntimas iš šalies neigiamai atlieps pareiškėjo sūnaus interesus.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 14 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. M. A. skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia aplinkybėmis, jog leidimo nuolat gyventi panaikinimas sudaro pagrindą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos bei užkerta jam kelią toliau būti Lietuvos Respublikoje, vykdyti individualią veiklą ir auginti savo sūnų. Pareiškėjas taip pat prašo atsižvelgti į tai, jog jis daugiau kaip 12 metų teisėtai ir nepertraukiamai gyvena Lietuvos Respublikoje, įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, dirba ir sieja savo ateitį su Lietuvos Respublika, neturi jokių ryšių su kilmės valstybe. Lietuvoje gyvena pareiškėjo mažametis sūnus, todėl teismui netenkinus prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, jis ne tik neturės galimybės likti su savo šeimos nariais, bet ir išlaikyti sūnų, juo rūpintis, auklėti ir dalyvauti jo gyvenime. Pareiškėjo išsiuntimas neigiamai atlieps vaiko interesus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodė argumentų ir nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, tikėtinai pagrindžiančių pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą. Teismas, be kita ko, nurodė neturįs pagrindo daryti išvadą, jog netaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo metu ir šiuo metu neturi jam išduoto leidimo nuolat gyventi ar kito teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekti reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Be to, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtų priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies. Teismas pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytus argumentus vertino kaip susijusius su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl nėra pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai, susiję su jam galbūt kilsiančiais sunkumais išvykus iš Lietuvos, neturint galimybės likti su savo šeimos nariais, išlaikyti sūnaus, juo rūpintis, auklėti ir dalyvauti jo gyvenime, nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad nėra šiuo atveju pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas A. M. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir tenkinti pareiškėjo prašymą – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą (vykdymą) iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje.

Pareiškėjas pakartodamas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išdėstytus argumentus, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, teigia, kad leidimo panaikinimas sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes ir pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas prieš daugiau nei 7 metus gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstai tikėjosi, jog viešojo administravimo institucijos buvo rūpestingos, atidžiai ir objektyviai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir, įvertinusios surinktą medžiagą, priėmė sprendimą suteikti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas sukūrė socialinius ryšius, integravosi į Lietuvos visuomenę, laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų, viešosios tvarkos, bendrųjų moralės principų. Atsakovui panaikinus leidimą nuolat gyventi, pareiškėjas neteko visų socialinių garantijų, galimybės nuomotis būstą, dirbti, nors galutinis teismo sprendimas byloje dar nėra priimtas. Tik taikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę Sprendimas neįgis privalomosios teisinės galios, pareiškėjo teisės nebus apribotos, pareiškėjas galės iki teismo sprendimo paskelbimo byloje būti Lietuvoje, dirbti, turėti gyvenamąją vietą ir gauti medicinos paslaugas. Taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat turėtų būti atsižvelgta į tai, kad leidimas nuolat gyventi buvo esminis pareiškėjo statusą apibrėžiantis administracinis aktas, tai, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Todėl, įvertinus administracinės bylos esmę, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui ginčijamas Sprendimas turi esminę reikšmę (jo teisėtam buvimui Lietuvoje) ir į tai, kad ginčijamo Sprendimo galiojimo sustabdymas nesukels žalos atsakovui ar valstybei, o pareiškėjui sukelia neigiamas pasekmes, yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 14 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje), motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nenurodė argumentų ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, tikėtinai pagrindžiančių pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą. Teismas taip pat nenustatė duomenų, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjo teisėms, teisėtiems interesams, arba, kad būtų priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš šalies. Teismas, be kita ko, nusprendė, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su jam galbūt kilsiančiais sunkumais išvykus iš Lietuvos, neturint galimybės likti su šeimos nariais, išlaikyti sūnų, juo rūpintis ir dalyvauti jo gyvenime, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo, atskirajame skunde nurodo, kad Migracijos departamentui panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neteko visų socialinių garantijų, galimybės nuomotis būstą, dirbti, nors galutinis teismo sprendimas dėl ginčo esmės dar nėra priimtas. Pareiškėjo įsitikinimu, tik taikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo teisės nebus apribotos, pareiškėjas galės iki teismo sprendimo paskelbimo byloje būti Lietuvoje, dirbti, turėti gyvenamąją vietą ir gauti medicinos paslaugas. Atsižvelgęs į tai, jog ginčijamas Sprendimas turi pareiškėjui esminę reikšmę (jo teisėtam buvimui Lietuvoje), kad ginčijamo Sprendimo galiojimo sustabdymas nesukels žalos atsakovui ar valstybei, o pareiškėjui sukelia neigiamas pasekmes, pareiškėjas mano, kad yra pagrindas nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019, 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2782-520/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, jo nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti taikoma minėta priemonė, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrindė vienos iš būtinosios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju ginčija Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o galimą žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, ar, atsižvelgiant į ginčijamą Sprendimą, būtų priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo (įpareigojimo savanoriškai išvykti) iš šalies. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jis bus išsiunčiamas iš šalies, todėl patirs didelę žalą – nukentės pareiškėjo ir jo mažamečio sūnaus interesai, atsižvelgiant į suvaržymų ir praradimų pobūdį, taip pat savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė ir neatitaisoma žala. Šie pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nesant byloje duomenų, jog atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę procedūrą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis arba įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas. Pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl jie nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, ir taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurioms esant, galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024, 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024 ir kt.). Pažymėtina, kad iš esmės panašios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė