2020-11-18 Nr. AB-21586-3-61-3-02033-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3334-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02033-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. (L. Š.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Š. (L. Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas L. Š. (L. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių didžiąją dalį ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, todėl nebuvo vietos laisvai judėti, tinkamai pailsėti. Kameros buvo nesuremontuotos, jose buvo šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų luposi dažai, byrėjo tinkas, ant jų buvo matomas pelėsis. Dėl drėgmės puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, nebuvo vykdoma dezinfekcija. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, ant langų buvo įrengtos grotos, kurios trukdė patekti natūraliai šviesai į patalpą. Nebuvo ventiliacijos, patalpos buvo vėdinamos pro langą. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti nuo likusio kameros ploto tik apie 1,30 m aukščio sienele, todėl naudojantis tualetu pareiškėjas buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Iš tualeto sklido nemalonus kvapas, nes nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Kameroje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Lukiškių TI-K tinkamai neaprūpino patalyne: pareiškėjui išduodavo tik vieną paklodę, užvalkalą pagalvei ir vieną mažą rankšluostį. Čiužiniai buvo nedezinfekuoti. Pareiškėjas buvo priverstas skalbti ir džiovinti drabužius kamerose, dėl to kamerose drėgmės lygis buvo dar didesnis. Šiukšlių konteineriai buvo pastatyti prie kameros langų, nuo jų, ypač vasarą, sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjui suteiktos 1 valandos per dieną pasivaikščiojimui gryname ore buvo per mažai. Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tinkamai įrengti: juose nebuvo šiukšliadėžių, buvo nešvaru, sienos pažaliavusios nuo pelėsio, o stogelio dangoje buvo asbesto. Pareiškėjas teigė, kad ilgą laiką buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti dūmais. Lukiškių TI-K administracija nevykdė jokių socialinės reabilitacijos programų, neregistravo pareiškėjo skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. liepos 4 d., jam atvykus į Lukiškių TI-K, iš jo buvo paimti gydytojo paskirti vaistai ir negrąžinti. Negaudamas paskirto gydymo, jis buvo kankinamas nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. Pareiškėjas teigė patyręs dvasinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, depresiją, orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K administracija laikėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) reikalavimų. 2017 m. spalio 20 d. gavus pareiškėjo prašymą būti laikomam kartu su nerūkančiais, jis nuo 2017 m. spalio 25 d. buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą.

Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), aprūpintos baldais. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes ir kt., todėl dažnai vėl tekdavo daryti remontą. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje dezinfekuoti čiužiniai, pagalvės ir antklodės. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo nuosavų indų, patalynės komplekto ir rankšluosčių buvo aprūpinami plastikinių indų komplektu, patalynės komplektu ir rankšluosčiais (2 vnt.).

Pasivaikščiojimų trukmė, kiemelių būklė ir įrengimas atitiko teisės aktų ir higienos normų reikalavimus. Su prašymais, pareiškimais arba skundais dėl įstaigos pareigūnų atimtų vaistų pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo L. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nurodė, kad pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

7. Teismas aptarė aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d. Šiuo laikotarpiu jis buvo laikomas kamerose: Nr. 109 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 130 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 346 (plotas 7,88 kv. m), Nr. 296 (plotas 8,03 kv. m), Nr. 186 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 139 (plotas 7,82 kv. m), Nr. 129 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 185 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 166 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 137 (plotas 7,75 kv. m), Nr. 178 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 195 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 296 (plotas 8,03 kv. m), Nr. 141 (plotas 8,02 kv. m), Nr. 289 (plotas 7,78 kv. m) ir Nr. 270 (plotas 7,79 kv. m) vienas arba dar su vienu asmeniu. Gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Įsakymu Nr. V-124, pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 3,88 kv. m iki 8,02 kv. m kameros ploto. Taip pat, atėmus iš kameros ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), ir EŽTT praktikoje įtvirtintas 3 kv. m ploto standartas nebuvo pažeistas.

9. Teismas pažymėjo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, jog kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. EŽTT yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę; gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme.

10. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose buvusio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitiko Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčio reikalavimus, tačiau, remdamasis EŽTT ir nacionalinių teismų praktika, darė išvadą, jog sanitarinio mazgo įrengimas kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neužtikrino visiško asmens privatumo. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, iš jo galėjo sklisti blogas kvapas, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d., iš viso 559 paras. Tačiau tai, jog pareiškėjas kamerose 2017 m. liepos 4 d., 2017 m. liepos 21 d., 2017 m. spalio 2 d., 2017 m. gruodžio 11 d., 2017 m. gruodžio 22 d., 2018 m. sausio 29 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. kovo 15 d., 2018 m. balandžio 10 d., 2018 m. balandžio 20 d., 2018 m. gegužės 2 d., 2018 m. birželio 8 d., 2018 m. birželio 20 d., 2018 m. birželio 29 d., 2018 m. rugsėjo 7 d., 2018 m. rugsėjo 25 d., 2018 m. spalio 15–16 d., 2018 m. spalio 29 d. – 2018 m. lapkričio 1 d., 2018 m. lapkričio 27 d., 2018 m. gruodžio 20 d., 2019 m. sausio 9 d. ir 2019 m. sausio 11 d. buvo laikomas vienas, leidžia daryti išvadą, kad privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas nebuvo didelis.

12. Teismas aptarė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), nustatytus reikalavimus pataisos įstaigų gyvenamosioms patalpoms. Pareiškėjas skundo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietimo, ventiliacijos, sienų ir lubų būklės nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvietimas, ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Vilniaus PN pranešime pažymėta, kad Lukiškių TI-K nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros buvo vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai buvo lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose buvo išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m). Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi, Lukiškių TI-K administracija, įrengdama grotas ant langų, vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padarytas pažeidimas.

13. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus ginčo laikotarpiui aktualius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) patikrinimo aktus, sprendė, kad ginčo ar jam artimu laikotarpiu higienos normų reikalavimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, iš esmės buvo laikomasi, o nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Centrą dėl higienos normų pažeidimų nesikreipė. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė išmatuoti temperatūrą kameroje, neregistravo jo skundų dėl laikymo sąlygų, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, taip pat nesukonkretino, kada kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais. Todėl teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, susijusių su HN 134:2015 reikalavimų dėl patalpų temperatūros, drėgmės, apšvietimo, ventiliacijos pažeidimais.

14. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN pranešime nurodė, jog pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K metu nusiskundimų dėl kameroje galbūt buvusių parazitų, graužikų nereiškė, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

15. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus įrodymus bei teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo materialinio aprūpinimo, minkštojo inventoriaus netinkamumo naudoti yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai jam nebuvo išduota visa reikiama patalynė, taip pat nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracijai reiškė nusiskundimus dėl minkštojo inventoriaus būklės, patalynės neišdavimo, tačiau Lukiškių TI-K administracija tai atsisakė padaryti. Bylos medžiaga patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija reagavo į pareiškėjo skundus dėl materialinio aprūpinimo, nagrinėjo jo prašymus dėl higienos reikmenų išdavimo. Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo minkštojo inventoriaus ir neaprūpinimo patalyne laikė neįrodytais.

16. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu. Atsižvelgęs į tai, bei tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų reiškęs pretenzijas dėl baldų, veidrodžio trūkumo, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvo pakankamai aprūpintas baldais ir kitu inventoriumi, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatuoti nėra pagrindo.

17. Teismas pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad nurodytos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore jam buvo suteikiamas. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą Lukiškių TI-K buvo užtikrinta tinkamai. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2011 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke.

18. Teismas, aptaręs ir įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus įrodymus ir argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nesukonkretino, kuriame iš jų buvo jo nurodytos sąlygos, taip pat nenurodė, kokios įtakos nurodytos sąlygos turėjo jo asmeniui. Teismas, atsižvelgęs į tai, bei į teismų praktikoje suformuotas taisykles dėl įrodymų naštos paskirstymo, darė išvadą, kad vien deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio pareiškėjo skundo teiginių dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nepakanka konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Todėl šią skundo dalį teismas laikė nepagrįsta.

19. Teismas nustatė, kad 2017 m. spalio 20 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymą perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą. Prašymas buvo patenkintas nuo 2017 m. spalio 25 d. pareiškėją perkeliant į nerūkančiųjų kamerą. Tai, kad iki 2017 m. spalio 25 d. pareiškėjas buvo kameroje su kitais rūkančiais asmenimis, iš esmės priklausė tik nuo jo valios, kadangi iki nurodyto termino jis jokio prašymo dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą bylos duomenimis Lukiškių TI-K administracijai nebuvo pateikęs. Medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad 2017 m. liepos 5 d. pareiškėjas turėjo įprotį rūkyti. Todėl teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimo nėra.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįvardijo nei vienos socialinės reabilitacijos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui nepateikus teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu aspektu buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie nesudarytas sąlygas užsiimti tam tikra veikla ir dalyvauti tam tikruose renginiuose (programose), teismas šiuos skundo argumentus atmetė.

21. Teismas nurodė, kad dėl vaistų paėmimo atsakovo atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad vadovaujantis Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 „Dėl Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 18 punktu, suimtajam ar nuteistajam naujai atvykus į įstaigą ir su savimi turint vaistų lėtinėms ligoms gydyti, įstaigos gydytojas įvertina jo sveikatos būklę ir, patvirtinęs lėtinės ligos diagnozę, išduoda Medicininį pažymėjimą (forma Nr. 046), kuriame pažymi turimo vaisto pavadinimą, kiekį, bei terminą, per kurį turimi vaistai turi būti suvartoti. Toks medicininis pažymėjimas išduodamas ir suimtajam ar nuteistajam, sergančiam lėtine liga, vykstant iš vienos įstaigos į kitą. Aprašo 20 punkte nurodyta, kad vaistiniai preparatai, kurie laikomi įstaigos vaistinėje, išduodami vartoti vadovaujantis rašytiniais reikalavimais, surašytais vadovaujantis suimtąjį arba nuteistąjį gydančio gydytojo įrašais Asmens sveikatos istorijoje (forma Nr. 025-l/ap) ar Gydymo stacionare istorijoje (forma Nr. 003-l/ap), ar Stacionarinėje tuberkuliozės ligos istorijoje (forma Nr. 003-9/a ) ir Gydytojo paskyrimų lape (forma Nr. 003-4/a).

22. Teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 28 d. Medicinos dokumentų išrašas / siuntimas patvirtina, kad pareiškėjui buvo atlikta (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui paskirtas 1 savaitės gydymas vaistais. Medicininiame dokumente pažymėta, kad pareiškėjas kalėti gali. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. liepos 4 d. ir pasirašytinai buvo supažindintas su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka Sveikatos priežiūros tarnyboje. Pareiškėjo medicininiuose dokumentuose užfiksuota liga (diagnozė) nėra lėtinė, todėl pagal Aprašo nuostatas Lukiškių TI-K pareigūnai turėjo teisę iš pareiškėjo paimti turimus vaistus. Be to, pareiškėjui 2017 m. birželio 28 d. vaistai buvo paskirti vartoti 1 savaitę, todėl 2017 m. liepos 4 d. atvykus į Lukiškių TI-K, paskirtas jų vartojimo laikas buvo pasibaigęs. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje gydytojo įrašų apie medikamentinio gydymo pratęsimą po 2017 m. liepos 4 d. nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su prašymais, pareiškimais arba skundais dėl įstaigos pareigūnų atimtų vaistų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Todėl teismas nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

23. Teismas darė išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui 559 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau šio pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad tam tikrą laiką (26 paras) kameroje jis buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu. Teismas sprendė, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą laikytina 1 100 Eur suma.

III. 25. Pareiškėjas L. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jam priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

26. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į jo nurodytas aplinkybes dėl vaistų atėmimo. Pareiškėjas teigia, kad jis į Lukiškių TI-K buvo atvežtas su ramentais po (duomenys neskelbtini) operacijos 2017 m. gegužės 21 d. Iš jo vaistai buvo atimti, neskirtas tolimesnis gydymas, jo skausmai tęsėsi iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. Pareiškėjas teigia, kad iš jo buvo tyčiojamasi, jis nebuvo perkeltas iš antro aukšto kamerų į pirmą aukštą, nors pareigūnai matė, kad jam sunku judėti su ramentais. Pareiškėjas teigia, kad buvo kankinamas.

27. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino Tabako kontrolės įstatymo nuostatas, Pagal šį įstatymą ir higienos normas draudžiama rūkyti pataisos įstaigų gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo.

28. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl pelėsių, nesandarių langų, tualetų būklės ir kitų netinkamų sąlygų. Pareiškėjo nuomone, tai, kad Centro patikrinimo aktuose nustatyti trūkumai buvo šalinami, kaip tik įrodo, kad pažeidimai buvo. Pažeidimai tęsėsi visą laiką, kol pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K – 2 metus, todėl negali būti laikomi mažareikšmiais.

29. Pareiškėjas teigia, kad jam netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė daug kančių, jis specialiai buvo apgyvendintas su rūkančiais asmenimis. Kadangi turėjo ribotas galimybes judėti, buvo priverstas 23 valandas sėdėti ar gulėti kameroje, nes nebuvo organizuojamos jokios socialinės programos.

30. Pareiškėjo nuomone, jis pateikė pakankamai duomenų apie netinkamas kalinimo sąlygas, o atsakovas neįrodė, kad neteisėtų veiksmų neatliko.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą.

32. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota kuo būtent pasireiškia tariamai padaryta neturtinė žala. Nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo L. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

34. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą pinigais nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakako pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo patirtų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

35. Pareiškėjas L. Š. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Byloje kilo ginčas dėl 9 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas L. Š. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. sausio 14 d., atlyginimo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu 559 paras pareiškėjui kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

38. Apeliacinius skundus padavė abi proceso šalys. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo nurodyti pažeidimai buvo, atsakovas jų nepaneigė, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus bei vertino byloje surinktus įrodymus. Atsakovo atstovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nustatytų neteisėtų veiksmų bei priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

41. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo tardymo izoliatorių kamerose ir pagrįstai ja rėmėsi. Pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Įvertinusi pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas 559 paras. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti, todėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo atmestini.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas atitikimo higienos normų reikalavimams. Iš byloje esančių Centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo laikymo metu HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.

44. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) nuostatas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašant imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. Pavyzdžiui, tokia informacija laikoma asmenų, atvykusių pirmą kartą į tardymo izoliatorių, apklausos anketa, pirminės gydytojų apžiūros metu paties pareiškėjo deklaruotas žalingas įprotis – rūkymas, skundai ar prašymai dėl laikymo kartu su (ne)rūkančiais asmenimis laivės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.).

45. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad yra rūkantis. 2017 m. spalio 20 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymą perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą ir jo prašymas buvo patenkintas nuo 2017 m. spalio 25 d. pareiškėją perkeliant į nerūkančiųjų kamerą. Kartu su pareiškėju kameroje buvusių asmenų subjektyvus apsisprendimas nesilaikyti draudimo rūkyti kamerose, kuriose nerūkoma, iš esmės nepriklausė nuo įstaigos administracijos veiksmų. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui paprašius Lukiškių TI-K administracijos jį laikyti su nerūkančiais asmenimis toks prašymas buvo patenkintas, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

46. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K buvo apžiūrėtas gydytojų, apie tai padaryti atitinkami įrašai jo sveikatos istorijoje, yra duomenys apie jam padarytą operaciją, kuri buvo atlikta 2017 m. gegužės 21 d., o pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. liepos 4 d. Iš 2017 m. birželio 28 d. medicinos dokumentų išrašo / siutimo matyti, kad gydytojai konstatavo, kad pareiškėjas kalėti gali, jam buvo paskirti vaistai, kurių vartojimas baigėsi atvykus į įkalinimo įstaigą, paskirta kontrolinė rentgenograma po 4 savaičių. Pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl papildomų medikamentų skyrimo ar problemų gyvenamosiose patalpose dėl judėjimo su prašymais ar skundais nesikreipė, nors iš bylos medžiagos matyti, kad kitais klausimais (pvz., dėl perkėlimo į nerūkančių kamerą, telefono skambučių išklotinės pateikimo) kreipėsi ne kartą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo atstovas neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu minėtais aspektais neatliko.

47. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas, tinkamai taikė suformuotą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

49. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

50. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, konstatuoja, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra iš esmės teisingas ir adekvatus pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams ir nepatogumams.

52. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. Š. (L. Š.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Milda Vainienė