2019-11-27 Nr. AB-22391-3-61-3-03676-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1638-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03676-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 6 463,60 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyrius 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-10095 už nėštumo ir gimdymo laikotarpį pareiškėjai skyrė motinystės pašalpą. Pareiškėjos atveju buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis (65,68 Eur), pareiškėjai apskaičiuota 5 779,84 Eur pašalpa.

Skirtumas tarp pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį pareiškėjai apskaičiuotos pašalpos ir pašalpos, apskaičiuotos taikant realų pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, yra 6 463,60 Eur. Pareiškėjos teigimu, jai paskirtos pašalpos dydis neužtikrino pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios pareiškėjos vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui. Be to, taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas žalą pareiškėjai padarė neveikimu, t. y. nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuotos konstitucinės doktrinos, kurioje nurodyta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teises į dirbančių motinų mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Taigi konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą jau 2012 metais nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, įstatymų leidėjui paliekant laisvę nustatyti ne motinystės atostogų apmokėjimo dydį, o iki atostogų gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Konstitucinio Teismo 2012 metais suformuota doktrina nuosekliai plėtojama ir 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuriame konstatuota, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija.

Skunde pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Ministerijai, kuri turi pareigą Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikti teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo būti žinomos minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau Ministerija jų nepaisė ir dėl to pareiškėjai kilo turtinė žala. Pasak pareiškėjos, valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus jos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, buvo pažeisti teisingumo bei teisinės valstybės principai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Valdyba atsiliepime nurodė, kad Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-10095, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta ginčijama motinystės išmoka apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jis įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdytas, galimybės jį apskųsti nebėra. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, neatsiranda teisė į žalos atlyginimą. Dėl pareiškėjai mokėtinos pašalpos priimtas sprendimas buvo įvykdytas dar 2015 metais, todėl 2016 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėjai taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, retrospektyviai negali būti taikomas. Pareiškėja nenurodė nė vieno konkretaus atsakovo veiksmo (neveikimo), o tik abstrakčiai išvardijo veiksmus, su kuriais nesutinka, t. y. pareiškėja neįrodė neteisėtų veiksmų, kurie yra būtina sąlyga viešajai atsakomybei kilti.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Ministerija atsiliepime nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo elgtis. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala nenustatyta ir negali būti priteista.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-10095, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai skirti 5 779,84 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį (nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d.) ir kurios dydis buvo apskaičiuotas taikant 65,68 Eur maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį. Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. priimto sprendimo pareiškėja privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Valdybai neskundė, todėl šis sprendimas nėra nuginčytas ir yra galiojantis.

9. Vadovaudamasis pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą atsiradimo dieną galiojusios Įstatymo redakcijos 6 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7, 9 ir 10 punktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai apskaičiuojant ir skiriant motinystės pašalpą, iš kurių pareiškėja kildina reikalavimą atlyginti žalą, yra teisėti, todėl pareiškėjos reikalavimą atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-10095 motinystės pašalpa buvo apskaičiuota pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pagal pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai, o 2016 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, įsigaliojęs 2017 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėjai taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjai retrospektyviai negali būti taikomas.

11. Atmetęs pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pirmosios instancijos teismas netenkino ir pareiškėjos reikalavimo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas.

III. 12. Pareiškėja K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

13. Pareiškėja apeliaciniame skunde palaikė skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Pažymėjo, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja turtinę žalą kildino iš Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-10095, nes remdamasi šiuo sprendimu pareiškėja tik apskaičiavo žalos dydį, o žalą kildino iš aplinkybės, kad Ministerija po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo nesiėmė veiksmų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą garantiją. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja aiškiai nurodė, kad būtent Ministerija yra ta institucija, kurios neteisėtais veiksmais pareiškėjai buvo padaryta žala. Skunde pareiškėja neginčijo Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo dėl skirtos motinystės pašalpos teisėtumo, nekvestionavo Valdybos Vilniaus skyriaus pareigos motinystės pašalpą apskaičiuoti pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas vertino būtent Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų skiriant motinystės pašalpą pareiškėjai teisėtumą, o dėl Ministerijos veiksmų iš viso nepasisakė. Teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Ministerijai taip pat priskirta kompetencija formuoti politiką šioje srityje bei analizuoti, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės, apdraustųjų asmenų ir socialinių išmokų gavėjų interesus, ir teikti dėl to pasiūlymus. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju būtent Ministerija inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į šiame nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, t. y. nepasinaudojo galimybe išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo išaiškinimo (2016 m. kovo 15 d.), kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Tokius Ministerijos veiksmus pareiškėja laiko atsakingo valdymo principo pažeidimu.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsiliepime Valdyba nurodo, kad įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo. Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, o įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Seimo veikla. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti tariamai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsiliepime Ministerija palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją. Pažymi, kad tiesiogines pasekmes pareiškėjai sukėlė būtent Valdybos teritorinio skyriaus sprendimas. Siekdamas nustatyti, ar šiuo atveju buvo Valdybos neteisėti veiksmai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Valdybos veiksmų teisėtumą. Atsiliepime Ministerija taip pat pažymi, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje nepasisakyta, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat nesuformuluotas aiškinimas, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas. Priešingai, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, įskaitant valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Jeigu Konstitucinis Teismas nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, tai reiškia, kad toks reguliavimas nėra prieštaraujantis Konstitucijai ir neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas šioje byloje kilo dėl turtinės žalos, kuri, pareiškėjos nuomone, kilo dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotos doktrininės nuostatos nesavalaikio įgyvendinimo, skiriant ir mokant jai motinystės pašalpą, atlyginimo.

19. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti turtinės žalos atlyginimą, kurią kildina iš Ministerijos neveikimo, t. y. to, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Ministerija nesiėmė veiksmų užtikrinant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo metu būtų užtikrintas išmokos, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, netaikant maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio ribojimo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta, teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos nedelsiant inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo motinystės pašalpa jai apskaičiuota pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, šis sprendimas buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

21. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindžia argumentu, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pasak pareiškėjos, teismas visiškai nevertino jos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

24. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti tik antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

28. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti, t. y. panaikino prieštaraujančias Konstitucijai teisės akto nuostatas ir tai padarė per protingą laiko tarpą.

29. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 6-24-10095 dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d. pareiškėjai skyrimo buvo priimtas, įsigaliojo ir buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija (ar jos valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai Valdybos sprendimu buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019).

31. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius