2013-10-01 Nr. AB-5672-3-61-3-01674-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1210/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01674-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 10.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–3), kurį patikslino (1 t., b. l. 19–20), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas, apeliantas) 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1A-179 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2012 m. balandžio 5 d. skundą dėl trečiojo suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2KM19/38-0157S bei 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 2KM19/5-0168S panaikinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad skundo turinys ir jo esmė Muitinės departamentui buvo suprantamas, o atsisakymas jį nagrinėti ir laikyti nepaduotu yra formalus. Muitinės departamento 2012 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. 1A-179 yra aiškiai nurodyta, dėl ko jis kreipėsi į Muitinės departamentą. Reikalavimai buvo išdėstyti Kauno teritorinei muitinei, todėl papildomai Muitinės departamentui jų nekartojo, esant būtinybei, visus reikiamus dokumentus Muitinės departamentas galėtų gauti iš Kauno teritorinės muitinės. 2012 m. balandžio 5 d. skunde Kauno teritorinei muitinei nurodė, kad į Kaliningrado sritį iš Lietuvos ir atgal vyksta ne komerciniais tikslais, o asmeniniais – dėl šeiminių aplinkybių, nes ten gyvena jo žmona Rusijos Federacijos pilietė.

Į nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus nei Kauno teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas nekreipė dėmesio, o atsisakymus nepatenkinti prašymų motyvavo tuo, kad jis važinėja komerciniais tikslais ir turi mokėti mokesčius, nors tokių įrodymų neturi. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2012 m. kovo 10 d. iš Kaliningrado srities grįžo į Lietuvą per Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postą, kur deklaravo visas vežamas prekes. Jokių prekių, už kurias privalėtų mokėti mokesčius, neturėjo, bet muitinėje buvo apskaičiuoti mokesčiai už 80 l kuro, esančio automobilio AUDI 100, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) bake, iš viso: 168 Lt. Mokesčius sumokėjo, nors dėl to nesutiko, paaiškino, kad važinėja ne komerciniais tikslais, o kuras automobilio bake reikalingas transporto priemonei važiuoti. Kauno teritorinės muitinės 2012 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 2KM19/38-0157S prašymas dėl mokesčių grąžinimo buvo atmestas. Analogiška situacija buvo ir dėl 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 2KM19/5-0168S, kuriuo taip pat atsisakyta grąžinti 168 Lt mokesčių, sumokėtų 2012 m. kovo 18 d. Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste dėl to, kad 2012 m. kovo 18 d. vyko nurodytu automobiliu iš Kaliningrado srities į Lietuvos Respubliką per Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postą ir deklaravo, jog automobilio kuro bake yra 80 l benzino.

Į paaiškinimus, kad važiuoja ne komerciniais tikslais, taip pat nekreipta dėmesio. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš Lietuvos į Kaliningrado sritį važiavo ne tuščiu kuro baku, tačiau buvo apmokestintas visas automobilio bake esantis kuras. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jo gyvenamoji vieta yra pasienio zonoje.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 28–29) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, įvertinęs pareiškėjo 2012 m. balandžio 5 d. prašymo turinį, nustatė, kad jame nurodyti reikalavimai yra nepagrįsti konkrečiais įrodymais. Prašyme reiškiama tik subjektyvi nuomonė ir niekuo nepagrįsti teiginiai dėl Kauno teritorinės muitinės viršininko veiksmų, nesuformuluotas tikslus pareiškėjo reikalavimas. Pareiškėjas neprašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2012 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2KM19/38-0157S ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 2KM19/5-0168S, o tik prašė atsakyti į tam tikrus klausimus. Muitinės departamentui liko neaišku, ar pareiškėjas norėtų, kad ginčas būtų išnagrinėtas iš esmės, ar tik gauti atsakymus į jo užduotus klausimus. Muitinės departamentas 2012 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-127, kuriuo pareiškėjui nustatė 15 dienų terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. pareiškėjas buvo įpareigotas tiksliai suformuluoti skundo reikalavimą ir nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Pareiškėjas per nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino, todėl priėmė ginčo sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes skundžiamame Muitinės departamento sprendime bei vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio teisiniu reglamentavimu, teigia, jog Muitinės departamentas 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 1A-179 pagrįstai pareiškėjo 2012 m. balandžio 5 d. skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 18 d. sprendimu (2 t., b. l. 15–19) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Muitinės departamento 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 1A-179 ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. balandžio 5 d. skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2012 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 2KM19/38-0157S ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 2KM19/5-0168S panaikinimo ir atsakyti į kitus pareiškėjo prašyme keltus reikalavimus.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Muitinės departamento 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 1A-179, kuriuo pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas atgal, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsniu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 171 patvirtintais Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatais, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu. Pažymėjo, jog svarbu nustatyti, ar pareiškėjo pateiktas 2012 m. balandžio 5 d. prašymas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio reikalavimus.

Vertindamas prašymą Muitinės departamentui ir pridėtus dokumentus, teismas konstatavo, jog akivaizdžiai ir aiškiai matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Kauno teritorinės muitinės priimtais sprendimais, jo prašymas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio reikalavimus. Prašyme nurodyta: mokesčių mokėtojo vardas, pavardė, identifikacinis numeris (kodas), adresas; pateikti Kauno teritorinės muitinės sprendimai, aiškiai matyti jų surašymo datos; prašyme paaiškintos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, nurodo kitas aplinkybes, taip pat nurodo Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d.

įsakymą Nr. 1B-392; prašo paaiškinti padarytus pažeidimus; skundas pasirašytas pareiškėjo; prie prašymo pridėti mokėjimo patvirtinimai. Teismas akcentavo Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 7 dalį. Teismas nesutiko su Muitinės departamento 2012 m. gegužės 23 d. sprendime padaryta išvada, kad skunde nurodyti reikalavimai nepagrįsti konkrečiais įrodymais, pareiškėjas neprašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės sprendimų, o tik prašė atsakyti į pateiktus klausimus. Nors pareiškėjas skunde ir neprašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės sprendimų, tačiau iš pareiškėjo skundo turinio ir pridėtų dokumentų akivaizdžiai ir aiškiai matyti, jog pareiškėjas siekė panaikinti Kauno teritorinės muitinės sprendimus, prašė paaiškinti padarytus teisės aktų pažeidimus, negrąžinamus sumokėtus muito mokesčius.

Prie 2012 m. balandžio 5 d. skundo pareiškėjas buvo pridėjęs skundžiamus Kauno teritorinės muitinės sprendimus, skundus Kauno teritorinei muitinei, mokėjimo patvirtinimus, t. y. prašyme paaiškintos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė savo reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nesuformuluotas ginčo dalykas ir tam tikrų reikalavimų nepareiškimas jokiu būdu nelaikytinas skundo trūkumu, tai tik formalus pažeidimas, kuris neduoda Muitinės departamentui pagrindo laikyti jo 2012 m. balandžio 5 d. skundo nepaduotu ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui.

Muitinės departamentas privalo vadovautis gero administravimo principu, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Konstitucijos 5 str. 3 d.), įpareigoja viešojo administravimo institucijas veikti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Muitinės departamentui suteikta kompetencija spręsti klausimus, kurie reikalauja mokestinių žinių (importo, eksporto mokesčiai), yra grindžiami mokestiniais įstatymais, kurie asmeniui, vertinant jo ūkinę veiklą, neturint tam tikrų žinių, ne visada yra aiškūs ir suprantami.

Tik žinodamas priimto sprendimo faktinius ir teisinius motyvus, pareiškėjas gali efektyviai realizuoti jam įstatymo suteiktą teisę kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo, o teismas spręsti dėl priimto sprendimo pagrįstumo. Be to, pareiškėjo skunde, be Kauno teritorinės muitinės sprendimų panaikinimo, buvo ir kitų reikalavimų, kuriuos Muitinės departamentas privalėjo išnagrinėti (Mokesčių administravimo įstatymo 153 str. 7 d.), tačiau jų taip pat nenagrinėjo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Muitinės departamentas nepagrįstai nustatė pareiškėjo skundo trūkumus ir jų nepašalinus per nustatytą laiką skundą laikė nepaduotu.

Ginčijamas sprendimas neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų, gero administravimo principų, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl panaikinamas. Muitinės departamentas, turėdamas tokį pareiškėjo skundą ir pridėtus dokumentus, privalėjo jį išnagrinėti iš esmės. Pareiškėjas skundą dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimų pateikė nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, jo teisė būti išklausytam ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje turi būti ginama, priešingas sprendimas prieštarautų gero administravimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principams.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 24–26) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad nesuformuluotas tikslus skundo reikalavimas bei nenurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai, be jokios abejonės laikytini skundo trūkumu, kuris apsunkina visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą. Ginčo nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS525-255/2010, Nr. AS525-526/2010 ir kt.), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesuformuluotas ginčo dalykas ir nepareikštas tam tikras reikalavimas nelaikytinas skundo trūkumu. Esant tokioms aplinkybėms, neturėjo galimybės priimti vieno iš sprendimų, kurių rūšys yra reglamentuotos Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalyje. Dėl paminėtų priežasčių, atsakovo nuomone, 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 1A-179 teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino 2012 m. balandžio 5 d. prašymo (skundo) trūkumų.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 31–33) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas byloje esančiais įrodančiais dokumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 30) prašo patenkinti apeliacinį skundą – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pritaria atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 1A-179 matyti, kad jis yra priimtas Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 7 dalies pagrindu, atsakovui konstatavus, jog pareiškėjas nepašalino savo 2012 m. balandžio 5 d. skundo (prašymo) trūkumų, atsakovo nurodytų 2012 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. 1A-127. Todėl nagrinėjamoje byloje yra svarbu (reikšminga) nustatyti, ar pastarajame atsakovo sprendime nurodyti pareiškėjo 2012 m. balandžio 5 d. prašymo trūkumai gali būti pripažinti skundo mokestiniame ginče trūkumais Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų taikymo prasme, t. y. trūkumais, kurių nepašalinus, paminėtas pareiškėjo prašymas (skundas) negali būti laikomas skundu mokestiniame ginče ir išnagrinėtas iš esmės. Kolegija, akcentuodama pastarąją nuostatą, pažymi, kad ji turi būti suprantama ir aiškinama kaip kriterijus, kurį taikant ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija (šiuo atveju atsakovas) turi (turėjo) nustatyti, ar jai paduotame mokesčių mokėtojo skunde (prašyme) yra pateikta informacija, kuri leistų tokį skundą (prašymą) vienareikšmiškai laikyti nesutikimu su mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimtu mokestiniu sprendimu. Nustačius tokį nesutikimą, jis gali būti prilygintas reikalavimui panaikinti skunde nurodytą mokestinį sprendimą. Tik to nenustačius, mokesčių mokėtojo skundas negali būti laikomas tinkamu skundu Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 4 punkto (kuriame kalbama apie būtinumą skunde nurodyti pareiškėjo reikalavimą) taikymo prasme.

Pasisakydama dėl Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punkto (pagal jį, skunde, paduotame mokestiniame ginče, turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai) taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog, aiškinant šią teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, galima daryti išvadą, kad joje kalbama apie faktines kilusio mokestinio ginčo aplinkybes. Iš paminėto pareiškėjo 2012 m. balandžio 5 d. skundo (prašymo) matyti, kad jame pareiškėjas iškėlė teisės taikymo, o ne fakto nustatymo klausimą. Todėl šiuo požiūriu jo paduotas skundas negali būti pripažintas neatitinkančiu Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo. Kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjui – fiziniam asmeniui - kaip „silpnesnei“ mokestinio ginčo šaliai, nebūtinai turi būti taikomi reikalavimai nurodyti skunde teisinius savo nesutikimo su jo atžvilgiu priimtu sprendimu argumentus. Todėl ir šiuo požiūriu pareiškėjo paduotas skundas negali būti pripažintas neatitinkančiu Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija daro išvadą, kad paminėtas atsakovo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Tuo pačiu, kaip išvestinis iš šio sprendimo, pripažintinas nepagrįstu ir pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimas.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, atsakovo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė