2022-05-04 Nr. AB-11396-3-61-3-00430-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2189-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00430-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T.A. S. B., A. A. H. A. ir T. A. H. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. A. S. B., A. A. H. A. ir T. A. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai T. A. S. B. (toliau – ir pareiškėja), A. A. H. A. ir T. A. H. A. (toliau kartu visi – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 22M62201 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos T. A. S. B. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja T. A. S. B. paaiškino, jog ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini), nepriklausanti jokiai politinei partijai. Kaip paskutinę savo gyvenamąją vietą ji nurodė (duomenys neskelbtini) miestą. Savo asmens dokumentų ji neturi, bet turi paso nuotrauką telefone. Jos buvo paprašyta atsiųsti tą nuotrauką Migracijos departamentui, tačiau ji neįvykdė šio prašymo. Pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini) dažnai keitė gyvenamąją vietą, nes jos vyrui buvo iškilusi grėsmė. Ji taip pat teigė, jog nurodytame (duomenys neskelbtini) mieste jie išgyveno maždaug 10 dienų. Pareiškėja nurodė, kad kitose šalyse prieglobsčio nesiprašė. Pareiškėja pasakojo, jog (duomenys neskelbtini) yra negerai. Pareiškėja nurodė, kad asmeniškai jai nėra jokios grėsmės, tačiau jai, kaip moteriai, yra sunku gyventi dėl įvairių suvaržymų, taisyklių, tradicijų. Ji teigė, jog (duomenys neskelbtini), o tai labai suvaržo moterų laisves. Pareiškėja išreiškė pageidavimą gyventi šalyje, Europoje, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškino, kad yra ištekėjusi ir turi 3 vaikus. Du vyresnieji vaikai yra Lietuvos Respublikoje su ja. Mažiausiąjį sūnų jos vyras 2019 m. išsivežė į (duomenys neskelbtini), kur jis laukia, kol bus apsvarstytas jo prieglobsčio prašymas, kol kas atsakymo negavo. Pareiškėja išreiškė didelį norą važiuoti pas vyrą į (duomenys neskelbtini). Ji nurodė, kad nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), nors neįvardijo konkrečių grėsmių. Ji teigė, jog jos vyras yra (duomenys neskelbtini), o kadangi jie yra viena šeima, tai ir grėsmė yra viena, bendra, tačiau kas grasina, ji negalėjo pasakyti. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jų (duomenys neskelbtini), todėl ji net neturi kur grįžti.

3. Pareiškėjai teigė, jog buvo nurodę, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, jog būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pareiškėjai pažymėjo, kad asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, jog skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjų teigimu, pats Migracijos departamentas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjai nesutiko su Migracijos departamento argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja paaiškino, jog nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastis – diskriminaciją ir grasinimus dėl lyties bei sunkumus dėl šeimų tradicijų papročių jų šalyje. Pareiškėjos pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir nužudymų įgyvendinant šeimų tradicijas, dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjos sveikatai ir gyvybei. Pareiškėja teigė, jog aplinkybė, kad ji negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėja mano, jog šios aplinkybės patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai, todėl jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Migracijos departamentas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo.

5. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas Sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos išdėstytų motyvų, susijusių su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu į ją atvykti, o tik abstrakčiai nurodė, jog sprendimai teisėti, kad pareiškėja neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėja teigė, jog vien toks veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas buvo įvykdytas siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

6. Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir pareiškėjų atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informavo, jog neturi duomenų, kad pareiškėjų buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjams pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas, kadangi jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

Pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvas – iškilusi grėsmė visai šeimai. Pareiškėja pasakojo, kad savo kilmės šalį paliko dėl iškilusios grėsmės sutuoktiniui, o kadangi jie yra viena šeima, tai, pareiškėjos teigimu, ir grėsmė yra viena. Paprašyta patikslinti, apie kokią grėsmę kalba, pareiškėja pasakė, jog nežino, nematė ir negali įvardinti grasintojų ar priežasties, dėl kurios kyla tariamoji grėsmė. Tačiau kaip jai asmeniškai kylančią grėsmę, pareiškėja įvardijo (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjos pasakojimas buvo nenuoseklus, netikslus, padrikas.

Pareiškėja nesugebėjo nurodyti jai kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Savo pasakojime pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), tačiau tuo pačiu metu teigė, jog jai nepatinka jos (duomenys neskelbtini) taisyklės, įvardindama jas kaip grėsmę sau. Pareiškėja taip pat teigė, kad jai labiau patiktų gyventi vakarų valstybėse, kuriose, galbūt, būtų švelnesnės (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjos pasakojimas iš dalies nesuderinamas su kilmės valstybės informacija. Remdamasis kilmės šalies informacija atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjos kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) yra pagrindinė religija, todėl dauguma šalies gyventojų laikosi (duomenys neskelbtini) padiktuotų taisyklių.

Apie 95 proc. (duomenys neskelbtini). Tačiau, atsakovo teigimu, religiniai papročiai ir tradicijos nėra grėsmė ir tuo labiau, nėra grėsmė praktikuojančiam tikinčiajam, (duomenys neskelbtini), kokiu save pristatė pareiškėja. Šios taisyklės gali būti „nepatogios“ ar diskriminacinio pobūdžio, tačiau pareiškėjos laisvei, gyvybei nekelia jokios grėsmės. Pareiškėja nebuvo persekiojama nei dėl to, kad ji yra (duomenys neskelbtini), nei dėl to, jog yra (duomenys neskelbtini), jai nebuvo grasinta. Jokių kitokių grėsmių pareiškėja neįvardijo.

Pareiškėja teigė, kad grįžti į kilmės valstybę negali ir dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog jos sutuoktinis ir jauniausias sūnus šiuo metu (duomenys neskelbtini) laukia sprendimo ar jiems bus suteiktas pabėgėlio statusas, ten jie yra apgyvendinti ir išlaikomi (duomenys neskelbtini) valstybės, todėl ji labai norėtų važiuoti pas sutuoktinį, jų abiejų labai pasiilgo. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjos noras patekti į (duomenys neskelbtini), gyventi Vakarų Europoje, yra suprantamas ir nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, o bendra saugumo padėtis jos kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjai dėl jos asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsakovas, įvertinęs tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstas prielaidas, konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas ne tik turi formos ir turinio trūkumų (abstraktus, nekonkretus), tačiau jos istorija neleidžia identifikuoti ir tariamų persekiotojų, todėl pareiškėja nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Taigi tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas sprendė, kad jos deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

9. Tyrimo metu atsakovas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad beatodairiškas smurtas jų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) mieste) nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjų skundo argumentai, kad Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl nebuvo užtikrintas būti išklausytam principo taikymas ir teisingas skundo nagrinėjimas, yra nepagrįsti, nes pareiškėjų skundo Migracijos departamento sudaryta komisija nenagrinėjo, taigi šis argumentas neturi nieko bendro su pareiškėjų byla.

11. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią ir su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Šiuo atveju nei iš pareiškėjos T. A. S. B. pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjos persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jos individualių savybių. Taip pat pagrįstai nenustatyta, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento vertinimu, priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio yra teisėtas ir pagrįstas.

12. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nustačius, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis ), atsakovas nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovas nurodė, jog neturi duomenų, kad situacija pareiškėjų kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, patys pareiškėjai taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo į kilmės šalį, pareiškėja gali pasislėpti. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Jei pareiškėja nori savanoriškai grįžti, gali pateikti tokį prašymą. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, jog ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, Sprendimu pareiškėjai neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei. Nors pareiškėja iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, neteisėtai kirto sieną, neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pareiškėjai nesiekė kuo greičiau gauti prieglobstį, tai taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką situacijos tyrimą, tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Vien nesutikimas su Sprendimu nesudaro pagrindo jį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

14. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą pateiktais argumentais.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų T. A. S. B., A. A. H. A. ir T. A. H. A. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti T. A. S. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, „4. Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi T. A. S. B. 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2022 m. sausio 11 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai T. A. S. B. atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo pareiškėjos T. A. S. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausti pareiškėjams A. A. H. A. ir T. A. H. A. atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

17. Teismas, nagrinėdamas bylą, aptarė aktualias Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d., 133 str. 2 d.), Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (89, 99 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimu teigia, jog nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastis – diskriminaciją ir grasinimus dėl lyties ir sunkumus dėl šeimų tradicijų papročių jų šalyje.

19. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo pagrįstumą lemia ne tik pasakojimo turiniui keliami reikalavimai, bet ir jo neprieštaravimas kilmės valstybės informacijai bei atitikimas tarptautinės apsaugos statusui gauti kriterijų elementams. Teismas nurodė, jog iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko ir įvertino aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjos T. A. S. B. pasakojimas apie priežastis, paskatinusias išvykti iš kilmės valstybės, buvo nenuoseklus, netikslus, padrikas. Pareiškėja nesugebėjo nurodyti jokios jai kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Pareiškėja taip pat teigė, kad grįžti į kilmės valstybę negali ir dėl (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog ekonominės priežastys ir geresnio gyvenimo siekimas nelaikytinas smerktinu, tačiau niekaip nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, todėl konstatavo, jog Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą.

20. Teismas nurodė, jog papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjai grindė tais pačiais argumentais, kaip ir suteikti pabėgėlio statusą, todėl padarė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pareiškėjų pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis bei nėra priežasčių pareiškėjų atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas rėmėsi EPPB 2021 m. paskelbta ataskaita ir nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodoma, kad įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau „vien buvimo“ šios šalies teritorijoje nepakanka, jog kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų skundo Migracijos departamento sudaryta komisija nenagrinėjo, todėl šis argumentas atmestas kaip nesusijęs su nagrinėjama byla.

22. Pasisakydamas dėl atsakovo Sprendimo dalies, kuria pareiškėjai išsiųsti į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo, pareiškėjai gali pasislėpti, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjams taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo pateikę prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

23. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, konstatavo, kad šiuo atveju 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjos T. A. S. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą.

Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje būtų padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Teismas byloje taip pat nenustatė aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Taigi teismas konstatavo, jog pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl pakeitė šią Sprendimo dalį, nustatydamas, kad pareiškėjai T.

A. S. B. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi atsakovo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai T. A. S. B. atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki 2 metų, teismas pakeitė ir kitą atsakovo Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai T. A. S. B. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y.

įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Teismas nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą, todėl atmetė išvestinį pareiškėjų skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 25. Pareiškėjai T. A. S. B., A. A. H. A. ir T. A. H. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti.

26. Pareiškėjai nurodo, kad prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

27. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

28. Pareiškėja mano, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir surinkta informacija apie pareiškėjos kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas net neanalizavo moterų padėties pareiškėjos kilmės šalyje, neatsižvelgė į tai, kad pagal EPPB pareiškėja priskiriama prie padidintos rizikos asmenų profilių. Pareiškėjos teigimu, atsakovo pateikti duomenys tik patvirtina, jog moterys pareiškėjos kilmės šalyje (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nesutiko su teismo nuomone, kad tai yra tik diskriminacija, pareiškėjos manymu, tai yra daugiau – pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių nepagrįstas ribojimas. Be to, nei atsakovas, nei teismas neanalizavo, kokių pasekmių gali susilaukti moteris, kuri (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pagrįstai bijo dėl savęs ir vaikų, kadangi, (duomenys neskelbtini), ji gali susilaukti visuomenės stigmatizacijos ar netgi fizinio susidorojimo. Tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos pareiškėjos naudai.

29. Pareiškėjos vertinimu, jai nepagrįstai buvo nesuteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Pareiškėja teigia, kad Sprendimu išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti, neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, turi būti panaikinti ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti pareiškėjai T. A. S. B. atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjai pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikti pagrįstai. Migracijos departamentas apibendrinęs ir įvertinęs pareiškėjų atveju atlikto tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, konstatavo, jog pareiškėjos pasakojimas ne tik turi formos ir turinio trūkumų (abstraktus, nekonkretus), tačiau jos istorija neleidžia identifikuoti ir tariamų persekiotojų, todėl pareiškėja nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl jos deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taigi jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjų kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė, todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

33. Migracijos departamentas teigia, kad nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko ir įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, jog susiklosčiusi situacija, neprilygsta „persekiojimui“, o bendra padėtis jų kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojai dėl jos asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos pateiktą informaciją konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio, taip pat neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

34. Migracijos departamento vertinimu, tiek atsakovas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

37. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, teiktais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 39. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2022 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 22M62201, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams T.A. S. B., A. A. H. A. ir T. A. H. A. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai T. A. S. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai T. A. S. B. 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei neuždrausti pareiškėjams A. A. H. A. ir T. A. H. A. atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja skunde taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos T. A. S. B. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai T. A. S. B. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į C.SIS II perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

41. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjos (prieglobsčio prašytojos) pasakojimą apie priežastis, lėmusias jos išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (ji teigė, kad yra iškilusi grėsmė visai šeimai), nurodė, jog pareiškėja pasakojo, kad savo kilmės šalį paliko dėl iškilusios grėsmės sutuoktiniui, o kadangi jie yra viena šeima, tai ir, jos teigimu, grėsmė yra viena. Paprašyta patikslinti, apie kokią grėsmę kalba, pareiškėja pasakė, kad nežino, nematė ir negali įvardinti grasintojų ar priežasties, dėl kurios kyla tariamoji grėsmė.

Tačiau, kaip jai asmeniškai kylančią grėsmę, ji nurodė (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas buvo nenuoseklus, netikslus, padrikas. Pareiškėja nesugebėjo nurodyti jai kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Savo pasakojime pareiškėja nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini), tačiau tuo pačiu metu teigė, kad jai nepatinka jos (duomenys neskelbtini) taisyklės, įvardindama jas kaip grėsmę sau. Be to, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjos pasakojimas iš dalies nesuderinamas su kilmės valstybės informacija.

Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, privertusias ją išvykti iš (duomenys neskelbtini) (sunkus gyvenimas, religinės taisyklės), vertintinas kritiškai ir nelaikytinas patikimu įrodymu. Asmens geresnio, saugesnio gyvenimo siekis bei noras sukurti geresnę ateitį yra suprantamas ir nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, o bendra saugumo padėtis jos kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjai dėl jos asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

Atsakovas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja nepriklauso nei vienai iš grupių kurios, pagal EPBB duomenis, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, ji nėra pažeidžiamas asmuo. Atsakovas pareiškėjos nurodomą jai grėsmę būti persekiojamai kilmės valstybėje įvertino kartu su aktualia kilmės valstybės informacija ir nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

Atsakovas tyrimo metu nustatė, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl konstatavo, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Kadangi pareiškėjai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, atsakovas sprendė, kad pareiškėjams nesuteiktinas pabėgėlio statusas ir prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

42. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl jos baimės būti persekiojamai kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

43. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, jog tai, kad šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-903-525/2019).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

49. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais apie jų individualią situaciją. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą. Pažymėtina, kad pareiškėja savo baimę ir (ar) nenorą grįžti į kilmės šalį iš esmės grindžia ta aplinkybe, jog yra iškilusi grėsmė visai šeimai, kadangi šeima yra viena, tai ir, pareiškėjos teigimu, grėsmė yra bendra, todėl dėl iškilusios grėsmės jos sutuoktiniui ji paliko savo kilmės šalį. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja nesugebėjo nurodyti jokios jai kylančios grėsmės kilmės valstybėje, o kaip jai asmeniškai kylančią grėsmę, pareiškėja įvardijo (duomenys neskelbtini).

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, apie (duomenys neskelbtini), apie visuomenės požiūrį į (duomenys neskelbtini) moteris ir joms taikomas (duomenys neskelbtini) taisykles, įvertino pareiškėjos paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

Pažymėtina, kad pareiškėjos pasakojimas apie įvykius, paskatinusius ją išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir jai kylančias grėsmes (duomenys neskelbtini), buvo nenuoseklus, netikslus, nepakankamai išsamus, t. y. savo pasakojime pareiškėja nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini), tačiau tuo pačiu metu teigė, kad jai nepatinka jos (duomenys neskelbtini) taisyklės, įvardindama jas kaip grėsmę sau. Pareiškėja taip pat teigė, jog jai labiau patiktų gyventi vakarų valstybėse, kuriose, galbūt, būtų švelnesnės (duomenys neskelbtini) taisyklės, (duomenys neskelbtini).

Taigi įvertinus pareiškėjos paaiškinimus apklausos metu ir kitą bylos medžiagą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, todėl konstatuotina, jog jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo ir atsakovo padaryta išvada, jog religiniai papročiai ir tradicijos nėra grėsmė, tuo labiau nėra grėsmė praktikuojančiam tikinčiajam, (duomenys neskelbtini), kokiu save pristatė pareiškėja. Tam tikrą tikėjimą išpažįstančiam žmogui nustatytos taisyklės gali būti „nepatogios“ ar diskriminacinio pobūdžio, tačiau asmens laisvei, gyvybei nekelia jokios grėsmės. Pareiškėja nebuvo persekiojama nei dėl to, kad ji yra (duomenys neskelbtini), nei dėl to, jog yra (duomenys neskelbtini), jai nebuvo grasinta.

54. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad atsakovas nevertino asmeninių pareiškėjos savybių santykyje su žinoma bendra kilmės valstybės informacija, tačiau konkrečiai nenurodo, kokios pareiškėjos nurodytos ar susiklosčiusios individualios aplinkybės buvo neįvertintos. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojos pateiktą informaciją, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kurie nepatvirtino, kad pareiškėjai (prieglobsčio prašytojai) asmeniškai kyla reali ir individuali grėsmė jos kilmės šalyje.

56. Įvertinus pareiškėjos šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, jog pareiškėjai (prieglobsčio prašytojai) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjai. Pažymėtina, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjų atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojos paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jai kilo, ar gali kilti reali persekiojimo grėsmė.

57. Pareiškėjai argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jiems nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės, atitinkamai nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad jai gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Migracijos departamentas nustatė, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

58. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog panaikinus Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys dėl pareiškėjų išsiuntimo ir uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra išsami ir pagrįsta teisingu teisės aktų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimu, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų T. A. S. B., A. A. H. A. ir T. A. H. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė