2019-09-11 Nr. AB-17145-3-61-3-03012-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1078-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03012-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nuo 2018 m. sausio 1 d. vaikų išlaikymo išmokų skyrimo, mokėjimo ir išieškojimo funkcijų perėmėjas iš Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. B., antstoliams V. V. ir A. S. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, kuriame prašė panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Fondo administracija) 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr.V3-579 „Dėl iš Vaiko išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo skundo teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas skunde nurodė:

1.1. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėjas jokios skolos Fondo administracijai neturi, yra sumokėjęs išieškotus alimentus.

1.2. Pareiškėjas nurodė, kad vaiko S. B. motina V. B. gavo du kartus didesnę sumą už alimentų įsiskolinimą, t. y. antstolei V. V. pardavus pareiškėjui priklausiusį nekilnojamąjį turtą (parduotuvę), įsiskolinimas buvo padengtas ir V. B. neturėjo teisinio pagrindo dar kartą kreiptis į Fondo administraciją. Pareiškėjas teigė, jog tokių duomenų atsakovas netikrino. Pareiškėjas nurodė, kad V. B. buvo permokėta 932,41 Eur suma, kurios ji pareiškėjui negrąžino, o Fondo administracijai pateikė klaidinančius duomenis. Pareiškėjas teigė, jog Fondo administracija turėjo išsiieškoti permokėtą sumą iš V. B..

2. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:

2.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymu (toliau – Įstatymas) bei Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (toliau – Kreipimosi aprašas), 5 punktu, į Fondo administraciją kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Atsakovas nurodė, kad V. B. 2013 m. balandžio 25 d. kreipėsi į Fondo administraciją ir pateikė antstolio A. S. 2013 m. balandžio 24 d. pažymą, kurioje, be kita ko, buvo nurodyta, kad 2013 m. sausio–kovo mėn. nebuvo mokamos išieškotojai teismo sprendimu priteistos vaiko išlaikymo lėšos. Atsakovas nurodė, kad Fondo administracija 2013 m. gegužės 2 d. priėmė sprendimą apie kurį pareiškėjui pranešė viešo paskelbimo būdu.

2.2. Atsakovas teigė, kad vėliau V. B. Fondo administraciją informavo, jog pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 12 d. vaiko išlaikymą teikia pats, todėl Fondo administracijos direktorius 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu nuo 2014 m. gegužės 1 d. nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą S. B.. 2017 m. gegužės 11 d. Fondo administracijos direktorius Sprendimu nusprendė iš pareiškėjo išieškoti susidariusį įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui. Atsakovas nurodė, jog apie Sprendimą pareiškėjas buvo informuotas viešo paskelbimo būdu, o 2017 m. liepos 24 d. Sprendimą atsakovas pateikė vykdyti antstolio A. S. kontorai.

2.3. Atsakovas pabrėžė, kad lėšas, kurias Fondo administracija išmokėjo S. B., pareiškėjas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turi grąžinti į Vaikų išlaikymo fondo sąskaitą. Atsakovas teigė, kad Fondo administracija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti Sprendimą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas permokėtas sumas, jei tokios buvo, gali susigrąžinti iš V. B., kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą. Atsakovas teigė, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir, remiantis pareiškėjo skundu, negali būti naikinamas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. B. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t, b. l. 191–192). Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, jog Teismui priteisus išlaikymą sūnui S. B., pareiškėjas jo nemokėjo, todėl ji, gavusi antstolio A. S., vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, pažymą, kreipėsi į Fondo administraciją su prašymu išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti. Pradėjusi gauti išlaikymą, 2014 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą Vaikų išlaikymo fondui nutraukti išmokų mokėjimą ir buvo priimtas sprendimas nutraukti išmokų mokėjimą.

4. Kiti tretieji suinteresuoti asmenys antstoliai V. V. ir A. S. atsiliepimų į skundą nepateikė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo S. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-5298-618/2012 (toliau – ir Teismo sprendimas) nustatė, kad pareiškėjas yra vaiko S. B. tėvas, o S. B. – pareiškėjo sūnus, ir priteisė iš pareiškėjo nepilnamečiam sūnui iki pilnametystės išlaikymą po 400 Lt (115,85 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis bei 12 800 Lt (3 707,14 Eur) išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. V. B. skyrė nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoja (I t., b. l. 7–12). Buvo išduotas vykdomasis dokumentas Nr. N2-5298-618/2012 iš pareiškėjo vaikui S. B. išlaikyti, mokant po 400 Lt (115,85 Eur) kas mėnesį, išieškotojai V. B.. Teismas nustatė, kad V. B. 2013 m. balandžio 29 d. pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, prašydama išmokėti išmoką vaikui S. B. (I t., b. l. 64–65) ir prie prašymo pridėjo 2013 m. balandžio 24 d. antstolio A. S. 2013 m. balandžio 24 d. pažymą Nr. PAŽ-170 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. N2-5298-618/2012, iš pareiškėjo vaikui S. B., (duomenys neskelbtini) išlaikyti nustatyta mokėti po 400 Lt (115,85 Eur) kas mėnesį, išieškotojai V. B.. Teismas nustatė, jog pažymoje nurodyta, kad 2013 m. sausio mėn.–2013 m. kovo mėn., išieškotojai V. B. nebuvo mokamos teismo sprendimu nustatytos vaiko S. B. išlaikymo lėšos.

7. Taip pat teismas nustatė, kad Fondo administracijos direktorius 2013 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. V2-6223 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriuo nusprendė nuo 2013 m. balandžio 25 d. skirti išmoką S. B. iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą (I t., b. l. 67). Fondo administracija 2013 m. gegužės 2 d. V. B. ir pareiškėjui išsiuntė informacinius pranešimus Nr. (V1-1428/2013)D2-11815 ir Nr. (V1-1428/2013)D2-11816, su pridėtu minėto sprendimo nuorašu (I t., b. l. 69). Teismas nustatė, kad V. B. 2014 m. gegužės 16 d. Fondo administracijai pateikė pranešimą, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 12 d. išlaikymą vaikui teikia pats (I t., b. l. 70). Fondo administracijos direktorius 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. V2-7342 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ nusprendė nuo 2014 m. gegužės 1 d. nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą S. B. (I t., b. l. 71). Fondo administracijos direktorius Sprendimu nusprendė iš pareiškėjo išieškoti susidariusį įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui – 689,06 Eur ir 5 procentus metinių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų sumų nuo jų išmokėjimo iki visiško išieškojimo iš skolininko (I t., b. l. 72). Teismas nurodė, kad pareiškėjas su Sprendimu nesutiko ir teigė, kad jis nebuvo skolingas, o V. B. siekė pasipelnyti, kreipdamasi į atsakovą su prašymu mokėti vaiko išlaikymo lėšas.

8. Teismas rėmėsi Įstatymo 1 straipsniu bei nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą; kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas.

9. Teismas analizavo Įstatymo 3 straipsnio 1–4 dalis, 2 straipsnio 4 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus, 6 straipsnio 1–3punktus bei 11 straipsnio 1–3 dalis, Fondo administracijos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas bei sumokėtų 5 proc. metines palūkanas įtvirtinančius ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. A1-355 patvirtintus Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai), pagal kuriuos Fondo administracijos veiklos tikslus bei funkcijas, be kita ko, sudaro Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininkų užtikrinimas (Nuostatų 12.1 punktas) bei išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarką, kurią reglamentuoja Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. A1-179 (toliau – Aprašas). Teismas nurodė, jog Aprašo 4 punkte nustatyta, kad Fondo administracijos direktorius arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko, jeigu nuo išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pradžios praėjo ne mažiau kaip 24 mėnesiai arba vaikui iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų suma yra ne mažesnė kaip 2 500 litų (724,05 Eur). Teismas analizavo Aprašo 8 punktą, kuriame nustatyta, jog tuo atveju, kai skolininko gyvenamoji vieta nežinoma, informacija apie priimtą Sprendimą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo priėmimo dienos ar nuo skolininkui registruotu paštu išsiųsto Sprendimo grąžinimo Vaikų išlaikymo fondo administracijai dienos paskelbiama Vaikų išlaikymo fondo administracijos interneto svetainėje. Sprendimas per mėnesį nuo jo įteikimo skolininkui ar paskelbimo Fondo administracijos interneto svetainėje dienos turi būti pateikiamas vykdyti antstoliui pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas (Aprašo 9 punktas).

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybę, jog pareiškėjas išlaikymo nemokėjo sūnui S. B., patvirtina antstolio A. S. pažyma (It., b. l. 66), todėl pareiškėjas pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį pagrįstai laikytas skolininku. Teismas nustatė, kad pareiškėjo pareigą mokėti išlaikymą jo sūnui laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. perėmė Vaikų išlaikymo fondas Fondo administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu (I t., b. l. 67), kurio pareiškėjas neginčijo, jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos ginčo dalykas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad minėtame sprendime nurodytu laikotarpiu iki 2014 m. gegužės 1 d. (kai buvo nutrauktas išmokos mokėjimas, I t., b. l. 71) mokėjo Teismo sprendimu priteistą išlaikymą sūnui periodinėmis išmokomis. Teismas darė išvadą, jog Fondo administracija, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ir Nuostatų 12.1 punktu, įgijo teisę reikalauti, kad pareiškėjas (Įstatymo taikymo prasme skolininkas) sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir sumokėtų 5 procentų metines palūkanas.

11. Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Fondo administracija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti skundžiamą Sprendimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija Sprendime nustatytos skolos dydžio, jo apskaičiavimo teisingumo, byloje nėra duomenų apie tai, kad apskaičiuotas įsiskolinimas būtų netikslus ar nepagrįstas.

12. Teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad V. B. neturėjo teisės kreiptis į Fondo administraciją, nepagrįsti. Teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., mokėjo Teismo sprendimu sūnui priteistą išlaikymą. V. B. Fondo administracijai pateikė pažymą, iš kurios matyti, kad pareiškėjas ilgiau nei vieną mėnesį nemokėjo Teismo sprendimu sūnui priteistos išmokos , todėl ji turėjo teisę kreiptis į Fondo administraciją. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad V. B. neteisėtai gavo išmokas, todėl sprendė, kad pareiškėjo teiginys, kad ji privalo grąžinti išmokas Vaikų išlaikymo fondui, yra nepagrįstas.

13. Teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad antstolė V. V. iš parduoto turto padengė visą įsiskolinimą sūnui, nepaneigia anksčiau nustatytų teismo aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį, kad Teismo sprendimu buvo priteistas išlaikymo įsiskolinimas 12 800 Lt (3 707,14 Eur) bei po 400 Lt (115,85 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (I t., b. l. 7–12), o antstolės V. V. patvarkyme išieškotos sumos buvo paskirstytos ir pareiškėjo sūnui išieškota 12 800 Lt (3 707,14 Eur) suma (I t., b. l. 25). Teismas nurodė, kad byloje esančiuose pareiškėjo finansinių operacijų išrašuose (I t., b. l. 184–185) nėra įrašų, patvirtinančių, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. pervedė pinigines lėšas V. B. periodinėmis išmokomis sūnui išlaikyti.

14. Teismas akcentavo, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, Sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdytinas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Fondo administracija antstoliui A. S. išsiuntė vykdyti Sprendimą (I t., b. l. 187) ir antstolių kontoroje buvo užvesta nauja vykdomoji byla (I t., b. l. 79–190). Teismas nurodė, jog pareiškėjas, manydamas, kad antstolis atliko neteisėtus procesinius veiksmus vykdymo procese, turėjo teisę CPK nustatyta tvarka skųsti jo veiksmus ir sprendimus, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pabrėžė, kad antstolio veiksmų vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai bei atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktas antstolio A. S. 2017 m. birželio 5 d. patvarkymas dėl skolos atšaukimo (I t., b. l. 26) bei pažyma dėl vykdomosios bylos Nr. 0010/13/00176 (I t., b. l. 29) nepaneigia anksčiau šiame sprendime nustatytų aplinkybių.

15. Teismas pabrėžė, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas – Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o pareiškėjo ir V. B. asmeniniai santykiai šioje byloje nevertinti bei nurodė, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl skolos grąžinimo ar žalos atlyginimo.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui Sprendimas buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu, o tai atitinka Įstatymo 14 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 8 punkto nuostatas. Teismas nurodė, kad tokie duomenys yra viešai paskelbti Vaikų išlaikymo fondo internetiniame tinklalapyje (http://www.vif.lt/index.php/paskelbtas-skolininku-sarasas-77), todėl pareiškėjui buvo pranešta tinkamu būdu, nepažeidžiant Įstatymo ir Aprašo nuostatų.

17. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek ir aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymas priteisti 5 procentų dydžio palūkanas negali būti tenkinamas, kadangi ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų.

III. 18. Pareiškėjas S. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės, sustabdyti bylos nagrinėjimą iki DNR ekspertizės rezultatų gavimo (apie kuriuos teismas bus informuotas atskirai), priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentus metinių palūkanų, išreikalauti iš antstolių A. S. ir V. V. jų vykdomąsias bylas kaip įrodymus ir prijungti prie šios bylos. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Teismas nepagrįstai ir suinteresuotai netenkino pareiškėjo skundo, kuriame jis nurodė, jog jokios skolos dėl nepilnamečio vaiko S. B. išlaikymo jo motinai V. B. jis neturi, neturėjo ir faktiškai yra senai sumokėjęs priteistus alimentus, išieškant juos iš pareiškėjo turto bei senatvės pensijos. Pareiškėjas teigia atkreipęs dėmesį, kad V. B. faktiškai gavo tas pačias sumas tris kartus iš eilės, o būtent: 1) išieškant ir pareiškėjo nekilnojamojo turto (antstolė V. V.); 2) išieškant iš senatvės pensijos (antstolis A. S.); 3) mokant jai iš Fondo administracijos. Pareiškėjo vertinimu, V. B. jai permokėtos sumos negrąžino nei pareiškėjui, nei Fondo administracijai, todėl faktiškai neteisėtai praturtėjo pareiškėjo ir valstybės sąskaita. Pareiškėjas teigia, jog iki šiol niekas nereikalauja nurodytą sumą iš jos išreikalauti ir visą, t. y. pakartotiną išieškojimą Fondo administracija nukreipė antstolio A. S. kontorai pakartotiniam (neteisėtam) išieškojimui iš pareiškėjo pensijos. Pareiškėjo vertinimu, būtina išreikalauti antstolių vykdomąsias bylas, nes išieškojimą vykdė iš karto du antstoliai.

18.2. Pareiškėjas nurodo, jog V. B. nuslėpė faktą, kad vyko teismo procesas ir nepateikė atsakovui teismo sprendimo, antstolės V. V. pakvitavimo ir patvarkymo apie padalintą turtą bei apie išieškotas jos naudai sumas, o atsakovas nieko netikrino net ir gavęs pareiškėjo skundą.

18.3. Pareiškėjas pabrėžia, kad 2017 m. gruodžio mėnesį atlikta pakartotinė DNR ekspertizė dar turės įrodyti, ar S. B. iš tikrųjų yra pareiškėjo biologinis sūnus, todėl byla turėtų būti sustabdyta, kaip ir pats neteisėtai pradėtas išieškojimas antstolio A. S. kontoroje, neteisėtai areštuojant pareiškėjo banko sąskaitą ir senatvės pensiją gaunamą iš Sodros.

18.4. Pareiškėjas teigia, jog duomenų apie tai, kad atsakovas ir antstolio A. S. kontora buvo tinkamai ir laiku jam įteikusi pranešimus, byloje nėra ir pabrėžia, kad nebuvo imtasi visų priemonių tinkamai ir laiku asmeniškai arba registruota pašto siunta įteikti pareiškėjui skundžiamus dokumentus. Pareiškėjas nurodo, jog neturi kompiuterio ir interneto ryšio, nemoka juo naudotis bei neturi tam lėšų, todėl informacijos paskelbimas internete nebuvo tinkama informacijos pareiškėjui pateikimo forma, tokiu būdu nesudarant galimybės pareiškėjui jų apskųsti.

18.5. Pareiškėjo vertinimu, antstolė V. V. ir V. B. nuslėpė informaciją, jog visas išieškojimas buvo nukreiptas ne į pareiškėjo pensiją, o į nekilnojamąjį turtą (parduotuvę), kurį antstolė V. V. realizavo ir išdalijo gautus pinigus, iš kurių didelė dalis atiteko V. B.. Pareiškėjas nurodo, kad V. B. sąmoningai tai nutylėjo, nesiėmė jokių veiksmų Fondo administracijai informuoti ir nesikreipė į antstolį A. S., kad šis nutrauktų neteisėtai pradėtą išieškojimą iš pareiškėjo pensijos.

18.6. Pareiškėjo vertinimu, teismas formaliai rėmėsi įstatymais, visiškai netyrė nurodytų pažeidimų, nukrypo nuo teismo praktikos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir pažeidė pareiškėjo teises. Pareiškėjas nurodo, kad iš neteisėtų veiksmų teisė neatsiranda.

19. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė. Atsakovas nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. vaikų išlaikymo išmokų skyrimo, mokėjimo ir išieškojimo funkcijas, kurias vykdė Fondo administracija, vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. raštas Nr. D1-503 persiųstas nagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Mažeikių skyriui.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis A. S. nurodo, jog jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi ir prašo teismo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Antstolis A. S. teigia, jog jo žinioje yra vykdomoji byla pagal Fondo administracijos 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. V3-579 dėl 689,06 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo ir skolininko pareiškėjo išieškotojo Fondo administracijos naudai. Antstolis A. S. nurodo, kad vykdant minėtą vykdomąją bylą iš pareiškėjo išmokų, kurias moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, buvo išieškota 294,09 Eur suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. .Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. V3-579, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 689,06 Eur skolą bei 5 procentus metinių palūkanų, susidariusią nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės1 d. laikotarpiu, mokant išmokas S. B. iš Vaikų išlaikymo fondo, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. .Pareiškėjas nesutiko su Fondo administracijos Sprendimu, teigė, kad jis abejoja savo biologine tėvyste, be to, sumokėjo visas sumas nepilnamečiui sūnui išlaikyti ir negali būti laikomas skolininku Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad Fondo administracija turėjo teisėtą pagrindą priimti skundžiamą sprendimą, o pareiškėjo ir vaiko motinos turtiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirminiame skunde išdėstytus argumentus, juos papildydamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko visų reikalingų įrodymų, netinkamai įvertino V. B. bei antstolių veiksmus, išieškant alimentų įsiskolinimą.

25. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

27. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų pareiškėjo procesinio pobūdžio reikalavimų sustabdyti administracinę bylą ir išreikalauti papildomus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

28. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija netenkina minėtų pareiškėjo prašymų, nes iki bylos nagrinėjimo iš esmės pareiškėjas jokių naujų duomenų apie atliktas DNR ekspertizes nepateikė, o pirmosios instancijos teismo surinktų rašytinių įrodymų, be kita ko, liečiančių ir antstolių veiksmus, pakanka, kad įvertinti ginčo esmę ir priimto teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

29. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas bylos išnagrinėjimui faktines aplinkybes.

30. Teismo sprendime aptartą teisinį reguliavimą vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste matyti, kad kiekvienu atveju pagrindas skirti ir mokėti vaikui išmoką iš Fondo yra aplinkybė, kad teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi konkrečiam asmeniui yra nustatyta pareiga periodinėmis išmokomis išlaikyti vaiką, tačiau toks asmuo šią pareigą vykdo netinkamai arba iš viso jos nevykdo (šią aplinkybę patvirtina antstolio, vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, išduota pažyma). Atitinkamai, paskyrus ir pradėjus mokėti išmokas iš Fondo, asmuo, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą pareigą dėl vaiko išlaikymo, tampa skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme. Pažymėtina, kad tapimą skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymas sieja ne su biologine vaiko, kuriam yra skiriamos išmokos iš Fondo, tėvyste, o su konkrečiam asmeniui teismo nustatyta prievole teikti išlaikymą tam vaikui. Kaip minėta, tam, kad išmoka iš Fondo būtų skirta, pakanka fakto (ir jį patvirtinančių dokumentų), kad vaikas negauna nustatyto išlaikymo iš teismo sprendime arba teismo patvirtintoje vaiko išlaikymo sutartyje nurodyto asmens. Šiems išmokos iš Fondo skyrimo pagrindams išnykus, t. y. skolininkui pradėjus (tinkamai) vykdyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi jam nustatytą vaiko išlaikymo pareigą arba išlaikymo pareigos nelikus, išmokos iš Fondo mokėjimas nutraukiamas.

31. Vadovaujantis byloje surinktais įrodymais bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Teismo sprendimu buvo pripažintas S. B. tėvu ir iš jo priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui - po 400 litų kas mėnesį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2013 metų pradžioje gera valia nemokėjo šių teismo sprendimu priteistų kasmėnesinių sumų, todėl 2013 m. balandžio – 2014 m. balandžio mėnesiais iš Vaikų išlaikymo fondo S. B. buvo skirta kasmėnesinė išmoka – viso 689,06 Eur. Fondo administracijos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr.V2-6223, kuriuo S. B. buvo skirta kasmėnesinė išmoka, nėra nuginčytas ir buvo vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.

32. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Fondo administracija skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėją laikė skolininku bei nustatė įsiskolinimą, susidariusį 2013 m. balandžio – 2014 m. balandžio laikotarpiu mokant S. B. išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kadangi šiuo laikotarpiu pareiškėjui Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta pareiga išlaikyti nepilnametį sūnų. Ir jis šios pareigos gera valia nevykdė. Kartu pažymėtina, jog ginčo dėl Sprendime nurodytos išmokų sumos (689,06 Eur) tarp šalių nėra.

33. Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtinta, kad Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Vaiko išlaikymo fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo iki jų visiško išieškojimo iš skolininko. Fondo administratorius priima sprendimą dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko. Šis sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (11 str. 1–3 d.). Taigi, Fondo administracijai įstatymais yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl iš Fondo išmokėtų išmokų bei 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, jog Fondo administratorius, tinkamai vykdė savo funkcijas ir gynė valstybės interesą susigrąžinti išmokėtas Vaiko išlaikymo fondo išmokas.

34. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galimu V. B. praturtėjimu be pagrindo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks klausimas nepatenka į šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas. Šioje byloje yra nagrinėjamas Vaikų išlaikymo fondo – institucijos, išmokėjusios išmokas vaiko išlaikymui – ir skolininko – asmens, už kurį Fondas mokėjo tokias išmokas, - ginčas. Jei pareiškėjas mano, kad koks nors fizinis asmuo be pagrindo praturtėjo jo sąskaita, jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu civilinio proceso tvarka ir ginti savo teises. Kartu paminėtina ir tai, kad teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d.) Pareiškėjas nedelsdamas turėjo pranešti antstoliui, jei gera valia teikė priteistą išlaikymą, ir imtis priemonių, kad antstolis atžymėtų apie įvykdytą teismo sprendimą, o antstoliui atsisakius tai padaryti, skųsti antstolio veiksmus nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad nei atsakovui, nei administraciniams teismams Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas ar kiti teisės aktai nesuteikia teisės spręsti ginčų, kilusių tarp išieškotojo ir skolininko vykdymo procese, ar šių asmenų ginčų su antstoliu.

35. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

36. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo priteisti jam ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius