Legislator Case Law & Legislation
2025-02-12 Nr. AB-2734-3-61-3-09456-2023-4 AI generated

2025-02-12 Nr. AB-2734-3-61-3-09456-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2025-02-12 Nr. AB-2734-3-61-3-09456-2023-4
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Legislator headnote

AI generated

2025-02-12 Nr. AB-2734-3-61-3-09456-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas teigė, kad atsakovo Sprendimas priimtas šališkai, galbūt bandant nuslėpti nusikalstamas veikas. Valstybė, nepaisydama pasirašytos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, nuolat blogina Pareiškėjo galimybes gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-1373-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09456-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (8.1Mr)ATP-A-2023-00371 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą suteikti jam (Pareiškėjui) advokatą, atsižvelgiant į 2023 m. lapkričio 8 d. prašyme išdėstytus motyvus; 2) priteisti Pareiškėjui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba Sprendimu atsisakė jam suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą administracinėje byloje pagal jo 2023 m. lapkričio 8 d. prašymą (toliau – ir Prašymas). Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimu, teigdamas, kad Tarnyba, žinodama jo (Pareiškėjo) turtinę padėtį ir sveikatos būklę, jau kelintą kartą pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3, 7, 9, 11, 12 ir 14 straipsnius ir nesiima jokių priemonių, kad palengvintų jo (Pareiškėjo) padėtį. Pareiškėjo skundai, teikiami Tarnybos tiesioginiams viršininkams, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Tarnybos darbuotojų nėra perduodami nagrinėti, todėl Pareiškėjas yra priverstas teisminiu būdu ginti savo teises.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo Sprendimas priimtas šališkai, galbūt bandant nuslėpti nusikalstamas veikas. Valstybė, nepaisydama pasirašytos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, nuolat blogina Pareiškėjo galimybes gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

4. Pareiškėjas prašė atkreipti dėmesį, kad jis yra asmuo su negalia, neturi teisinio išsilavinimo, jo pajamas sudaro tik gaunama negalios pensija, jis negali pasisamdyti advokato, kuris jam atstovautų teisminiuose procesuose, į kuriuos Pareiškėją įvelia valstybės institucijos, netinkamai atlikdamos savo funkcijas.

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Pareiškėjas su Prašymu kreipėsi į Tarnybą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad jis nesutinka apmokėti kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50, 70 ar 85 procentų) tuo atveju, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar 15 procentų.

7. Atsakovas teigė, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Atsižvelgusi į tai, kad Pareiškėjas nesutiko apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų inicijuojamoje antroje byloje, Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, ginčijamu Sprendimu atsisakė Pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, nes antrinė teisinė pagalba Pareiškėjui jau teikiama civilinėje byloje pagal Tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (8.1)TP-23-T-10113.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu Tarnyba nebuvo gavusi Pareiškėjo pranešimo apie tai, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje yra neaktualus ar prašymo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, taip pat nebuvo gavusi iš civilinėje byloje paskirto advokato informacijos apie antrinės teisinės pagalbos baigimą. Atsakovas akcentavo, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių teikiant antrinę teisinę pagalbą antroje byloje, išskyrus tai, kad asmuo turi sutikti ir apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo panaikinti Tarnybos Sprendimą, kuris buvo priimtas, vadovaujantis imperatyviosiomis Įstatymo nuostatomis.

9. Atsakovo teigimu, Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, neįrodė deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. Ž. skundą.

11. Teismas nustatė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į Pareiškėjo 2023 m. spalio 26 d. prašymą, 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. (8.1Mr)TP-23-T-10113 nusprendė teikti Pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, apskundžiant Vilniaus regiono apylinės teismo Trakų rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimą, parengti procesinius dokumentus, atstovauti pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme; Tarnyba paskyrė antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 8 d. pateikė Tarnybai Prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje – administracinėje byloje dėl procesinių dokumentų parengimo ir atstovavimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas). Šiame Prašyme (8.2 p.) Pareiškėjas pažymėjo, kad jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar 15 procentų, kitos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies jis nesutinka apmokėti. Tarnyba, išnagrinėjusi Prašymą, Sprendimu atsisakė Pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

12. Teismas pažymėjo, jog byloje nekilo ginčas, kad Pareiškėjui nemokama antrinė teisinė pagalba pagal Tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (8.1Mr)TP-23-T-10113 jau yra teikiama civilinėje byloje, byloje nėra duomenų ir apie tai, jog antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje paskirtas teikti advokatas iki Sprendimo priėmimo ar vėliau pateikė Tarnybai pranešimą apie civilinės bylos baigimą.

13. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą (Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies, 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatas), akcentavo, kad Pareiškėjui siekiamoje inicijuoti administracinėje byloje pagal jo Prašymą galėjo būti suteikiama tik iš dalies valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, tačiau Pareiškėjas Prašyme pažymėjo, kad nesutinka apmokėti jam priklausančios mokėti išlaidų dalies. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p.), sprendė, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė Pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje.

14. Teismas, vertindamas Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nurodė, kad atsakovo Sprendimas nepanaikintas, todėl nėra pagrindo nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų, priimant Sprendimą, ir atmetė Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 15. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) dėl išaiškinimų, ar Regionų administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naudojama praktika (neišreikalauti papildomų įrodymų iš valstybės institucijų, nesujungti tarpusavyje tiesiogiai susijusių teisminių procesų, nesuteikti galimybės būti atstovaujamam teisminiame procese prieš valstybės institucijas dėl ribojimų gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą) nėra Lietuvos Respublikos piliečių teisių ir elementarių žmogaus teisių ribojimas į nešališką teismo procesą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo (Pareiškėjo) prašymo išreikalauti iš atsakovo ir trečiųjų asmenų papildomų įrodymų, tyčia siekdamas nevertinti tikrųjų aplinkybių dėl atsakovo teisinės padėties civilinėje byloje, į kurią Tarnyba kišosi, nesuteikdama Pareiškėjui teisinės pagalbos arba ją suteikdama su apribojimais ar grasinimais.

17. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo (Pareiškėjo) prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimų, ar tokia teismų praktika, kuria vadovaujasi pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nepažeidžia Pareiškėjo teisės į nešališką teismo procesą; ignoravo faktines aplinkybes, kad suformuota teismų praktika prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams nebloginti asmenų su negalia sąlygų ginti savo teises, turtą ir gyvenimo kokybę.

18. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas, aptaręs bylos faktines aplinkybes, pažymi, kad Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aiškių motyvų, kodėl atsakovo Sprendimas gali būti neteisėtas, tik nurodo aplinkybes ir savo samprotavimus, kurie nėra susiję su nagrinėjama situacija.

20. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjui administracinėje byloje pagal jo Prašymą gali būti suteikiama tik iš dalies valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, o Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad nesutinka apmokėti jam priklausančios mokėti išlaidų dalies, pagrįstai Sprendimu atsisakyta Pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą antroje byloje (administracinėje byloje).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Bylos dalykas – Tarnybos 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui A. Ž. suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu (Pareiškėjas nesutiko apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, nustatytos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje), pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Tarnyba Sprendime nurodė, kad Pareiškėjas yra priskirtinas prie asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti (Įstatymo 12 str. 1 d. 6 p.), tačiau jam pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tarnyba, įvertinusi aplinkybę, kad Pareiškėjui jau yra suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, sprendė, jog šiuo atveju valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 30 procentų, o kitą dalį turi sumokėti Pareiškėjas. Pareiškėjas Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą siekiamoje inicijuoti administracinėje byloje nurodė, kad jis nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (atitinkamai 50, 70 ar 85 procentų), todėl atsižvelgusi į tai Tarnyba Sprendimu atsisakė Pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p.).

23. Pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą, teigė, kad jis neturi pakankamai pajamų sumokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, jis yra asmuo su negalia, jo pajamas sudaro tik gaunama negalios pensija, jis neturi teisinio išsilavinimo, todėl jam būtina advokato teisinė pagalba teisminiuose procesuose. Pareiškėjas akcentavo, kad jam, kaip neįgaliam asmeniui, turi būti garantuojama nemokama antrinė teisinė pagalba, todėl nustatant jam pareigą sumokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų yra pažeidžiamos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinta teisė į teismą. Atsakovas akcentavo, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių teikiant antrinę teisinę pagalbą antroje byloje, išskyrus tai, kad asmuo turi sutikti ir apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu, vadovaudamasis šiai bylai aktualiomis Įstatymo nuostatomis, kurios nustato, kad pareiškėjui atsisakius apmokėti už antrinę teisinę pagalbą antroje byloje, jam ši pagalba negali būti teikiama.

24. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių. Į asmens (šeimos) turtą įskaitomas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nurodytas turtas; Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių arba kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija), teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti.

25. Įstatymo 14 straipsnio, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, 6 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų <...>. Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) įtvirtinta, kad pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

26. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50, 70 arba 85 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. <...> Pareiškėjas apmoka 50, 70 arba 85 procentus teisingumo ministro nustatyta tvarka apskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs Tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą sumokėti, ir mokėjimo terminą. Jeigu pareiškėjas šių išlaidų neapmoka, jos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjo motyvuotu prašymu tarnyba priima sprendimą dėl mokėtinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos išdėstymo dalimis (Įstatymo 19 str. 2 d.). Pareiškėjas, turintis apmokėti 50, 70 arba 85 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, turi apmokėti ir 50, 70 arba 85 procentus kitų bylinėjimosi išlaidų (išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, ir proceso išlaidų) laikydamasis proceso įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos (Įstatymo 19 str. 3 d.).

27. Įstatymo11 straipsnio 7 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies.

28. Šioje byloje nustatyta, kad Pareiškėjas yra priskirtinas prie asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti (pareiškėjui nustatytas sunkus neįgalumo lygis ir jis yra pripažintas nedarbingu). Pareiškėjas taip pat nurodo aplinkybes, dėl kurių jam reikalinga antrinė teisinė pagalba ir kitoje byloje (jis neturi lėšų apmokėti advokatui, negali pats sau atstovauti). Tačiau aptartos Įstatymo normos nesuteikė galimybės Tarnybai įvertinti Pareiškėjo individualią situaciją, atsižvelgiant į aplinkybes (priežastis), dėl kurių Pareiškėjas atsisako apmokėti Įstatyme nustatytą dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

29. Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) įtvirtinta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. To paties straipsnio 11 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nurodyta, kad kai asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju Tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.

30. Paminėtina, kad 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-2103 nuo 2024 m. sausio 1 d. Įstatymo 11 straipsnio 11 dalis panaikinta, o 11 straipsnio 10 dalis pakeista, ją išdėstant taip: „Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas ir (ar) asmens pajamos viršija nustatytą turto ir pajamų lygį arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15–20 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai apmokėti, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“ Tačiau šiai bylai išnagrinėti yra aktualios 2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcijos Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis ir 11 dalis.

31. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 10 ir11 dalis individuali pareiškėjo situacija yra vertinama tada, kai yra atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą nustatyti pagrindai 7 dalies 3 punkte (pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos), 4 punkte (prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos), 5 punkte (pareiškėjas gali gauti reikiamas paslaugas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba), 11 punkte (pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pakalba kitoje byloje, tačiau iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies), 15 punkte (ginčas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, yra sprendžiamas šio įstatymo nustatyta tvarka mediacijos būdu arba buvo spręstas mediacijos būdu ir ginčo šalys sudarė takos sutartį, tačiau pareiškėjas nesutiko jos pateikti tvirtinti teismui), 16 punkte (pareiškėjui teisinė pagalba reikalinga jam iškeltoje fizinio asmens bankroto byloje).

32. Sprendimų priėmimo dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1R-220 (originali redakcija), (toliau – ir Aprašas) 3 punktas nustatė, kad individuali pareiškėjo situacija gali būti vertinama papildomai, jeigu jo (jo sutuoktinio) turtas viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba kai Tarnyba sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą priėmė vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ar 16 punktais. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad Tarnyba individualią pareiškėjo situaciją papildomai vertina gavusi jo rašytinį prašymą ir atsižvelgdama į pateiktus prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Prašymas ir jį pagrindžiantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai, paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra galimybė identifikuoti pareiškėją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama pagal šiuos kriterijus: gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį; galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti; galimas išlaidas advokatui teikiant pagalbą; bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, esmę (Aprašo 5 p.).

33. Taigi aptartose Įstatymo normose (taip pat ir šio Įstatymo pagrindu priimto Aprašo normose) nėra nustatyta, kad tokiu atveju, kai pareiškėjas, kuris atsisakė apmokėti už antrinę teisinę pagalbą antroje byloje dėl to, jog jis yra neįgalus ir nedarbingas bei neturi pajamų, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10–11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatytas sąlygas Tarnyba nevertina jo individualios situacijos bei jis (pareiškėjas) neturi teisės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, t. y. jam iš esmės yra visiškai užkertamas kelias kreiptis į teismą.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėjamoje byloje, iš esmės užkerta kelią įvertinti individualią pareiškėjo situaciją, dėl to pareiškėjui, kuris, nors ir atitinka Įstatymo 12 straipsnio 6 punkte nurodytus kriterijus bei teikia argumentus ir įrodymus, kad jis neturi finansinių išteklių sumokėti už teisinę pagalbą bei kad jam reikalinga advokato pagalba kreiptis į teismą dėl kitos bylos inicijavimo, visais atvejais atsisakoma suteikti teisinę pagalbą, kai jam jau yra teikiama teisinė pagalba vienoje byloje, ir pareiškėjas atsisako sumokėti (70 procentų) dalį teisinės pagalbos išlaidų pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį. Dėl tokio teisinio reguliavimo, įtvirtinto Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse, yra apribota galimybė ne tik Tarnybai įvertinti pareiškėjo individualią situaciją pagal šiuos kriterijus: gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį; galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti; galimas išlaidas advokatui teikiant pagalbą; bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, esmę, bet ir teismui patikrinti, ar pagrįstai buvo nuspręsta neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos konkrečiu atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse, neleidžia užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimo, ir apriboja ar net ir paneigia asmens teisę kreiptis į teismą (teisę į teisminę gynybą), teisę turėti advokatą ir apskritai teisę į teisingą teismo procesą, kurio elementais yra minėtos teisės, be to, tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami konstituciniai nediskriminavimo, teisingumo ir teisinės valstybės principai.

35. Teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Teisėjų kolegijai taip pat kyla abejonių, ar 11 straipsnio 11 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jame nenustatyta, kad kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 9 punktu, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Dėl Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalių galimo prieštaravimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai

36. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

37. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; kad ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; kad šios teisės negalima paneigti; kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia (be kita ko) įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą; kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo; kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, dėl savo pažeistų teisių negalėtų kreiptis į teismą ar ši jo teisė būtų suvaržyta; taip pat kad tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d., 2016 m. birželio 28 d. sprendimai; kt.).

38. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, inter alia juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, inter alia nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus; konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones (Konstitucinio Teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimas).

39. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojama valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo numatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį ji asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, būtų teikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip bylos ar taikomos teisės sudėtingumas, galimos bausmės griežtumas, nusikalstamos veikos sunkumas, tam tikri asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumai, kitos reikšmingos aplinkybės (Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas). Asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

40. Teisė gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą, pažymima tiek Konstitucinio Teismo, tiek EŽTT jurisprudencijoje. Pagal EŽTT jurisprudenciją Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) garantuoja praktines ir veiksmingas teises, – tai ypač svarbu kalbant apie Konvencijos 6 straipsnio garantijas, – tiek asmens teisė kreiptis į teismą, tiek teisė į teisingą procesą turi būti veiksminga (EŽTT Didžiosios kolegijos 2001 m. liepos 12 d. sprendimo byloje Lichtenšteino Princas Hans-Adam II prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 42527/98, 45 p.), tačiau tai gali būti neįmanoma, jei asmeniui nebus suteikta teisė naudotis nemokama advokato pagalba. Byloje Airey prieš Airiją EŽTT pabrėžė, jog tam, kad asmuo galėtų veiksmingai pasinaudoti teise kreiptis į teismą ir (arba) įgyvendinti savo teisę į teisingą procesą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tam tikrais atvejais ir inter alia civilinėse bylose valstybei kyla pozityvi pareiga suteikti asmeniui nemokamą teisinę pagalbą, atsižvelgiant inter alia į pareiškėjų interesus byloje, jų finansinę padėtį, civilinio pobūdžio ginčų perspektyvas teismuose, nacionalinės teisės sudėtingumą (EŽTT 1979 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 p.). EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje Urbšienė ir Urbšys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 16580/09) pažymėjo, kad pareiškėjų teisė kreiptis į teismą buvo apribota neproporcingai, kadangi teisinę pagalbą suteikti jiems atsisakyta griežtai taikant nacionalines nuostatas ir nepaisant jų individualių aplinkybių.

41. Kaip minėta, Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nėra nustatyta galimybė Tarnybai individualiai įvertinti konkretaus pareiškėjo situaciją ir suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas (pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies), o Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nėra įtvirtinta pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo tuo atveju, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir Tarnyba priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaudamasi 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu. Nurodytu atveju Įstatyme nesant nustatytos Tarnybos teisės įvertinti individualią pareiškėjo situaciją pagal Įstatyme įtvirtintus kriterijus, teismas neturi galimybės patikrinti, ar Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė konkrečiam pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą tuo atveju, kai vienoje byloje antrinė teisinė pagalba asmeniui jau yra teikiama, ir pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą dar vienoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 punktuose, neužtikrina veiksmingos teisinės pagalbos teikimo tiems asmenims, kurie neturi pakankamai lėšų teisinei pagalbai apmokėti, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų, tokiu Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu gali būti neleidžiama asmenims veiksmingai pasinaudoti teise kreiptis į teismą ir įgyvendinti savo teisę į teisingą teismo procesą, taigi gali būti paneigiama asmenų teisė į teismą, taip pat apribojama teismo teisė vykdyti teisingumą.

42. Be to, kaip išdėstyta toliau, dėl tokio Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 punktuose išdėstyto reguliavimo gali būti nepagrįstai apribojama socialiai jautrioje situacijoje esančių asmenų, įskaitant asmenis, nurodytus Įstatymo 12 straipsnio 6 punkte, teisė kreiptis į teismą tuo atveju, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir asmuo nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies.

Dėl Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalių galimo prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams

43. Konstitucijos 29 straipsnyje nurodyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar Konstitucijos pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

44. Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai; kt.). Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

45. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

46. Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas).

47. Kaip minėta, Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) įtvirtinta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Taigi šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad Tarnyba gali suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisant to, kad asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje teisės normoje vartojamas jungtukas „arba“ reiškia, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, tais atvejais, kai egzistuoja bent viena iš nurodytų sąlygų ‒ asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.

48. Atitinkamai Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad, kai asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje teisės normoje vartojamas jungtukas „arba“ reiškia, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnyba su prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo, kai egzistuoja bent viena iš dviejų nurodytų sąlygų ‒ asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.

49. Vis dėlto, Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nėra įtvirtinta galimybė Tarnybai, įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir yra 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas. Atitinkamai Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nėra įtvirtinta teisė pareiškėjui kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir Tarnyba priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaudamasi 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu.

50. Taigi įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse įtvirtino teisinį reguliavimą, pagal kurį palankesnėje padėtyje esantiems asmenims (t. y. tiems, kurių asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius) yra nustatyta Tarnybos teisė vertinti jų individualią situaciją ir suteikti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 10 d.) ir pareiškėjų teisė kreiptis į Tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo (Įstatymo 11 str. 11 d.), o mažiau palankioje padėtyje esantiems asmenims (t. y. tiems, kurių asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių, kai nėra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktuose nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, tačiau egzistuoja šio straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas pagrindas) nėra numatyta Tarnybos teisė vertinti jų individualią situaciją ir suteikti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis), ir nėra nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo (Įstatymo 11 str. 11 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinis reguliavimas, kai palankesnėje padėtyje esančių asmenų (t. y. tų, kurių asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius) atžvilgiu yra nustatyta Tarnybos teisė vertinti jų individualią situaciją ir suteikti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 10 d.) ir asmenų teisė kreiptis į Tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo (Įstatymo 11 str. 11 d.), o nepalankesnėje padėtyje esančių asmenų (tų, kurių asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių, tačiau egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas) atžvilgiu Tarnybos teisė vertinti jų individualią situaciją ir suteikti antrinę teisinę pagalbą nėra nustatyta (Įstatymo 11 str. 10 d.), taip pat nėra nustatyta tokių asmenų teisė kreiptis į Tarnybą su prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo (Įstatymo 11 str. 11 d.), prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintiems asmenų lygybės bei nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principams, taip pat ir konstituciniam teisingumo principui.

51. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse įtvirtintas reglamentavimas, pagal kurį asmenims, kurių asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius, yra nustatyta teisė kreiptis į Tarnybą dėl jų individualios situacijos papildomo vertinimo (Įstatymo 11 str. 11 d.), o Tarnybai yra nustatyta teisė, atsižvelgus į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinus konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti šiems asmenims antrinę teisinę pagalbą, tačiau nenustatant tokios teisės asmenims, kurių asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių, tačiau egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas, pažeidžia konstitucinį visų asmenų lygybės principą, kadangi tarp šių asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

52. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo aktuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). Taigi konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

53. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą nepalankesnėje padėtyje esantiems asmenims (t. y. tiems, kurių asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygių, ir egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas), nesuteikiama teisė pateikti prašymą Tarnybai dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo (Įstatymo 11 straipsnio 11 dalis), ir Tarnybai nėra nustatyta teisė įvertinus tokių asmenų individualią situaciją suteikti antrinę teisinę pagalbą, o tiems asmenims, kurių padėtis yra palankesnė (t. y. tų, kurių asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius), tokia teisė yra suteikiama, teisėjų kolegijos vertinimu, toks reglamentavimas pažeidžia ir konstitucinį teisingumo principą, kadangi tokiu teisiniu reguliavimu nėra užtikrinama interesų pusiausvyra, neatsižvelgiama į socialiai jautrioje situacijoje esančių asmenų padėtį.

54. Kadangi, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo nepaisymą, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštaravimas konstituciniam teisingumo principui taip pat reikštų ir prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui.

55. Taip pat pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse tarp atvejų, kai pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo (Įstatymo 11 str. 11 d.), o Tarnyba turi teisę, įvertinus konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 10 d.), yra nurodytas 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas ‒ „pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies“. Šis atvejis, kaip ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas, yra susijęs su antrinės teisinės pagalbos teikimu daugiau nei vienoje byloje. Taigi tuo atveju, kai asmeniui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, šis asmuo pagal Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalis turi teisę kreiptis į Tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo, ir Tarnyba turi teisę įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau pagal Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse įtvirtintą reguliavimą asmuo, kuris nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (toks atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą atvejis įtvirtintas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte) neturi teisės kreiptis į Tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo (Įstatymo 11 str. 11 d.), o Tarnybai tokiu atveju nenustatyta teisė įvertinus konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 10 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šių dviejų grupių asmenų (t. y. asmenų, kuriems buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau kurie iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, ir asmenų, kurie nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies) nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, šios dvi asmenų grupės yra panašioje situacijoje, todėl toks skirtingas šių dviejų asmenų grupių traktavimas pažeidžia konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą.

56. Kadangi, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, teisėjų kolegijos vertinimu, asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas taip pat reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimą.

57. Šios bylos kontekste yra svarbu tai, kad Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kurią 2010 m. gegužės 27 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, 13 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad valstybės, šios konvencijos šalys, užtikrina veiksmingą neįgaliųjų teisę kreiptis į teismą lygiai su kitais asmenimis, įskaitant procesinių ir pagal amžių pritaikytų sąlygų sudarymą, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos neįgaliesiems, kaip tiesioginiams ir netiesioginiams dalyviams, įskaitant liudytojus, veiksmingai dalyvauti visuose teismo procesuose, įskaitant tyrimo ir kitus parengiamuosius etapus. Siekdamos padėti užtikrinti veiksmingą neįgaliųjų teisę kreiptis į teismą, valstybės, šios konvencijos šalys, skatina tinkamą teisingumo vykdymo srityje dirbančių asmenų, įskaitant policijos ir kalėjimų darbuotojus, mokymą (Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 13 str. 2 d.). 2020 metų leidinyje „Tarptautiniai principai ir gairės dėl neįgaliųjų teisės kreiptis į teismą“ nurodyta, kad siekdamos užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, valstybės teikia nemokamą arba įperkamą teisinę pagalbą vaikams su negalia visais klausimais ir visiems kitiems neįgaliesiems visose teisinėse procedūrose ir procesuose, susijusiuose su žmogaus teisių ar pagrindinių laisvių pažeidimais arba tais, kurie gali neigiamai paveikti tokias teises ar laisves, ypač teisę į gyvybę, laisvę, asmens neliečiamybę, nuosavybę, tinkamą būstą, sprendimų priėmimo savarankiškumą ir šeimos neliečiamybę. Teisinė pagalba turi būti kompetentinga ir prieinama laiku, kad neįgalieji galėtų lygiomis teisėmis dalyvauti visuose teisiniuose procesuose. 2000 m. gruodžio 7 d. paskelbtos ir 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusios Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsniu patvirtinama, kad prieš įstatymą visi lygūs, o 21 straipsniu draudžiama diskriminacija dėl negalios, kuri sustiprina asmenų su negalia teisę į teisingumą. Asmenys su negalia, siekdami teisingumo, susiduria su tam tikromis kliūtimis, todėl valstybėms kyla papildoma pareiga užtikrinti, kad asmenys su negalia galėtų visa apimtimi pasinaudoti savo teisėmis į teisingumą (2016 metų Europos teisės į teisingumą vadovo 8.1 skirsnis).

58. Kaip minėta, Įstatymo 12 straipsnio 6 punkte įtvirtinta, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti. Pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje įtvirtinto reguliavimo, kuriame nenustatyta Tarnybos teisė įvertinus konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas, ir 11 straipsnio 11 dalyje įtvirtinto reguliavimo, kuriame nenustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą su prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir Tarnyba priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaudamasi 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, susidaro situacija, kai atsisakoma papildomai įvertinti Įstatymo 12 straipsnio 6 punkte nurodytų asmenų, kurie yra neįgalūs ir nedarbingi, neturi finansinių galimybių mokėti advokatui, individualią situaciją, o tai gali pažeisti nediskriminavimo principą, kuris taip pat yra įtvirtintas anksčiau minėtuose tarptautiniuose dokumentuose.

59. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kyla abejonių, ar įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jame nenumatyta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas, ir 11 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jame nenustatyta, kad kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 9 punktu, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybos teisė išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinus konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas, turėtų būti įtvirtinta Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje, nes būtent šioje teisės normoje yra reglamentuojama Tarnybos teisė išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinus konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atitinkamai Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje turėtų būti įtvirtinta pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 9 punktu, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, nes būtent šioje teisės normoje yra reglamentuojama pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir nurodyti atvejai, kai pareiškėjas turi tokią teisę (kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo).

61. Taigi toks Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas gali lemti nepagrįstą asmenų, atitinkančių Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus kriterijus, teisės kreiptis į teismą ir teisės į teisingą teismo procesą ribojimą, kadangi nesuteikus nemokamos antrinės teisinės pagalbos šie asmenys gali neturėti finansinių išteklių sumokėti už teisinę pagalbą bei negalėti patys sau veiksmingai atstovauti teismo procese ir ginti savo teises bei teisėtus interesus.

62. Dėl šioje nutartyje aptartų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jame nenumatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas; Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3179 redakcija) nustatytas reguliavimas tiek, kiek jame nenustatyta, kad kai Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 9 punktu, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė