2017-10-10 Nr. AB-18329-3-61-3-05327-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1009-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05327-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-12790 atnaujinti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, jog Sprendime nenurodytas 56 513,71 Eur piniginės sumos išieškojimo teisinis pagrindas. Pareiškėjai iš Sprendimo turinio nėra suprantama dėl kokių priežasčių atsakovo naudai turėtų būti išieškota minėta suma. Be to, kaip nurodyta Sprendime, VMI taip pat vadovaujasi ir Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos 2015 m. rugsėjo 16 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. LV_LT_LI10042013027_20130561G1_20150917_c_RR, tačiau pareiškėjai apie tokio dokumento egzistavimą nėra žinoma. Pareiškėjos teigimu, VMI, nepateikdama šio dokumento susipažinti, pažeidė Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas reikalavimas asmeniui pranešti apie visus jo atžvilgiu parengtus dokumentus. Taip pat VMI pareiškėjai nepateikė ir visų kitų su išieškoma suma susijusių dokumentų. Tokiais veiksmais iš pareiškėjos buvo atimta teisė apskųsti Latvijos Respublikos dokumentus. Pareiškėja, pabrėždama, kad VMI Sprendimą priėmė pažeisdama pagrindines procedūras, prašė Sprendimą panaikinti.

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 9–12) prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Sprendime yra aiškiai nurodyta, jog atnaujinamas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymas, t. y. išieškomos būtent VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendime nurodytos sumos. Pareiškėjai šio sprendimo turinys buvo žinomas, taip pat žinoma, kad jis priimtas pagal Latvijos Respublikos prašymą. Šių dokumentų kopijos buvo įteiktos pareiškėjai. Be to, pareiškėja VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo pagrįstumo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tvarka neginčijo. Pareiškėjai taip pat žinoma, kad pagal jos pačios prašymą šio sprendimo vykdymas buvo sustabdytas iki atskiro Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus nurodymo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. reikalavimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2015 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-42708. Nesutiko su skundo argumentais dėl teisės apskųsti Latvijos Respublikos sprendimus atėmimo. Nurodė, kad VMI net buvo sustabdžiusi VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo (23.25-08)-328-7703 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą, nes pareiškėja ketino Latvijos Respublikos priimtus sprendimus skųsti. Pareiškėjai apie visus jos atžvilgiu priimtus sprendimus (jų turinys) buvo žinoma.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu (b. l. 104–107) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, jog byloje ginčas kilo dėl VMI 2015 m. spalio 5 d. sprendimo atnaujinti 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu bei Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos 2015 m. rugsėjo 16 d. pateiktu prašymu vykdyti reikalavimą Nr. LV_LT_LI10042013027_20130561G1_20150917_c_RR, kuriuo prašoma tęsti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus.

7. Teismas nustatė, kad VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-7703 buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos 195 299,52 Lt (kas atitinka 56 513,71 Eur) sumą.

8. Pareiškėja skundo argumentais iš esmės prieštarauja, kad jai nėra žinomas ir suprantamas išieškomos sumos teisinis pagrindas bei išieškojimo priežastys. Be to, pareiškėjai nėra žinomas Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikto prašymo vykdyti reikalavimą Nr. LV_LT_LI10042013027_20130561G1_20150917_c_RR, kuriuo vadovaujasi VMI, turinys. Pareiškėjai nėra žinomi ir visi kiti su išieškoma mokestine prievole susiję dokumentai.

9. Teismas nustatė, kad mokestinę prievolę iš pareiškėjos nuspręsta išieškoti VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-7703. Minėtame sprendime nurodytas sprendimo išieškoti mokestinę prievolę teisinis pagrindas: MAĮ 33 straipsnio 8 punktas, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas, Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei užsienio valstybės valstybinės pajamų tarnybos pateikti 2013 m. balandžio 19 d. prašymai vykdyti reikalavimą Nr. LV_LT_LI10042013027__20130561G1_20150917_c_RR, LV_LT_LI10042013028_20130561G2_20130425_I_RR, 2013 m. balandžio 25 d.

Suvienodinti dokumentai, kuriais leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi Nr. LV_LI10042013027_20130425_UIPE_1, LV_LI10043013028_20130425_UIPE1. Pareiškėjai šis VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas buvo išsiųstas su 2013 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (23.28-08)-RNA-18370. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 7 d. VMI informavo, kad 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo nėra gavusi, todėl prašė išsiųsti pakartotinai, kartu nurodydama, jog dėl šio sprendimo teisėtumo nori teikti skundą teismui. Pareiškėjai prašomas sprendimas buvo pakartotinai išsiųstas su 2013 m. gruodžio 9 d. lydraščiu.

VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendime esantis įrašas tvirtina, kad šis sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2013 m. gruodžio 11 d. (pagrindas – pareiškėjos parašas ir data). Pareiškėja 2013 m. gruodžio 12 pateikė VMI prašymą, kuriuo prašė sustabdyti VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo vykdymą, nes ketinanti pasinaudoti įstatymų jai suteikta teise šį sprendimą apskųsti teismui. Atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą, VMI 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-19699 nusprendė sustabdyti 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo vykdymą.

Apie pareiškėjos prašymo patenkinimą pareiškėja buvo informuota VMI 2014 m. sausio 9 d. raštu, kartu nurodant, kad išieškojimas nebus pradėtas iki atskiro Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus nurodymo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų apskundusi VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą, kaip ketino padaryti. Tokių įrodymų bylos nagrinėjimo metu nepateikė ir pati pareiškėja. Iš aptartų faktinių aplinkybių galima teigti, kad pareiškėjai negalėjo būti nežinomas, kaip teigiama skunde, Sprendime nurodytos išieškoti sumos (56 513,71 Eur) teisinis pagrindas.

Minėta suma buvo nurodyta taip pat ir VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendime, kuris pareiškėjai siųstas net kelis kartus ir dėl kurio pareiškėja ketinusi teikti skundą teismui, tačiau to nepadarė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja gavusi VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir per laikotarpį, kurį VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo vykdymas buvo sustabdytas, pareiškėja būtų prašiusi VMI šį sprendimą išaiškinti, ar kaip kitaip patikslinti. Atsižvelgiant į tai, preziumuojama, kad VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo turinys (atitinkamai ir prašoma išieškoti konkreti suma) pareiškėjai buvo aiškus, bei pagrindas, kuriuo remiantis apskaičiuota išieškotina suma, taip pat žinomas ir suprantamas.

Šiuo aspektu pareiškėjos nurodyti argumentai dėl prašomos išieškoti sumos teisinio pagrindo nežinojimo vertinti tik kaip pareiškėjos gynybinė pozicija.

10. Pareiškėjos teigimu, jai taip pat nebuvo žinomas ir Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikto prašymo vykdyti reikalavimą Nr. LV_LT_LI10042013027__20130561G1_20150917_c_RR turinys. Byloje pateiktas VMI 2015 m. lapkričio 20 d. raštas tvirtina, kad Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos pateiktas prašymas pareiškėjai 2015 m. lapkričio 20 d. buvo išsiųstas jos nurodytu adresu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais vertintini pareiškėjos argumentai dėl to, kad pareiškėjai nebuvo žinomas Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikto prašymo vykdyti reikalavimą turinys. Pareiškėja papildomai į VMI dėl šio dokumento pateikimo nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio 11 d. gavusi VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą, būtent kuriame nurodyti prašomi vykdyti Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos reikalavimai, į VMI dėl šių reikalavimų turinio išaiškinimo taip pat nesikreipė. Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjai siųstame VMI 2014 m. sausio 9 d. rašte, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo vykdymo sustabdymą, buvo pateikta informacija apie tai, jog minėto sprendimo vykdymas sustabdomas iki atskiro Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos nurodymo. Tuo metu skundžiamame Sprendime taip pat nurodyta, kad išieškojimą nuspręsta vykdyti vadovaujantis Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos 2015 m. rugsėjo 16 d. pateiktu reikalavimu vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Iš aptartų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog išieškojimas sustabdomas iki Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos reikalavimo pateikimo. Todėl nesutiktina su pareiškėjos skundo argumentais, kad jai negalėjo būti suprantamas (žinomas) Sprendime nurodyto 2015 m. rugsėjo 16 d. reikalavimo turinys. Reikalavimas, kuriuo prašoma tęsti mokestinės prievolės išieškojimą, pareiškėjai buvo išsiųstas 2015 m. lapkričio 20 d., o tai, kad tokio pobūdžio reikalavimas galbūt bus priimtas, pareiškėja buvo informuota dar 2014 m. sausio 9 d. raštu, kuriuo buvo pranešta dėl 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo vykdymo sustabdymo.

11. Pareiškėjos argumentai dėl to, kad pareiškėjai buvo apribota galimybė skųsti priimtus Latvijos Respublikos institucijų sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo taip pat vertinti kaip nepagrįsti, nes, kaip tvirtina bylos medžiaga, pareiškėjai, jos prašymu buvo sudarytos galimybės skųsti jos atžvilgiu priimtus sprendimus, susijusius su apskaičiuota mokestine prievolė, tačiau įrodymų, jog pareiškėja tokia teise būtų pasinaudojusi, byloje nėra.

12. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumą, priėjo išvadą, kad tiek VMI, tiek Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos apie pareiškėjos atžvilgiu priimtus sprendimus pareiškėją informavo tinkamai (dėl kai kurių dokumentų net ir papildomai), todėl nėra pagrindo VMI veiksmus vertinti kaip pažeidžiančius MAĮ nuostatas, reglamentuojančias tinkamą asmens informavimą apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus.

13. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ginčą byloje iš esmės kėlė dėl to, jog apie jos atžvilgiu priimtus mokestinius sprendimus pareiškėja nebuvo tinkamai informuota, tuo metu bylos nagrinėjimo metu nustačius priešingai, t. y. pareiškėjai skundo argumentais VMI veiksmų neteisėtumo neįrodžius, naikinti VMI 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-12790, kuriuo nuspręsta atnaujinti 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą ir išieškoti iš pareiškėjos 56 513,71 Eur sumą, nėra teisinio pagrindo.

III. 14. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 118–133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjos naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas priimdamas šioje byloje sprendimą vadovavosi prielaidomis, bet ne įrodymais. Pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas VMI Sprendime, išskyrus MAĮ 33 straipsnio 8 punkto bei nurodymo apie tai, jog atsakovui VMI pateiktas Latvijos Respublikos valstybines pajamų tarnybos 2015 m. rugsėjo 16 d. prašymas vykdyti reikalavimą, kuriuo ši tarnyba prašo tęsti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, jokių kitų normatyvinių aktų (tai yra Lietuvos Respublikos ir/ar Europos Sąjungos) nenurodyta. Taigi VMI Sprendime nenurodytas 56 513,71 Eur piniginės sumos išieškojimo teisinis pagrindas. Sprendime nurodytas MAĮ 33 straipsnio 8 punktas nieko neaiškina. Sprendime niekaip nepaaiškinta ir nenurodyta mokestinės nepriemokos sąvoka, t. y. neaišku, ar tai Latvijos Respublikos valstybės paskirta bauda, ar delspinigiai ir palūkanos, ar skola, ar šios valstybės nuostoliai ar kitas mokestinis reikalavimas.

14.2. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas jokio atsakymo ir duomenų nei dėl Sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos sąvokos, nei dėl Latvijos Respublikos valstybinio administravimo subjekto priėmusio sprendimą dėl 56 513,71 Eur piniginės sumos išieškojimo iš pareiškėjos nepateikė. Teismas paminėtas aplinkybes visiškai ignoravo. Taigi, ši byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai ir šališkai atsakovo VMI naudai.

14.3. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai tariamai yra žinomas ir suprantamas išieškomos sumos teisinis pagrindas bei išieškojimo priežastys. Pareiškėja niekada neturėjo ir neturi jokių įsiskolinimų Latvijos Respublikos valstybinei pajamų tarnybai.

14.4. Atsakovas VMI teikdamas šioje byloje rašytinius įrodymus, o būtent kitos valstybės – Latvijos Respublikos, prašymus vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių, net neišvertė minėtų dokumentų iš latvių kalbos į lietuvių kalbą. Taigi atsakovui VMI buvo neteisėtai leista pažeisti ABTĮ 9 straipsnio reikalavimus.

14.5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi administruojant kitos valstybės institucijos prašymą atsakovas privalo pateikti visus duomenis ir dokumentus apie išieškojimą. Tačiau tai nebuvo padaryta. Atsakovas tokiais savo veiksmais neteisėtai atėmė iš jos teisę apskųsti kitos valstybės – Latvijos Respublikos valstybinio administravimo subjekto sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo. Teismas šioje byloje turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalimi ir visas abejones bei neaiškumus, kurie negali būti pašalinti, aiškinti pareiškėjos naudai.

15. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 160–167), prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad Sprendime aiškiai nurodyta, jog yra atnaujinamas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-7703 vykdymas, t. y. išieškomos VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendime nurodytos sumos. Pareiškėjai buvo žinoma apie VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-7703 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, taip pat žinoma, jog šis sprendimas priimtas gavus Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktą prašymus vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių ir suvienodintus dokumentus, leidžiančius vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES.

Šių dokumentų kopijos yra įteiktos pareiškėjai. Pareiškėja VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-7703 pagrįstumo neskundė, o VMI 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą sustabdyti VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-7703 vykdymą. Šiame prašyme buvo nurodyta, kad pareiškėja ketina Latvijos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka pateikti skundą dėl jos atžvilgiu priimto Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus sprendimo. VMI šį prašymą patenkino ir 2013 m. gruodžio 13 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.25-08)-328-19699 sustabdyti sprendimo (jo dalies) išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą.

Sprendimo vykdymas sustabdytas vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais bei atsižvelgiant į prašyme išdėstytus argumentus. VMI pareiškėją informavo, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas sustabdytas ir nebus pradėtas iki atskiro Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus nurodymo, gavusi informaciją VMI priims sprendimą, apie kurį mokesčių mokėtoją informuos papildomai. Pareiškėja VMI duomenų apie Latvijos Respublikos mokesčių administratoriui pateiktą skundą ir jo išnagrinėjimo rezultatus mokesčių administratoriui nepateikė.

Akivaizdu, kad pareiškėjai buvo žinomas ginčijamame VMI sprendime nurodytos išieškoti sumos (56 513,71 Eur) teisinis pagrindas, nes pareiškėjai buvo žinoma tiek apie vykdomą išieškojimą pagal Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos prašymus vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių ir suvienodintus dokumentus, leidžiančius vykdyti reikalavimus, tiek apie šio išieškojimo sustabdymą. Pareiškėja taip pat nepagrįsta teigia, kad ginčijamame VMI sprendime niekaip nepaaiškinta ir nenurodyta mokestinės nepriemokos sąvoka.

Kaip jau minėta, išieškojimas iš pareiškėjos buvo pradėtas gavus Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus prašymus vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių ir suvienodintus dokumentus. Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateikti dokumentai pareiškėjai buvo ne kartą siųsti. Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos prašymuose vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių yra nurodytas reikalavimų pobūdis, t. y. akcizai ir kiti mokesčiai. Pati pareiškėja mokesčių administratoriui pateiktame 2013 m. gruodžio 13 d. prašyme sustabdyti VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo vykdymą teigė, jog ji ketina Latvijos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka pateikti skundą dėl jos atžvilgiu priimto Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus sprendimo, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, jog tokio skundo nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nurodytas aplinkybės ir pagrįstai atmetė skundą.

17. Atsakovas pažymi, kad ieškojimas iš pareiškėjos vykdomas pagal Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus prašymus vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių ir suvienodintus dokumentus. Pareiškėja šių Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktų reikalavimų neginčijo, nors tokią galimybę turėjo – Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius buvo sustabdęs VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo vykdymą. VMI 2015 m. birželio 11 d. kreipėsi į Latvijos mokesčių administratorių ir prašė informuoti, ar reikia toliau vykdyti reikalavimą iš pareiškėjos.

Latvijos mokesčių administratorius 2015 m. rugsėjo 17 d. pateikė prašymą vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių, kuriame nurodė, jog prašoma tęsti skolos išieškojimą iš pareiškėjos. Pareiškėjos teiginiai, kad ji yra neskolinga Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybai, neparemti jokiais tai patvirtinančiais dokumentais, juos paneigia VMI iš Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos gautas dokumentas, kuriuo prašoma tęsti skolos išieškojimą iš pareiškėjos. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismo posėdžio metu VMI atstovė nepaaiškino ir nepateikė duomenų dėl mokestinės nepriemokos sąvokos, nei dėl Latvijos Respublikos valstybinio administravimo subjekto.

VMI pozicija išsamiai išdėstyta VMI 2015 m. lapkričio 25 d. atsiliepime, kartu su atsiliepimu yra pateikta visa su skundžiamo sprendimo priėmimu susijusi medžiaga, teismo posėdžio metu buvo pateikti paaiškinimai, kokios sumos ir kokiu pagrindu yra išieškomos. Pareiškėjos teiginys, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra pradinio sprendimo (sprendimų) dėl 56 513,71 Eur iš pareiškėjos bei nėra duomenų apie Latvijos Respublikos valstybinio administravimo subjektą, yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus bendradarbiavimas su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis išieškant mokestines nepriemokas yra numatytas MAĮ 29 straipsnio 1 dalyje.

Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administratorių (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestinės nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 4 straipsnio 5 punktas reglamentuoja, kad pagalba gali būti teikiama išieškant reikalaujamas sumas ir taikant išieškojimo užtikrinimo priemones. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančios institucijos naudai gavusi prašančios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje.

Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Prašymo vykdyti išieškojimą vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti.

Ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos (15 straipsnio 1 dalis). Išieškojimo sustabdymą arba nutraukimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos institucija atnaujina išieškojimą, kai gauna prašymą vykdyti išieškojimą.

Kaip jau minėta, išieškojimas iš pareiškėjos vykdomas pagal Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus prašymus vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių ir suvienodintus dokumentus. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, todėl nereikia jokių papildomų prašančiosios valstybės sprendimų. Papildomų faktinių aplinkybių, nei nurodyta prašymuose vykdyti reikalavimą, nustatinėjimas ir tai patvirtinančių dokumentų reikalavimas viršytų VMI kompetencijos ribas.

Pareiškėja galėjo skųsti Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus reikalavimus, tokios galimybės pareiškėjai buvo suteiktos, tačiau ji skundo nepateikė. Skunde nepagrįstai teigiama, jog byloje nėra duomenų apie Latvijos Respublikos valstybinio administravimo subjektą. Ir prašymuose vykdyti reikalavimą, ir suvienodintuose dokumentuose, yra aiškiai nurodyta Latvijos Respublikos įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą. Šių dokumentų kopijos yra pareiškėjai yra ne kartą siųstos, taip pat pateiktos kartu su VMI 2015 m. lapkričio 25 d. atsiliepimu.

VMI nuomone, teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

19. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-12790, kuriuo nuspręsta MAĮ nustatyta tvarka atnaujinti VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-7703 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą ir išieškoti iš pareiškėjos 56 513,71 Eur sumą.

20. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu bei Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos 2015 m. rugsėjo 16 d. pateiktu prašymu vykdyti reikalavimą Nr. LV_LT_LI10042013027_20130561G1_20150917_c_RR, kuriuo prašoma tęsti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus.

21. Byloje nustatyta, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-7703 buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos 195 299,52 Lt sumą.

22. Atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą, VMI 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (23.25-08)-328-19699 nuspręsta sustabdyti VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-7703 vykdymą. Apie pareiškėjos prašymo patenkinimą pareiškėja buvo informuota VMI 2014 m. sausio 9 d. raštu Nr. (23.28-08)-RNA-966, kartu nurodant, kad išieškojimas nebus pradėtas iki atskiro Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus nurodymo.

23. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad VMI 2015 m. birželio 11 d. kreipėsi į Latvijos mokesčių administratorių ir prašė informuoti, ar reikia toliau vykdyti reikalavimą iš pareiškėjos. Latvijos mokesčių administratorius 2015 m. rugsėjo 17 d. pateikė prašymą vykdyti reikalavimą ir /arba imtis prevencinių priemonių, kuriame nurodė, kad prašoma tęsti skolos išieškojimą iš pareiškėjos. Vadovaujantis šiuo prašymu VMI priėmė skundžiamą sprendimą.

24. Pareiškėja skundą iš esmės argumentavo tuo, kad jai iš skundžiamo Sprendimo nėra žinomas ir suprantamas išieškomos piniginės sumos teisinis pagrindas.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog VMI 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-7703 turinys pareiškėjai buvo aiškus, bei pagrindas, kuriuo remiantis apskaičiuota išieškotina suma, taip pat žinomas ir suprantamas. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad jai negalėjo būti suprantamas (žinomas) VMI 2015 m. spalio 5 d. sprendime Nr. (23.25-08)-328-12790 nurodyto 2015 m. rugsėjo 16 d. reikalavimo turinys. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumą, priėjo išvadą, kad tiek VMI, tiek Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos apie pareiškėjos atžvilgiu priimtus sprendimus pareiškėją informavo tinkamai, todėl nėra pagrindo VMI veiksmus vertinti kaip pažeidžiančius MAĮ nuostatas, reglamentuojančias tinkamą asmens informavimą apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus.

26. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui, t. y. kad VMI Sprendime nenurodytas 56 513,71 Eur piniginės sumos išieškojimo teisinis pagrindas. Atsakovas tokiais savo veiksmais neteisėtai atėmė iš jos teisę apskųsti kitos valstybės – Latvijos Respublikos, valstybinio administravimo subjekto sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

V. 27. Nagrinėjamoje byloje yra skundžiamas Lietuvos Respublikos institucijos – mokesčių administratoriaus sprendimas, priimtas nagrinėjant klausimą dėl pagalbos teikimo kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucijai (Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba), būtent prašymą vykdyti reikalavimą dėl mokesčių išieškojimo. Tikrinamoje byloje yra skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas atnaujinti išieškojimo vykdymą.

28. Nagrinėjamoje byloje aktualus Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas, kuriuo įgyvendinta 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva 2010/24/ES (toliau – ir Tarybos direktyva 2010/24/ES) dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis.

29. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 4 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad pagalba gali būti teikiama išieškant reikalaujamas sumas ir taikant išieškojimo užtikrinimo priemones.

30. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti.

31. Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas. <…> Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą gali būti pridėti kiti prašančiojoje valstybėje narėje išduoti su reikalavimu susiję dokumentai.

32. Tarybos direktyvos 2010/24/ES 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi prašymai suteikti pagalbą, standartinės pranešimo formos ir suvienodinti dokumentai, kuriais leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėse narėse, į kurias kreipiamasi, siunčiami valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba ar viena iš jos valstybinių kalbų arba prie jų pridedamas vertimas į tokią (-ias) kalbą (-as). <...>

33. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija grąžina prašančiajai institucijai prašymą vykdyti išieškojimą, jeigu reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai taikomos šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatos.

34. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.

35. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio prašymo vykdyti išieškojimą vykdymą, 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. <...>

36. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio, reglamentuojančio išieškojimo sustabdymą arba nutraukimą, 1 ir 3 dalyse nustatyta galimybė Lietuvos Respublikos institucijai sustabdyti ar nutraukti išieškojimą. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais, savo sprendimu sustabdo išieškojimą arba jį nutraukia.

37. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija atnaujina išieškojimą, kai gauna prašymą vykdyti išieškojimą ir pataisytą suvienodintą dokumentą. <...>

38. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. <...> Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.

39. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

VI. 40. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje yra skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas, priimtas vykdant išieškojimą pagal Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos prašymą, būtent skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas atnaujinti išieškojimo vykdymą.

41. Pirmiausia pažymėtina, kad mokesčių administratorius, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, privalėjo vykdyti šį dokumentą.

42. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio nuostatos, aiškinant jas kartu su Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsniu, suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Dėl nurodytų motyvų, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami.

43. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturi jo kaip nors pripažinti, o gali tik spręsti, ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant jis negali būti vykdomas (kai reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje), ar turi informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, ar nėra įstatyme nustatytų aplinkybių sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str., 12 str.).

44. 2013 m. balandžio 25 d. pateiktame suvienodintame dokumente yra prašančiosios institucijos patvirtinimas apie šias aplinkybes: dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje; reikalavimas neužginčytas; reikalavimo nebegalima užginčyti administracine ir (arba) teismine tvarka; prašančiosios institucijos valstybėje buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros, tačiau visa reikalavimo suma nebus išieškoma, nes akivaizdu, kad prašančioje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi.

45. Minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo sąlygų, kurioms esant kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymas vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, negali būti vykdomas.

46. 2013 m. balandžio 25 d. pateiktame suvienodintame dokumente, priešingai negu teigia pareiškėja, yra nurodyti visi pagal įstatymą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str. 2 d.) būtini nurodyti duomenys, be kita ko, ir reikalavimo aprašymas – akcizai. 2013 m. balandžio 25 d. pateiktame suvienodintame dokumente, priešingai negu teigia pareiškėja, yra nurodyti taip pat duomenys: dėl laikotarpio, konkrečiu atveju nurodyta data – 2012 m. lapkričio 7 d.; vykdymo procesui svarbios datos, būtent reikalavimo nustatymo data ir data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas – 2013 m. sausio 15 d., senaties terminas – 2016 m. balandžio 5 d.; išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), būtent pagrindinė suma (141 061,34 Lt) ir palūkanos iki prašymo išsiuntimo dienos (11 919,67 Lt). 2013 m. balandžio 25 d. taip pat pateiktas suvienodintas dokumentas dėl administracinių baudų ir nuobaudų išieškojimo (42 318,4 Lt).

47. Minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju 2013 m. balandžio 25 d. pateiktame suvienodintame dokumente yra pateikta visa informacija, kuri turi būti suvienodintame dokumente, ši informacija, kaip yra nurodyta Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punkte, apibūdina dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinį. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjos pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui nurodomi motyvai, jog pareiškėjai yra nežinoma informacija dėl mokestinės nepriemokos pobūdžio, atsiradimo pagrindo ar panašių aplinkybių.

48. Be to, kaip minėta, šie motyvai dėl kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašomos išieškoti mokestinės nepriemokos pagrįstumo negali turėti reikšmės vertinant Lietuvos mokesčių administratoriaus, vykdančio pagalbos prašymą dėl minėtos nepriemokos išieškojimo, sprendimų ar veiksmų teisėtumą, nes Lietuvos mokesčių administratorius neturi teisės vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjos argumentai dėl mokestinės nepriemokos pagrįstumo neturi esminės reikšmės ir nagrinėjant skundą dėl Lietuvos mokesčių administratoriaus sprendimų ar veiksmų teisėtumo administraciniame teisme. Šias išvadas netiesiogiai patvirtina taip pat ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme nustatyta ginčų nagrinėjimo tvarka, būtent nuostata, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos, t. y. šiuo atveju Latvijos Respublikos institucijos (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 str. 1 d.).

49. Nėra pagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistos teismo proceso kalbos taisyklės, nes atsakovas pateikė teismui dokumentus be vertimo į lietuvių kalbą (ABTĮ 9 str.). Byloje pateiktų Latvijos Respublikos institucijos pateiktų prašymų vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintų dokumentų kopijų formos yra parengtos ir užpildytos lietuvių kalba, kaip tai yra įtvirtinta Tarybos direktyvos 2010/24/ES 22 straipsnio 1 dalyje. Ta aplinkybė, kad dokumentuose yra nurodytas Latvijos Respublikos institucijos pavadinimas latvių kalba, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjai buvo nesuprantamas dokumento turinys. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo pažeisti valstybinės kalbos reikalavimai nagrinėjant bylą institucijoje ar teisme.

50. Minėta, kad mokesčių administratorius, vykdydamas išieškojimą pagal Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos prašymą, 2013 metais buvo sustabdęs išieškojimą, o gavęs Latvijos mokesčių administratorius 2015 m. rugsėjo 17 d. prašymą vykdyti reikalavimą (analogiško turinio kaip ir 2013 m. balandžio 25 d. suvienodintas dokumentas), kuriame nurodyta, kad prašoma tęsti skolos išieškojimą iš pareiškėjos, skundžiamu 2015 m. spalio 5 d. sprendimu atnaujino išieškojimą.

51. Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą, patikslinusi informaciją, t. y. gavusi iš prašančiosios šalies informaciją, patvirtinančią, jog nėra įstatyme nustatytų aplinkybių sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (prašymo pakeitimas ar atsiėmimas), privalėjo tęsti šį išieškojimą, todėl turėjo teisę ir pareigą atnaujinti sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 str.).

52. Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti, todėl ši institucija (mokesčių administratorius), vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, teisėtai nusprendė tęsti priverstinį mokestinių nepriemokų išieškojimą iš L. G. (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 str.).

53. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

54. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan