2022-04-13 Nr. AB-9107-3-61-3-04942-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1957-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04942-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini)skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37556 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6K-2192 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti jai suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas neteisingai konstatavo, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas dėl to, kad atsakovas nerado duomenų apie (duomenys neskelbtini) vykstančius etninius konfliktus. Šiuolaikiniuose konfliktuose skirtumas tarp karo, organizuoto nusikalstamumo ir plataus masto žmonių teisių pažeidinėjimo yra labai neaiškus ir susiliejantis, todėl etninis konfliktas gali būti susijęs arba slėptis po kitokio pobūdžio konfliktais ar nusikaltimais. Etniniai konfliktai dažniausiai kyla dėl kolektyvinės baimės dėl savo ateities. Kai grupės bijo dėl savo saugumo, kyla pavojingos ir sunkiai sprendžiamos strateginės dilemos, apimančios smurto galimybę. Kai saugumo dilema kyla grupėse, jos tampa įbaugintos, tai silpnina valstybę ir išryškėja konflikto galimybė. Etninės grupės dažnai yra siejamos ir su socialine nelygybe, kuri gali lemti konfliktų atsiradimą. Teorinėje literatūroje yra pateikiama daugybė argumentų, kad pati pavojingiausia tautos demografinė sandara yra tada, kai etninė, lingvistinė, religinė ar kultūrinė dauguma susiduria su beveik tokio pačio dydžio mažuma ir kurių klasinė visuomenė yra labai panašiai pasiskirsčiusi. Diasporų vaidmuo konfliktuose dažnai parodo, kad tarptautinių finansinių pervedimų reguliavimas gali pažaboti ne tik tarptautinius kriminalinius ir teroristinius tinklus, narkotikų ir ginklų prekybą, bet ir nutraukti pilietinių konfliktų finansavimą.

5. Pareiškėjas teigė, kad kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Taigi kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas netinkamai įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, pernelyg sureikšmino pareiškėjo įvardinto etninio konflikto reikšmę, neatsižvelgė į platesnį konflikto kontekstą, nuo kurio pabėgo pareiškėjas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjo schematiška istorija nepaaiškina tariamo persekiotojo (žmonių, kurie nori pasisavinti žemę) motyvų persekioti bei žudyti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje, nes nužudydamas pareiškėją tariamas persekiotojas nepasiektų savo tikėtino tikslo (negautų žemės, nes po pareiškėjo išvykimo ten liko gyventi jo motina, pusbroliai, kiti genties žmonės), o atvirkščiai – tik sukeltų konfliktą, su kurio pasekmėmis susidurtų ir tariami persekiotojai. Pareiškėjo nurodyti veiksmai, kurie buvo vykdomi jo ir jo šeimos atžvilgiu (iš kitos konflikto pusės sulaukdavo žodinių grasinimų susidoroti bei vagysčių), savo forma ir pobūdžiu neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo. Minėti veiksmai priskiriami prie administracinių / baudžiamųjų teisės pažeidimų, dėl kurių kilmės valstybės teisėsaugos pareigūnai administracinio / baudžiamojo proceso tvarka turi pradėti tyrimą ir / arba nustačius kaltus asmenis, skirti jiems valstybės prievartos priemonę – bausmę pagal kilmės valstybėje galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas nurodė, kad dėl grasinimų, vagysčių jo šeima kreipėsi į policiją, parašė pareiškimą, buvo pradėtas tyrimas, t. y. pareiškėjas kreipėsi pagalbos į savo kilmės valstybę, kad gautų apsaugą nuo asmenų, kurie galimai pažeidė jo ir jo šeimos teises arba socialines normas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad tyrimas vis dar vyksta ir nėra baigtas, nesuponuoja išvados, kad policija neatliko savo darbo ir nesuteikė pareiškėjui ir jo artimiesiems apsaugos. Pareiškėjo artimieji iki šiol gyvena vietovėje, kurioje jiems tariamai gresia pavojus.

9. Departamentas pažymėjo, kad atlikto tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Departamento sprendimuose daromas išvadas.

10. Departamentas paaiškino, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjui ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

11. Departamentas pabrėžė, kad Departamento sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Iki Departamento sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Atsakovas paaiškino, jog draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjui buvo nustatytas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini)atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini)atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

14. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 8 d. sulaikė neteisėtai sieną kirtusį pareiškėją. Jis prisistatė esantis (duomenys neskelbtini) pilietis. Su savimi neturėjo tapatybę patvirtinančių dokumentų. Tą pačią dieną pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas taip pat nustatė, jog (duomenys neskelbtini).

16. Teismas nurodė, kad Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Departamento sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Tokias išvadas Departamentas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste.

17. Teismas aptarė Konvencijos 1 straipsnio A dalies bei Įstatymo normas dėl prieglobsčio suteikimo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

18. Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog (duomenys neskelbtini) vienos etninės grupės, atiminėja / pasisavina kitos etninės grupės žemes, tyrimo metu nebuvo rasta. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

19. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teigia, jog dėl grasinimų, vagysčių jo šeima kreipėsi į policiją, parašė pareiškimą, buvo pradėtas tyrimas, t. y. prieglobsčio prašytojas kreipėsi pagalbos į savo kilmės valstybę, kad gautų apsaugą nuo asmenų, kurie pažeidė jo ir jo šeimos teises į nuosavybę. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog tyrimas vis dar vyksta ir nėra baigtas, nesuponuoja išvados, kad policija neatliko savo darbo ir nesuteikė pareiškėjui ir jo artimiesiems apsaugos nuo galimai neteisėtų veikų. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo nesutikti su Departamento išvada, jog mažai tikėtina, kad etninė grupė siekia neteisėtai pasisavinti pareiškėjui ir ar jo šeimai priklausiančias žemes. Tam nenustatyta jokio objektyvaus faktinio pagrindo. Be to, pareiškėjo pasakojimo šiuo aspektu nepatvirtina Departamento surinkta objektyvi informacija, o pareiškėjas nepateikė kitų objektyvių duomenų šiam savo pasakojimui pagrįsti.

20. Teismas pabrėžė, kad, padarius išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas apklausų metu siekiant prieglobsčio statuso nebuvo pakankamai patikimas, konstatuotina, kad Departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pasakojimas negali būti pagrindas pabėgėlio statusui gauti, nes iš jo negalima padaryti išvados, kad pareiškėjui gresia persekiojimas jo kilmės valstybėje. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui pabėgėlio statusą visgi yra pagrindas suteikti. Pateikti teismo posėdžio metu duomenys nepaneigia atsakovo padarytų išvadų. Teismas sprendė, kad nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog prieglobsčio prašytojas galėtų būti kilmės valstybėje persekiojamas, kankinamas. Turtinio pobūdžio privačių asmenų ar jų grupių ginčai kilmės šalyje nesudaro pagrindo svarstyti dėl prieglobsčio teisės taikymo konkrečiu atveju.

21. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į Departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

22. Teismas, pažymėjęs, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po sulaikymo, nurodė, jog atsakovas pagrįstai nusprendė vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Tačiau, teismas vertino, kad pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nėra proporcingas. Teismas pažymėjo, kad iš bylos esančių duomenų nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų, todėl pareiškėjui proporcingas būtent 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

23. Teismas, įvertinęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), sprendė, kad dėl to, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, šių asmenų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Tačiau, kai Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, buvo pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, keičiant laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalis, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

III. 24. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui ir nurodo, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra kilmės šalies informacija, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai, pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė.

27. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija.

28. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių bei neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37556 ir Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 6K-2192 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl Departamento įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

30. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

32. Nenustačiusi išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, atsižvelgusi į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

34. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

35. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

36. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

37. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

39. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

40. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

41. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

42. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei. Apklausoje pareiškėjas nurodė, kad iš savo kilmės valstybės išvyko ir grįžti negali dėl pavojaus, kylančio iš kitos etninės grupės, nes (duomenys neskelbtini) etninės grupės atstovai grasina jo šeimai, nes nori atimti jų žemę.

43. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

44. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą pasakojimą, Migracijos departamentas konstatavo, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) regione nevyksta etniniai konfliktai (tai patvirtina ir pareiškėjo apklausos duomenys), kad (duomenys neskelbtini) konflikto tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) etninių grupių nėra, kad etninė grupė (duomenys neskelbtini) yra skaitlingiausia, kad pareiškėjo pateikiamas pasakojimas sietinas su individualiu atveju, nes grasinama tik jų šeimai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš Departamento sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojo asmenybę, jo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje.

47. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

48. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

49. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

50. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta joks karinis konfliktas, nėra duomenų, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

51. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir išvestinės Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas išsiųstas pagrįstai, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat pakeitė Departamento sprendimo dalį ir nustatė, jog yra pagrindas įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Departamentas jo skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamentas, atsižvelgęs į Tvarkos aprašo 222 punktą ir įvertinęs pareiškėjo pateiktą prašymą jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pagrįstai priėjo prie išvados, jog nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių yra būtinas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas. Be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė