2025-08-13 Nr. AB-12614-3-63-3-00289-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-734-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00289-2025-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.6; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) pripažinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) veiksmus neteisėtais dėl atsakovo priimto nerašytinio 2025 m. kovo 19 d. sprendimo (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385806 buvo pripažintas negaliojančiu; 2) įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą paskelbti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385806 galiojančiu.

Pareiškėjas 2025 m. gegužės 9 d. pateikė Regionų administraciniam teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės Regionų administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-11101-860/2025 sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą. Pareiškėjas argumentavo šį prašymą tuo, jog skundžiamu Sprendimu yra pažeidžiamos jo teisės. Pareiškėjas nurodė, kad dėl skundžiamo Sprendimo jis negali atvykti į Lietuvos Respubliką pas savo šeimą, t. y. tėvus S. G. ir L. S., brolį A. G., brolio A. G. žmoną M. G., brolio A. G. sūnų M. G. ir dukrą E. G.. Pareiškėjas nurodė, jog dėl skundžiamo Sprendimo jis neteko nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statuso, kurį jis buvo įgijęs nuo 2010 m., bei neturi galimybės nuvykti pasiimti asmeninius daiktus, naudotis Lietuvos Respublikos bankų paslaugomis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV), Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų institucijų teikiamomis viešosiomis paslaugomis, kadangi sutriko jo internetinės bankininkystės veikla. Pareiškėjas mano, jog, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų laikinai sumažinti esami jo teisių pažeidimai, susiję su nepagrįstu jam išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pripažinimu negaliojančiu.

Pagal teismo įpareigojimą, Migracijos departamentas pateikė rašytinę nuomonę dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjo K. G. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismo vertinimu, pareiškėjas prašyme iš esmės nenurodė teisiškai pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad, nesiėmus nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala bei teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas ar apsunkintas. Teismas vertino kritiškai pareiškėjo teiginius, kad jis negali naudotis viešosiomis paslaugomis (banko, VSDFV ir kt.). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog šiuo metu jam yra būtina naudotis Lietuvos Respublikoje teikiamomis viešosiomis paslaugomis ar tokios paslaugos negali būti suteiktos jam kitur, išskyrus Lietuvą. Teismas pritarė Migracijos departamento pozicijai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis siekė pasinaudoti tokiomis paslaugomis ir jos nebuvo suteiktos jam. Teismas vertino pareiškėjo teiginius kaip deklaratyvius.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negali atvykti pasiimti asmeninius daiktus ir atvykti pas artimuosius giminaičius, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, kad jis negali bendrauti su artimaisiais kitais būdais (nuotoliniu būdu) ar jie negalėtų atvykti pas pareiškėją. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog jo giminaičiai negalėtų jam atsiųsti paštu jam reikalingus asmeninius daiktus ir pan. Teismo vertinimu, tokie teiginiai nesudarė pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kiti pareiškėjo išdėstyti argumentai taip pat nesudarė pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirtų neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, t. y. kad, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo vykdymas būtų neįmanomas. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atmetė pareiškėjo prašymą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartį ir priimti naują nutartį – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pareiškėjas nurodo, kad pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje sudaro tai, kad būtų užtikrinta pareiškėjo teisė įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir naudotis visomis nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo teisėmis iki įsiteisės teismo sprendimas Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I2-11101-860/2025.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ir nepagrįstai kritikavo pareiškėją dėl įrodymų nepateikimo, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 15 dalies nuostatas, todėl pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir teisėtų pareiškėjo lūkesčių įgyvendinimo užtikrinimą.

Pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje nuo 2005 m., atsakovo nerašytiniu Sprendimu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385806 buvo pripažintas negaliojančiu, tačiau dėl šio leidimo nuolat gyventi panaikinimo nebuvo priimtas joks atsakovo sprendimas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas klaidingai aiškina Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024. Šiuo teismo sprendimu buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 24S102001, kuriuo buvo panaikintas ankstesnis pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760000918, tačiau teismas nesprendė dėl pareiškėjo naujo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385806. Taigi atsakovo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. 24S102001, kuriuo buvo panaikintas ankstesnis pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760000918, neturi jokios teisinės įtakos pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385806 teisėtumui, kadangi pastarojo leidimo galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2029 m. birželio 16 d., o dėl šio leidimo panaikinimo nebuvo priimtas joks atsakovo sprendimas.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo įrodymų trūkumą, kadangi pats leidimo nuolat gyventi pripažinimo negaliojančiu faktas yra reikšmingas įrodymas, kuris patvirtina, kad užsienietis neturi teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jis prarado nuolatinio gyventojo statusą, kuris užsieniečiui buvo užtikrintas iki atsakovo nerašytinio (neteisinio) Sprendimo priėmimo.

Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjo galimybės bendrauti su šeimos nariais nuotoliniu būdu neužtikrina asmens pagrindinių laisvių ir teisių bei teisinės valstybės principo įgyvendinimo. Atsakovo Sprendimas yra apskųstas teismui, todėl laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas užtikrintų pareiškėjo teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir čia gyventi leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385806 pagrindu (žr. Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024). Tokia reikalavimo užtikrinimo priemonė nesukeltų atsakovui jokių neigiamų pasekmių, tačiau sušvelnintų pažeistų pareiškėjo teisių apimtį ir pasekmes, susijusias su jo priverstiniu išvykimu iš Lietuvos Respublikos vien tik atsakovo nerašytinio Sprendimo, kuris yra apskųstas teismui, pagrindu.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra adekvačios ir proporcingos ar neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo bei viešojo intereso. Pareiškėjo nuomone, tokia teismo išvada yra deklaratyvi, ji neužtikrino pareiškėjo teisės į apeliaciją, kadangi pareiškėjui nėra aišku, kodėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas galėtų būti pripažįstamas neadekvačiu, neproporcingu ar pažeidžiančiu šalių interesų pusiausvyrą ir / ar viešąjį interesą.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas neturėtų formaliai taikyti ABTĮ 70 straipsnio reglamentavimą. Teismo argumentai dėl pareiškėjo galimybės bendrauti su šeimos nariais nuotoliniu būdu arba siųsti asmeninius daiktus paštu į Rusijos Federaciją reiškia akivaizdų Rusijos Federacijos piliečio diskriminavimą kitų šalių piliečių atžvilgiu, kadangi visuotinai yra žinomi faktai apie tai, kad jokios pašto siuntos nėra siunčiamos iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o vizos į Lietuvos Respubliką nėra išduodamos dėl visuotinai žinomų priežasčių. Dėl šių priežasčių teismo išdėstytos išvados yra neteisinės, deklaratyvios ir diskriminuojančios Rusijos Federacijos pilietį, kuris laukia Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo tarpininkaujant atsakovo įstaigai.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad 2024 m. balandžio 17 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas Nr. 24S102001, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760000918, nes jis ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Pareiškėjas apskundė minėtą sprendimą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1478-624/2025 priėmė galutinę 2025 m. kovo 12 d. nutartį, kuria paliko galioti Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S102001 kaip teisėtą ir pagrįstą. Vykstant teisminiam procesui dėl sprendimo Nr. 24S102001, 2024 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui buvo pakeistas ir išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385806 (kurio paskelbimą negaliojančiu pareiškėjas skundžia šioje byloje) su tikslu užtikrinti Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri reglamentavo, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, panaikinus užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, t. y. iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) buvo informuotas apie tai, jog, teismui priėmus sprendimą palikti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo galioti, pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 760385806 bus paskelbtas negaliojančiu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinę nutartį dėl sprendimo Nr. 24S102001, pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 760385806 buvo paskelbtas negaliojančiu.

Migracijos departamentas pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde pareiškėjas nenurodo, kokią žalą jis patirs, netenkinus jo prašymo, nors šios sąlygos buvimas yra būtinas reikalavimas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių apie įrodymų nepateikimą, atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pareiga yra pagrįsti ir įrodyti, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą. Šiuo atveju pareiškėjas apsiriboja deklaratyviais teiginiais ir iš esmės nepaneigia skundžiamos nutarties išvadų.

Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo atskirojo skundo teiginius dėl bendravimo su šeimos nariais ir jo daiktų siuntimo į Rusijos Federaciją, pastebi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo šeimos nariai, kurie atitinka Įstatymo 2 straipsnio 26 punkto apibrėžimą, šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, pareiškėjo sutuoktinė 2024 m. kovo 19 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir nėra duomenų apie jos grįžimą į Lietuvos Respubliką. Nėra nustatyta jokių kitų pareiškėjo šeiminių ryšių Lietuvoje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu teikiamos tarptautinių siuntų paslaugos, pareiškėjas nepaneigė šio teiginio, o tik apsiriboja skurdžia ir paneigta nuomone. Pareiškėjas taip pat nepaaiškina ir nepraplečia savo teiginio dėl tariamos diskriminacijos pilietybės pagrindu, atitinkamai šie teiginiai atmestini ir nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, nes nesusiję su reikalavimo užtikrinimo priemonėmis.

Migracijos departamento teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar įtikinamų argumentų, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis patirs neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą. Iš jo atskirojo skundo matyti, kad jis nesiekia įrodyti šios būtinosios ABTĮ 70 straipsnio sąlygos, o tik teikia deklaratyvų nesutikimą su skundžiama nutartimi ir ginčo dalyku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Spręsdamas dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įtvirtintą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte, t. y. ginčijamo individualaus teisės akto galiojimo laikiną sustabdymą.

Pareiškėjas grindė prašymą taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės tuo, kad jis negali atvykti į Lietuvos Respubliką pas šeimą (tėvus, brolio šeimą), naudotis asmeniniais daiktais, likusiais Lietuvoje, naudotis viešosiomis paslaugomis (banko, VSDFV, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų institucijų).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024). Aplinkybė, kad pareiškėjas turi tam tikrus ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika ir / ar gali patirti tam tikras neigiamas (finansines) pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti jo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu jis neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-777-520/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, jo nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti taikytos šios priemonės, taip pat atsakovo nurodytus argumentus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrindė galbūt galinčios kilti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad, netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017 ir kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vykstant teisminiam procesui dėl 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Nr. 24S102001, remiantis Įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, kuri reglamentavo, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, panaikinus užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, t. y. iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas, 2024 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385806 (kurio paskelbimą negaliojančiu pareiškėjas skundžia šioje byloje). Pareiškėjas per MIGRIS buvo informuotas apie tai, jog, teismui priėmus sprendimą palikti galioti 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Nr. 24S102001, pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 760385806 bus paskelbtas negaliojančiu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinę nutartį dėl 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Nr. 24S102001, pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 760385806 buvo paskelbtas negaliojančiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra svarbios, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. G. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dalia Višinskienė