2017-03-10 Nr. AB-5659-3-61-3-00574-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-301-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00574-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja K. B. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. sausio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-166(11) dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir išnagrinėti klausimą iš esmės; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM , 2 432,02 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėja paaiškino, kad VRM sprendimu jai nuo 2001 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėja 2014 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į VRM, prašydama išmokėti jai valstybinės pensijos nepriemoką už 2012-2013 metus, tačiau atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, atsisakė nagrinėti prašymą, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas yra išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo. Pareiškėja akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimu jai buvo priteista valstybinės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.Pareiškėja savo skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo grindė argumentais, kad jai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012 -2013 m. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, pažeidžia konstitucinius principus, pareiškėjos teises ir teisėtus lūkesčius, nes įstatymų leidėjas pratęsė Laikinojo įstatymo galiojimą tik valstybines pensijas gaunančių asmenų grupei, ekonominės krizės našta buvo paskirstyta neproporcingai, nes valstybinių pensijų gavėjai atsidūrė blogesnėje padėtyje, pareiškėja dėl šios priežasties neteko pakankamai didelės (20 proc.) pragyvenimo šaltinio dalies. Pareiškėja savo skundą, be kita ko, grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 33) s paaiškino, kad pareiškėjos valstybinė pensija 2012-2013 metais buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu (b. l. 49–52) pareiškėjos K. B. skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-166(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, išmokėjimo, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2012–2013 metais taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį teisėtumo.

Ištyręs įrodymus nustatė, kad VRM pareiškėjai nuo 2001 m. rugsėjo 12 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 1 336,23 Lt per mėnesį. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) 2014 m. gruodžio 29 d. pažymos teismas nustatė, kad indeksavus paskirtą valstybinę pensiją, jos dydis buvo 1 463,49 Lt. Pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Sumažinus pensiją pareiškėjai buvo mokama po 1 195,38 Lt pensija, t. y. kiekvieną mėnesį buvo neišmokama po 268,11 Lt . VRM Sveikatos priežiūros tarnyboje 2014 m. lapkričio 24 d. buvo gautas pareiškėjos 2014 m. lapkričio 20 d. prašymas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. VRM 2015 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1D-166(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, nurodydama, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1972-171/2013 buvo atmesta pareiškėjos skundo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo, o šiuo teismo sprendimu priteistą pareiškėjai 13 950,61 Lt valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, VRM 2013 m. rugsėjo 27 d. išmokėjo pareiškėjai.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą teisės aiškinimą, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalėjo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja apie savo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį, taigi, 3 metų procesinis terminas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai 2015 m. sausio 26 d. kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs. Teismas konstatavo, kad nėra procesinių kliūčių pareiškėjos skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2012-2013 metus nagrinėti iš esmės.

Teismas apžvelgė į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatas, kuriomis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad: 1) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; 2) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (nuo 2010 iki 2011 m.) ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo pratęsimas 2012 ir 2013 m. neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai valstybinė pensija ginčo laikotarpiu (2012–2013 m.) buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštaravo Konstitucijai, teismas priėjo prie išvadų, kad VRM teisėtai sumažino pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 2012–2013 m. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (2 432,02 Eur), susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėja taip pat prašė panaikinti VRM 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-166(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti jos prašymą išmokėti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Teismas nustatė, kad VRM, priimdama šį sprendimą, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir nurodė, kad pareiškėjos 2014 m. lapkričio 20 d. prašymo nenagrinės, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, o pareiškėja naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, nepateikė. Teismas nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja 2003 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje prašė priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2012-2013 metus, teismas konstatavo, kad VRM sprendime nurodytoje bei nagrinėjamoje bylose yra skirtingi ginčo laikotarpiai, dėl pareiškėjos nagrinėjamoje byloje keliamo ginčo teismo sprendimas nėra priimtas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad VRM nepagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 20 d. prašymo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2012-2013 metus. Netinkamai taikant ir aiškinant teisės aktus priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Todėl teismas panaikino VRM 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-166(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2012-2013 metus, išmokėjimo.

III. Pareiškėja K. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 54–55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį, kurioje jos skundas buvo atmestas, ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą visiškai.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, esą pirmosios instancijos teismas byl1 išnagrinėjo neįsigilinęs į skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėja savo skunde buvo nurodžiusi, kad didelės pensijos dalies - 8 407,65 Lt (šiuo metu 2 432,02 Eur) neišmokėjimas apribojo jos galimybes gyventi oriai ir rūpintis savo sveikata. Teismas sprendime į šiuos argumentus neatsakė, apsiribojo Laikinojo įstatymo ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktų išvadų aptarimu. Byla buvo nagrinėjama paviršutiniškai (tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad teismo sprendime įrašyta, jog pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, nors ji dalyvavo ir pateikė savo paaiškinimus), todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas motyvuotu. Teismo posėdyje pareiškėja užsiminė apie ketinimą pateikti papildomus dokumentus, susijusius su turėtomis labai didelėmis išlaidomis sveikatai, kurie patvirtintų, jog pensijos sumažinimas jai sukėlė itin sunkias finansines pasekmes, tačiau jai susidarė įspūdis, kad tie dokumentai jokios reikšmės neturės ir apskritai nebus vertinami. Remdamasi išdėstytais argumentais apeliantė teigia, kad teisme jos skundas nebuvo išnagrinėtas visapusiškai, t.y. nebuvo išnagrinėtas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio reikalavimus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu (b. l. 58) su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2012-2013 metus, atsižvelgdama į tai, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pratęsė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymą tik valstybinių pensijų gavėjams. Be to, pareiškėja prašė panaikinti VRM 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-166(11) dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti jos prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo už 2012-2013 metus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, taip pat į 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymų redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas neišnagrinėjo bylos pagal ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus visapusiškai, nes neįvertino ir nepasisakė dėl skundo argumentų, kad valstybinės pensijos sumažinimas sukėlė pareiškėjai sunkias finansines pasekmes, priėmė nemotyvuotą, šablonišką sprendimą.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde keliami klausimai yra susiję su procesinės teisės normų taikymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Be to, ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardyti procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejai, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Vienas iš tokių pagrindų - sprendimas, nutartis yra be motyvų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Pareiškėja savo teiginį esą pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, grindžia argumentais, kad teismas neišnagrinėjo ir sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad paskirtos pensijos sumažinimas jai sukėlė sunkias finansines pasekmes, apsiribojo Laikinojo įstatymo ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktų išvadų aptarimu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją; Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009, 2011 m .rugsėjo 12 d. Nr.A662-2801/2011, 2012 m. rugsėjo 11 d. Nr.A444-2401/2012, 2013 m.balandžio 25 d. Nr.A525-197/2013, 2014 m.vasario 10 d. Nr.A146-95/2014, 2015 m. gegužės 27 d. Nr.A-1021-442/2015, 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr.A-1200-822/2016, kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas – pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos ribojimo VRM 2012-2013 metais teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas pensijos ribojimo faktines aplinkybes turėjo įvertinti bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ir nustatyti, ar VRM pagrįstai ir teisėtai 2012-2013 metais neišmokėjo pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos dalies. Teismas, nagrinėdama bylą ir priimdamas procesinį sprendimą turėjo vadovautis ir pagrįstai vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais dėl bylai aktualių šių įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai.

Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje, be kita ko turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2,4 p.). Įstatymo normų nurodymas teismo sprendime yra būtinasis teismo procesinio sprendimo turinio elementas. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų pensijos ribojimo sukeltų finansinių pasekmių, pagal šios bylos aplinkybes negali būti pagrindas išvadoms, kad teismo sprendimas be motyvų.

Minėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Tuo labiau, jei bylos proceso dalyvio argumentai nėra reikšmingi sprendžiant ginčą. Pareiškėjos skundo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo teismas galėjo patenkinti tik tuo atveju, jei byloje būtų nustatyta, kad VRM pareiškėjai 2012-2013 m. neteisėtai ribojo pensijos mokėjimą, tačiau teismas pagrįstai nustatė, kad VRM pareiškėjai pensijos ribojimą taikė pagal tuo metu galiojusius įstatymus, kurie neprieštaravo Konstitucijai, t.y. taikė teisėtai.

Paskirtą pensiją mokančios institucijos veiksmų ribojant pensijos mokėjimą teisėtumo vertinimui neturi įtakos pensijos gavėjo paaiškinimai kaip jis apibūdina patirtus finansinius praradimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visas bylai svarbias aplinkybes (ABTĮ 81 straipsnis), remdamasis ištirtais įrodymais, motyvuotai išsprendė visus pareiškėjos skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus, sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstė argumentus, kuriais pagrindė teismo išvadas, išdėstytas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

Todėl apeliantės argumentai esą teismo sprendimas nemotyvuotas atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantės nurodytą aplinkybę, kad teismo sprendime (aprašomojoje dalyje) nurodyta, jog pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, teisėjų kolegija vertina kaip akivaizdų rašymo apsirikimą, neturėjusį jokios įtakos teismo priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes to paties sprendimo įžanginėje dalyje įrašyta, kad pareiškėja teismo posėdyje dalyvavo. Pareiškėjos teiginius, kad ji dalyvavo teismo posėdyje taip pat patvirtina įrašai 2015 m. gruodžio 14 d. teismo posėdžio informacinėje pažymoje ir tos pačios dienos teismo pranešime proceso dalyviams apie teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo datą (pareiškėja šiame pranešime pasirašė) (b.l.45,47,49).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesinės teisės normų pažeidimų arba netinkamo jų pritaikymo atvejų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nenustatyta, todėl taikyti ABTĮ 142 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Dėl materialinės teisės normų taikymo teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į ginčo laikotarpį (2012-2013 metai) byloje aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip pat šio įstatymo 15 straipsnis, reglamentavęs minėto įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimą 2012-2013 metams.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taikydamas minėtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, atsakovas pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją ginčui aktualiu laikotarpiu (2012-2013 metais) mokėjo perskaičiuotą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažindamas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, prie šių išvadų priėjo aiškindamas Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime tyrė būtent tai, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams ir priėjo prie išvadų, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas 2012-2013 m. neviršijo 20 procentų (2012 m. sausio -2013 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu sudarė 20 proc., 2013 m. rugsėjo mėn.19,09 proc., 2013 m. spalio – gruodžio mėn.- po 18,31 proc.), t.y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pabrėždama šį įstatymu nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl paskirtų valstybinių pensijų dydžio ribojimo ir pratęsimo atitikties konstituciniams principams pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių aktualios bylai nuostatos aptartos pirmiau.

EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „ Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“, negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pagal EŽTT jurisprudenciją Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo pirmasis imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t.y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad minėto įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, 2012-2013 m. taikius šią teisės normą pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y., į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012-2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jai negali būti priteista. Minėta, kad pagal mintą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2012-2013 m. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas, bei aptartuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas