P-662-78-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P662-78/2013

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00172-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R63-1/2012 pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, VRK) 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. Sp-383 „Dėl Kazlų Rūdos ir Radviliškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. Sp-383) 2 dalį, kuria pripažinta, kad jai, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narei, save išsikėlusiai kandidatei, neįrašytai į kandidatų sąrašą, įgaliojimai nutrūkę prieš terminą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Rinkimų įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Pareiškėja nurodė, kad VRK Sprendimas Nr. Sp-383 buvo paviešintas 2011 m. gruodžio 2 d. „Valstybės žinių“ Nr. 95-942 priede „Informaciniai pranešimai“, o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d. Pareiškėja paaiškino, jog Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu nutarė jos bei jos advokato A. L. apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalį, kuria ji buvo išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 290 straipsnį, ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant ja kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 2 dalyje ir 290 straipsnyje, paskiriant jai 2 600 Lt baudą. Advokatas A. L. jos pavedimu 2011 m. lapkričio 21 d. kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui apskundė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendį. Kartu su kasaciniu skundu, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo pateiktas prašymas sustabdyti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio galiojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jos kasacinį skundą priėmė 2011 m. lapkričio 21 d. ir tą pačią dieną išsiuntė reikalavimą išsireikalauti iš Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamąją bylą Nr. 1-5-632/2011.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 374 straipsniu ir laikė, jog ši įstatyminė nuostata suteikia teisę nuteistam asmeniui siekti jam pasekmes sukeliančio nuosprendžio ar nutarties vykdymo sustabdymo, iki kol byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje. Pažymėjo, kad Rinkimų įstatyme nėra nurodyta, kaip atsakovas privalo elgtis tokiais atvejais, kai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra pateiktas prašymas sustabdyti nuosprendžio ar nutarties galiojimą – šiuo atveju Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio galiojimą. Manė, kad atsakovas privalo elgtis taip, kad savo elgesiu nepažeistų nuteisto asmens turimos teisės, siekti nuosprendžio sustabdymo pagal BPK 374 straipsnį. Šiuo atveju atsakovas turėjo galimybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekiant išaiškinimo, kaip taikyti Rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktą, atsižvelgiant į BPK 374 straipsnį. Atsakovas šia teise nepasinaudojo ir dėl to, pareiškėjos manymu, nepagrįstai pažeidė jai BPK 374 straipsniu suteiktos teisės efektyvumo principą.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad prašymą sustabdyti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio galiojimą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė 2011 m. lapkričio 21 d. Atsakovas apie šį prašymą žinojo 2011 m. lapkričio 28 d. popietę ir tai patvirtinantys dokumentai atsakovui buvo pateikti kitą dieną – pakankamai laiko prieš priimant skundžiamą sprendimą. Priimant sprendimą, t. y. 2011 m. lapkričio 29 d., atsakovas nežinojo, ar Šiaulių apygardos teismo sprendimas tuo metu buvo galiojantis, ar ne, kadangi atsakovas nesikreipė į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą bandydamas gauti šią informaciją.

Manė, jog atsakovui nepatikrinus esminės įtakos sprendimui turinčios informacijos priimant sprendimą, jokiu būdu negalima teigti, kad sprendimas buvo priimtas pagrįstai. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas nemotyvuotas ir neargumentuotas, jame nenurodyti absoliučiai jokie sprendimo priėmimą sąlygojantys motyvai. Teigė, kad atsakovas savo sprendime nenurodė ir Sprendimo Nr. Sp-383 apskundimo tvarkos. Pabrėžė, jog atsakovas, nutraukdamas jos įgaliojimus, traktavo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį kaip galutinį ir turintį res judicata galią.

Laikė, kad atsakovas ją nubaudė antrą kartą už tą pačią baudžiamąją veiką, t. y. nutraukiant jos, kaip tarybos narės, įgaliojimus, nesulaukus bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Tokiu atveju faktas, kad ji turi teisę į kasaciją ir ja pasinaudojo, yra bevertis, kadangi antroji bausmė buvo paskirta nelaukiant bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka ir neatsižvelgiant į tai, kad ji pasinaudojo visomis jos turimomis teisėmis siekti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio panaikinimo. Pažymėjo, kad atsakovas ją antrą kartą nubaudė, nutraukiant jos, kaip tarybos narės, įgaliojimus, lygiai už tą pačią baudžiamąją veiką, idem factum, už kurią ją nubaudė Šiaulių apygardos teismas, t. y. nutraukiant jos tarybos narės įgaliojimus atsakovas nesvarstė kokių nors kitų jos baudžiamosios veikos elementų, kurių nebuvo apsvarstęs Šiaulių apygardos teismas, ir taip pat jai nepareiškė kokių nors kitų papildomų kaltinimų, kuriems pagrindą suteikė jos Šiaulių apygardos teismo svarstyta veika.

Todėl nėra jokios abejonės, kad atsakovas nutraukdamas jos įgaliojimus pažeidė non bis in idem taisyklę. Pareiškėja akcentavo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nagrinėjęs atvejus, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistajam asmeniui buvo atimta alkoholio licencija.

Manė, kad Z. V. privalėjo nurodyti skundžiamą sprendimą priėmusiai komisijai apie savo artimus draugystės bei giminystės ryšius Radviliškio rajono savivaldybės atžvilgiu ir nusišalinti nuo komisijos, nagrinėjusios jos įgaliojimų nutraukimo klausimą, kad absoliučiai niekam nekiltų kokios nors abejonės dėl jo šališkumo, objektyvumo, nesuinteresuotumo ar sąžiningumo. Pažymėjo, kad atsakovas pradėjo procedūrą nutraukti jos įgaliojimus vadovaudamasis neteisėtai gautu nuosprendžio nuorašu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kurios pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, yra labai aiški ir kategoriška, dėl jos taikymo jokių neaiškumų VRK nekyla. Įstatymų aiškinimas neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją, o VRK nesuteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucijos 105 str., 106 str., Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str., 65 str.). Manė, kad nei pareiškėjos paduotas kasacinis skundas, nei įstatyme numatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų ar atrankos komisijos teisė sustabdyti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymą neduoda pagrindo VRK netaikyti Rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, atidedant ar sustabdant šio įstatymo taikymą. Pažymėjo, jog teismų praktika eina tuo keliu, kad kolegialios institucijos sprendimai, kurie priimami balsavimo būdu daugumos valia ir kurių priėmimo motyvai paaiškėja tik svarstymo metu, nėra teisiškai ydingi ir naikintini dėl sprendimo motyvų nenurodymo (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Apskundimo tvarkos nenurodymas yra procedūrinis pažeidimas ir teisiškai reikšmingas tik tuo atveju, jeigu tai sutrukdė pareiškėjai pasinaudoti savo teise jį apskųsti. Manė, kad pareiškėjos argumentai dėl jos nubaudimo antrą kartą už tą pačią veiką ir principo non bis in idem (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7-ojo protokolo 4 str.) pažeidimo jos atžvilgiu yra nepagrįsti. Atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentai dėl VRK šališkumo priimant ginčijamą sprendimą, jos pirmininko Z. V. vaidmens jo priėmime ir pareigos Z. V. nusišalinti nuo ginčijamo sprendimo priėmimo yra visiškai nepagrįsti faktiniais duomenimis, o tik išgalvotomis prielaidomis, teisiškai neargumentuoti ir nekorektiški.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjos L. Š. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnis nustato atvejus, kada savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta prieš terminą. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūksta arba jis netenka teisės eiti savivaldybės nario pareigas, kai įsiteisėja teismo apkaltinamasis nuosprendis-pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Byloje neginčijamas faktas, kad apkaltinamasis nuosprendis L. Š. atžvilgiu įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 17 d. VRK Sprendimas Nr. Sp-383, kurio 2 dalį prašo panaikinti pareiškėja, priimtas 2011 m. lapkričio 29 d. Pagal Rinkimų įstatymo 87 straipsnio 3 dalį, VRK per 15 dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų atsiradimo savivaldybės tarybos nario įgaliojimus pripažįsta nutrūkusiais prieš terminą. Teismas nustatė, kad VRK skundžiamą sprendimą priėmė nepažeisdama nurodyto 15 dienų termino. Rinkimų įstatymas nesuteikia teisės priimti kitokį sprendimą, nei nustatyta 87 straipsnyje. Todėl VRK, priimdama skundžiamą sprendimą, Rinkimų įstatymo nepažeidė.

Teismas nustatė, jog iš byloje esančio 2011 m. lapkričio 29 d. posėdžio protokolo, kuris atitinka Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 straipsnio 12 dalies reikalavimus, matyti, kad komisijos nariams pateikta balsuoti tokia formuluotė: vadovaujantis Rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pripažinti pareiškėjos įgaliojimus nutrūkusiais prieš terminą pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Šiame protokole užfiksuota, kad komisijos narių vienbalsiai buvo priimtas sprendimas pagal pateiktą formuluotę, t. y. pripažinti L. Š. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narės įgaliojimai nutrūkusiais prieš terminą pagal Rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktą – pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 ir 12 straipsniai yra specialios teisės normos, reglamentuojančios atsakovo sprendimų priėmimo procedūrą, šių sprendimų turinį bei formą. Šiose teisės normose nėra jokių nuorodų apie būtinumą surašyti sprendimų motyvus arba reikalavimai sprendimo turiniui. Pažymėta, kad tai yra suponuojama tokių sprendimų priėmimo specifikos (kolegialumas, atviras balsavimas bei viešas svarstymas). Apskundimo tvarkos nenurodymas sprendime nevertintinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, apribojęs pareiškėjai galimybę pasinaudoti apskundimo teise. Pareiškėja priimant sprendimą dalyvavo, jį apskundė nepraleidusi apskundimo terminų, todėl šis pareiškėjos argumentas nepripažintas pakankamu panaikinti iš esmės teisingą komisijos sprendimą. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005. Teisėjų kolegija konstatavo, kad minėti pareiškėjos argumentai dėl skundžiamo sprendimo turinio neteisėtumo ir nepagrįstumo (sprendimo turinio prasme) bei procedūrinių pažeidimų negali būti pripažinti pagrįstais.

Teismas nurodė Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, kurioje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Teisėjų kolegija, aptarusi non bis in idem principo taikymą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutrūko prieš terminą įsiteisėjus jos atžvilgiu teismo apkaltinamajam nuosprendžiui. Skundžiamu atsakovo Sprendimu Nr. Sp-383 pareiškėja nebuvo nubausta antrą kartą. Įgaliojimų nutraukimas prieš terminą nėra kriminalinė bausmė už tapatų nusikaltimą, todėl pareiškėjos argumentai dėl pakartotino nubaudimo atmesti kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog Konvencija nepatenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nurodytų aktų kategoriją, dėl kurių Teisingumo Teismas gali priimti prejudicinį sprendimą. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija pažymėjo, jog nėra teisinio pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą. Kiti pareiškėjos skundo argumentai nebuvo pagrįsti įrodymais, todėl atmesti.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. sausio 29 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

Prašyme atnaujinti procesą paaiškina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250/2012 Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-644-300/2012 L. Š. išteisino. 2013 m. sausio 2 d. L. Š. raštu kreipėsi į VRK dėl tarybos narės įgaliojimų atnaujinimo. Atsakovo teigimu, jis negali pakeisti savo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. Sp-383 „Dėl Kazlų rūdos ir Radviliškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“ galiojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. R63-1/2012, kurioje buvo priimtas sprendimas atmesti pareiškėjos L. Š. skundą dėl VRK Sprendimo Nr. Sp-383 panaikinimo.

Kadangi išteisinamasis Šiaulių apygardos teismo nuosprendis buvo priimtas 2012 m. gruodžio 31 d. ir įsiteisėjo, L. Š. į VRK dėl tarybos narės įgaliojimų atnaujinimo kreipėsi 2013 m. sausio 2 d., todėl prašymo padavimo dėl proceso atnaujinimo terminas nėra praleistas (ABTĮ 156 str. 2 d.). Pažymėjo, kad atnaujinus bylą, į bylą yra įtrauktini tretieji suinteresuoti asmenys politinė partija Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys A. J., kuriems, VRK priėmus Sprendimą Nr. Sp-383, buvo pripažinta, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryboje atsiradus laisvai vietai, netekus mandato save išsikėlusiai kandidatei, neįrašytai į kandidatų sąrašą, savivaldybės tarybos nario mandatas perduodamas kitam kandidatų sąrašui pagal kandidatų sąrašų eilę, sudarytą po rinkimų mandatams paskirstyti liekanų metodu, t. y. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašui, ir kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos proceso atnaujinimas šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovo VRK prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2013 m. sausio 29 d. (b. l. 65-67), o aplinkybės, kurių pagrindu yra grindžiamas proceso atnaujinimas, atsirado 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. Šiaulių apygardos teismui 2012 m. gruodžio 31 d. priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje, taigi konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas. Įvertinus tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2012 m. kovo 1 d., darytina išvada, kad 5 metų terminas, numatytas ABTĮ 156 straipsnio 3 dalyje, taip pat nėra praleistas.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kai panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Bylos duomenys patvirtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartimi atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos L. Š. skundą dėl VRK Sprendimo Nr. SP-383 panaikinimo. VRK 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. Sp-383 „Dėl Kazlų Rūdos ir Radviliškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“ 2 dalimi pripažinta, kad pareiškėjai, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narei, save išsikėlusiai kandidatei, neįrašytai į kandidatų sąrašą, įgaliojimai nutrūkę prieš terminą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį. Pagrindas priimti minėtą sprendimą buvo apkaltinamasis Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendis, kuriuo nutarta pareiškėjos bei jos advokato A. L. apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalį, kuria ji buvo išteisinta pagal BK 290 straipsnį, ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant ja kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 2 dalyje ir 290 straipsnyje, ir paskiriant jai 2 600 Lt baudą.

Prašymą atnaujinti procesą pateikusi Vyriausioji rinkimų komisija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį (b. l. 68-74), kuria panaikinamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu (b. l. 75-83) nuspręsta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendį dalyje, kuria L. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: L. Š. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių, o likusią nuosprendžio dalį (kuria pareiškėja už nusikaltimą, numatytą BK 290 straipsnyje, išteisinta) palikti nepakeistą, Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro A. K. ir nukentėjusiojo A. B. apeliacinius skundus atmesti (b. l. 75-83). Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, pareiškėjos L. Š. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingumą vykdyti administracinėse bylose ir teisingai išspręsti šalių ginčą. Sprendžiant šalių ginčą turi būti teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos (ABTĮ 86 str.). Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Taigi teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nustatomi tam tikri pažeidimai. Šiuo atveju ABTĮ numato proceso atnaujinimo institutą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti, kuris taikomas tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai, kita vertus, proceso atnaujinimu suardoma teismo sprendimu atkurta (sukurta) teisinė taika tarp ginčo šalių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-164/2012).

Teisėjų kolegija pastebi, kad, kai panaikinamas teismo sprendimas, nuosprendis, kuriuo, kaip turinčiu prejudicinę galią, rėmėsi administracinis teismas, kartu išnyksta ir sprendimo priėmimo pagrindas, todėl yra pagrindas prašyti procesą atnaujinti ir peržiūrėti administracinio teismo padarytas išvadas.

Atsižvelgiant į tai, jog apkaltinamasis Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. Sp-383 „Dėl Kazlų Rūdos ir Radviliškio rajono savivaldybių tarybų narių įgaliojimų nutrūkimo prieš terminą ir šių savivaldybių tarybų narių mandatų naujiems savivaldybių tarybų nariams pripažinimo“, o taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą, yra panaikintas, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrįstas pagrindas atsakovo VRK prašymą atnaujinti procesą tenkinti ir procesą administracinėje byloje Nr. R63-1/2012 atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bei, vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 1 dalimi, bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R63-1/2012 pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Skirgailė Žalimienė