2016-04-20 Nr. AB-10803-3-62-3-00149-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-363-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00149-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.2; 63.3.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti 2015 m. lapkričio 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. R.“ Nr. 8S-577-(14.8.3.) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 2,0603 ha K. M. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo A. R..

Pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodydama, kad ji yra 81 metų amžiaus, todėl jos rega, taip pat galimybės suvokti sudėtingą nuosavybės teisių procedūros eigą yra ženkliai prastesnės nei vidutinio žmogaus. Pareiškėjai priklauso atkurti nuosavybės teises iš viso į 2,1750 ha K. M. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdus natūra ir ekvivalentine natūra ir niekada nereiškė prašymų dėl pasirinktų nuosavybės teisių atkūrimo būdų pakeitimo. 2015 m. rugsėjo 21 d. pareiškėja atvyko susipažinti su 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 8S-468-(14.8.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatlygintinai suteikiant naują žemės sklypą projektu.

Šio sprendimo projekte nebuvo paminėta, kad nuosavybės teisės toliau bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais. Todėl pareiškėja sąžiningai tikėjosi, kad į likusią žemę nuosavybės teisės jai bus atkurtos ekvivalentine natūra. Tą pačią dieną, t. y. 2015 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjai buvo pateiktas pasirašyti Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę, kompensuojant pinigais, projektas. Specialistė padavusi projektą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kompensuojant pinigais, deramai neišaiškino jo turinio ir tikslo.

Pareiškėjai primygtinai brukami pasirašyti dokumentai buvo netikėti. Pareiškėja projekte padarė prierašą „nesutinku, nes tame žemės plote buvo sodyba adresu (duomenys neskelbtini)“ ir pasirašė. Taigi pareiškėja aiškiai išreiškė valią, kad nepageidauja, jog nuosavybės teisės į likusią žemę jai būtų atkuriamos kompensuojant pinigais. Todėl pareiškėja sąžiningai ir pagrįstai tikėjosi, kad jokie sprendimai, neatitinkantys jos valios, nebus priimti. Pareiškėja skundžiamą Sprendimą ir 2015 m. lapkričio 16 d.

NŽT Kauno miesto skyriaus pažymą Nr. 8PAŽ1-757 (toliau – ir Pažyma) gavo 2015 m. lapkričio 26 d., tačiau sąžiningai nesuvokė, kad Sprendimu nuosavybės teisės į likusią žemę jai yra atkurtos ne žemės sklypais, o pinigine kompensacija. Pareiškėja manė, kad Sprendimas yra priimtas dėl nuosavybės teisių atkūrimo žemės sklypais (ekvivalentine natūra). Nurodė, kad Sprendimo antraštė yra klaidinanti. Joje nurodyta, kad nuosavybės teisės pareiškėjai atkuriamos „miesto gyvenamojoje vietovėje“, o vietovės nurodymas tokiu atveju būtų racionalus tik tada, jei nuosavybės teisės pareiškėjai būtų atkuriamos atitinkamoje vietovėje esančiu turtu.

Taipogi Sprendimo turinys pareiškėjai, atsižvelgiant į jos amžių, buvo klaidinantis. Sprendimas surašytas užpildant formą, į aktualias grafas įrašant atitinkamą tekstą, o nereikalingose grafose sudedant ženkliukus „-“. Pažymėjo, kad per smulkūs ženkliukai, kurie Sprendime surašyti beveik arba tiesiog ant tuščias, pildytinas grafas žyminčių taškelių, pareiškėjos nebuvo įžiūrėti, todėl ji nesuvokė, kad Sprendimu yra teigiama, kad jai nuosavybės teisės į likusią žemę lygiaverčiais žemės sklypais nebus atkuriamos.

Tais pačiais trūkumais pasižymi ir Pažyma, kurią pareiškėja suvokė kaip pažymą apie žemės vertę, tačiau ne kaip pažymą, kurioje minima informacija, kad nuosavybės teisės jai į likusią žemę buvo atkurtos pinigais. Sprendimas ir Pažyma pareiškėjai buvo siunčiami su 2015 m. lapkričio 23 d. NŽT Kauno miesto skyriaus pranešimu Nr. 8SD-6288-(14.8.94.) „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo išsiuntimo“ (toliau – ir Pranešimas), tačiau jame nėra trumpai, aiškiai ir konkrečiai nurodyta Sprendimo esmė.

Pareiškėja apie tai, kad nuosavybės teisės į likusią žemę Sprendimu jai buvo atkurtos kompensuojant pinigais, iš atsakovo sužinojo, kai kreipėsi prašydama paaiškinti apie nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę procedūros eigą. Tada, pasakius, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jos atžvilgiu yra pabaigta, pareiškėja suvokė, kad buvo suklaidinta, kad jos teisės buvo pažeistos ir nedelsdama kreipėsi dėl pagalbos šiam skundui surašyti. Terminas praleistas nežymiai – šiek tiek daugiau nei vieną mėnesį.

II. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą buvo netenkintas, o skundą atsisakyta priimti.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl skundo padavimo termino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl institucijų sprendimų apskundimo termino. dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Teismas taip pat vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio nuostatomis dėl praleisto termino skundui (prašymui) paduoti atnaujinimo ir atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad skundžiamą Sprendimą pareiškėja gavo 2015 m. lapkričio 26 d. Vadinasi skundą dėl Sprendimo panaikinimo pareiškėja galėjo teismui paduoti vėliausiai 2015 m. gruodžio 28 d. Pareiškėja skundą teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2016 m. vasario 2 d., t. y. praleidusi skundo padavimo terminą.

Įvertinęs pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, t. y. pareiškėjos amžių (81 metai) ir tai, jog ji buvo atsakovo suklaidinta ir todėl netinkamai suvokė Sprendimo turinį bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika praleisto termino atnaujinimo bylose, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, jog pareiškėja yra garbaus amžiaus, negali būti pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai dėl prastos regos nepagrįsti jokiais įrodymais (medicininiais dokumentais), todėl tuo atveju, jei pareiškėjai jos prastas regėjimas kliudė perskaityti Sprendimo tekstą, ji turėjo galimybę kreiptis į kitus asmenis pagalbos, susipažįstant su Sprendimo turiniu.

Dėl pareiškėjos argumentų, jog Sprendimo turinys buvo klaidinantis ir ji neteisingai suvokė Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, jog Sprendimo 1.5 punkte aiškiai nurodyta „atlyginant pinigais už 2,0603 ha žemės (vertė (indeks. Koef. 1,6) 9614 Eur (Devyni tūkstančiai šeši šimtai keturiolika eurų)“. Be to, 2015 m. lapkričio 23 d. Pranešime yra suformuluotas prašymas pareiškėjai: „Kauno miesto skyriui pateikti Jūsų banko sąskaitos numerį dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo“. Nors pats Pranešimo turinys ir galėtų būti vertinamas kaip nepakankamai aiškus pareiškėjai dėl jos garbaus amžiaus, Pranešime aiškiai nurodyta, kokius veiksmus, gavusi Sprendimą pareiškėja turėtų atlikti – pateikti banko sąskaitos numerį dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, iš ko akivaizdu, jog pareiškėjai bus išmokama kompensacija pinigais. Asmens atidaus ir rūpestingo elgesio standartų kontekste teismas pažymėjo, kad asmens pareiga yra susipažinti su administracinio akto, darančio įtaką asmens teisėms, turiniu. Tikėjimasis, jog atsakovas priims vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimą galėtų būti reikšminga aplinkybė, vertinant pareiškėjos veiksmus iki skundžiamo Sprendimo priėmimo, tačiau jau gavusi ginčijamą Sprendimą, pareiškėja turėjo visas galimybes savarankiškai ar su kitų asmenų pagalba susipažinti su jo turiniu ir, nesutinkant su Sprendimu, tinkamai ginti savo teises teisme.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjos nurodytų termino atnaujinimo priežasčių nepripažino svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjai įstatymų nustatytu terminu pateikti skundą teismui. Todėl teismas nusprendė termino skundui paduoti neatnaujinti ir pareiškėjos skundą atsisakyti priimti.

Teismas įvertinęs kitą pareiškėjos skunde pateikiamą reikalavimą, pripažino jį išvestiniu iš skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, todėl jį taip pat atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja A. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundą priimti.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas vykdė formalų, o ne realų teisingumą, neįsigilino į bylos aplinkybes ir dėl to neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą, tuo pažeisdamas pareiškėjos konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Nurodo, kad skundo padavimo terminas yra praleistas nežymiai (šiek tiek daugiau nei mėnesį), o pareiškėja suvokusi, koks yra Sprendimo turinys ir jo pasekmės operatyviai kreipėsi teisinės pagalbos, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino. Pabrėžia, kad pareiškėja suvokusi, kad buvo suklaidinta iš karto kreipėsi pagalbos ir per protingą laikotarpį pateikė skundą teismui, taigi, nagrinėjamu atveju, teisė į pažeistų teisių gynybą nusveria teisinių santykių stabilumo principą.

Pareiškėja pažymi, kad teisė į pažeistų / ginčijamų teisių teisminę gynybą yra konstitucinė asmens teisė (LR Konstitucijos 30 str. 1 d.), kuri yra absoliuti, todėl neturėtų būti varžoma nepagrįstai trumpais kreipimosi į teismą terminais. Teismas, spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, turi vertinti, kuri vertybė yra svaresnė – teisinių santykių stabilumo užtikrinimas ar asmens teisė į teisminę gynybą. Todėl svarbu nustatyti ar nagrinėjamu atveju yra susiformavę kokie nors teisiniai santykiai, kurių stabilumas turėtu būti ginamas, paneigiant asmens teisę kreiptis teisminės gynybos. Pareiškėjos teigimu, jokie teisiniai santykiai, kurių stabilumas turėtų būti užtikrintas, nėra susiformavę, nes skundžiamas sprendimas liečia išimtinai tik pačią pareiškėją. Taip pat akcentuoja, kad jis nėra įvykdytas, t. y. paskirta piniginė kompensacija nėra išmokėta.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos amžių ir jo natūraliai sukeltas pasekmes pareiškėjai, į psichologinius suklydimo momentus, ir kartu į bylos aplinkybes, kurioms esant, pareiškėjos garbus amžius pateisina skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastis. Pažymi, kad pareiškėjos amžius nėra liga (todėl šio fakto patvirtinimui nėra pateikta medicininių dokumentų), tačiau dėl jo natūraliai kyla papildomų nepatogumų. Pareiškėja yra lėtesnė, jos rega silpnesnė ir greičiau pavargsta, o suvokti sudėtingą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pareiškėjai yra sunkiau. Pareiškėja dėl savo amžiaus natūraliai sukeltų pasekmių ir atsakovo klaidinančių veiksmų, neteisingai suprato Sprendimo ir Pažymos turinį, ir todėl praleido skundo padavimo teismui terminą. Pažymi, kad pareiškėja, būdama atsakovo suklaidinta, net nesuvokė poreikio pasitelkti atstovą, kad šis perskaitytų ir įvertintų Sprendimo bei Pažymos turinį.

Pareiškėja pasitikėjo valstybės tarnautojais ir nesitikėjo, kad bus priiminėjami sprendimai, neatitinkantys jos išreikštos valios. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas visiškai nevertino klaidinančių atsakovo veiksmų, atliktų iki Sprendimo ir Pažymos įteikimo pareiškėjai, ir apsiribojo tik paties Sprendimo teksto ir 2015 m. lapkričio 23 d. Pranešimo analize. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino tik atskiras Sprendimo ir atsakovo 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimo frazes, ignoruodamas pareiškėjos nurodytus Sprendimo ir Pažymos trūkumus, kurie ją suklaidino. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi pripažino, jog 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimo turinys galėtų būti vertinamas kaip nepakankamai aiškus pareiškėjai dėl jos garbaus amžiaus, todėl teismo padaryta išvada, kad pareiškėja iš minėto pranešimo turėjo suprasti, kad Sprendimu nuosavybės teisės jai atkurtos, kompensuojant pinigais, yra prieštaraujanti teismo nustatytai aplinkybei.

Nurodo, kad savo skunde pareiškėja išdėstė argumentus ir juos pagrindžiančią teismų praktiką, patvirtinančią, kad atsakovas laikosi neteisėtos ir nepagrįstos praktikos, neigdamas galimybę nuosavybės teises atkūrinėti ekvivalentinės natūros būdu, ir kad būtent tokius veiksmus atsakovas atliko pareiškėjos atžvilgiu. Todėl nuo skundo padavimo teismui termino atnaujinimo priklauso tai, ar bus suteikta galimybė pareiškėjai ginti savo pažeistas teises teismine tvarka.

Kitos aplinkybės dėl pareiškėjos įvardintų atsakovo klaidinančių veiksmų, galimai įtakojusių termino skundui paduoti praleidimą, nurodytos pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui, todėl nekartojamos.

Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisę aiškino ne silpnesniosios pusės - pareiškėjos, o atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto naudai, todėl nesuteikė jokių galimybių pareiškėjai apginti savo pažeistas teises. Siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą, teisė, kilus neaiškumams, turi būti aiškinama pareiškėjos naudai. Pasak pareiškėjos, jai santykiuose su atsakovu esant silpnesniąja puse, visos aplinkybės, galėjusios suklaidinti pareiškėją, pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą termino atnaujinimui. Nurodo, kad atsakovo elgesys neatitiko gero administravimo principo.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė dalies reikšmingų skundo padavimo termino praleidimo aplinkybių, vertino atsietai pavienius įrodymus, o ne jų visumą, tuo pažeisdamas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir atsisakyta jį atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja praleido skundo dėl 2015 m. lapkričio 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. R.“ Nr. 8S-577-(14.8.3.) panaikinimo padavimo terminą, kreipusis į teismą tik 2016 m. vasario 2 d. (pagal gavimo EPP laiką).

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos nurodytų termino skundui paduoti praleidimo priežasčių – garbaus pareiškėjos amžiaus (81 m.) bei tai, jog ji buvo atsakovo suklaidinta ir, todėl netinkamai suvokė Sprendimo turinį, nepripažino svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Pažymėtina, kad tokios priežastys kaip neapsisprendimas, patiklumas, neryžtingumas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-886/2013). Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja yra garbaus amžiaus, negali būti pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011). Taigi pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji yra garbaus amžiaus, dėl ko yra susilpnėjusi, jos rega, be to, ji pasitikėjo valstybės tarnautojais ir nesitikėjo, kad pastarieji priiminės jos išreikštos valios neatitinkančius sprendimus, taip pat, kad dėl savo amžiaus ji neteisingai suprato Sprendimo ir Pažymos turinį, ir todėl praleido skundo padavimo teismui terminą, taip pat, kad ji, būdama atsakovo suklaidinta, net nesuvokė poreikio pasitelkti atstovą, kad šis perskaitytų ir įvertintų Sprendimo bei Pažymos turinį, nevertintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir laikytinos subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, susijusiomis su pačios pareiškėjos pasirinktu jos elgesio variantu.

Nagrinėjamu atveju, skundo padavimo terminas buvo praleistas daugiau nei mėnesį, kas teisėjų kolegijos vertinimu nėra labai trumpas laiko tarpas, be to, pažymėtina, kad sprendžiant skundo padavimo termino klausimą net ir tuo atveju, kai terminas praleistas nežymiai, tokia aplinkybė pati savaime neturi teisinės reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje AS63 – 171/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Sprendimo, tiek Pažymos turinys yra suprantamas, pareiškėja apie priimtą Sprendimą buvo informuota tinkamai, 2015 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 8 SD-6288-(14.8.94), kurį kartu su priedais (Sprendimu ir Pažyma) pareiškėja gavo 2015 m. lapkričio 26 d. yra nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka – 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos. Taigi spręstina, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko, nesuprasdama jos atžvilgiu priimto sprendimo turinio kreiptis teisinės pagalbos. Kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl atsakovo klaidingų veiksmų, nevertintinos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Be to, pažymėtina, kad jos yra labiau susiję su skundo dalyku, todėl sprendžiant termino atnaujinimo klausimą dėl jų nepasisakytina. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (2004 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-646/2004). Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, taip pat nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė.

Remiantis tuo, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė