2025-03-26 Nr. AB-5298-3-61-3-01233-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-139-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01233-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.1., 12.2.1; 12.9; 12.15.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Beatos Martišienės ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo SIA „SL BŪVE“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo SIA „SL BŪVE“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas SIA „SL BŪVE“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2022 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. S-32 (7-216/2021)) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 69-67 (VMI sprendimas); 3) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (42.59 Mr) FR0682-244 (toliau – ir Inspekcijos sprendimas); 4) jeigu skundžiami sprendimai nebūtų panaikinti, atleisti pareiškėją nuo 347 898,85 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių sumokėjimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu papildoma 636 358,02 Eur PVM suma apskaičiuota Inspekcijai galbūt nustačius, kad Bendrovė dalyvavo sukčiavime PVM srityje, t. y. Bendrovė žinojo / turėjo žinoti, jog 2015 m. įformindama dyzelinio kuro (toliau – ir Prekė) pardavimus įmonei Master Electro s.r.o. (toliau – ir Master Electro arba Čekijos įmonė), ji dalyvauja sandoryje susijusiame su PVM sukčiavimu.

3. Pareiškėjas teigė, kad Inspekcija patikrinimo aktą surašė nesulaukusi Bendrovės atsakymų į jai 2021 m. liepos 21 d. el. paštu pateiktus klausimus. Atsakymus Bendrovė pateikė tik su pastabomis. Pareiškėjas paaiškino, kad su Master Electro pradėjo bendradarbiauti pagal verslo partnerių rekomendacijas, o siekdamas įsitikinti patikimumu, tikrino, ar ši bendrovė tiekimų vykdymo laikotarpiu turi galiojantį PVM mokėtojo kodą, taip pat nustatė, jog ji nebuvo nauja ar įsteigta tik prieš sandorių su pareiškėju sudarymą, Čekijos įmonė turėjo sutartis su akcizais apmokestinamų prekių sandėliais (toliau – ir AAPS), atsiskaitymas už Prekes vyko laiku ir pan. Be to, Bendrovė su pastabomis Inspekcijai pateikė sutartį su AAPS, taip pat bendradarbiavimo sutartį tarp AAPS, tačiau Inspekcija į nurodytus argumentus neatsižvelgė, o Komisija tik formaliai išnagrinėjo skundą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nesurinkta jokių įrodymų, jog Prekės nebuvo realiai Master Electro parduotos, Prekės nebuvo nugabentos į Master Electro nurodytus AAPS. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija nenustatė ir objektyviais duomenimis nepagrindė, jog Master Electro sukčiavo PVM srityje, o pareiškėjas akivaizdžiai turėjo ar galėjo tai žinoti. Be to, nei mokesčių administratorius, nei Komisija nevertino bei nepasisakė dėl pareiškėjo skunduose akcentuotos aplinkybės, jog Master Electro Čekijoje PVM mokėtoju buvo registruota nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2020 m. rugpjūčio 26 d., t. y., dar penkis metus po tikrinamojo laikotarpio.

5. Pareiškėjas teigė, jog nenustatyta, kad pareiškėjo kontrahentas Master Electro sukčiavo PVM srityje. Ginčo tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus dėl esminių sąlygų (reikalavimų), numatytų 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalyje, kurioms esant taikytinas 0 proc. PVM tarifas, buvimo nėra: teisės disponuoti preke kaip savininkui perdavimas įgijėjui; prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės; PVM mokėtojas tiekia prekes kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks (t. y. PVM mokėtojui), kitos valstybės narės teritorijoje. Pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų patikimumą bei paneigti juos, surinkdamas papildomus įrodymus.

6. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą įformintiems dyzelinio kuro tiekimams Master Electro ir neapskaičiavo 636 358 Eur pardavimo PVM, nes, pareiškėjo kontrahentas vykdė ar dalyvavo mokestiniame sukčiavime, o pareiškėjas žinojo arba iš objektyvių aplinkybių galėjo žinoti, jog jo vykdomi ginčo sandoriai yra įtraukti į įgijėjų atliekamą sukčiavimą.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad Prekių tiekimas vyko šiomis esminėmis sąlygomis: Prekės buvo išduodamos tik toms transporto priemonėms, kurių numeriai ir vairuotojų pavardės buvo nurodyti pirkėjo iš anksto pateiktuose užsakymų blankuose, dyzelino transportavimą organizavo pirkėjai, pareiškėjas abejotinų klientų prašydavo atlikti 100 proc. išankstinį apmokėjimą ir patikrindavo registraciją Europos PVM registre ir pan. Degalų tiekimas 2015 m. kitoms įmonėms vyko iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip ir bendradarbiavimas su Master Electro, tačiau mokesčių administratoriui šie Prekių tiekimo sandoriai jokių abejonių nesukėlė. Prekių kiekis, asortimentas kiekvienu konkrečiu atveju buvo nurodytas iš Master Electro el. pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) į pareiškėjo el. paštą (duomenys neskelbtini) atsiųstuose raštuose – užsakymuose (Word arba Excel faile) (toliau – ir Užsakymas). Šalys buvo nusistačiusios tokį Užsakymų bei atitinkamai informacijos apie Prekių kiekį, asortimentą bei pristatymo vietą, pateikimo būdą, Užsakymai visuomet būdavo vykdomi, Užsakymuose pateikta informacija visuomet pasitvirtindavo.

8. Pareiškėjas teigė, kad Komisija sprendime pasisakė, jog nors minėtuose pranešimuose įvardintos transporto priemonės, vairuotojų vardai, pavardės sutampa su nurodytais CMR, tačiau šių laiškų negalima laikyti pareiškėjo akcentuojamais Master Electro pateiktais Užsakymais, kadangi pranešimuose nėra informacijos apie užsakomą prekę (pavadinimo, kiekio, kainos ir pan.). Tačiau visa informacija apie užsakymą buvo pateikiama Word bei Excel failuose (raštuose), kadangi kompiuterio ekrane matomos pareiškėjo el. pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) nuotraukose (kurios mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktos Inspekcijai) fiziškai netilpo visa su užsakymu susijusi informacija. Word bei Excel failuose (raštuose), be kita ko, buvo pateikiami vairuotojo duomenys, transporto priemonės numeris, informacija apie vežėją bei užsakytos Prekės kiekis, o užsakytų Prekių kainos Master Electro nurodyti ir negalėjo, nes ji atsispindi ne (Master Electro) pirkėjo pateiktame Užsakyme, o pardavėjo (pareiškėjo) išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje.

9. Pareiškėjas dėl Komisijos teiginio, kad šie pranešimai (Užsakymai) skirti ne pareiškėjui, o AAPS (krovinio pasikrovimo vieta – Lenkija), neidentifikuotas laiškus pareiškėjui siuntęs asmuo (asmenys) ir jo įgaliojimai atstovauti pareiškėjo kontrahentą Čekijos įmonę, pažymėjo, jog visais atvejais Užsakymai dėl prekių tiekimo buvo siunčiami iš oficialios Master Electro el. pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) į pareiškėjo el. paštą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui siųstuose Užsakymuose buvo nurodyti vežėjo, transporto priemonės, vairuotojo duomenys, Prekės kiekis, kurie kaip patvirtino pati Komisija, visais atvejais sutapo su duomenimis nurodytais CMR. Todėl nėra pagrindo teigti, jog šie Užsakymai buvo skirti ne pareiškėjui.

10. Pasisakydamas dėl Komisijos nustatytos aplinkybės, jog el. pašto adresas (duomenys neskelbtini) nenurodytas jokiuose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, pvz., Tiekimo sutartyje nenurodyti jokie Čekijos įmonės kontaktiniai duomenys, minėtuose pranešimuose (Word failuose) nurodytas kitas Master Electro el. pašto adresas - (duomenys neskelbtini), nurodė, kad minėtas el. paštų neatitikimas formalus, t. y. suklysta nurodant vieną iš Prekių pirkėjo (Master Electro) adresų, papildomai nenurodant adreso, kuriuo buvo komunikuojama tarp šalių. Tačiau tai neturėjo jokios įtakos vykdant Prekių tiekimus, nes visais atvejais pareiškėjas komunikavo su Prekių pirkėju (Master Electro) ir Užsakymus gaudavo iš el. pašto (duomenys neskelbtini), tai akivaizdžiai matoma iš Inspekcijai pateiktų pareiškėjo kompiuterio ekrano nuotraukų. Prekės į Master Electro nurodytą pristatymo vietą AAPS nugabentos, tai buvo patvirtinta Akcizais apmokestinamų prekių judėjimo ir kontrolės (toliau – ir EMCS) sistemoje. CMR su gavėjo parašais, patvirtinantys iš esmės tą pačią informaciją apie Prekių gavimą, buvo gauti vėliau. Prekių pristatymo fakto į Prekių pirkėjo Master Electro nurodytus AAPS nei mokesčių administratorius, nei Komisija nekvestionuoja.

11. Pareiškėjas dėl Komisijos teiginio, kad nei vienas iš apklaustų vežėjų nenurodė vykdęs Master Electro Užsakymą ar gavęs iš jos apmokėjimą už suteiktas paslaugas, nurodė, jog aplinkybė, kad Prekių gabenimo paslaugas apmokėjimo ne prekių pirkėja, pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, nes jis santykiuose su vežėjais dėl prekių gabenimo nedalyvavo. Inspekcija nustatė, jog Inspekcijos pasirinktinai atrinkti vežėjai visais atvejais patvirtino, kad realiai gabeno ginčo prekes, už suteiktas gabenimo paslaugas jiems buvo apmokėta. Dėl Komisijos sprendime nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjo ir vežėjų pateikti dyzelino gabenimo iki akcizinių sandėlių Lenkijoje CMR skiriasi (Patikrinimo akto 8 priedas), t. y. atskirais atvejais CMR nurodyti skirtingi prekes priėmę AAPS specialistai, akcizinių sandėlių ir specialistų spaudai uždėti skirtingai nei vežėjų pateiktuose CMR, pareiškėjas pažymėjo, kad tokie atvejai buvo pavieniai (2015 m. liepos mėn. – 1 atvejis, 2015 m. rugsėjo mėn. – 6 atvejai, 2015 m. spalio mėn. – 3 atvejai, o 2015 m. lapkričio bei gruodžio mėn. tokių atveju apskritai nebuvo nustatyta) ir pareiškėjui vykdant didelio masto Prekių tiekimus vertinti kaip mažareikšmiai.

12. Dėl Komisijos vertinimo, jog ant Tiekimo sutarties ir 5 „Gautų prekių patvirtinimų“ (už 2015 m. liepos, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėn.), esantys A. B. parašai akivaizdžiai skiriasi, pareiškėjas nurodė, kad jam nėra žinoma apie tai, jog mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos būtų inicijavusios parašų tapatumo ekspertizę. Be to, minėti patvirtinimai apie prekių gavimą, pasirašyti A. B., buvo gauti jau po faktiškai įvykusio Prekių tiekimo. Užsakymuose pateikta informacija visuomet pasitvirtindavo, todėl pareiškėjui nebuvo jokio faktinio pagrindo abejoti Master Electro pateikta informacija ir šios bendrovės patikimumu. Dėl Komisijos nurodytos aplinkybės, jog pagal Inspekcijos perskaičiavimą Master Electro liko skolinga pareiškėjui apie 430 155,30 Eur, pareiškėjas nurodė, kad minėta aplinkybė niekaip negali pagrįsti ir nepagrindžia, jog Master Electro dalyvavo sandoriuose, įtrauktuose į sukčiavimą PVM srityje, o pareiškėjas akivaizdžiai turėjo ar galėjo tai žinoti. Net ir vertinant, jog pareiškėjo kontrahentas būtų likęs skolingas dalį sumos už Prekes, galimo neatsiskaitymo klausimas yra šalių tarpusavio reikalas. Pareiškėjas jokių finansinių pretenzijų Master Electro už Prekes neturi – už prekes buvo visiškai atsiskaityta, jokių likusių tarpusavio įsipareigojimų nėra.

13. Pareiškėjas teigė, kad Komisijos vertinimu, Master Electro sukčiavimą pagrindžia tokios aplinkybės, kaip ginčo prekių įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravimas, PVM nemokėjimas, neteikimas PVM deklaracijų nuo 2015 metų rugsėjo mėn., turto ir resursų (darbuotojų, patalpų) veiklai vykdyti neturėjimas, įmonės direktoriaus pateiktas paaiškinimas, jog įmonė veiklos nevykdė, ji buvo įsteigta tikslu piktnaudžiauti užsienio sandoriuose. Be to, Komisijos vertinimu, ginčo bylos medžiagoje nėra patikimų duomenų apie tai, kas atstovavo Čekijos įmonę Master Electro sandoriuose su pareiškėju. Čekijos mokesčių administratoriaus atsakyme į Inspekcijos SCAC formos paklausimą Nr. VAT_LT_160794P1_CZ_P201601967_20160513_G_RI_R (toliau – ir Atsakymas) pateikta informacija apie Čekijos įmonę iš esmės yra aktuali tik mokestinio patikrinimo atlikimo, o ne pareiškėjo ir Master Electro sandorių dėl Prekių tiekimo vykdymo dienai. Akcentavo, jog retrospektyvaus vertinimo sandorių vykdymo dienai Čekijos mokesčių administratorius nepateikė. Be to, visos su Čekijos įmone ir jos veikla susijusios aplinkybės byloje paaiškėjo tik mokesčių administratoriui 2021 metais pabaigus pareiškėjo mokestinį patikrinimą. 2015 m. Bendrovė apie tai negalėjo žinoti.

14. Komisijos sprendime nurodyta, kad Master Electro buvo įkurta kaip paruošta įmonė, kurios vardu buvo piktnaudžiaujama užsienio sandoriuose, tačiau jokių duomenų, jog ši informacija po kompetentingų institucijų atlikto tyrimo pasitvirtino, nagrinėjamu atveju nėra surinkta. Tuo labiau nėra nustatyta, koks asmuo piktnaudžiavo ar neteisėtai veikė Master Electro vardu, ar tas asmuo piktnaudžiavo ar neteisėtai veikė Master Electro vardu sandoriuose su pareiškėju dėl ginčo Prekių tiekimo. Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagal Čekijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją darydamos išvadą, jog Master Electro sukčiavo PVM srityje, remiasi asmens, kurio ryšys su Master Electro tikrinamuoju laikotarpiu net nėra identifikuotas, iš esmės abstraktaus pobūdžio teiginiais. Atsakyme nurodytas asmuo - J. P. turi kokį nors ryšį su pareiškėju. Komisijos teigimu, Master Electro neturėjo turto ir resursų (darbuotojų, patalpų) veiklai vykdyti, tačiau pagal Čekijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją buvo nustatyta, jog Master Electro turėjo virtualų biurą. Master Electro vykdė tarpininkavimo (perparduodant dyzelinį kurą) veiklą (skundžiamuose sprendimuose Master Electro veiklos pobūdis apskritai nutylimas), o dėl Prekių pristatymo buvo sudaręs sutartis su AAPS (į kuriuos prekės ir buvo faktiškai pristatytos), dėl to disponuoti patalpomis ir (ar) turėti darbuotojų, kurie galėtų priimti Prekes bei pavirtinti jų gavimą, Master Electro akivaizdu, jog nebuvo jokio racionalaus poreikio. Pareiškėjui, kuris iki ginčo Prekių tiekimo disponavo Master Electro su AAPS sandėliais sudarytomis sutartimis dėl prekių gavimo, lankytis kontrahento veiklavietėje ir tikrinti jo resursus veiklai vykdyti nebuvo prasmės.

15. Pareiškėjas pažymėjo, kad kitas Čekijos mokesčių administratoriaus Atsakyme nurodytas aplinkybes, kurios palankios pareiškėjui, tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija savo sprendimuose ignoravo.

16. Pareiškėjas teigė, kad Mokesčių administratorius ir Komisija nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas buvo neatidus ir nerūpestingas verslo santykiuose su Master Electro ir pažeidė PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio nuostatas, 2015 m. liepos, rugsėjo, spalio - gruodžio mėn. nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą įformintiems prekių tiekimams Master Electro, nes pareiškėjas prekių pirkėjo Master Electro atžvilgiu nebuvo pakankamai rūpestingas bei atidus. Pareiškėjas, kaip vertino ir mokesčių administratorius, įvykdė pareigas, kurios jam teko įrodymų srityje. Pareiškėjas akcentavo, kad sprendimuose nenurodyti jokie objektyvūs požymiai, kurie leistų daryti išvadą apie pareiškėjo kontrahento Master Electro sukčiavimą PVM srityje, nei tuo labiau, jog pareiškėjas akivaizdžiai žinojo ar turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą. Pareiškėjas patikrino PVM mokėtojo kodo turėjimą. Nenustatyta, kad Master Electro buvo naujai įsteigta įmonė. Master Electro pareiškėjui atsiųstuose Užsakymuose nurodyta informacija apie Prekių vežėją, vairuotoją, transporto priemonę. Prekės, kaip akcizais apmokestinamos prekės, buvo gabenamos į AAPS, kurie visais atvejais patvirtino Prekių gavimą. Pareiškėjas gavo apmokėjimus (atskirais atvejais apmokėjimai buvo atliekami iš anksto) už Master Electro tiekiamas Prekes. Mokesčių administratorius nenustatė, kad prekės buvo tiekiamos neveikiančiam subjektui ar ne tam subjektui, kuris pateikė Užsakymą.

17. Pareiškėjas dėl Čekijos įmonę atstovaujančio asmens (A. B.) dokumentų ar įgaliojimų atstovauti šią įmonę, pažymėjo, kad Komisija nepagrįstai nurodo, jog šis nepateikė A. B. įgaliojimo, nes vadovas tokio ir neturi pateikti. A. B. asmens tapatybės dokumento kopijos pareiškėjas neišsaugojo, nes tokių duomenų rinkimo nenumato PVMĮ 56 straipsnis, bei tokių duomenų rinkimas yra draudžiamas pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymą. Bendravimas su pirkėju (šiuo atveju – Master Electro) visiškai įprasta verslo praktika, tuo labiau, jog analogišku būdu buvo bendradarbiauta ir su kitais prekių pirkėjais.

18. Komisija sprendime nurodė, jog už prekių tiekimą Čekijos įmonei atsiskaitydavo Lenkijos įmonė Escrow Group sp. z o. o., tačiau neaišku, kaip ši aplinkybė leido Bendrovei suprasti, kad dalyvauja sukčiavime.

19. Pareiškėjas dėl Komisijos argumento, jog Bendrovei pateiktuose gabenimo ir kituose dokumentuose nebuvo jokios informacijos apie tai, kad Prekės buvo pristatytos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytam ūkio subjektui, pažymėjo, jog pagal nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tai nepaneigia Bendrovės teisės Prekių tiekimams taikyti 0 proc. PVM tarifo: pareiga nurodyti įgijėją, kuriam skirtos Bendrijos viduje patiektos prekės, yra ne aptariama PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatyta tiekimo bendrijos viduje neapmokestinimo sąlyga, o pagal šios direktyvos 131 straipsnį valstybės narės nustatytas reikalavimas; tiekimas, kaip sąlyga, nėra siejama su apskaitos dokumente nurodytu pirkėju (įgijėju). Vien tai, jog prekės galbūt buvo patiektos ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam asmeniui, nepaneigia, kad tiekėjas perdavė įgijėjui teisę disponuoti prekėmis kaip savininkui; Prekės buvo pristatytos į Užsakymuose nurodytą Prekių pristatymo vietą – AAPS.

20. Komisija, vertindama vien tik pardavimų pajamas iš sandorių su Master Electro priėjo klaidingų išvadų dėl pareiškėjo veiklos nuostolingumo. Siekdamas nepriklausomai nuo gazolio kainų svyravimo rinkoje gauti fiksuotą pelno maržą, tarpininkaujant Latvijoje registruotai brokerių įmonei AS IBS „Renesource Capital“, kodas 40003415571, vykdo gazolio prekybą biržoje. 2015 m. pareiškėjo veikla buvo pelninga.

21. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo rūpestingumą patvirtina ir kitos aplinkybės: pareiškėjas su Master Electro buvo sudaręs rašytinę sutartį dėl Prekių tiekimo (2015 m. liepos 1 d. sutartis Nr. SL-MAST 04/15), pagal kurią Master Electro įsipareigojo išgabenti Prekes iš Lietuvos Respublikos į pristatymo valstybę; pareiškėjas gavo apmokėjimus (atskirais atvejais apmokėjimai buvo atliekami iš anksto) už Master Electro tiekiamas Prekes, pareiškėjas Prekes perdavė Master Electro raštuose – užsakymuose dėl Prekių tiekimo nurodytiems vežėjams; pareiškėjas gavo CMR su Lenkijos AAPS žymomis, t. y., kad Prekės išgabentos iš Lietuvos į Lenkiją ir gautos Master Electro pateiktuose raštuose – užsakymuose nurodytu adresu.

22. Pareiškėjas dėl delspinigių ir baudų neproporcingumo nurodė, jog Bendrovei mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota papildoma mokėtina PVM delspinigių suma (347 898,85 Eur) sudaro 54,67 proc. jam apskaičiuotos PVM sumos (636 358 Eur), o kartu su PVM bauda (190 907 Eur) – net 84,67 proc. PVM sumos. Tokį nubaudimo elementą turintį delspinigių dydį lėmė būtent Inspekcijos pareiškėjo atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo trukmė – pareiškėjo atžvilgiu mokestinis patikrinimas buvo atliekamas ilgiau nei 5 metus (pavedimas tikrinti pareiškėją buvo išrašytas dar 2016 m. kovo 10 d., o Patikrinimo aktas surašytas tik 2021 m. rugpjūčio 5 d.), nors buvo tikrinamas tik vieno mokesčio, t. y. PVM, apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumas už 8 mėnesius. Pažymėjo, kad aplinkybę, jog pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo teikiant paaiškinimus, Inspekcija nurodė savo sprendime.

23. Atsakovas VMI atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas nurodė, kad Inspekcija konstatavo, jog pareiškėjas 2015 m. nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą įformintiems dyzelinio kuro tiekimams Čekijos įmonei ir neapskaičiavo 636 358 Eur pardavimo PVM, nes pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomi sandoriai yra įtraukti į prekių įgijėjų atliekamą sukčiavimą PVM. Vykdydamas tiekimus nurodytai ES valstybės narės PVM mokėtojai pareiškėjas turėjo galimybę įtarti apie galimą šios įmonės sukčiavimą, tačiau jis jokių veiksmų nesiėmė, neįsitikino, ar jo atliekami tiekimai Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo PVM sukčiavime, todėl nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė sandorių sudarymo ir tiekimo metu elgėsi rūpestingai ir sąžiningai.

25. Atsakovas atsiliepime rėmėsi PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nurodė, kad nesant objektyvių ir akivaizdžių įrodymų, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą, mokesčių administratorius pirmiausia turi įrodyti, kad šis asmuo, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo matyti požymius, kuriais remiantis būtų galima įtarti esant pažeidimų ar sukčiaujant, ir matydamas tokius požymius nesiėmė veiksmų, kurių gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, jog įsitikintų kontrahentų sąžiningumu.

26. Teigė, kad teismų praktikoje pasisakyta dėl požymių, kuriems esant yra pripažįstama, jog prekių įgijėjai sukčiauja PVM. Nagrinėjamoje byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų pagrindžiančių, jog pareiškėjo kontrahentai vykdė ar dalyvavo mokestiniame sukčiavime, o pareiškėjas žinojo ar iš objektyvių aplinkybių galėjo žinoti, kad jo vykdomi ginčo sandoriai yra įtraukti į įgijėjų atliekamą sukčiavimą:

1) pareiškėjas, įforminęs kuro tiekimą pirkėjams, įvykus ūkinei operacijai nesirūpino iš karto surinkti dokumentų, ypač pagrindinio dokumento – CMR kopijos, kuris įrodo, kad prekės buvo išgabentos į kitą ES valstybę ir pristatytos pirkėjui;

2) pareiškėjas sutartyje su Čekijos įmone numatė, kad pirkėjas įsipareigojo prekes išgabenti iš Lietuvos Respublikos į pristatymo valstybę ir pateikti pardavėjui patvirtinamuosius dokumentus (tinkamai gavėjo antspaudu ir parašu patvirtintą CMR kopiją, taip pat adresato rašytinį prekių gavimo patvirtinimą), tačiau patikrinimui pareiškėjas nepateikė tinkamai užpildytų CMR kopijų, kadangi patikrinimui buvo pateikti (galbūt) CMR originalai, taip pat nepateikė būtent adresato – pirkėjų inicijuotų rašytinių prekių gavimo patvirtinimo dokumentų, nors sutartyje tai atlikti Čekijos įmonė įsipareigojo.

Tačiau pareiškėjas, negavęs iš pirkėjo sutartyje sutartų įrodymų dėl prekių išgabenimo, gavimo ir toliau bendravo su pirkėju. Pareiškėjas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą prekių tiekimui į ES, turėtų užsitikrinti ir patikrinti, kad prekių gabenimo važtaraštyje būtų užfiksuotos visos prekių gabenimą ir pristatymą sąskaitoje faktūroje nurodytam PVM mokėtojui patvirtinančios aplinkybės: tikslus prekių iškrovimo adresas, laikas, pirkėjo patvirtinimas apie prekių gavimą;

3) pareiškėjas sudarė rašytinę sutartį, kurioje neaptartos sandorio aplinkybės (Incoterms sąlygos, prekės kaina, asortimentas, kaina, apmokėjimo sąlygos), nepateikti sutarčių priedai (numatyti kaip būtina sutarties sąlyga);

4) pareiškėjas, turėdamas galimybę surinkti informaciją apie verslo partnerį, tinkamai nepasidomėjo Čekijos įmonės veiklos realumu – nepareikalavo išrašų iš Čekijos registrų centro, patvirtinančio, kad ši įmonė vykdo realią veiklą, turi turto, darbuotojų, jos apyvarta reali;

5) pareiškėjas, išrašydamas PVM sąskaitą faktūrą ir pildydamas CMR, nežinojo konkrečios dyzelinio kuro pristatymo vietos;

6) pareiškėjas, parduodamas kurą patyrė nuostolių, tai leidžia vertinti, kad jis dalyvavo pardavimų grandinėje, kurioje pardavimai vyko mažesne nei įsigijimo kaina, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo. Pažymėjo, kad tokie sandoriai priklauso šešėlinei ekonomikai, neigiamai veikiančiai bet kurios ES šalies bei visos ES šalių sanglaudos ekonomiką;

7) kuras devynis mėnesius intensyviai buvo perkamas ir parduodamas tik penkiems pirkėjams mažesne kaina negu pirkimo sąnaudos, galima teigti, kad mokestiniai nuostoliai patirti ne dėl verslo nesėkmių;

8) pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad vežėjai veikia pirkėjos Čekijos įmonės vardu, t. y. Inspekcija gavo tai paneigiančius duomenis;

9) pareiškėjas pateikė CMR iki akcizinių sandėlių, ant kurių ir buvo uždėti akcizinio sandėlio spaudai apie gavimą. Pareiškėjas nevertino aplinkybės, kad akciziniai sandėliai veiklą vykdo kaip registruoti gavėjai, suteikdami akcizinių prekių Bendrijos viduje išmuitinimo paslaugas, todėl akcizinis sandėlis nėra galutinis gavėjas;

10) pareiškėjo pateiktus argumentus (pvz., analogiškos standartinės sutartys buvo sudarytos su kitais pareiškėjo kontrahentais, Čekijos mokesčių administratorius nenurodė, jog nustatyta, kad Čekijos įmonė dalyvavo PVM sukčiavimo grandinėje, pareiškėjas fiziškai nesusitikinėjo su Čekijos įmonės darbuotojais, transportavimą organizavo pirkėjai, tarpininko atliktas atsiskaitymas už prekes yra įprasta verslo praktika, Čekijos įmonės pateiktuose užsakymuose aiškiai nurodyti vežėjai, vairuotojai, transporto priemonių numeriai ir pan.) paneigia Inspekcijos nustatytos priešingos aplinkybės (pvz., prekių gabenimo aplinkybės (Sprendimas, 12–14 psl., Patikrinimo aktas, 10–12 psl.) arba Inspekcija negalėjo patikrinti jų pagrįstumo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. sutarties Nr. SL-MA ST 04/15 sąlygos (Sprendimas, 10, 11 psl., Patikrinimo aktas, 7, 8 psl.)).

Šiame kontekste, analizuojant tiekimus kitoms 4 užsienio įmonėms, Inspekcija nustatė, kad įmonės deklaruodavo įsigijimus kitose valstybėse narėse, užsakymuose būdavo teikiama tiksli informacija apie gabenimo užsakovus, vairuotojus, kiekius, vadovai sutapo su registre nurodytais.

27. Atsakovas dėl atleidimo nuo delspinigių nurodė, kad delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas. Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis lėšomis disponavo nepagrįstai. Nėra įrodyta, jog Inspekcija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Patikrinimo trukmė priklausė nuo objektyvių priežasčių (išsiųstų paklausimų, gautos informacijos įvertinimo, bei kt.), t. y. mokesčių administratorius kompleksiškai rinko ir vertino būtinus duomenis. Inspekcija, įvertinusi padarytos žalos biudžetui dydį, atsižvelgusi į Bendrovės geranorišką bendradarbiavimą teikiant paaiškinimus dėl sandorių aplinkybių, skyrė vidutinę mokesčio dydžio PVM baudą.

II. 28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

29. Teismas nustatė, kad Inspekcija atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2021 m. rugpjūčio 5 d. surašė Patikrinimo aktą, kuris Inspekcijos viršininko 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu buvo patvirtintas.

30. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos, rugsėjo–gruodžio mėnesiais įformino Prekių (kuro) tiekimą Čekijoje registruotai bendrovei Master Electro iš viso už 3 030 276,20 Eur sumą. Pareiškėjas sandorius su šia įmone apskaitė kaip tiekimus į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir juos apmokestino 0 proc. PVM tarifu pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį. Inspekcija padarė išvadą, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomi sandoriai su šia įmone yra įtraukti į prekių įgijėjų atliekamą sukčiavimą PVM. Mokesčių administratoriaus tvirtinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai ir ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, jog įsitikintų, kad nedalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM. Tiek Inspekcija, tiek VMI priimtuose procesiniuose sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju pažeidė PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio nuostatas, todėl ginčo prekių tiekimams taikė standartinį PVM tarifą ir pareiškėjui apskaičiavo 636 358 Eur mokėtiną PVM. Pagrindas konstatuoti PVM ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) apskaičiavimo pažeidimus buvo tai, kad mokesčių administratoriaus vertinimu pareiškėjo pirkėja Čekijos įmonė Master Electro sukčiavo PVM, o pareiškėjas turėjo apie tai žinoti, taigi nebuvo sąžiningas, dėl to jam apribota teisė taikyti 0 procentų PVM tarifą pardavimams minėtai Čekijos įmonei.

31. Teismas nurodė, kad Inspekcija Sprendime ir Patikrinimo akte akcentavo tai, jog:

1) pareiškėjas, įforminęs kuro tiekimą pirkėjams, įvykus ūkinei operacijai nesirūpino iš karto surinkti dokumentų, ypač pagrindinio dokumento – CMR kopijos, kuris įrodo, kad prekės buvo išgabentos į kitą ES valstybę ir pristatytos pirkėjui. Kaip nurodė pareiškėjo įgaliotas asmuo, CMR kopijos užsakytos tik mokesčių administratoriui pradėjus PVM patikrinimą 2016 m. kovo 10 d. Tai įrodo pareiškėjo neatidumą, nerūpestingumą ir nesąžiningumą, beveik visus metus, PVM apmokestinamiems tiekimams taikyti lengvatinį 0 proc. PVM tarifą, neturint dokumento, pagrindžiančio prekių išgabenimą į kitą valstybę narę, įrodymo, kad prekės pristatytos pirkėjui;

2) pareiškėjas sutartyje su Čekijos įmone numatė, kad pirkėjas įsipareigojo prekes išgabenti iš Lietuvos Respublikos į pristatymo valstybę ir pateikti pardavėjui patvirtinamuosius dokumentus (tinkamai gavėjo antspaudu ir parašu patvirtintą CMR kopiją, taip pat adresato rašytinį prekių gavimo patvirtinimą), tačiau patikrinimui pareiškėjas nepateikė tinkamai užpildytų CMR kopijų, kadangi patikrinimui buvo pateikti (galbūt) CMR originalai, taip pat nepateikė būtent adresato – pirkėjų inicijuotų rašytinių prekių gavimo patvirtinimo dokumentų, nors pagal sutarties sąlygas tai atlikti įsipareigojo Čekijos įmonė.

Tačiau pareiškėjas, negavęs iš pirkėjo sutartyje sutartų įrodymų dėl prekių išgabenimo, gavimo ir toliau bendravo su pirkėju. Pareiškėjas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą prekių tiekimui į ES, turėtų užsitikrinti ir patikrinti, kad prekių gabenimo važtaraštyje būtų užfiksuotos visos prekių gabenimą ir pristatymą sąskaitoje faktūroje nurodytam PVM mokėtojui patvirtinančios aplinkybės: tikslus prekių iškrovimo adresas, laikas, pirkėjo patvirtinimas apie prekių gavimą;

3) pareiškėjas sudarė rašytinę sutartį, kurioje neaptartos sandorio aplinkybės (Incoterms sąlygos, prekės kaina, asortimentas, kaina, apmokėjimo sąlygos), nepateikti sutarčių priedai (numatyti kaip būtina sutarties sąlyga);

4) pareiškėjas, turėdamas galimybę surinkti informaciją apie verslo partnerį, tinkamai nepasidomėjo Čekijos įmonės veiklos realumu – nepareikalavo išrašų iš Čekijos registrų centro, patvirtinančio, kad ši įmonė vykdo realią veiklą, turi turto, darbuotojų, jos apyvarta reali;

5) pareiškėjas, išrašydamas PVM sąskaitą faktūrą ir pildydamas CMR, nežinojo konkrečios dyzelinio kuro pristatymo vietos;

6) pareiškėjas, parduodamas kurą, patyrė nuostolių, kas leidžia manyti, kad jis dalyvavo pardavimų grandinėje, kurioje pardavimai vyko mažesne nei įsigijimo kaina, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo. Tokie sandoriai priklauso šešėlinei ekonomikai, neigiamai veikiančiai bet kurios ES šalies bei visos ES šalių sanglaudos ekonomiką;

7) kuras devynis mėnesius intensyviai buvo perkamas ir parduodamas tik penkiems pirkėjams mažesne kaina negu pirkimo sąnaudos, galima teigti, kad mokestiniai nuostoliai patirti ne dėl verslo nesėkmių;

8) pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad vežėjai veikė pirkėjos Čekijos įmonės vardu, t. y. mokesčių administratorius gavo tai paneigiančius duomenis;

9) pareiškėjas pateikė CMR iki akcizinių sandėlių, ant kurių ir buvo uždėti akcizinio sandėlio spaudai apie gavimą. Pareiškėjas nevertino aplinkybės, kad akciziniai sandėliai veiklą vykdo kaip registruoti gavėjai, suteikdami akcizinių prekių Bendrijos viduje išmuitinimo paslaugas, todėl akcizinis sandėlis nėra galutinis gavėjas. Inspekcija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo ir tiekimo kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, faktą, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, galėjo ir turėjo surinkti pakankamai informacijos, kuri patvirtintų prekių tiekimą kitoje valstybėje narėje įregistruotiems PVM mokėtojams, tačiau nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų turinį ir juos atstovaujančių asmenų, nesirūpino tiesioginių įrodymų apie prekių pristatymą gavimu, tinkamu mokestinių prievolių, susijusių su šiais prekių tiekimais vykdymu bei mokestiniam patikrinimui nepateikė įrodymų.

Pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomi sandoriai yra įtraukti į prekių įgijėjų atliekamą sukčiavimą PVM. Inspekcija pabrėžė, jog pareiškėjo pateiktus argumentus (pvz., analogiškos standartinės sutartys buvo sudarytos su kitais pareiškėjo kontrahentais, Čekijos mokesčių administratorius nenurodė, jog nustatyta, kad Čekijos įmonė dalyvavo PVM sukčiavimo grandinėje, pareiškėjas fiziškai nesusitikinėjo su Čekijos įmonės darbuotojais, transportavimą organizavo pirkėjai, tarpininko atliktas atsiskaitymas už prekes yra įprasta verslo praktika, Čekijos įmonės pateiktuose užsakymuose aiškiai nurodyti vežėjai, vairuotojai, transporto priemonių numeriai ir pan.) paneigia vietos mokesčių administratoriaus nustatytos priešingos aplinkybės (pvz., prekių gabenimo aplinkybės (Sprendimas, 12–14 psl., Patikrinimo aktas, 10–12 psl.) arba vietos mokesčių administratorius negalėjo patikrinti jų pagrįstumo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. sutarties Nr. SL-MA ST 04/15 sąlygos (Sprendimo 10–11 psl., Patikrinimo aktas, 7–8 psl.)).

32. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą prekių pardavimui į kitą valstybę narę.

33. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą, ESTT praktika.

34. Atkreipė dėmesį, kad tiekėjas turi galėti pasitikėti jo vykdomo sandorio teisėtumu, nerizikuodamas prarasti savo teisės į atleidimą nuo PVM, kai jis negali žinoti, net veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus prekybininkas, kad atleidimo nuo mokesčio sąlygos iš tikrųjų nebuvo įvykdytos dėl pirkėjo (įgijėjo) apgaulės. Todėl net ir konstatavus, kad tikrieji ginčo prekių įgijėjai buvo nenustatyti asmenys ar įgijėjai sukčiavo PVM srityje, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, šie tiekimai turi būti vertinami tiekėjo (pareiškėjo) sąžiningumo aspektu. Kadangi nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nenurodo, jog pareiškėjas pats sukčiavo (tokių duomenų nenustatyta), jo (pareiškėjo) teisę į tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimą (apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą) galima paneigti, jei šis apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja į sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Nustačiusi, kad tiekėjo kontrahentas dalyvavo sukčiaujant arba padarė pažeidimų, kompetentinga mokesčių institucija, atsižvelgdama į objektyvius įrodymus ir nereikalaudama iš tiekėjo atlikti patikrinimų, kurie jam nepriklauso, turi nustatyti, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę neapmokestinimą PVM, yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje. Aptariamą žinojimą ar galėjimą žinoti pirmiausia patvirtina įvairios objektyvios aplinkybės, kaip, antai, sandoryje dalyvaujančių subjektų ryšiai (akcininkai, savininkai, apskaitą tvarkantys asmenys ir pan.), kurios vertinamos kiekvienu individualiu atveju. Pastarasis aspektas reiškia, jog, nesant objektyvių ir akivaizdžių įrodymų, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą, mokesčių administratorius pirmiausia turi įrodyti, jog šis asmuo, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo matyti požymius, kuriais remiantis būtų galima įtarti esant pažeidimų ar sukčiaujant, ir matydamas tokius požymius nesiėmė veiksmų, kurių gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų kontrahentų sąžiningumu.

35. Teismas nurodė, jog pareiškėjas nesutinka su mokesčio administratoriaus išvada, kad jo kontrahentas Čekijos įmonė sukčiavo ir, jog jis žinojo ar turėjo žinoti apie tokį sukčiavimą. Taigi, šioje byloje reikia įvertinti, ar pareiškėjo kontrahentas sukčiavo PVM srityje, ar pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad kontrahentas sukčiauja PVM.

36. Teismas dėl pareiškėjo kontrahento sukčiavimo nurodė, kad Komisijos ir VMI vertinimu, Čekijos įmonės sukčiavimą pagrindžia tokios aplinkybės kaip ginčo prekių įsigijimų iš pareiškėjos nedeklaravimas, PVM nemokėjimas, neteikimas PVM deklaracijų nuo 2015 metų rugsėjo mėn., turto ir resursų (darbuotojų, patalpų) veiklai vykdyti neturėjimas, įmonės direktoriaus pateiktas paaiškinimas, jog įmonė veiklos nevykdė, ji buvo įsteigta tikslu piktnaudžiauti užsienio sandoriuose. Be to, Komisijos vertinimu, ginčo bylos medžiagoje nėra patikimų duomenų apie tai, kas atstovavo Čekijos įmonę Master Electro sandoriuose su pareiškėju. Pareiškėjas įrodinėja, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai duomenų, jog Čekijos įmonė sukčiavo PVM, remiasi tuo, kad Čekijos mokesčių administratoriaus Atsakyme tokių aplinkybių nėra nurodyta, pateikta informacija apie Čekijos įmonę iš esmės yra aktuali tik mokestinio patikrinimo atlikimo, o ne pareiškėjo ir Master Electro sandorių dėl Prekių tiekimo vykdymo dienai, nėra jokių duomenų, kad įmonė ar jos vardu veikę asmenys pripažinti kaltais dėl sukčiavimo, ši įmonė iki pat 2020 m. buvo įtraukta į PVM mokėtojų registrą. Pareiškėjas nesutinka dėl aplinkybės, kad Čekijos įmonė buvo įkurta kaip paruošta įmonė ir kurios vardu buvo piktnaudžiaujama užsienio sandoriuose, nes nėra duomenų, jog ši informacija po kompetentingų institucijų atlikto tyrimo pasitvirtino. Tuo labiau nėra nustatyta, koks asmuo piktnaudžiavo ar neteisėtai veikė Master Electro vardu, ar tas asmuo piktnaudžiavo ar neteisėtai veikė Master Electro vardu sandoriuose su pareiškėju dėl ginčo Prekių tiekimo, neaiškus J. P., kurio parodymais remiamasi, ryšys su Čekijos įmone.

37. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Čekijos mokesčių administratoriaus Atsakyme nurodytų aplinkybių, jog Čekijos įmonė įsteigta kaip „lentynos įmonė“, t. y. paruošta pardavimui, pagal registruose esančius duomenis ji jokios veiklos nevykdė, prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių nedeklaravo, PVM deklaracijų neteikė. Nei įstatymai, nei teismų praktika neformuluoja reikalavimo, kad sukčiavimo požymiui konstatuoti būtinas baudžiamasis veikos kvalifikavimas. Nors pareiškėjas nesutinka su Čekijos institucijos Atsakyme nurodyta informacija, kad Čekijos įmonės vadovas buvo J. P., tačiau šios informacijos nepaneigia jokiais įrodymais. Teismas neturi pagrindo netikėti Atsakyme pateikta informacija. Taip pat pareiškėja nepaneigia Atsakyme nurodytos informacijos, kad Čekijos įmonės vardu buvo piktnaudžiaujama ir buvo suklastoti dokumentai. Pareiškėjas paaiškino, kad jo sandoriuose su Čekijos įmone pastarąją atstovavo A. B.. Visgi Čekijos mokesčių administratoriaus Atsakyme šis asmuo nenurodytas kaip įmonės atstovas, t. y. ryšių tarp Čekijos įmonės ir A. B. nėra nustatyta. Atsakyme nurodyta, kad sandorį sudaręs asmuo (A. B.) nedirbo Čekijos įmonėje. Taigi iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad PVM prievolės, atsirandančios iš ginčo sandorių, nebuvo vykdomos, jos nebuvo net atspindėtos Čekijos įmonės veikloje, realiai jas vykdė įgaliojimų veikti Čekijos įmonės vardu neturintys asmenys. Visos šios faktinės (objektyvios) aplinkybės sudaro neabejotiną pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo pirkėjas – Čekijos įmonė arba jos vardu veikęs asmuo (asmenys) dalyvavo į sukčiavimą įtrauktame sandoryje. Taip pat šiuo aspektu nėra teisiškai reikšminga, koks asmuo (pvyzdžiui, A. B. ar kuris nors kitas) piktnaudžiavo įmonės vardu.

38. Pasisakydamas dėl pareiškėjo žinojimo ar turėjimo žinoti apie tai, kad kontrahentas sukčiauja PVM, teismas, remdamasis ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog kaip vienas iš teisės į PVM atskaitos ribojimą pagrindų yra laikomas mokesčio mokėtojo nesąžiningumas. Sprendžiant apie pirkėjo galimybę žinoti vertintinos šios aplinkybės: 1) šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas; 2) elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu; 3) mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu; 4) įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina; 5) kita. Pareiškėjas remiasi tuo, kad prekės pasiekė AAPS Lenkijoje, jis neturi pareigos tikrinti, ar jo kontrahentas yra įvykdęs / vykdo PVM prievoles, pagal veiklos pobūdį nelogiška būtų reikalauti, kad pirkėja, kaip smulkus tarpininkas turėtų sandėlius ir juose dirbantį personalą, nors Tiekimo sutartis neturėjo priedų, visa užsakymų informacija buvo pateikta Užsakymuose, pateiktuose susirašinėjant elektroniniu paštu (iš Master Electro el. pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) į pareiškėjo el. paštą (duomenys neskelbtini)), prekės faktiškai buvo perleistos Užsakymuose nurodytomis sąlygomis (buvo nurodyti vežėjo, transporto priemonės, vairuotojo duomenys), tokia praktika buvo taikoma su kitais pirkėjais, vežėjų ir pareiškėjo pateiktuose CMR važtaraščiuose nurodyti neatitikimai yra mažareikšmiai, A. B. parašų skirtumai nėra patvirtinti ekspertų, Čekijos įmonės skola neįrodo žinojimo apie sukčiavimą.

39. Teismas dėl pirkėją atstovaujančių asmenų nurodė, kad pareiškėjas patikrinimo metu Inspekcijai 2017 m. lapkričio 16 d. teiktame atsakyme duomenų apie Čekijos įmonės kontaktinius asmenis apskritai nepateikė – nurodė tik el. pašto adresą ((duomenys neskelbtini)). Teisme pareiškėjo atstovas paaiškino, kad A. B. pažinojo D. P., dirbęs Bendrovėje, todėl duomenų pareiškėjas apie A. B. nekaupė. Pareiškėjas pastabose dėl patikrinimo akto nurodė, kad sandoriai vyko seniai ir apskritai neprisimena apie Master Electro atstovus, skunde Komisijai abstrakčiai nurodė, kad Čekijos įmonę susirado per verslo partnerių rekomendacijas. A. B. pateikė įgaliojimą, tačiau iš skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog A. B. yra Čekijos įmonės vadovas ir įgaliojimo apskritai nereikėjo. Tai rodo, kad pareiškėjas pateikia nenuoseklius ir abstrakčius paaiškinimus apie tai, kaip bendravo su Čekijos įmone ir kaip įsitikino Čekijos įmonės atstovavimu. Byloje pateikta 2015 m. liepos 1 d. sutartis Nr. SL-MAST 04/15 (Tiekimo sutartis), pasirašyta pareiškėjo (pardavėjas) ir Master Electro s.r.o. (pirkėjas), atstovaujamos A. B., veikiančio pagal įstatus. Visgi iš Čekijos mokesčių administratoriaus Atsakymo matyti, kad A. B. jokiuose Čekijos įmonės valdymo organuose nedalyvavo ir nedirbo įmonėje (atsakymai į 3 ir 10 klausimą). Tai reiškia, kad Čekijos įmonė tik formaliai (be jokio teisinio pagrindo) buvo nurodyta prekių gavėju, o jokių duomenų apie A. B. pareiškėjas nepateikė (byloje nėra įrodymų, kad toks asmuo apskritai egzistuoja). Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas domėjosi ar kaupė duomenis apie Čekijos įmonės atstovus. Priešingai – pareiškėjas teismui nurodo, kad neturėjo pagrindo kaupti duomenų apie atstovų asmens tapatybę. Taigi susidarė situacija, kad prekės buvo perduotos neįsitikinus pirkėjo ar jį atstovaujančių asmenų įgaliojimais ir tapatybe, tai lėmė jog faktiškai perduotos pirkėjui, kurio negalima identifikuoti. Šiame kontekste aplinkybė, kad Tiekimo sutartyje ir pateiktose sutartyse su AAPS (su Lenkijos įmone Chemnaft sp. z. o. o. ir Oil Transfer sp. z o. o.) ir kituose dokumentuose A. B. parašai buvo skirtingi tik sutvirtina išvadą, kad pareiškėjas nesidomėjo pirkėjo atstovo asmenybe, jų neidentifikavo.

40. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas bent minimaliai domėjosi kontrahento atstovu. Sistemiškai aiškinant PVMĮ, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I dalies pirmo skyriaus ir II dalies normas akivaizdu, kad tiekėjas pagal PVM sistemą privalo identifikuoti kitą sandorio šalį, įsitikinti įmones atstovaujančių asmenų teisnumu ir veiksnumu. Be to, PVM sistema kartu su ESTT praktika, PVM subjektams kelia didelius atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimus. Elementariomis ir pakankamomis priemonėmis, esant didelės vertės sandoriams, laikoma ūkinių operacijų partnerių ir juos atstovaujančius asmenų identifikavimas – reikalavimas pateikti ir įvertinti įmonės registravimo ir veiklos dokumentus, asmens dokumentus ar įgaliojimus. Nesidomėjimas asmenų tapatybėmis ir įgaliojimais, laikoma, prieštarauja sąžiningo, rūpestingo ir apdairaus verslo subjekto veikimo būdui.

41. Teismas nurodė, kad sandorių vertė su Čekijos įmone 2015 m. viršijo 3 mln. eurų, iki šių sandorių su Čekijos įmone nebuvo bendradarbiauta. Taigi pareiškėjas turėjo būti atidus sudarydamas sandorius su Čekijos įmone. Nėra jokių duomenų nei apie pareiškėjo, nei apie Čekijos įmonės rinkodarą ar kitokių duomenų, kurie rodytų, kad šių abiejų įmonių elgsena tiek prieš sandorius, tiek jiems vykstant, atitiktų įprastą ekonominės veiklos ciklą, t. y., jog sandoriai buvo tam tikros kryptingos veiklos rezultatas. Pareiškėjas nepaneigė Komisijos išvadų, kad Užsakymai buvo adresuoti Lenkijoje esantiems subjektams (pranešimai (laiškų prisegtukai Word failuose) skirti Chemnaft sp. z o. o. ir Oil Transfer sp. z o. o. (ne pareiškėjui) tam, kad prekės būtų išmuitintos (t. y. visai kitokiu tikslu)), jog pranešimuose nėra esminės informacijos apie užsakymą – užsakomą prekę (pavadinimo, kiekio, kainos ir pan.), nurodyta pakrovimo vieta – Lenkijoje (tai akivaizdžiai neatitinka faktinio tiekimo iš kuro saugyklos Panevėžyje), neįmanoma identifikuoti, kam priklausė el. pašto adresas, iš kurio išsiųsti šie laiškai, ar juos siuntęs asmuo turėjo teisę atstovauti Master Electro.

42. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad operacijos faktiškai įvykdavo pagal Užsakymuose nurodytas sąlygas jau vien dėl aplinkybės, jog nėra įrodymų apie A. B. atstovavimą Čekijos įmonei, taigi negalima laikyti, kad prekės buvo tiekiamos būtent Čekijos įmonei. Be to, vien tai, kad atliekant operacijas tam tikri elementai sutapo su Užsakymuose nurodytomis aplinkybėmis, nereiškia, jog pareiškėjui negalėjo kilti abejonių dėl pirkėjo veiklos. Byloje nėra informacijos, kad el. paštas (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo išsiųsti pareiškėjo pateikti el. laiškai, yra oficialus Master Electro el. pašto adresas, kaip teigia pareiškėjas. Šis el. pašto adresas nenurodytas jokiuose pareiškėjos pateiktuose dokumentuose (pvz., Tiekimo sutartyje nenurodyti jokie Čekijos įmonės kontaktiniai duomenys, minėtuose pranešimuose (Word failuose) nurodytas kitas Master Electro el. pašto adresas - (duomenys neskelbtini). Iš minėto elektroninio pašto siųstuose laiškuose nenurodytas joks fizinis asmuo, kuris išsiuntė laišką.

43. Teismas nurodė, kad už prekių tiekimą Čekijos įmonei atsiskaitydavo Lenkijos įmonė Escrow Group sp. z o. o. Be to, Inspekcija nustatė, kad susiformavo skola už Čekijos įmonei patiektas prekes (430 155,30 Eur). Pareiškėjas nesutiko su mokesčio administratoriaus paskaičiuota skola, tačiau konkrečiai nenurodė, kodėl reikia laikyti, kad skola apskaičiuota neteisingai (teismo posėdžio metu atstovas paaiškino, kad neįtraukė mokėjimų 2016 m., tačiau konkrečių mokėjimų nenurodė). Pareiškėjo paaiškinimai šiuo aspektu nėra nuoseklūs – iš pradžių (paaiškinimuose patikrinimo metu, skunduose mokestinį ginčą nagrinėjančioms institucijoms) teigė, kad Prekes atiduodavo tik po atsiskaitymo, vėliau – kad leisdavo atsiskaityti ir vėliau (ką atitinka ir versija, kad buvo atsiskaityta 2016 m., t. y. kitais metais po Prekių tiekimo), taip pat pripažino dalį skolos. Todėl teismas vertino, jog paneigti pareiškėjo paaiškinimai, kad prekes jis atiduodavo tik po to, kai už jas buvo sumokėta.

44. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, įforminęs kuro tiekimą pirkėjui taikant 0 proc. PVM tarifą, nepasirūpino gauti dokumentų (CMR kopijų), kurie įrodytų, jog prekės buvo išgabentos į kitą Europos Sąjungos valstybę ir pristatytos pirkėjui. CMR kopijos užsakytos tik mokesčių administratoriui pradėjus pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo prekių gabenimą organizavo pareiškėjas arba pirkėjas (Master Electro). Apklausus pasirinktinai atrinktus krovinius gabenusius vežėjus nustatyta, kad ginčo prekių gabenimą užsakė ir / arba apmokėjo įvairios užsienio įmonės. Šių mokesčių administratoriaus ir Komisijos nustatytų aplinkybių pareiškėjas neneigia, tačiau teismo posėdžio metu argumentavo, kad jeigu mokesčių administratorius būtų sekęs tolimesnę pervežimą užsakiusių asmenų giją, būtų įsitikinęs, jog pervežimą apmokėjo Čekijos įmonė. Visgi konkrečių įrodymų pareiškėjas nepateikia ir remiasi tik hipotetine prielaida.

45. Teismas nurodė, kad vietos mokesčių administratorius taip pat nustatė, jog pareiškėjo ir vežėjų pateikti dyzelino gabenimo iki akcizinių sandėlių Lenkijoje CMR skiriasi, t. y. atskirais atvejais CMR nurodyti skirtingi prekes priėmę akcizinių sandėlių specialistai, akcizinių sandėlių ir specialistų spaudai uždėti skirtingai nei vežėjų pateiktuose CMR. Šių aplinkybių pareiškėjas neneigia, tačiau argumentuoja, kad tokie trūkumai yra formalūs ir nereikšmingi. Teismas vertino, kad bendrame operacijų vykdymo kontekste ir šios aplinkybės tampa svarbios, rodančios pagrindą abejoti kontrahento veiklos sąžiningumu.

46. Teismas sutiko, kad Čekijos įmonė galėjo veikti ir be personalo bei infrastruktūros, tačiau, vertindamas visą aplinkybių kontekstą, nurodė, jog pareiškėjui, kaip verslo subjektui tam tikroje specifinėje srityje, galėjo kilti abejonių dėl pirkėjo veiklos teisėtumo.

47. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo prekes (dyzelinį kurą) pardavė nuostolingai. Mokesčių administratorius apskaičiavo, kad vidutinė pareiškėjo 2015 m. įsigyto dyzelinio kuro kaina sudarė 0,62 Eur/kg, o vidutinė pardavimo Čekijos įmonei kaina – 0,48 Eur/kg. Skunde Komisijai pareiškėjas teikė argumentus, kad galbūt neteisingai Inspekcija apskaičiavo įsigijimo savikainą, nes rėmėsi netinkamais duomenimis iš pateiktų registrų, taip pat teikė su tuo susijusius papildomus paaiškinimus, tačiau apie sudarytus kainų draudimo sandorius ar kitokias finansines priemones neužsiminė. Komisija patvirtinto minėtas Inspekcijos išvadas dėl įsigijimo savikainos. Tuo tarpu skunde teismui pareiškėjas neginčija Komisijos padarytų išvadų, tačiau nurodo, kad buvo sudaręs draudimo sandorius su finansų rinkos tarpininku, t. y. remiasi iš esmės nauja aplinkybe, kurios nei Inspekcijai, nei VMI, nei Komisijai nenurodė. Teismas vertino mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų teisėtumą, todėl pareiškėjo vėliau pateikti argumentai ir įrodymai mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų teisėtumui įtakos nedaro. Be to, pareiškėjo nurodytus argumentus pagrindžiantys rašytiniai įrodymai nėra patvirtinti jokiais parašais ir nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl teismas pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus įrodymais. Teismas vertino, kad Inspekcijos išvada, jog pareiškėjas Prekes pardavė nuostolingai, lieka nepaneigta.

48. Teismas sutiko su pareiškėju, kad vertinant atskirai dauguma iš aptartų aplinkybių savaime neįrodo, jog pareiškėjas neabejotinai turėjo žinoti apie pirkėjo sukčiavimą, tačiau vertinant visą aplinkybių kontekstą, ypač nesidomėjimą pirkėjo atstovais ir jų įgaliojimais bei elektroniniu paštu bendraujančiais asmenimis, pardavimai žemesne kaina nei įsigijimo savikaina, atsižvelgiant į sandorių apimtis (daugiau kaip 3 mln.) rodo, jog pareiškėjas ginčo sandoriuose nebuvo visiškai sąžiningas ir rūpestingas ir galėjo žinoti apie pirkėjo dalyvavimą PVM sukčiavime. Teismas nurodė, kad posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, jog A. B. buvo D. P., kuris dirbo pas pareiškėją, pažįstamas ir galbūt dėl to duomenys apie jo asmenybę ir atstovavimo pagrindu nebuvo renkami, tačiau: 1) tokie teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais (minėta, nėra duomenų, kad A. B. apskritai egzistuoja) ir ankstesnėse ginčo stadijose nebuvo teikiami; 2) tik sustiprina pagrindą vertinimui, kad pareiškėjai, veikiančiai ginčo sandoriuose per D. P., galėjo būti žinoma apie A. B. veiklą.

49. Aplinkybė, kad Prekės pasiekė akcizinius sandėlius, vertinant sąžiningumo aspektu, esminės reikšmės neturi, nes svarbiausia, ar pareiškėjas buvo pakankamai rūpestingas santykiuose su pirkėju dėl jo PVM prievolių vykdymo, t. y. ar tinkamai vertino riziką dėl tokių prievolių (pirmiausia – įsigijimų deklaravimu) įsigijimus ir mokėjo PVM nuo jų. Vien aplinkybė, kad Prekė pateko AAPS, savaime nieko nepasako apie PVM prievolių vykdymą. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas pats rinko tokius duomenis, t. y. tokia aplinkybė nėra reikšminga paties pareiškėjo pastangų atžvilgiu. Pareiškėjas, kaip akcizinių prekių prekybininkas, vykdantis prekybą dideliu mastu (milijonais eurų), galėjo suvokti, kad prekių nukeliavimas į AAPS nereiškia PVM prievolių įvykdymo. Dėl analogiškos praktikos su kitais pirkėjais, teismas nurodė, kad kitų pirkėjų atvejais duomenų apie PVM prievolių nevykdymą nebuvo, taigi mokesčių administratorius ir negalėjo turėti pretenzijų šiuo aspektu.

50. Teismas pažymėjo, kad PVM sistema veikia taip, jog pirkėjas, įsiveždamas prekes iš kitos valstybės narės, nupirktas su 0 proc. PVM tarifu, turi jų įsigijimą deklaruoti, taigi pardavėjas, neimdamas PVM, tarsi perduoda su PVM susijusias prievoles pirkėjui. Taigi reikalingas tam tikras objektyviomis aplinkybėmis grįstas pasitikėjimas. Verslo subjektas negali ignoruoti sukčiavimo požymių, nors ir pats nesukčiauja. Taigi niekas nedraudžia verslininkui prisiimti riziką ir pasitikėti klientu, tačiau fiskaliniai interesai (tuo pačiu – ir kiti mokesčių mokėtojai) neturėtų dėl to nukentėti. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad pasidomėjo, ar Čekijos įmonė yra registruota PVM mokėtoja, nėra pakankama įvertinus aptartą aplinkybių kontekstą. Taip pat ir aplinkybė, kad Čekijos įmonės vardu buvo pateikti patvirtinimai apie PVM prievolių vykdymą, įvertinus aplinkybes, jog juos pasirašė su kontrahentu nesusijęs (įgaliojimų neturintis) asmuo, kad pareiškėjas nevykdė pareigos pasidomėti pirkėją atstovaujančiais asmenims, aptartų aplinkybių kontekste, nepaneigia pareiškėjo neatidumo.

51. Įvertinęs nurodytus argumentus, teismas sprendė, jog nėra pagrindo nesutikti su VMI ir Komisijos vertinimu, kad pareiškėjo kontrahentas Master Electro (ar jo vardu veikęs asmuo(-nys)) vykdė ar dalyvavo mokestiniame sukčiavime, o pareiškėjas žinojo ar iš objektyvių aplinkybių galėjo žinoti, jog jo vykdomi ginčo sandoriai yra įtraukti į įgijėjų atliekamą sukčiavimą.

52. Teismas vertino, kad skundžiamo Inspekcijos Sprendimo teisėtumui esminės įtakos neturėjo aplinkybė, jog Patikrinimo aktas buvo surašytas nesulaukus pareiškėjo atsakymo į Inspekcijos 2021 m. liepos 21 d. el. paštu pateiktą paklusimą, nes pareiškėjas dar iki Sprendimo priėmimo galėjo pateikti pastabas dėl Patikrinimo akto.

53. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su atleidimu nuo delspinigių, teismas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą dalyje dėl atleidimo nuo delspinigių iš esmės grindžia teisingumo ir protingumo principais, ilga mokestinio ginčo trukme dėl mokesčių administratoriaus kaltės, mokesčių mokėtojo geranorišku elgesiu ir aktyviu bendradarbiavimu viso patikrinimo metu. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad Inspekcija, įvertinusi padarytos žalos biudžetui dydį, atsižvelgusi į Bendrovės geranorišką bendradarbiavimą teikiant paaiškinimus dėl sandorių aplinkybių, skyrė vidutinę mokesčio dydžio PVM baudą, t. y. jau įvertino mokesčio mokėtojo elgesį patikrinimo metu. Dėl pareiškėjo nurodyto užsitęsusio patikrinimo teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog mokesčių administratorius vilkino patikrinimo atlikimą ar elgėsi nesąžiningai. Užklausimai užsienio valstybių užsienio administratoriams negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti patikrinimą. Taigi nėra pagrindo tenkinti prašymą atleisti nuo delspinigių.

III. 54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas nebūtų panaikintas, pareiškėjas prašo jį atleisti nuo 347 898,85 Eur PVM delspinigių sumokėjimo.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes bei ginčo esmę. Teigia, kad teismas nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pareiškėjo kontrahentas Master Electro sukčiavo PVM srityje. Nagrinėjamoje byloje ginčo tarp Bendrovės ir mokesčių administratoriaus dėl esminių sąlygų (reikalavimų), numatytų PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje (minėtos PVM direktyvos nuostatos perkeltos į PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį) įvykdymo nėra. Teismas, išanalizavęs nustatytus faktus ir aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą įformintiems dyzelinio kuro tiekimams Master Electro ir neapskaičiavo 636 358 Eur pardavimo PVM, nes, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog Bendrovės kontrahentas vykdė ar dalyvavo mokestiniame sukčiavime, o pareiškėjas žinojo arba iš objektyvių aplinkybių galėjo žinoti, kad jo vykdomi ginčo sandoriai yra įtraukti į įgijėjų atliekamą sukčiavimą. Pažymi, kad teismas nurodytas aplinkybes vertino selektyviai ir neobjektyviai. Teismas savaip interpretuoja faktą, kad buvo įsteigta „lentynos įmonė“. Čekijos mokesčių administratoriaus Atsakyme tai nurodyta tam, kad pasakyti, jog įmonė buvo įsteigta su tikslu ją perduoti veiklai vykdyti – tokia paslauga įprasta versle, kai siekiama kuo greičiau parduoti verslą.

56. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo sandoriai su Čekijos įmonei vykdyti 2015 m. II ketvirtį, t. y. minėtos aplinkybės (pvz., apie PVM deklaracijų neteikimą, PVM nesumokėjimą) paaiškėjo ir pačiam pareiškėjui tapo žinomos praėjus beveik 5 metams nuo Bendrovės sandorių su Čekijos įmone sudarymo. Atitinkamai, vien tas faktas, kad Čekijos įmonė nedeklaravo ginčo Prekių įsigijimo iš Bendrovės, nemokėjo PVM nuo 2015 m. rugsėjo mėn., neteikė PVM deklaracijų, negali būti laikoma pagrindiniu ir esminiu įrodymu darant išvadą dėl kontrahento sukčiavimo. Tuo labiau, kad Bendrovė tokių duomenų neturėjo ir pagal aktualią tiek ESTT, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, net ir neprivalėjo / negalėjo jų turėti.

57. Pareiškėjas nurodo, jog, teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti Atsakyme pateikta informacija, kuri nurodo, kad Čekijos įmonės vadovas buvo J. P.. Dėl šios nurodytos aplinkybės, jog pagal J. P., Master Electro vardu buvo piktnaudžiaujama užsienio sandoriuose, pareiškėjas pažymi, kad jokių duomenų, jog ši informacija po kompetentingų institucijų atlikto tyrimo pasitvirtino nagrinėjamu atveju nėra surinkta. Tuo labiau nėra nustatyta, koks asmuo piktnaudžiavo ar neteisėtai veikė Master Electro vardu bei, ar tas asmuo piktnaudžiavo ar neteisėtai veikė Master Electro vardu sandoriuose su pareiškėju dėl ginčo Prekių tiekimo.

58. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas pagal Čekijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją darydamas išvadą, jog Master Electro sukčiavo PVM srityje, remiasi asmens, kurio ryšys su Master Electro Tikrinamuoju laikotarpiu net nėra identifikuotas, iš esmės abstraktaus pobūdžio teiginiais. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju taipogi nenustatyta, kad Čekijos mokesčių administratoriaus Atsakyme nurodytas asmuo – J. P. turi kokį nors ryšį su Bendrove. Tačiau kitas Čekijos mokesčių administratoriaus Atsakyme nurodytas aplinkybes, kurios palankios pareiškėjui, teismas ignoravo, t. y. nevertino aplinkybių Čekijos mokesčių administratoriaus nurodytų, atsakant į visus 11 klausimų.

59. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju, nebuvo nustatytos jokios objektyvios aplinkybės, kurios pagrįstų, kad Master Electro vykdė ar dalyvavo sukčiavime PVM srityje. Priešingai, mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės rėmėsi tik prielaidomis bei J. P., kurio ryšys nei su Master Electro, nei su Bendrove nėra nustatytas, teiginiais, jog Master Electro buvo įkurta kaip paruošta įmonė („lentyninių“ įmonių steigimas ir vėlesnis jų pardavimas veiklai vykdyti versle yra visiškai įprasta praktika), kurios vardu buvo piktnaudžiaujama užsienio sandoriuose, aplinkybė, jog buvo pateiktas baudžiamasis skundas dėl nežinomo asmens, kuris veikė kaip įgaliotas sandoriuose Čekijos įmonės vardu.

60. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės paneigia teismo keliamus reikalavimus, kurių neišpildymu siekiama pagrįsti, kad Bendrovės kontrahentas Prekių tiekime realios ekonominės veiklos nevykdė, o Bendrovė neva galėjo ir turėjo tai žinoti. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi tokio pobūdžio aplinkybėmis, kurios pareiškėjui negalėjo ir neturėjo būti žinomos bei kurios apskritai nėra reikšmingos vykdant kuro perpardavimo veiklą.

61. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nevertino aplinkybės, jog Master Electro Čekijoje PVM mokėtoju buvo registruota nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2020 m. rugpjūčio 26 d., t. y., dar penkis metus po Tikrinamojo laikotarpio. Pareiškėjo vertinimu, ši aplinkybė per se (savaime) paneigia ginčą nagrinėjusių institucijų išvadą, jog Master Electro sukčiavo PVM srityje, o pareiškėjas akivaizdžiai turėjo ir galėjo tai žinoti.

62. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas verslo santykiuose su Master Electro. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pasinaudodamas teise į ginčo tiekimų neapmokestinimą PVM (apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą), pareiškėjas įvykdė pareigas, kurios jam teko įrodymų srityje. Nesutinka su teismo vertinimu, kad neįrodė, jog sudarydamas Prekių tiekimo sandorius su Čekijos įmone, ėmėsi būtinų priemonių, kad įsitikintų, ar neprisideda prie sukčiavimo mokesčių srityje. Teismo sprendime konstatuota, kad nagrinėjamame mokestiniame ginče mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nes nesiėmė elementarių ir pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jį atstovaujančius asmenis, tačiau su tokia išvada pareiškėjas nesutinka, kadangi ji padaryta nepagrįstai, neįvertinus bei neįsigilinus į visas nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas sprendime nenurodė jokių objektyvių požymių, kurie leistų daryti išvadą apie Master Electro sukčiavimą PVM srityje, juolab, kad pareiškėjas akivaizdžiai žinojo ar turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą.

63. Pareiškėjas akcentuoja, kad 0 proc. PVM tarifo taikymui aktualią aplinkybę – PVM mokėtojo kodo turėjimą, jis patikrino. Nenustatyta, kad Master Electro buvo naujai įsteigta įmonė. Master Electro atsiųstuose užsakymuose nurodyta informacija apie Prekių vežėją, vairuotoją, transporto priemonę. Tuo tarpu turto, darbuotojų turėjimas vykdant kuro perpardavimo veiklą nėra esminis kriterijus, nes tokio pobūdžio veiklos vykdymui didelių resursų nereikia. Tuo labiau, kad Prekės, kaip akcizais apmokestinamos, buvo gabenamos į AAPS, kurie visais atvejais patvirtino Prekių gavimą. Bendrovė gavo apmokėjimus (atskirais atvejais apmokėjimai buvo atliekami iš anksto) už Master Electro tiekiamas Prekes. Teismas nenustatė, kad Prekės buvo tiekiamos neveikiančiam subjektui ar ne tam subjektui, kuris pateikė užsakymą.

64. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodo, jog šis nepateikė A. B. įgaliojimo, patvirtinančio jo, kaip Master Electro vadovo, teisę, atstovauti šią bendrovę. Atstovauti įmonėms įgaliojimai gali būti išduodami tik kai užsienio įmones santykiuose su pareiškėju atstovauja tretieji asmenys, o ne tų užsienio įmonių vadovai, nes vadovo atstovavimo atveju vienintelis vadovo (savininko) teisę veikti užsienio įmonės vardu patvirtinantis dokumentas yra įstatai, kuriuose nustatyta atstovavimo taisyklė, arba juridinių asmenų ar analogiško registro pažymėjimas (išrašas), pakartojantis įstatuose nustatytą atstovavimo taisyklę ir įvardinantis teisę atstovauti turinti asmenį. A. B. asmens tapatybės dokumento kopijos pareiškėjas teigia neišsaugojęs, nes tokių duomenų rinkimo nenumato PVMĮ 56 straipsnis, bei tokių duomenų rinkimas yra draudžiamas pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymą, todėl toks teismo reikalavimas reiškia, kad Bendrovė turėjo pateikti duomenis, kuriuos galėjo surinkti tik pažeisdama minėtą įstatymą.

65. Dėl teismo sprendime nurodomos aplinkybės, jog Čekijos įmonės vardu surašytuose dokumentuose nurodytas kitas šios įmonės el. pašto adresas, nei tas, kuriuo buvo siunčiami / derinami užsakymai, pareiškėjas pažymi, kad užsakymuose, siųstuose Master Electro į Bendrovės el. pašto dėžutę, buvo nurodyti vežėjo, transporto priemonės, vairuotojo duomenys, kurie visais atvejais pasitvirtindavo. Akcentuoja, kad Inspekcijos pasirinktinai atrinkti vežėjai patvirtino, jog realiai gabeno ginčo Prekes, už suteiktas gabenimo paslaugas buvo apmokėta, užsakymai buvo gaunami el. paštu. Tai, jog aplinkybė, kad Prekių gabenimo paslaugas apmokėjimo ne prekių pirkėja, Bendrovei nebuvo ir negalėjo būti žinoma, nes jis santykiuose su vežėjais dėl prekių gabenimo nedalyvavo, informacija apie atsiskaitymą už vežimo paslaugas nedisponavo.

66. Teismas sprendime nurodė, jog už prekių tiekimą Čekijos įmonei atsiskaitydavo Lenkijos įmonė Escrow Group sp. z o. o., tačiau dėl šios aplinkybės niekaip neargumentavo, kaip minėta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad Master Electro sukčiavo PVM srityje, o Bendrovė turėjo akivaizdžiai suprasti, jog jis dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Priešingai, iš nurodytos aplinkybės akivaizdu, jog atsiskaitymas už Prekes su pareiškėju realiai vyko. Dėl teismo argumentų, kad pareiškėjui pateiktuose gabenimo ir kituose dokumentuose nebuvo jokios informacijos apie tai, jog prekės buvo pristatytos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytam ūkio subjektui, pažymi, kad pagal ESTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tai nepaneigia pareiškėjo teisės Prekių tiekimams taikyti 0 proc. PVM tarifo.

67. Pareiškėjas, atsakydamas į teismo sprendime padarytą išvadą, kad ginčo Prekes (dyzelinį kurą) pardavė nuostolingai, pažymi, kad teismas, vertindamas vien tik pardavimų pajamas iš sandorių su Master Electro priėjo klaidingų išvadų dėl Bendrovės veiklos nuostolingumo. Akcentuoja, kad teismas nevertino įrodymų, pagrindžiančių Bendrovės veiklos pelningumą, ginčijamame sprendime dėl to nepasisakė.

68. Pareiškėjas pažymi, kad, priešingai nei nagrinėjamu atveju vertino teismas, jis sudarydamas sandorius su Master Electro, veikė rūpestingai ir apdariai, o tokią išvadą patvirtina bylos aplinkybės dėl kurių ginčo nagrinėjamu atveju nėra. Bendrovei papildomai į valstybės biudžetą mokėtina 636 358,02 Eur PVM bei susijusios sumos apskaičiuotos neteisėtai bei nepagrįstai, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas.

69. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Bendrovei apskaičiuoti delspinigiai ir skirta bauda yra neproporcingi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo (toliau – ir MAĮ) nustatytiems tikslams. Pareiškėjo nuomone, jam apskaičiuotas baudžiamąjį poveikį turintis delspinigių dydis akivaizdžiai neatitinka protingos skirtingų interesų pusiausvyros, MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisingumo bei protingumo kriterijų. Bendrovei apskaičiuota papildomai mokėtina PVM delspinigių suma (347 898,85 Eur) sudaro 54,67 proc. jam apskaičiuotos PVM sumos (636 358 Eur), o kartu su PVM bauda (190 907 Eur) – net 84,67 proc. PVM sumos. Toks skirtų sankcijų (nubaudimo elementą turinčių delspinigių bei baudų) dydis, kuris itin artimas pačios mokestinės prievolės dydžiui, yra neproporcingas ir neatitinka teismų praktikoje suformuotų teisingumo bei protingumo kriterijų. Pažymi, kad Bendrovės mokestinis patikrinimas tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą būtent dėl Inspekcijos veiksmų. O mokesčių mokėtojo baudimas už mokesčių administratoriaus veiksmus nėra suderinamas su visuotinai pripažintais principais, kad: mokesčių administravimas turi būti atliekamas nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių; stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą bei stengiantis įvykdyti valstybės priskirtas funkcijas kuo operatyviau. Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja, kad Bendrovei apskaičiuoti delspinigiai ir bauda šiuo konkrečiu atveju visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama, todėl, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais, Bendrovė turėtų būti atleista nuo apskaičiuotos 347 898,85 Eur delspinigių sumos ar jų dalies.

70. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

71. Atsakovas atsiliepime pakartoja patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu. Teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais ir įrodymais, kurie buvo pateikti atsakovui, Komisijai ir teismui.

72. Atsakovas atsiliepime remiasi ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, ESTT praktika. VMI nuomone, nagrinėjamoje byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo kontrahentai vykdė ar dalyvavo mokestiniame sukčiavime, o pareiškėjas žinojo ar iš objektyvių aplinkybių galėjo žinoti, kad jo vykdomi ginčo sandoriai yra įtraukti į įgijėjų atliekamą sukčiavimą.

73. Atsakovas, pakartodamas patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, akcentuoja, kad galima sutikti su Inspekcijos pozicija, jog pareiškėjas, žinodamas, jog būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo ir tiekimo kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, faktą, elgdamasi sąžiningai ir rūpestingai, galėjo ir turėjo surinkti pakankamai informacijos, kuri patvirtintų prekių tiekimą kitoje valstybėje narėje įregistruotiems PVM mokėtojams, tačiau nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų turinį ir juos atstovaujančių asmenų, nesirūpino tiesioginių įrodymų apie prekių pristatymą gavimu, tinkamu mokestinių prievolių, susijusių su šiais prekių tiekimais vykdymu bei mokestiniam patikrinimui nepateikė įrodymų. Inspekcija, įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė žinojo ar turėjo žinoti, kad jos vykdomi sandoriai yra įtraukti į prekių įgijėjų atliekamą sukčiavimą PVM. VMI pabrėžia, jog pareiškėjo pateiktus argumentus (pvz., analogiškos standartinės sutartys buvo sudarytos su kitais pareiškėjo kontrahentais, Čekijos mokesčių administratorius nenurodė, jog nustatyta, kad Čekijos įmonė dalyvavo PVM sukčiavimo grandinėje, pareiškėjas fiziškai nesusitikinėjo su Čekijos įmonės darbuotojais, transportavimą organizavo pirkėjai, tarpininko atliktas atsiskaitymas už prekes yra įprasta verslo praktika, Čekijos įmonės pateiktuose užsakymuose aiškiai nurodyti vežėjai, vairuotojai, transporto priemonių numeriai ir pan.) paneigia Inspekcijos nustatytos priešingos aplinkybės arba Inspekcija negalėjo patikrinti jų pagrįstumo.

74. Atsakovas pažymi, kad Inspekcija, analizuodama tiekimus kitoms 4 užsienio įmonėms, nustatė, jog dvi Slovakijos įmonės neišregistruotos iš PVM mokėtojų registro, teikė PVM deklaracijas, pavėluotai, tačiau deklaravo įsigijimus iš Bendrovės, deklaravo dyzelino pardavimą, pateikė sutartis su akciziniais sandėliais, užsakė ir apmokėjo gabenimą, pateikė pranešimus, kuriuose nurodyta, koks vairuotojas, kokiu auto, kokią dieną atvyks atsiimti dyzelino, vadovai sutapo, t. y. ant sutarčių ir kitų dokumentų įvardyti vadovai sutapo su mokesčių administratoriaus nurodytais, atsiskaitė su Bendrove. Pagal Bendrovės pateiktą suvestinį registrą bei banko dokumentus, Kroatijos įmonė su Bendrove atsiskaičiusi per trečiuosius asmenis; pateikė pranešimus, kuriuose nurodyta, koks vairuotojas, kokiu automobiliu, kokią dieną atvyks atsiimti dyzelino, vadovai sutapo, t. y. ant sutarties pasirašė tas pats vadovas, kuris nurodytas teismo registre. Pagal Bendrovės pateiktą suvestinį registrą ir banko dokumentus, Lenkijos įmonė atsiskaičiusi su Bendrove per trečiuosius asmenis; pateikė pranešimus, kuriuose nurodyta, koks vairuotojas, kokiu automobiliu, kokią dieną atvyks atsiimti dyzelino; Lenkijos mokesčių administratorius nurodė, kad įmonė pateikė sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 456 255,18 USD, grindžiančias prekių įsigijimą iš pareiškėjo.

75. Atsakovas vertino, kad teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

76. Pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su atleidimu nuo delspinigių, atsakovas nurodo, kad nėra įrodyta, jog Inspekcija vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad patikrinimo trukmė priklausė nuo objektyvių priežasčių (išsiųstų paklausimų, gautos informacijos įvertinimo, bei kt.), t. y. mokesčių administratorius kompleksiškai rinko ir vertino būtinus duomenis. Mokesčių administratoriaus veiksmai buvo objektyviai būtini pareiškėjo mokesčio bazės nustatymui, todėl pareiškėjo argumentai dėl procedūrinių pažeidimų atliekant nepagrįstai ilgai mokestinį patikrinimą, pratęsimų bei stabdymų skaičiaus, yra nepagrįsti. Inspekcija, įvertinusi padarytos žalos biudžetui dydį, atsižvelgus į Bendrovės geranorišką bendradarbiavimą teikiant paaiškinimus dėl sandorių aplinkybių, skyrė vidutinę mokesčio dydžio PVM baudą. Taigi, mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atliko per įmanomai protingą laiką, įvertino kitas reikšmingas aplinkybes, todėl pagrindė delspinigių ir baudos dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 77. Bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

78. Pareiškėjas SIA „SL BŪVE“ yra įregistruotas Latvijos Respublikos įmonių registre nuo 2011 metų. 2015 m. vasario 9 d. Bendrovė Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų registre įregistravo užsienio apmokestinamąjį asmenį SIA „SL BŪVE“, 2015 m. vasario 20 d. Bendrovė įregistruota PVM mokėtoja., deklaruota veikla – dyzelinio kuro didmeninė prekyba. 2015 m. sausio 29 d. Bendrovės akcininkas ir valdybos narys I. K. įgaliojo UAB „Algis“ buhalterį A. K. pateikti prašymą įregistruoti užsienio apmokestinamąjį asmenį PVM mokėtoju teikti mokestinio laikotarpio Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas deklaracijas, įskaitant PVM deklaracijas ir atlikti kitus veiksmus.

79. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko SIA „SL BŪVE“ mokestinį patikrinimą. Mokestinis patikrinimas pradėtas 2016 m. balandžio 26 d., mokestinis patikrinimas baigtas 2021 m. rugpjūčio 5 d.

80. Inspekcija nustatė, kad 2015 metais pareiškėjas SIA „SL BŪVE“ importavo dyzelinį kurą iš Baltarusijos ir Rusijos. Dyzelinio kuro pardavėjai buvo Jungtinės Karalystės, Latvijos, Šveicarijos įmonės. Kuras iš Baltarusijos gabenamas buvo geležinkeliu-cisternomis DAP sąlygomis į UAB „Kvistija“ priklausantį akcizinį sandėlį Panevėžyje. Kuras iš Rusijos FCA sąlygomis buvo patalpintas į UAB „Krovinių terminalas“ Klaipėdoje muitinės sandėlius. Per 2015 metus Bendrovė įformino prekių pardavimą Kroatijos, Čekijos, Slovakijos, ir Lenkijos įmonėms, tarptautinių krovinių gabenimo važtaraščiuose (CMR) prekių gavėjais nurodė Lenkijos akcizinius sandėlius.

81. Inspekcija nustatė, kad 2015 m. liepos, rugsėjo, spalio-gruodžio mėn. pareiškėjas įformino prekių (kuro) tiekimą Master Electro s.r.o. (Čekijos įmonė) už 3 030 276,20 Eur sumą (liepos mėn. – 720 713,87 Eur, rugsėjo mėn. – 802 479,92 Eur, spalio mėn. – 1 167 516,60 Eur, lapkričio mėn. – 258 526,33 Eur, gruodžio mėn. – 81 039,51 Eur). Pareiškėjas sandorius su šiuo mokesčių mokėtoju apskaitė kaip tiekimus į kitas ES valstybes ir juos apmokestino 0 proc. PVM tarifu pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas tiekimus Čekijos įmonei deklaravo atitinkamų mėnesių PVM deklaracijose ir prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitose.

82. Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą įformintiems dyzelinio kuro tiekimams Čekijos įmonei ir neapskaičiavo 636 358 Eur pardavimo PVM, nes pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jos vykdomi sandoriai yra įtraukti į prekių įgijėjų atliekamą sukčiavimą PVM. Pareiškėjas neįsitikino, ar jo atliekami tiekimai Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo PVM sukčiavime.

83. Inspekcijos sprendimu patvirtintas 2021 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktas Nr. (42.59 Mr) FR0680-276 ir nurodyta sumokėti 636 358 Eur PVM, 347 898,85 Eur PVM delspinigių, 190 907 Eur PVM baudą.

84. VMI 2021m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 69-67 patvirtino Inspekcija sprendimą.

85. Komisija 2022 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. S-32 (7-216/2021) patvirtino VMI sprendimą.

86. Pirmosios instancijos teismas Bendrovės skundą atmetė.

V. 87. 0 proc. PVM tarifo taikymas tiekimui Bendrijos viduje apmokestinimui nustatytas reguliavimas, Teisingumo Teismo praktika yra nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017, išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019).

88. Su ginčo tiekimų apmokestinimu PVM susijusius santykius pirmiausia reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas), kuriuo į nacionalinę teisę, be kita ko, yra perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES (toliau – ir PVM direktyva; PVM įstatymo 2 priedo 7 d. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija).

89. PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kuri nustato, kad taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

90. Šia nuostata į nacionalinę teisę perkeliama PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalis nustato, kad „valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu“.

91. Šioje Sąjungos teisės akto nuostatoje numatyta pareiga valstybėms narėms neapmokestinti prekių tiekimo, kuris atitinka joje išsamiai (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Mecsek-Gabona, C-273/11, EU:C:2012:547, 59 p.) išvardytas materialiąsias sąlygas (Teisingumo Teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Traum, C-492/13, EU:C:2014:2267, 46 p.).

92. Konkrečiai, vadovaujantis nuoseklia Teisingumo Teismo praktika, prekių tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas tik kai teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įsigyjančiam asmeniui, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje (žr. Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Twoh International, C-184/05, EU:C:2007:550, 23 p.; 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Euro Tyre Holding, C-430/09, EU:C:2010:786, 29 p.). Be to, taikant aptariamą PVM direktyvos nuostatą, pirkėjas turi būti „apmokestinamasis asmuo <...>, veikiantis kaip toks“ kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos (Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje VSTR, C-587/10, EU:C:2012:592, 40 p.).

93. Taigi, išskyrus sąlygas, susijusias su (1) apmokestinamojo asmens statusu, (2) teisės disponuoti turtu, tampant jo savininku, perleidimu ir (3) fiziniu prekių išgabenimu iš vienos valstybės narės į kitą, neturėtų būti taikoma jokia kita sąlyga tam, kad sandoris būrų kvalifikuojamas kaip tiekimo ar įsigijimo sandoris Bendrijos viduje (Sprendimo VSTR 33 ir 55 p.; Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt. C-409/04, EU:C:2007:548, 70 p.).

94. 2015 m. spalio 22 d. sprendimo byloje PPUH Stehcemp ir kt., C-277/14, EU:C:2015:719, 50 punkte Teisingumo Teismas iš esmės nurodė, jog nustačiusi, kad tiekėjo kontrahentas dalyvavo sukčiaujant arba padarė pažeidimų, kompetentinga mokesčių institucija, atsižvelgdama į objektyvius įrodymus ir nereikalaudama iš tiekėjo atlikti patikrinimų, kurie jam nepriklauso, turi nustatyti, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti savo teisę, yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje.

VI. 95. Inspekcijos, VMI ir Komisijos vertinimu nagrinėjamoje byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų pagrindžiančių, jog pareiškėjo kontrahentas vykdė ar dalyvavo mokestiniame sukčiavime, o pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad jos vykdomi ginčo sandoriai yra įtraukti į įgijėjų atliekamą sukčiavimą.

96. Mokesčių administratorius padarė išvadas, kad:

97. Bendrovė įforminusi kuro tiekimą pirkėjams, įvykus ūkinei operacijai nesirūpino iš karto surinkti dokumentų, ypač pagrindinio dokumento – CMR kopijos, kuris įrodo, kad prekės buvo išgabentos į kitą ES valstybę ir pristatytos pirkėjui. CMR kopijos užsakytos tik mokesčių administratoriui pradėjus PVM patikrinimą. Tai įrodo, Bendrovės neatidumą, nerūpestingumą ir nesąžiningumą, beveik visus metus, PVM apmokestinamiems tiekimams taikyti lengvatinį 0 proc. PVM tarifą, neturint dokumento, pagrindžiančio prekių išgabenimą į kitą valstybę narę, įrodymo, kad prekės pristatytos pirkėjui;

98. Bendrovė, sutartyje su Čekijos įmone numatė, kad pirkėjas įsipareigojo prekes išgabenti iš Lietuvos Respublikos į pristatymo valstybę ir pateikti pardavėjui patvirtinamuosius dokumentus (tinkamai gavėjo antspaudu ir parašu patvirtintą CMR kopiją, taip pat adresato rašytinį prekių gavimo patvirtinimą), tačiau patikrinimui nepateikė tinkamai užpildytų CMR kopijų, kadangi patikrinimui buvo pateikti (galimai) CMR originalai, taip pat nepateikė būtent adresato - pirkėjų inicijuotų rašytinių prekių gavimo patvirtinimo dokumentų, nors sutartyje tai atlikti Čekijos įmonė įsipareigojo;

99. Bendrovė sudarė rašytinę sutartį, kurioje neaptartos sandorio aplinkybės (nenurodytos konkrečios Incoterms sąlygos, prekės kaina, asortimentas, kaina, apmokėjimo sąlygos), nepateikti sutarčių priedai (numatyti kaip būtina sutarties sąlyga);

100. Bendrovė, turėdama galimybę surinkti informaciją apie verslo partnerį, tinkamai nepasidomėjo Čekijos įmonės veiklos realumu – nepareikalavo išrašų iš Čekijos registrų centro, patvirtinančio, kad ši įmonė vykdo realią veiklą, turi turto, darbuotojų, jos apyvarta reali;

101. Bendrovė išrašydama PVM sąskaitą faktūrą ir pildydama CMR nežinojo konkrečios dyzelinio kuro pristatymo vietos;

102. Bendrovė parduodama kurą patyrė nuostolių, kas leidžia manyti, kad ji dalyvavo pardavimų grandinėje, kurioje pardavimai vyko mažesne nei įsigijimo kaina, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo;

103. Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, kad vežėjai veikia pirkėjos Čekijos įmonės vardu, t. y. Inspekcija gavo tai paneigiančius duomenis;

104. Bendrovė pateikė CMR iki akcizinių sandėlių, ant kurių ir buvo uždėti akcizinio sandėlio spaudai apie gavimą. Bendrovė nevertino aplinkybės, kad akciziniai sandėliai veiklą vykdo, kaip registruoti gavėjai, suteikdami akcizinių prekių Bendrijos viduje išmuitinimo paslaugas, todėl akcizinis sandėlis nėra galutinis gavėjas.

105. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad mokesčių administratoriaus padarytos išvados yra pagrįstos mokestinėje byloje surinktais įrodymais. Mokesčių administratorius teisingai taikė materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas netenkinęs pareiškėjo skundo priėmė teisingą sprendimą.

106. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad teismas aplinkybes dėl pareiškėjo kontrahento – Čekijos įmonės, dalyvavimo sukčiavime vertino selektyviai ir neobjektyviai, teismas savaip interpretuoja faktą, kad buvo įsteigta „lentynos įmonė“.

107. Čekijos mokesčių administracijos pateiktame atsakyme nurodyta, kad Čekijos įmonė deklaracijas teikė iki 2015 metų liepos mėnesio, už 2015 metų rugpjūčio mėnesį PVM deklaraciją pateikė J. H. vardu pagal fiktyvų įgaliojimą – Master Electro direktoriaus J. P. parašas buvo suklastotas; nuo 2015 metų rugsėjo mėnesio PVM deklaracijų neteikė; įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo; Master Electro verslo veiklos nepradėjo; pagal J. P. Master Electro buvo įkurta kaip paruošta įmonė, kurios vardu buvo piktnaudžiaujama užsienio sandoriuose; Master Electro nebuvo parduota; Master Electro pateikė baudžiamąjį skundą dėl nežinomo asmens, kuris veikia kaip įgaliotas sandoriuose įmonės vardu; Master Electro turi virtualų biurą, neturi darbuotojų, turto, transporto priemonių, sandėlių; Master Electro PVM nemokėjo; nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2016 m. kovo mėn. nebuvo lėšų judėjimo banko sąskaitoje; Čekijos mokesčių administracija nepatvirtino dyzelinio kuro pirkimo iš pareiškėjo.

108. Pareiškėjo tvirtinimas, kad Čekijos įmonė buvo įsteigta su tikslu ją perduoti veiklai vykdyti – tokia paslauga įprasta versle, kai siekiama kuo greičiau parduoti verslą, nėra pagrįsti įrodymais ir juos paneigia mokesčių administratoriaus remiantis Čekijos mokesčių administracijos pateikta minėta informacija nustatytos aplinkybės.

109. Čekijos mokesčių administracijos nurodytos informacijos (dėl Čekijos įmonės įsteigimo kaip paruoštos įmonės, kurios vardu buvo piktnaudžiaujama užsienio sandoriuose) nepaneigia pareiškėjo minimas faktas, kad Master Electro Čekijoje PVM mokėtoju buvo registruota nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2020 m. rugpjūčio 26 d., t. y., dar penkis metus po tikrinamojo laikotarpio. Šis faktas nepaneigia Inspekcijos ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvados, jog Master Electro sukčiavo PVM srityje, o pareiškėjas akivaizdžiai turėjo ir galėjo tai žinoti. Inspekcija vertino tikrinamuoju laikotarpiu buvusias faktines aplinkybes, teismas vertino administracinio sprendimo teisėtumą buvusį jo priėmimo metu, kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ 3 straipsnyje.

110. Neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui pareiškėjo tvirtinimas, kad dėl aplinkybės, jog pagal J. P., Master Electro vardu buvo piktnaudžiaujama užsienio sandoriuose, nėra kompetentingų institucijų patvirtinimo. Pagal minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sąlyga sudarantį pagrindą konkrečiam mokesčių mokėtojui nepripažinti teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo tiekimui Bendrijos viduje yra jo žinojimas ar galėjimas žinoti apie dalyvavimą PVM sukčiavime (tai privalo įrodyti mokesčių administratorius), o ne kompetentingų institucijų patvirtinimas dėl jo kontrahento sukčiavimo, kontrahento sukčiavimas yra reikšmingas vertinant mokesčio mokėtojo veiksmus mokestinės lengvatos taikymo požiūriu. Pagal minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką nėra reikalaujama, kad mokesčio mokėtojo kontrahento sukčiavimas būtų patvirtintas kompetentingos institucijos galutiniu sprendimu.

111. Pareiškėjo tvirtinimas, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Čekijos mokesčių administratoriaus atsakyme nurodytas asmuo – J. P. turi kokį nors ryšį su Bendrove, nepaneigia mokestinėje byloje padarytos išvados dėl pareiškėjo kontrahento sukčiavimo bei pareiškėjo galėjimo žinoti apie šį faktą. Mokesčio mokėtojo ryšiai su kontrahentu gali būti vienu iš faktų, patvirtinančių apie vykdytą sukčiavimą, tačiau tai nėra būtinas požymis visais atvejais, nes sukčiavimo PVM atvejai, kaip ir jų požymiai gali būti įvairūs.

112. Pareiškėjo tvirtinimas, kad aplinkybės apie Čekijos įmonės PVM deklaracijų neteikimą, PVM nesumokėjimą paaiškėjo ir pačiam pareiškėjui tapo žinomos praėjus beveik 5 metams nuo Bendrovės sandorių su Čekijos įmone sudarymo, taigi vien tas faktas negali būti laikoma pagrindiniu ir esminiu įrodymu darant išvadą dėl kontrahento sukčiavimo. Inspekcija ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos padarė išvadą dėl pareiškėjo žinojimo ar galėjimo žinoti apie dalyvavimą PVM sukčiavime, remdamiesi ne vien minėtu faktu apie Čekijos įmonės PVM deklaracijų neteikimą ir PVM nesumokėjimą, vertino aplinkybių visumą dėl Čekijos įmonės ir pareiškėjo veiksmus mokestinės lengvatos taikymo požiūriu. Tai, kad atliekant mokestinį patikrinimą ir nagrinėjant mokestinį ginčą yra retrospektyviai vertinami mokesčių mokėtojo veiksmai ir nustatomos tikrinamu laikotarpiu buvusios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti administracinio sprendimo teisėtumu (nes būtent tokios aplinkybės ir turi būti nustatomos priimant administracinį sprendimą), konkrečiu atveju (šios kategorijos mokestinėse bylose) mokesčiu administratorius nustatinėja be kita ko aplinkybes, kurios buvo ar galėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui. Taigi dėl pareiškėjo nurodomų argumentų nėra pagrindo abejoti nei įrodinėjimo proceso teisingumu mokestinėje byloje, nei administracinio sprendimo teisėtumu.

113. Nagrinėjamoje mokestinėje byloje nėra kvestionuojama nei pareiškėjo nurodoma 0 proc. PVM tarifo taikymui aktuali aplinkybė – pareiškėjo kontrahento PVM mokėtojo kodo turėjimas, nei tai, kad Master Electro nebuvo naujai įsteigta įmonė. Byloje taip pat nėra ginčo, kad akcizais apmokestinamos Prekės buvo gabenamos į AAPS, kurie visais atvejais patvirtino Prekių gavimą. Byloje mokesčių administratorius, nei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nekonstatavo, kad Prekės buvo tiekiamos ne tam subjektui, kuris pateikė užsakymą. Nagrinėjamoje mokestinėje byloje nepaneigiant minėtų aplinkybių, kurios reikšmingos 0 proc. PVM tarifo taikymui, arba nepaneigiant galimybės taikyti šį tarifą, įvertinus kitas reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą paneigti teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą, padaryta išvada, kad konkrečiu atveju mokestinė lengvata negali būti taikoma. Taigi byloje įvertintos tiek mokesčių mokėtojui palankios, tiek nepalankios, tačiau mokestinės bylos išsprendimui turinčios reikšmę, aplinkybės.

114. Nepagrįstas yra pareiškėjo tvirtinimas, kad neteisingai buvo vertinama, jog jis turėjo pateikti (pareikalauti iš kontrahento) A. B. įgaliojimą, nors A. B. veikiant kaip įmonės vadovui laikoma, kad veikia pats juridinis asmuo, o ne atstovas. Šiame kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas su Master Electro ir Escrow Group sp.z.o.o. (mokėtojas) buvo sudaręs rašytinę trišalę sutartį dėl Prekių tiekimo (2015 m. liepos 1 d.), kurioje yra A. B. parašas ir spaudas, tačiau nenurodytos Prekių pirkėjo atstovo pareigos. Jokių duomenų, patvirtinančių, koks asmuo pasirašė sutartį dėl Prekių tiekimo, nebuvimas nesudaro pagrindo plačiau analizuoti teisinius ar faktinius šios situacijos aspektus, bet sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nerūpestingumą sudarant sandorį. Nepagrįsta taip pat yra tvirtinti, kad iš mokesčio mokėtojo buvo reikalaujama daugiau įrodymų 0 proc. PVM tarifo pagrindimui negu tai yra būtina pagal PVMĮ 56 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino pareiškėjo mokestinėje byloje nurodomą poziciją dėl turimos informacijos apie A. B. veikimą Master Electro vardu ir teisingai akcentavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie liudytų, kad pareiškėjas bent minimaliai domėjosi kontrahento atstovu.

115. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl Prekių tiekimo 2015 m. liepos 1 d. sutarties vykdymo, šioje sutartyje nurodytų konkrečių užsakymų pareiškėjui teikimo. Mokesčių administratorius bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos įvertino šių užsakymų turinį ir pagrįstai sprendė, kad šie dokumentai nelaikytini užsakymais, kaip tai buvo nustatyta Prekių tiekimo 2015 m. liepos 1 d. sutartyje. Mokestinėje byloje buvo akcentuota ne tik tai, kad užsakymuose nurodytas neatitinkantis kitų dokumentų Čekijos įmonės el. pašto adresas, bet ir tai, kad užsakymai skirti ne Bendrovei (ne UAB „Kvistija“ akciziniam sandėliui, kur įgytas kuras buvo laikomas), o kitoms įmonėms, pateikti tam, kad prekės būtų išmuitintos. Aplinkybė, kad Inspekcijos pasirinktinai atrinkti vežėjai (kurie nurodyti ir užsakymuose) patvirtino, jog realiai gabeno ginčo Prekes, nepaneigia minėtų išvadų dėl užsakymų kaip dokumentų galinčių patvirtinti Prekių tiekimo 2015 m. liepos 1 d. sutarties vykdymą esminių trūkumų.

116. Pareiškėjas tvirtina, kad už prekių tiekimą Čekijos įmonei atsiskaitydavo Lenkijos įmonė Escrow Group sp. z o. o., tačiau abejoja, kaip minėta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad Master Electro sukčiavo PVM srityje, o Bendrovė turėjo akivaizdžiai suprasti, jog jis dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Tai viena iš svarbių sandorio vykdymo aplinkybių, kuri buvo vertinama mokestinėje byloje. Komisija įvertinusi mokestinės bylos dokumentus akcentavo, kad bylos dokumentai nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad už prekes buvo visiškai atsiskaityta, šią aplinkybę konstatavo ir Inspekcija. Taigi pareiškėjo paaiškinimai buvo paneigti ir patvirtintos abejonės dėl pareiškėjo vykdytų sandorių.

117. Neturi nagrinėjamos bylos išsprendimui pareiškėjo tvirtinimas, kad teismas nevertino įrodymų, pagrindžiančių Bendrovės veiklos pelningumą, ginčijamame sprendime dėl to nepasisakė, taigi teismas nevertino mokesčių administratoriaus išvados, kad pareiškėjas pardavė ginčo prekes nuostolingai. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad pareiškėjas skunde teismui rėmėsi nauja aplinkybe (nurodo, kad buvo sudariusi draudimo sandorius su finansų rinkos tarpininku), kurios nei Inspekcijai, nei VMI, nei Komisijai nenurodė. Teismas, vertindamas mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė, kad šie įrodymai nedaro įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui (ABTĮ 3 straipsnis, MAĮ 153 straipsnio 3 dalis).

118. Inspekcija analizuodama tiekimus kitoms 4 užsienio įmonėms nenustatė tokių aplinkybių kaip dėl tiekimų Čekijos įmonei, todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad vienodi atvejai buvo vertinami skirtingai.

119. Pareiškėjo nuomone, jam apskaičiuotas baudžiamąjį poveikį turintis delspinigių dydis akivaizdžiai neatitinka protingos skirtingų interesų pusiausvyros, MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisingumo bei protingumo kriterijų. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad nors mokestinis patikrinimas užsitęsė daugiau kaip 5 metus, tačiau pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, jog mokesčių administratorius vilkino patikrinimo atlikimą. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti nuo delspinigių.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo SIA „SL BŪVE“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Beata Martišienė

Veslava Ruskan