2016-07-08 Nr. AB-14134-3-61-3-01818-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2272-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01818-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Kauno klinikinei ligoninei dėl įsakymo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnybos) 2015 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. T1-326 ir priteisti 400 000 Eur neturtinės žalos, kildinamos iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir Akreditavimo tarnybos neveikimo (vilkinimo) ištirti pareiškėjo motinos mirties faktą.

Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl medicininio audito atlikimo kaltiems asmenims, dėl kurių netinkamos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo 2011 m. rugpjūčio 7 d. Kauno klinikinėje ligoninėje mirė jo motina A. A.-B.. Pareiškėjas manė, kad Sveikatos apsaugos ministerija ir Akreditavimo tarnyba tyčia vilkino medicininio audito atlikimą, palikdama skundą nenagrinėtą. Sveikatos apsaugos ministerija neužtikrino skundo operatyvaus išnagrinėjimo ir eigos kontrolės. Pateikus pakartotinį skundą, Sveikatos apsaugos ministerija ir Akreditavimo tarnyba toliau vilkino medicininio audito atlikimą, nustatydama, kad skundas neatitinka įstatymo reikalavimų. Kad atsakovai biurokratiniais pagrindais vilkino skundų išnagrinėjimą patvirtina aplinkybė, kad trečią kartą jam padavus skundą, nereikalaujant jokių papildomų dokumentų Akreditavimo tarnyba surašė ataskaitą Nr. T3-355/2015 ir ją patvirtinantį 2015 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. T1-326. Šiuose dokumentuose nustatyta, kad jo motina buvo gydoma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo manymu, tokia išvada prieštarauja gydymo aplinkybėms, nepaneigia skundo argumentų ir įrodymų. Todėl skundžiamas įsakymas turi būti panaikintas, o už formalų vilkinimą atlikti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kontrolę iš atsakovų turi būti priteista patirta žala.

Atsakovas Akreditavimo tarnyba, kartu atstovaudama ir atsakovą Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad išsamiai įvertino pacientės medicininę dokumentaciją, šios įstaigos vidaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, šį vertinimą nuosekliai išdėstė kontrolės ataskaitoje. Akreditavimo tarnybos nuo 2012 m. priimti sprendimai, reaguojant į teiktus pareiškėjo skundus, atsisakant juos nagrinėti dėl objektyvių ir teisiškai apibrėžtų pagrindų, yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas, teikdamas skundus, nesilaikydavo Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnyje ir Pacientų skundų nagrinėjimo Akreditavimo tarnyboje tvarkos aprašo, patvirtinto Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137, apibrėžtos tvarkos, kadangi nepateikdavo privalomų dokumentų. Minėti Akreditavimo tarnybos sprendimai teismų pripažinti teisėtais. Atsakovo nuomone, Akreditavimo tarnyba nevilkino nagrinėti pareikėjo skundų. 2015 m. vasario mėn. Akreditavimo tarnyba atliko ne paciento skundo nagrinėjimo procedūrą – asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, bet neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, vykdydama sveikatos apsaugos ministro 2014 m. spalio 28 d. rezoliuciją, užrašytą ant pareiškėjo 2014 m. spalio 26 d. skundo, vadovaudamasi Neplaninių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolių atlikimo aprašo, patvirtinto Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-136 (toliau – ir Aprašas), 11.1 papunkčiu. Pareiškėjo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą nepagrįstas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Sveikatos apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad buvo gautas pareiškėjo 2014 m. spalio 26 d. skundas, kuriame išdėstytos aplinkybės, susijusios su A. A.-B. teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje. Vadovavosi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Akreditavimo tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 9.6, 10.36 punktais. Sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. spalio 30 d. raštu persiuntė pareiškėjo skundą Akreditavimo tarnybai. Teigė, kad laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir nevilkino pareiškėjo 2014 m. spalio 26 d. skundo nagrinėjimo. Pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Kauno klinikinė ligoninė prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl Akreditavimo tarnybos įsakymo deklaratyvūs. Manė, kad Akreditavimo tarnyba įvertino turimą medicininę dokumentaciją, visas reikšmingas faktines aplinkybes, todėl pareiškėjo skundas dėl Akreditavimo tarnybos įsakymo panaikinimo atmestinas. Neįrodžius neteisėtų atsakovo veiksmų, neturtinės žalos atlyginimo atsakomybė nekyla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Akreditavimo tarnyboje 2011 m. lapkričio 14 d. buvo gautas pareiškėjo skundas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje gydant A. A.-B.. Akreditavimo tarnyba 2012 m. vasario 3 d. raštu pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą, nes pareiškėjas nesilaikė Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytos privalomos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos. Pareiškėjas 2013 m. kovo 28 d. kreipėsi su skundu į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę, kuri 2013 m. balandžio 8 d. raštu prašė, vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 punktu, pateikti dokumentus. 2013 m. gegužės 14 d.

VšĮ Kauno klinikinė ligoninė iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir pateikė atsakymą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 24 d. skundu kreipėsi į Akreditavimo tarnybą, kuri 2013 m. birželio 12 d. raštu nustatė terminą pašalinti skundo trūkumus, t. y. nurodė, kad skundas neatitinka Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio ir Pacientų skundų nagrinėjimo Akreditavimo tarnyboje tvarkos aprašo 13.2 ir 13.3 punktų reikalavimų. Akreditavimo tarnyba 2013 m. liepos 8 d. raštu paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtu, nes pareiškėjas iki Akreditavimo tarnybos nustatyto termino nepateikė reikalaujamų dokumentų.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad Akreditavimo tarnyba 2013 m. birželio 12 d. raštu vilkina pareiškėjo 2013 m. gegužės 24 d. skundo iš esmės tyrimą ir atsakymo jam pateikimą ir įpareigoti Akreditavimo tarnybą atlikti jo 2013 m. gegužės 24 d. skundo tyrimą iš esmės ir pateikti jam atsakymą raštu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-84-624/2015 buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Akreditavimo tarnybos 2013 m. liepos 8 d. raštą bei įpareigoti Akreditavimo tarnybą ištirti pareiškėjo 2013 m. gegužės 24 d. skundą iš esmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-1369/2014 buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Matyti, kad pareiškėjas Akreditavimo tarnybos 2012 m. vasario 3 d. rašto, kuriuo jo skundas dėl Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytos privalomos pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo buvo paliktas nenagrinėtas, teismine tvarka neginčijo.

Priešingai, pareiškėjas, kaip jam ir buvo nurodyta Akreditavimo tarnybos 2012 m. vasario 3 d. rašte, pasinaudojo Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta privaloma pacientų skundų nagrinėjimo tvarka ir 2013 m. kovo 28 d. kreipėsi skundu į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę. Dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo 2013 m. gegužės 24 d. skundu, pasakyta, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, jog Akreditavimo tarnybos 2013 m. birželio 12 d. ir 2013 m. liepos 8 d. raštai yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjo 2013 m. gegužės 24 d. skundo tyrimo vilkinimo fakto nebuvo nustatyta.

Pareiškėjas 2014 m. spalio 26 d. su skundu kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, prašydamas skirti atlikti medicininį auditą išsiaiškinti netinkamą pareigų atlikimą VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje 2011 m. rugpjūčio 2 d. – 2011 m. rugpjūčio 7 d. gydant pareiškėjo motiną vidaus ligų skyriuje. Sveikatos apsaugos ministrė 2015 m. spalio 28 d. rezoliucija pavedė Akreditavimo tarnybai atlikti medicininį auditą ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus faktus. Sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. spalio 30 d. raštu persiuntė pareiškėjo kreipimąsi Akreditavimo tarnybai. Akreditavimo tarnyba 2014 m. lapkričio 7 d. raštu informavo pareiškėją, kad jo skundo pagrindu atliks VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje pareiškėjo motinai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų neplaninę kokybės kontrolę. 2015 m. vasario 24 d. Akreditavimo tarnybos Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyrius surašė kontrolės ataskaitą, kurioje padarė išvadą, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. – 2011 m. rugpjūčio 7 d. pacientei A. B. VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Akreditavimo tarnyba 2015 m. vasario 25 d. įsakymu nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. – 2011 m. rugpjūčio 7 d. pacientei A. B. VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad aplinkybę, jog atsakovai vilkino skundų išnagrinėjimą, patvirtina aplinkybė, kad trečią kartą jam padavus skundą, nereikalaujant jokių papildomų dokumentų, Akreditavimo tarnyba surašė kontrolės ataskaitą ir ją patvirtinantį 2015 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. T1-326. Tačiau tokie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Ankstesni pareiškėjo skundai neatitiko Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio ir tuo metu galiojusios redakcijos Pacientų skundų nagrinėjimo Akreditavimo tarnyboje tvarkos aprašo 13.2 ir 13.3 punktų reikalavimų, todėl buvo palikti nenagrinėti. Tačiau pareiškėjo 2014 m. spalio 26 d. skundo pagrindu, vykdydama Sveikatos apsaugos ministerijos pavedimą, Akreditavimo tarnyba atliko ne pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūrą, kuri reglamentuojama Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnyje ir Pacientų skundų nagrinėjimo Akreditavimo tarnyboje tvarkos apraše, bet neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, vadovaudamasi Aprašo 11.1 papunkčiu, numatančiu, kad Akreditavimo tarnyba atlieka kontrolę gavusi Sveikatos apsaugos ministerijos pavedimą. Taigi būtent šis skirtumas lėmė tai, kad Akreditavimo tarnyba šiuo atveju atliko asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę nežiūrint tos aplinkybės, kad pareiškėjas nepateikė visų reikiamų Pacientų skundų nagrinėjimo Akreditavimo tarnyboje tvarkos apraše nurodytų dokumentų. Vadinasi, ta aplinkybė, kad šiuo atveju buvo atlikta neplaninė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė, priešingai nei manė pareiškėjas, neįrodė, jog atsakovai vilkino ankstesnių pareiškėjo skundų išnagrinėjimą.

Taigi nebuvo pagrindo pripažinti, kad Sveikatos apsaugos ministerija ar Akreditavimo tarnyba vilkino jų kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą, pažeidė nustatytą pateiktų skundų nagrinėjimo tvarką. Kadangi nenustatyta neteisėtų Sveikatos apsaugos ministerijos ir Akreditavimo tarnybos veiksmų (neveikimo) nagrinėjant pareiškėjo 2011 – 2013 m. paduotus skundus, valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį negali kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą jo nurodytu pagrindu atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat kėlė ginčą dėl Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. T1-326 pagrįstumo ir teisėtumo, manė, kad Akreditavimo tarnybos išvada, kad jo motina buvo gydoma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nepagrįsta ir neteisėta, nes prieštarauja gydymo aplinkybėms, nepaneigia skundo argumentų ir įrodymų. Teismas vadovavosi Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Akreditavimo tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 9.6, 10.40 punktais, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58, 59 straipsniais, Akreditavimo tarnybos atliekamų neplaninių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolių atlikimo tvarkos aprašo 4, 27, 28 punktais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2014 m. spalio 26 d. skunde Sveikatos apsaugos ministerijai nurodė aplinkybes, jo nuomone, patvirtinančias netinkamą pareiškėjo motinos gydymą VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje 2011 m. rugpjūčio 2 d. – 2011 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpiu. Kadangi nuo pareiškėjo nurodyto laikotarpio buvo praėję daugiau kaip vieneri metai, remiantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsniu, Akreditavimo tarnyba, net ir nustačiusi įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, nebeturėjo įgaliojimų priimti sprendimo taikyti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme numatytų įstaigų kontrolės priemonių ir sankcijų.

Vadinasi, Akreditavimo tarnyba nagrinėjamu atveju atlikdama neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, turėjo teisę tik konstatuoti, ar įstaigos veikla atitiko teisės aktų reikalavimus ir teikti rekomendacijas įstaigai dėl jos veiklos, susijusios su asmens sveikatos priežiūra, kokybės gerinimo. Vadinasi, šiuo atveju vykdant Sveikatos apsaugos ministerijos pavedimą tik šioje apimtyje galėjo būti atliekama neplaninė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad 2015 m. vasario 24 d. Akreditavimo tarnybos Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyriaus kontrolės ataskaita bei jos pagrindu priimtas Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 25 d. įsakymas yra priimti išsamiai įvertinus ir išnagrinėjus pacientės A. B. 2011 m. rugpjūčio 2 d. – 2011 m. rugpjūčio 7 d. gydymo VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje aplinkybes, išvadą, kad sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų medicininių dokumentų pagrindu padarė atsakovo specialistai.

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių faktų ar aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta atliekant neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. Pareiškėjas, kaip asmuo, kreipęsis dėl neplaninės asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės inicijavimo į subjektą, turintį teisę tai atlikti (Sveikatos apsaugos ministeriją), šiuo atveju neturi teisės reikalauti, kad Akreditavimo tarnyba priimtų privalomo pobūdžio nurodymus ar skirtų sankcijas sveikatos priežiūros įstaigai. Taigi skundžiamo Akreditavimo tarnybos panaikinimas jokių pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų realiai neapgintų.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad skundžiamas Akreditavimo tarnybos įsakymas yra priimtas kompetentingo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, nepažeidžiant tokio įsakymo priėmimą reglamentuojančių taisyklių, jis yra paremtas išsamiu specialistų atliktu medicininių dokumentų įvertinimu, pateiktu 2015 m. vasario 24 d. Akreditavimo tarnybos Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyriaus kontrolės ataskaitoje, ir nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, todėl pagrindo panaikinti šį įsakymą nėra.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnis, nes pirmosios instancijos teismas pakeitė pareiškėjo patikslintuose skunduose nurodytus atsakovus be pareiškėjo sutikimo ir savavališkai įtraukė dalyvauti trečiuoju suinteresuotu asmeniu VšĮ Kauno klinikinę ligoninę.

Teigia, kad buvo pažeisti ABTĮ 87–88 straipsniai, nes nebuvo ištirtos visos aplinkybės ir pateikti įrodymai, nes nėra argumentų, kuriais atmetami kurie nors įrodymai. Vienas iš patikslinto skundo reikalavimų buvo pripažinti, jog atsakovai kartu su Vilniaus apygardos administraciniu teismu bei Lietuvos vyriausiuoju administraciniu teismu formaliais biurokratiniais pagrindais vilkino ištirti pareiškėjo skundus iš esmės, tačiau šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas. Taip pat buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys faktus ir aplinkybes dėl vilkinimo atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus ir netinkamo atlikimo, tačiau sprendime nėra argumentų, kuriais šie įrodymai atmetami. Teigia, kad buvo pažeistas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas, nes nėra motyvų, kuriais būtų išnagrinėtas skundo reikalavimas pripažinti neteisėtais atsakovų veiksmus atsisakius ir vilkinus atlikti medicininį auditą pateiktų skundų pagrindu ir yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Kauno klinikinė ligoninė atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 48 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje nustatė, jog bylos išsprendimas gali turėti įtakos VšĮ Kauno klinikinės ligoninės teisėms ir pareigoms, todėl pagrįstai nutarė ją įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pažymi, jog ABTĮ 54 straipsnyje pasisakyta tik apie pareiškėjo teisę sutikti arba nesutikti su teismo iniciatyva pakeisti bylos šalis – pareiškėją arba atsakovą – tinkamomis.

Teigia, kad pareiškėjas, nepaisant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi apibrėžtų administracinės bylos nagrinėjimo ribų bei jose priimto 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo, pakartotinai kelia tuos pačius reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir Akreditavimo tarnybos neveikimo (vilkinimo) ištirti pareiškėjo motinos mirties faktą, atlyginimo ir Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. T1-326 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. B. 2014 m. spalio 26 d. su skundu kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (I t., b. l. 61–63), prašydamas skirti atlikti medicininį auditą išsiaiškinti netinkamą pareigų atlikimą VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje 2011 m. rugpjūčio 2 d.–2011 m. rugpjūčio 7 d. gydant pareiškėjo motiną A. A.-B. vidaus ligų skyriuje. Sveikatos apsaugos ministrė 2015 m. spalio 28 d. rezoliucija pavedė Akreditavimo tarnybai atlikti medicininį auditą ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytus faktus. Akreditavimo tarnyba 2014 m. lapkričio 7 d. raštu informavo pareiškėją, kad jo skundo pagrindu atliks VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje pareiškėjo motinai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų neplaninę kokybės kontrolę (III t., b. l. 69). Akreditavimo tarnybos Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyrius 2015 m. vasario 24 d. surašė kontrolės ataskaitą, kurioje padarė išvadą, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d.–2011 m. rugpjūčio 7 d. pacientei A. B. VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (I t., b. l. 70–74). Akreditavimo tarnyba 2015 m. vasario 25 d. įsakymu nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d.–2011 m. rugpjūčio 7 d. pacientei A. B. VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (I t., b. l. 36). Pareiškėjo teigimu, Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. T1-326 išvados nepagrįstos ir neteisėtos, o tai, kad Akreditavimo tarnyba surašė kontrolės ataskaitą ir ją patvirtinantį įsakymą, nereikalaujant iš pareiškėjo papildomų dokumentų, o pareiškėjui pateikus ankstesnius skundus atsakovams, papildomų dokumentų buvo reikalaujama, parodo, jog atsakovai vilkino skundų išnagrinėjimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo pripažinti, jog Sveikatos apsaugos ministerija ar Akreditavimo tarnyba vilkino jų kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą, pažeidė nustatytą pateiktų skundų nagrinėjimo tvarką, o skundžiamas Akreditavimo tarnybos įsakymas yra priimtas kompetentingo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, nepažeidžiant tokio įsakymo priėmimą reglamentuojančių taisyklių, jis yra paremtas išsamiu specialistų atliktu medicininių dokumentų įvertinimu ir nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

Pažymėtina, kad atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, kilo dėl Sveikatos apsaugos ministerijos ir Akreditavimo tarnybos vilkinimo ištirti pareiškėjo motinos mirties faktą. Pareiškėjo teigimu, Sveikatos apsaugos ministerija ir Akreditavimo tarnyba nepagrįstai vilkino atlikti medicininį auditą pareiškėjui prašant jį atlikti pirmus du kartus.

Pažymėtina, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės procedūra reglamentuojama Aprašo nuostatomis. Pagal Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. sausio 23 d.) 9 punktą asmens sveikatos priežiūros įstaigos neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę Tarnyba gali atlikti esant bent vienam iš šių pagrindų: gavus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pavedimą; turint rašytinės informacijos ar kilus pagrįstų įtarimų dėl Įstaigos veiklos, kuri gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų reikalavimų; siekiant užtikrinti, kad būtų pašalinti Įstaigos veiklos ankstesnės Kontrolės metu nustatyti teisės aktų pažeidimai ir įgyvendinti priimti sprendimai; jeigu Kontrolės atlikimo pagrindą nustato įstatymas ar Vyriausybės priimtas teisės aktas.

Taigi, pavesti atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę gali tik Sveikatos apsaugos ministerija. Šiuo atveju Akreditavimo tarnyba asmens sveikatos priežiūros paslaugų neplaninę kokybės kontrolę atliko pagal Sveikatos apsaugos ministrės 2015 m. spalio 28 d. rezoliuciją (ant pareiškėjo 2014 m. spalio 26 d. skundo). Akreditavimo tarnyba, patikrinusi VšĮ Kauno klinikinės ligoninės asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, surašė 2015 m. vasario 24 d. kontrolės Nr. T3-355/2014 ataskaitą bei priėmė 2015 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. T1-326.

Pareiškėjas, teigdamas, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė turėjo būti atlikta jam pirmus du kartus su skundais (2011 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. gegužės 24 d.) kreipusis į Akreditavimo tarnybą, nepagrįstai tapatina dvi skirtingas procedūras: skundo nagrinėjimo ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės.

Kaip minėta, pavesti atlikti kontrolę gali tik Sveikatos apsaugos ministerija. Taigi, pareiškėjui su skundais kreipiantis į Akreditavimo tarnybą, buvo galima inicijuoti ne kontrolės procedūrą, o skundo nagrinėjimo procedūrą. Skundų nagrinėjimo procedūra reglamentuojama Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymu, skundams keliami šio įstatymo 23 straipsnio, Pacientų skundų nagrinėjimo Akreditavimo tarnyboje tvarkos aprašo, patvirtinto Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137, reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, būtent šio įstatymo reikalavimai buvo keliami pareiškėjo skundams. Kadangi pareiškėjo skundo nagrinėjimas ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė yra dvi skirtingos procedūros, reglamentuojamos skirtingais teisės aktais ir kurioms, atitinkamai, keliami skirtingi reikalavimai, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog dėl to, kad tam tikri reikalavimai nebuvo keliami šiuo atveju, t. y. vykdant asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, jie neturėjo būti keliami ir pareiškėjo skundams, siekiant pradėti šių skundų nagrinėjimo procedūrą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas yra kreipęsis į teismą, skųsdamas Akreditavimo tarnybos raštus atsakant į pareiškėjo ankstesnius skundus bei Sveikatos apsaugos ministerijos ir Akreditavimo tarnybos neveikimą reaguojant į jo skundus. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A-552-2682/2012, Nr. A-525-541/2013, Nr. A-552-1369/2014, Nr. A-84-624/2015 pripažino, kad skundžiami Akreditavimo tarnybos 2012 m. vasario 3 d., 2013 m. birželio 12 d., 2013 m. liepos 8 d. raštai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo 2011 m. lapkričio 7 d., 2013 m. gegužės 24 d. skundų tyrimo vilkinimo nenustatė. Pažymėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas Akreditavimo tarnybos 2012 m. vasario 3 d. rašto teismine tvarka neginčijo (skundas dėl šio rašto išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-525-541/2013), tai teismo išvadų pagrįstumui nedaro įtakos, kadangi ir šioje byloje pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju Akreditavimo tarnyba, gavusi Sveikatos apsaugos ministerijos pavedimą, atliko asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, o ankstesniais savo skundais Akreditavimo tarnybai pareiškėjas inicijavo ne kontrolės, o asmens skundo nagrinėjimo procedūrą ir šie skundai buvo nagrinėjami laikantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatų. Taigi, pagal bylos duomenis nėra pagrindo pripažinti, kad Sveikatos apsaugos ministerija ar Akreditavimo tarnyba vilkino atlikti jų kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenustatyta, pareiga valstybei atlyginti neturtinę žalą neatsirado.

Būtent tokias išvadas, išnagrinėjęs bylos faktines aplinkybes bei aktualų teisinį reglamentavimą, padarė ir pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvų, kuriais būtų išnagrinėtas skundo reikalavimas pripažinti neteisėtais atsakovų veiksmus atsisakius ir vilkinus atlikti medicininį auditą.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo, tačiau nepasisakė dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl teismų veiklos nagrinėjant bylas, atlyginimo priteisimo (I t., b. l. 47–50).

Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. T1-326. Iš Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 24 d. kontrolės ataskaitos bei jos pagrindu priimto 2015 m. vasario 25 d. įsakymo matyti, kad jie yra priimti išsamiai įvertinus ir išnagrinėjus pacientės A. B. 2011 m. rugpjūčio 2 d. – 2011 m. rugpjūčio 7 d. gydymo VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje aplinkybes. Pareiškėjas reiškia bendro pobūdžio nesutikimą su įsakymu, teigia, kad jo išvados prieštarauja gydymo aplinkybėms, tačiau nenurodo jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių tokius savo teiginius, neįvardija, kokios konkrečios Akreditavimo tarnybos nustatytos aplinkybės yra neteisingos ar kokios aplinkybės nebuvo įvertintos. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, kaip asmuo, kreipęsis dėl neplaninės asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės inicijavimo į subjektą, turintį teisę tai atlikti (Sveikatos apsaugos ministeriją), neturi teisės reikalauti, kad Akreditavimo tarnyba priimtų privalomo pobūdžio nurodymus ar skirtų sankcijas sveikatos priežiūros įstaigai, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Akreditavimo tarnybos 2015 m. vasario 25 d. įsakymą taip pat nebuvo pagrindo ir dėl šios priežasties.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyręs bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė pareiškėjo nurodytus atsakovus be jo sutikimo ir savavališkai įtraukė dalyvauti trečiuoju suinteresuotu asmeniu VšĮ Kauno klinikinę ligoninę: ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Pažymėtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis), nutarė, jog bylos išsprendimas gali turėti įtakos VšĮ Kauno klinikinės ligoninės teisėms ir pareigoms, todėl ją įtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o pareiškėjo nurodytas atsakovas – Lietuvos valstybė – nebuvo pakeistas. Pažymėtina, jog valstybės, kaip ypatingo juridinio asmens, specifika lemia tai, kad valstybė pati negali vesti bylos administraciniame teisme, todėl privalo būti atstovaujama atitinkamų institucijų. Būdama šalimi administraciniame procese, valstybė išsaugo dispozityvumo principo suteikiamą galimybę pasirinkti, kas bus jos atstovas byloje. Taigi, pareiškėjas, turintis teisę pasirinkti (nurodyti) atsakovą, neturi teisės pasirinkti valstybės atstovo administracinėje byloje.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė