2021-01-27 Nr. AB-1889-3-61-3-04602-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-750-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04602-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VAATC“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VAATC“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „VAATC“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. VR-16-1-2“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal jam išduotą taršos ir integruotos prevencijos kontrolės leidimą Nr. T-V. 1-1/2014 (toliau – ir TIPK leidimas) eksploatuoja Vilniaus regioninį nepavojingųjų atliekų sąvartyną, esantį Kazokiškių k., Kazokiškių sen., Elektrėnų sav. (toliau – ir Sąvartynas). Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) Elektrėnų agentūra 2018 m. gegužės 23 d. neplaninio patikrinimo metu surašė patikrinimo aktą Nr. VR-16.10-30 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodė, jog 2018 m. sausio–balandžio mėnesiais iš UAB „Energesman“ gauta 26 824,24 t degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10), degiosios atliekos laikomos palaidos, nesupakuotos jokioje pakuotėje ar taroje, o pareiškėjas pagal galiojantį TIPK leidimą, neturėdamas teisės priimti, laikyti ar šalinti degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10), pažeidė TIPK leidimo sąlygas bei Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 2 dalį.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus RAAD Elektrėnų agentūra Patikrinimo akto pagrindu 2018 m. birželio 6 d. surašė Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolą Nr. VR-16.1-2 (toliau – ir Protokolas), kuriame konstatavo, jog pareiškėjas padarė Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą pažeidimą, ir informavo apie bylos dėl ekonominės sankcijos skyrimo nagrinėjimą 2018 m. birželio 28 d. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 1.13-495, informavęs atsakovą, jog nesutinka su Protokolu, prašė nutraukti bylą dėl ekonominės sankcijos skyrimo. Atsakovas 2018 m. lapkričio 28 d. atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, ir nepasisakęs, kokiomis priemonėmis pareiškėjas galėjo išvengti Patikrinimo akte ir Protokole užfiksuotų pažeidimų padarymo, konstatavo, jog Bendrovė pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir už šį pažeidimą skyrė 3 500 Eur ekonominę sankciją.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-617 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistos Atliekų tvarkymo taisyklės (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės). Atliekų tvarkymo taisyklių 118 punktas numatė, jog degiosios atliekos gali būti terminuotai laikomos sąvartyne, iki bus įrengtas degiųjų atliekų laikymo vietos. Šiam punktui buvo numatytas terminas, t. y. iki 2017 m. kovo 31 d. Vėliau aplinkos ministro 2017 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. D1-269 terminas buvo pratęstas iki 2017 m. balandžio 30 d., o 2017 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. D1-360 – iki 2017 gegužės 31 d. Aplinkos ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. D1-387 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ numatytas leidimas iki 2017 m. gruodžio 31 d. sąvartynuose šalinti degiąsias atliekas. Pagal aplinkos ministro 2018 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. D1-842 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2018 m. rugsėjo 25 d., degiosios atliekos gali būti laikomos atskiroje atliekų sąvartyno kaupo dalyje, įrengtoje atliekų sąvartyno sekcijoje, kurioje vykdoma ir atliekų šalinimo veikla.

5. Pareiškėjo teigimu, valstybės valdžios institucijų keičiami sprendimai bei ilgalaikės pozicijos neturėjimas, t. y. ilginami degiųjų atliekų laikymo terminai, ilgas laikotarpis, kai degiųjų atliekų laikymas nereglamentuojamas (nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d.), tačiau tuo laikotarpiu atsirandantis terminuotas leidimas (iki 2017 m. gruodžio 31 d.) degiąsias atliekas šalinti sąvartynuose, o nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. įsigaliojęs leidimas – vėl laikyti degiąsias atliekas, bei planai, jog bus pratęstas leidimas šalinti sąvartynuose po mišrių komunalinių atliekų apdorojimo (technologijų pagalba) likusias netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti atliekas, privertė pareiškėją imtis iniciatyvos bei savarankiškai spręsti susiformavusią degiųjų atliekų tvarkymo problemą.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią būtina ne tik formaliai nurodyti, jog objektas yra eksploatuojamas ne pagal leidime nustatytas sąlygas, bet ir pagrįsti, kad yra viršijami aplinkos apsaugos normatyvai bei standartai. Šiuo atveju Nutarime, kaip ir Patikrinimo akte bei Protokole, tai nebuvo nurodyta. Pareiškėjas, laikydamas Sąvartyne degiąsias atliekas, neviršijo jokių aplinkos apsaugos normatyvų ar standartų. Degiųjų atliekų laikymas Sąvartyne nedarė jokio neigiamo poveikio aplinkai daugiau nei atliekas šalinant Sąvartyne. Šią aplinkybe patvirtino Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2018 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (28.1)-A4-3743 priimta galutinė atrankos išvada dėl Vilniaus regiono nepavojingųjų atliekų sąvartyno veiklos optimizavimo (degiųjų atliekų laikymas tik viena iš optimizavimo veikų) poveikio aplinkai vertinimo, kuri numato, kad planuojamai ūkinei veiklai poveikio aplinkai vertinimas yra neprivalomas. Ta aplinkybė, kad formaliai Agentūra nėra į pareiškėjo TIPK įtraukusi degiųjų atliekų laikymo, negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas teigti, jog yra pažeisti aplinkos apsaugos įstatymai. Be to, Bendrovė nuo 2018 m. pavasario yra inicijavusi TIPK leidimo keitimo procedūrą ir siekia įtraukti degiųjų atliekų šalinimo veiklą.

7. Pareiškėjo vertinimu, Bendrovė veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ir buvo priversta savarankiškai spręsti degiųjų atliekų tvarkymo problemą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kiekvieną mėnesį apdorojant Vilniaus regiono mišrias komunalines atliekas susidaro apie 10 000 t degiųjų atliekų, kurių tik nedidelė dalis (apie 3 000 t) yra sudeginama UAB „Fortum Klaipėda“, o Vilniaus ir Kauno kogeneracinės jėgainės pradės veikti ne anksčiau nei 2020 metais. Be to, remiantis Atliekų tvarkytojų valstybinio registro duomenimis (ATVR) Lietuvoje nėra jokių aikštelių, galinčių laikyti visas susidarančias degiąsias atliekas, o jų eksportuoti dėl kaimyninėse šalyse mažų atliekų deginimo įrenginių pajėgumų nėra galimybės. Bendrovė, turinti tinkamai organizuoti Vilniaus regiono atliekų tvarkymo sistemą, nepriimdama degiųjų atliekų laikyti Sąvartyne, neužtikrintų atliekų tvarkymo sistemos funkcionalumo, Vilniaus regiono mišrių komunalinių atliekų apdorojimo nepertraukiamo veikimo, kiltų atliekų tvarkymo krizė, būtų nepatenkinamas viešasis interesas.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad Bendrovė pagal TIPK leidimą negalėjo šalinti iš UAB „Energesman“ priimtų degiųjų atliekų, todėl pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį. Be to, Agentūra 2018 m. liepos 5 d. rašte Nr. (30.1)-A4-6364 pareiškėjui nurodė, jog atliekų (kodas – 19 12 10) šalinimas sąvartynuose negalimas, o 2018 m. spalio 10 d. rašte Nr. (30.1)-A4-8107 atsisakė koreguoti pareiškėjo TIPK leidimą.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Bendrovė veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, ir pažymėjo, jog jo veikimas neatitiko visų būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų. Niekas nesuteikė ir negalėjo suteikti pareiškėjui išimtinės teisės ar leidimo nesilaikyti įstatymų ir organizuoti veiklas, kurių teisės aktai jam neleido daryti. Bendrovė, prieš imdamasi neteisėtos veiklos, privalėjo įsitikinti ir laiku gauti reikiamus leidimus.

11. Atsakovas nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjo teigimas, jog aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. Nr. 217 įsakymu patvirtintas Atliekų tvarkymo taisykles papildžius XVI skyriumi, jam suteikiama teisė laikyti ir šalinti degiąsias atliekas. Atsakovo teigimu, šios Atliekų tvarkymo taisyklių XVI skyriaus nuostatos Bendrovei būtų galioję tik tada, jei ji būtų pasikoregavusi turimą TIPK leidimą ir jai būtų leista juo laikyti bei šalinti degiąsias atliekas.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 444 patvirtintų Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo taisyklių (toliau – ir Uždarymo taisyklės) 41.4 punktą tik 2017 metais ir tik laikinai (nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) buvo numatyta teorinė galimybė nepavojingųjų atliekų sąvartyne šalinti netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti energetinę vertę turinčias komunalines atliekas, tačiau tokia galimybė nebuvo absoliuti, ja galėjo pasinaudoti tik subjektai, pagal teisės aktus turintys reikiamus leidimus tokiai veiklai.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „VAATC“ skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad neplaninio patikrinimo metu paaiškėjo, jog pareiškėjas, eksploatuodamas Sąvartyną, 2018 m. sausio–balandžio mėnesiais iš UAB „Energesman“ gavo 26 824,24 t degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10), kurios buvo laikomos palaidos, nesupakuotos į pakuotes ar tarą. Pareiškėjas pagal 2014 m. rugpjūčio 25 d. išduotą TIPK leidimą (13 lentelė „Leidžiamos šalinti atliekos“) ir Atliekų šalinimo techninį reglamentą neturėjo teisės priimti, laikyti ar šalinti degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10). Departamentas Nutarimu konstatavo, kad Bendrovė pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, ir skyrė Bendrovei 3 400 Eur ekonominę sankciją.

15. Įvertinęs Atliekų tvarkymo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.) 7 punkto nuostatas, teismas nurodė, jog pažeidimo metu galiojusi šių taisyklių nuostata nesuteikė jokių išimčių pareiškėjui tvarkyti atliekas neturint tam tikrai veiklai išduoto TIPK leidimo. Nors pareiškėjas teigė, kad aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-617 buvo pakeista šių taisyklių redakcija papildant jas nauju XVI1 skyriumi „Degiųjų atliekų (iš atliekų gauto kuro) laikymo aplinkosauginiai reikalavimai“, tačiau šis pakeitimas taip pat nesuteikė teisės pareiškėjui laikyti degiąsias atliekas neturint tokiai veiklai išduoto TIPK leidimo.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta Uždarymo taisyklių 41.4 punkto nuostata, įtvirtinta aplinkos ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. D1-387, pagal kurią iki 2017 m. gruodžio 31 d. nepavojingųjų atliekų sąvartyne buvo leidžiama šalinti po mišrių komunalinių atliekų apdorojimo (technologijų pagalba) likusias netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčias komunalines atliekas, kai nėra galimybių įgyvendinti Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 plano patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano (toliau – ir Planas) 206 punkte nustatyto artumo principo ir nėra pakankamų esamų šių atliekų dalies naudojimo energijai gauti pajėgumų, nėra svarbi, kadangi ji išimties šalinti tokias atliekas pareiškėjui neturint išduoto TIPK neįtvirtino. Be to, teismo įsitikinimu, ši nuostata šiuo atveju neaktuali, kadangi nustatyto pažeidimo laikotarpis yra 2018 m. sausio–balandžio mėnesiai.

17. Teismas nurodė, jog aplinkos ministro 2018 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. D1-842, kuriuo nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. pakeistas aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymas Nr. 217, nagrinėjamuoju atveju dėl nurodyto pažeidimo laikotarpio taip pat neaktualus. Be to, pareiškėjas nepateko į už Plano įgyvendinimą ir priemonių vykdymą atsakingų institucijų sąrašą.

18. Įvertinęs Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas pareigą neviršyti aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų sieja su objekto eksploatavimu turint išduotą leidimą. Šiuo atveju pareiškėjas neturėjo TIPK leidimo priimti, laikyti ar šalinti 19 12 10 atliekos kodu pažymėtų degiųjų atliekų, todėl atsakovui nekilo pareiga nustatyti, ar pareiškėjas viršijo aplinkos apsaugos normatyvus ir standartus.

19. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl veikimo būtinojo reikalingumo sąlygomis, teismas nurodė, kad, siekdamas užtikrinti atliekų sistemos funkcionalumą, pareiškėjas turėjo Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pasirūpinti TIPK leidimu, tačiau TIPK leidimo pakeitimo procedūrą inicijavo tik 2018 m. birželio 4 d.

20. Nenustatęs sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių, įvertinęs padaryto pažeidimo pobūdį, mastą ir proporcingumą, teismas sprendė, jog pareiškėjui Įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje nustatyta sankcija atitinka Įstatymo 51 straipsnio nuostatas.

III. 21. Pareiškėjas UAB „VAATC“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, dėl kurių jis (pareiškėjas) neturėjo galimybės užtikrinti Sąvartyno TIPK leidimo pakeitimo pildant jį degiųjų atliekų laikymo veikla Patikrinimo akte nurodytu laikotarpiu. Nepaisant pareiškėjo pastangų laiku ir tinkamai įteisinti degiųjų atliekų tvarkymą (laikymą ir šalinimą) Sąvartyne, dėl teisinio neapibrėžtumo, valstybės valdžios institucijų keičiamų sprendimų bei ilgalaikės pozicijos neturėjimo, taip pat pavėluotai ar skubotai priimamų sprendimų, Bendrovė objektyviai neturėjo galimybių laiku įteisinti degiųjų atliekų tvarkymo veiklų pakeičiant Sąvartyno TIPK leidimą.

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog Bendrovė nuo 2016 metų pradėjo planuojamos ūkinės veiklos (degiųjų atliekų laikymo ir šalinimo) poveikio aplinkai vertinimo procedūras, siekiant papildyti TIPK leidimą degiųjų atliekų tvarkymo veiklomis; į teisinį neapibrėžtumą, buvusį degiųjų atliekų tvarkymo srityje. Aplinkos ministro 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. D1-387 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo įtvirtintas leidimas iki 2017 m. gruodžio 31 d. sąvartynuose šalinti degiąsias atliekas. 2017 m. gegužės 31 d. Agentūra priėmė sprendimą pakeisti Sąvartyno TIPK leidimo sąlygas leidžiant terminuotą degiųjų atliekų šalinimą Sąvartyne iki 2017 m. gruodžio 31 d. Be to, Bendrovė turėjo pagrindą tikėtis, kad terminuotas leidimas sąvartynuose šalinti degiąsias atliekas bus pratęstas, nes 2017 m. lapkričio 15 d. buvo paskelbtas aplinkos ministro įsakymo projektas, pagal kurį buvo numatyta iki 2018 m. gruodžio 31 d. patęsti leidimą šalinti po mišrių komunalinių atliekų apdorojimo (technologijų pagalba) likusias netinkamas pakartotinai panaudoti ir perdirbti, bet energetinę vertę turinčias komunalines atliekas nepavojingųjų atliekų sąvartyne. Tačiau leidimas šalinti degiąsias atliekas sąvartynuose nebuvo pratęstas. Teisės aktas, leidžiantis degiąsias atliekas laikyti sąvartyno kaupo dalyje, atskiriant jas ir nuo kitų, buvo priimtas tik 2018 m. rugsėjo 21 d. (aplinkos ministro 2018 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“), o pareiškėjas tokį degiųjų atliekų laikymo būdą numatė dar 2017 m. sausio 2 d. Reaguodama į teisinio reglamentavimo pokyčius, Bendrovė net kelis kartus taisė planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai atrankos dokumentus.

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nepatenka į už Plano įgyvendinimą ir priemonių vykdymą atsakingų institucijų sąrašą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarime Nr. 366 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Plano 1 priede „Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano įgyvendinimo vertinimo kriterijų ir jų siekiamų reikšmių sąrašas“ nurodyta, kad vienas iš Plano įgyvendinimo vertinimo kriterijų – įrengti ir veikiantys mišrių komunalinių atliekų mechaninio ir mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai, o už šio vertinimo kriterijaus įgyvendinimą atsakingomis nurodytos savivaldybės ir regioniniai atliekų tvarkymo centrai.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kuriomis Bendrovė grindžia degiųjų atliekų priėmimą ir laikymą Sąvartyne būtinuoju reikalingumu. Pareiškėjas, turintis pareigą tinkamai organizuoti Vilniaus regiono atliekų tvarkymo sistemą, nepriimdamas degiųjų atliekų laikyti Sąvartyne, nebūtų užtikrinęs atliekų tvarkymo sistemos funkcionalumo ir Vilniaus regiono mišrių komunalinių atliekų apdorojimo nepertraukiamo veikimo – prasidėtų atliekų tvarkymo krizė, kiltų grėsmė viešajam interesui ir viešajai tvarkai. Be to, kiekvieną mėnesį apdorojant Vilniaus regiono mišrias komunalines atliekas susidaro apie 10 000 t degiųjų atliekų, kurių tik nedidelė dalis (apie 3 000 t) yra sudeginama UAB „Fortum Klaipėda“, o Vilniaus ir Kauno kogeneracinės jėgainės pradės veikti ne anksčiau nei 2020 metais Remiantis Atliekų tvarkytojų valstybinio registro duomenimis (ATVR) Lietuvoje nebuvo jokių aikštelių, galinčių laikyti visas susidarančias degiąsias atliekas, o jų eksportuoti nėra galimybės dėl kaimyninėse šalyse mažų atliekų deginimo įrenginių pajėgumų. Visoms atsakingoms institucijoms buvo žinomos problemos degiųjų atliekų tvarkymo srityje, bet nei viena iš jų nepasiūlė alternatyvių būdų, kaip jas išspręsti. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakingos institucijos pripažino, jog degiųjų atliekų laikymas Sąvartyne buvo vienintelis priimtinas jų tvarkymo būdas, kurį lėmė būtinasis reikalingumas.

26. Pareiškėjo manymu, teismas nevertino visų aplinkybių, reikšmingų Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimui konstatuoti. Siekiant nustatyti Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimą, būtina ne tik formaliai nurodyti, kad objektas yra eksploatuojamas ne pagal leidime nustatytas sąlygas, bet ir pagrįsti, kad yra viršijami aplinkos apsaugos normatyvai bei standartai. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas, Sąvartyne laikydamas degiąsias atliekas, viršijo aplinkos apsaugos normatyvus ir standartus, pavyzdžiui, buvo viršytos leistinos kvapų ir (ar) triukšmo ribinės vertės ar kt. Pareiškėjas pažymi, kad degiųjų atliekų laikymas Sąvartyne nedaro neigiamo poveikio aplinkai daugiau nei atliekas šalinant Sąvartyne. Degiųjų atliekų saugojimas iki jų panaudojimo yra priimtinesnis tvarkymo būdas nei jas šalinant sąvartynuose. Tai, kad pareiškėjo degiųjų atliekų laikymas Sąvartyne neviršija jokių aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų, patvirtina Agentūros 2018 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (28.1)-A4-3743 priimta galutinė atrankos išvada dėl Vilniaus regiono nepavojingųjų atliekų sąvartyno veiklos optimizavimo aplinkai vertinimo, kuri numato, jog planuojamai ūkinei veiklai poveikio aplinkai vertinimas yra neprivalomas.

27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas pagal TIPK leidimą negalėjo šalinti iš UAB „Energesman“ priimtų degiųjų atliekų, todėl tokiu būdu pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį. Be to, Agentūra 2018 m. liepos 5 d. rašte Nr. (30.1)-A4-6364, pateikdama pastabas, nurodė pareiškėjui, jog šiuo metu Uždarymo taisyklių 41.4 punktas nebegalioja ir atliekų (kodas – 19 12 10) šalinimas sąvartynuose negalimas, o 2018 m. spalio 10 d. rašte Nr. (30.1)-A4-8107 atsisakė koreguoti pareiškėjo TIPK leidimą.

29. Atsakovo vertinimu, teisinis reguliavimas atliekų srityje yra nuoseklus ir pareiškėjui, kaip vienam didžiausių Vilniaus apskrities atliekų tvarkytojų, yra puikiai žinomas bei suprantamas, todėl Bendrovės argumentai, jog pažeidimą lėmė valdžios institucijų keičiami sprendimai bei ilgalaikės pozicijos neturėjimas, yra neteisingi ir nepagrįsti.

30. Atsakovas pažymi, kad Atliekų tvarkymo taisyklių XVI skyriaus nuostatos galiotų pareiškėjui tik tada, jeigu jis jau būtų pasikoregavęs turimą TIPK leidimą ir jam būtų leista laikyti bei šalinti degiąsias atliekas. Pareiškėjo minimas aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. D1-617, kuriuo buvo pakeistos ir papildytos Atliekų tvarkymo taisyklės XVI skyriumi, tik nurodė tvarką, kaip turi būti sandėliuojamos ir tvarkomos degiosios atliekos, tačiau savaime nesuteikė teisės jas laikyti ir / ar šalinti neturint leidimo tai daryti.

31. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo veiksmai neatitiko visų būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų, pareiškėjas susiklosčiusią situaciją galėjo išspręsti laiku koreguodamas turimą TIPK leidimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Bylos dalykas – atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimo, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas UAB „VAATC“ pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir pareiškėjui paskirta 3 500 Eur ekonominė sankcija, pagrįstumas ir teisėtumas.

33. Nutarimas, priimtas remiantis 2018 m. gegužės 23 d. neplaninio patikrinimo aktu, kuriame nurodyta, kad 2018 m. sausio–balandžio mėnesiais pareiškėjas iš UAB „Energesman“ gavo 26 824,241 tonų degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10); degiosios atliekos laikomos palaidos, nesupakuotos jokioje pakuotėje ar taroje, o pareiškėjas pagal galiojantį TIPK leidimą neturėjo teisės priimti, laikyti ar šalinti degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10) ir dėl to pažeidė TIPK leidimo sąlygas (TIPK leidimo 13 lentelė „Leidžiamos šalinti atliekos“), Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

34. Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą (toliau – leidimas) arba įrenginį įregistruoti (1 dalis); fizinis ar juridinis asmuo ūkinės veiklos objektą eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydamas aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų (2 dalis).

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog ūkinės veiklos objektų eksploatavimas ir ūkinės veiklos vykdymas yra galimas tik turint TIPK leidimą (Aplinkos apsaugos įstatymo 19 str. 1 d.), kurio paskirtis bei esmė, išdavimas, pakeitimas ir galiojimo panaikinimas, taip pat kiti aspektai apibrėžiami Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnyje. Principinis momentas yra tas, kad tiek prieš pradedant eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir prieš pradedant vykdyti ūkinę veiklą, tiek eksploatuojant atitinkamos ūkinės veiklos įrenginį, teisinis vienetas turi gauti bei turėti galiojantį TIPK leidimą (žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1763-556/2020).

36. Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnyje nustatyta juridinių asmenų atsakomybė už nepavojingųjų atliekų surinkimą, vežimą, laikymą, įvežimą ar importą į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimą ar eksportą iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežimą tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint tam teisės. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nepavojingųjų atliekų surinkimas, vežimas, laikymas, įvežimas ar importas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimas ar eksportas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint tam teisės, kai neturint tam teisės surenkamas, vežamas, laikomas, įvežamas ar importuojamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežamas ar eksportuojamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežamas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją 25 t ir didesnis nepavojingųjų atliekų kiekis, užtraukia baudą nuo 2 000 Eur iki 5 000 Eur.

37. Pareiškėjas ginčijo Nutarimą, nurodydamas argumentus, susijusius su teisinio reguliavimo kaita; su veikimu būtinojo reikalingumo sąlygomis; su jo (pareiškėjo) veikla jam neviršijant aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų (tuo, jog atsakovas Nutarime nepagrindė, kad buvo viršyti aplinkos apsaugos normatyvai ir standartai).

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais ir skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog jo skundas turėjo būti tenkintas, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismas yra pagrįstas ir teisėtas, nes nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo naikinti Nutarimą.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas neginčija Patikrinimo akte nustatytų aplinkybių, susijusių su gautomis degiosiomis atliekomis (atliekos kodas – 19 12 10); fakto, kad pagal galiojantį TIPK leidimą neturėjo teisės priimti, laikyti ar šalinti degiųjų atliekų (atliekos kodas – 19 12 10).

40. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teisinio reglamentavimo kaita ir neaiškumu, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta detaliai išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo nurodytus teisės aktus, yra neteisinga šiuo aspektu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokio teisės akto, kurio nuostatos būtų suteikę jam teisę pažeidimo padarymo metu priimti ir laikyti degiąsias atliekas be tokiai veiklai išduoto TIPK leidimo. Akcentuotina, kad pareiškėjas yra atliekų tvarkymo srities profesionalas, todėl akivaizdu, jog jam turėjo būti žinomi ir suprantami teisės aktai, reglamentuojantys jo veiklą.

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, jog jis (pareiškėjas) veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, buvo priverstas savarankiškai spręsti degiųjų atliekų tvarkymo problemą ir turėjo pareigą tinkamai organizuoti Vilniaus regiono atliekų tvarkymo sistemą, o nepriimdamas degiųjų atliekų laikyti Sąvartyne, nebūtų užtikrinęs atliekų sistemos funkcionalumo ir Vilniaus regiono mišrių komunalinių atliekų apdorojimo nepertraukiamo veikimo – prasidėtų atliekų tvarkymo krizė, kiltų grėsmė viešajam interesui ir viešajai tvarkai.

42. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas nurodomą veiklą, turėjo gauti TIPK leidimą, tačiau TIPK leidimo pakeitimo procedūrą inicijavo tik 2018 m. birželio 4 d. Byloje nenustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios pateisintų pareiškėjo veiksmus, priimant ir laikant degiąsias atliekas, neturint TIPK leidimo, sprendžiant jo nurodomą susiklosčiusią situaciją, susijusią su degiųjų atliekų susidarymu ir jų sutvarkymu (sudeginimu) (apeliacinio skundo 2.2.5 punktas).

43. Aplinkos apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad bylos dėl ekonominės sankcijos skyrimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai juridinis asmuo veikė būtinojo reikalingumo atveju (siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo turėjo pareigą veikti didesnio negu įprasta pavojaus sąlygomis) arba būtinosios ginties atveju (padarė šiame įstatyme numatyto pažeidimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamas savo ar kito asmens teises ar laisves, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo ir priešingo teisei kėsinimosi, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, kai gynyba akivaizdžiai neatitinka priešingo teisei kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo).

44. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant tam tikrą žalą antram. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam, interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginti su išvengtąja, pripažįstama, kad veika padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-12-689/2020; kt.).

45. Įvertinus pareiškėjo argumentus, kad degiųjų atliekų laikymas Sąvartyne buvo vienintelis priimtinas jų sutvarkymo būdas, kurį lėmė būtinasis reikalingumas, ir pareiškėjas galėjo laikyti degiąsias atliekas Sąvartyne 2018 m. sausio–balandžio mėnesiais neturėdamas TIPK leidimo ir kad šiuo atveju TIPK leidimo turėjimas turėtų vertinamas tik kaip formalumas, pripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas, siekdamas užtikrinti regioninės atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą – įdiegtos infrastruktūros tinkamą eksploataciją, atliekų srautų surinkimą ir tolesnį tvarkymą, turėjo pasirūpinti ir savo veiklos teisėtumu, t. y. turėti TIPK leidimą, būtiną priimti, laikyti ar šalinti 19 12 10 atliekos kodu pažymėtas degiąsias atliekas. Taip pat pritartina ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog atsakovas pagrįstai priėmė Nutarimą, įvertinęs vien tai, kad pareiškėjas neturėjo TIPK leidimo priimti, laikyti ar šalinti 19 12 10 atliekos kodu pažymėtų degiųjų atliekų, ir nevertindamas, ar pareiškėjo degiųjų atliekų laikymas Sąvartyne neviršija jokių aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

47. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VAATC“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė