2018-03-28 Nr. AB-6478-3-62-3-01622-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1715-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01622-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. su skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau ‒ ir Alytaus PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Alytaus PN nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kadangi vienam asmeniui tekdavo nuo 1,5 kv. m iki 1,8 kv. Pareiškėjo vertinimu, tokiu būdu buvo pažeidžiami ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktai, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pareiškėjas teigė, kad patalpose buvo jaučiamas gryno oro trūkumas, tualetas buvo mažas, nes 30 asmenų naudojosi vienu tualetu ir trimis prausimosi kriauklėmis. Alytaus PN nebuvo poilsio kambario, taip pat kambario daiktams susidėti, o dušai buvo be pertvarų, todėl jis po darbo negalėjo nusiprausti šiltu vandeniu. Prašė netaikyti senaties termino, remdamasis Konvencijos 3 straipsniu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Alytaus PN administracija jam darė moralinį spaudimą, skyrė drausmines nuobaudas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime (b. l. 19–21) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas Alytaus PN laisvės atėmimo bausmę periodiškai atliko nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d., tačiau su skundu į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją. Pareiškėjui nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. Atsakovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Atsižvelgęs į administracinės bylos aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas momento. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės ir dėl to jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Alytaus PN administraciją ar į teismą. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą ir į tai, jog skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 6), teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d., taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

7. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino remdamasis Konvencijos 3 straipsniu. Šio pareiškėjo argumento teismas nelaikė tinkamu pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo teiginius apie Alytaus PN administracijos daromą spaudimą ir skiriamas nuobaudas teismas laikė nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas iš Alytaus PN buvo paleistas 2009 m. rugpjūčio 27 d., todėl, būdamas laisvėje, negalėjo patirti Alytaus PN administracijos spaudimo ir galėjo kreiptis į teismą. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN prašymą tenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikė 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. atmetė kaip nepagrįstą.

III. 8. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde (b. l. 39–40) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN administracija turėjo jį informuoti apie jo teises, kadangi jis pats turi ribotas galimybes domėtis. Kalint netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, jis patyrė neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2011 m. sausio 25 d. sprendime Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) konstatavo, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ir kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, t. y. būtų pasirūpinta kaliniu.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 43–46), kuriuo prašo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją. Pareiškėjui nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos.

12. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių savo argumentus, ir remiasi vien tik abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. S. už kalinimą Alytaus PN nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

14. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 10 d. praleidęs senaties terminą. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

15. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog Alytaus PN administracija neinformavo apie jo teises.

16. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

17. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

18. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

21. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, be to, pastarojo nurodytos aplinkybės dėl jam daromo spaudimo, sąlygų skųsti nesudarymo, skiriamų nuobaudų, pagrįstai nepripažintos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises.

22. Pareiškėjo teiginius dėl senaties termino netaikymo, nes pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra ieškinio senaties termino, taip pat teiginius, kad Alytaus PN administracija nesupažindino su jo teisėmis teisėjų kolegija vertina kritiškai. Visų pirma, Konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra nurodęs, jog teisės kreiptis į teismą ribojimams galima priskirti ir ieškinio senatį (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.). Antra, pareigūnai neturi pareigos supažindinti pareiškėjo su įvairiais teismų sprendimais ar teisės aktais. Trečia, pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindė Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, o paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu. Ketvirta, byloje nėra jokių duomenų, jog institucijos pareigūnai būtų grasinę pareiškėjui susidorojimu tuo atveju, jei pareiškėjas kreipsis į teismą, tad toks teiginys vertinamas kaip abstraktus.

23. Dėl pareiškėjo teiginių apie valstybės pareigą atlyginti valstybės pareigūnų padarytą žalą pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo šių sąlygų egzistavimo, kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, o tai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti pareiškėjo skundo (CK 1.131 str. 1 d.).

24. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius