2021-12-01 Nr. AB-25879-2-10-3-01264-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-47-624/2021

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-01264-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. Š., A. Š., V. A. ir G. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-713-415/2021 pagal pareiškėjų R. Š., A. Š. ir N. A. (teisių perėmėjai – V. A. ir G. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š., A. Š. ir N. A. prašymą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Palangos miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei sveikatos centrui „Energetikas“ dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai R. Š., A. Š., N. A. su prašymu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus, prašydami atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į O. Š. ir A. Š., M. M. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jų senelis M. Š. nuosavybės teise valdė 3,38 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai 2001 m. gegužės 22 d. A. Š. vardu padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. spalio 18 d. įsakymu priimtais sprendimais visiems pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra 1,4207 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu šie administraciniai aktai buvo panaikinti, nustačius, kad 1940 metais vykusios nacionalizacijos metu M. Š. žemės sklypo nuosavybės teise nevaldė, nes mirė (duomenys neskelbtini) metais, o jo turto paveldėtojai nenustatyti. Pareiškėjai teigė, kad jų 2001 m. gegužės 22 d. prašymas atkurti nuosavybės teises galėtų būti laikomas tinkamu prašymu atkurti nuosavybės teises ir kad jie atliko visus veiksmus, kuriuos buvo nurodyta atlikti, todėl terminai būtinoms procedūroms atlikti bei dokumentams pateikti praleisti dėl svarbių priežasčių. Po 2009 m. lapkričio 23 d. teismo sprendimo pareiškėjai buvo aktyvūs, siekė apginti savo teises, nes prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje, iškėlė bylą dėl žalos atlyginimo priteisimo, kreipėsi į kitas institucijas.

3. Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovas papildomai paaiškino, kad termino praleidimui turėjo įtakos nuosavybės atkūrimą vykdžiusios įstaigos veiksmai, nes ji, priėmusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neteisėtai atkūrė nuosavybės teises į M. Š. nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą ir tokiais veiksmais juos suklaidino, todėl pareiškėjai praleido terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į paveldėtojų tikrųjų savininkų turtą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjų prašymą prašė jį atmesti.

5. Aptarusi faktines bylos aplinkybes, susijusias su prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko M. Š. iki nacionalizacijos valdytas žemes (duomenys neskelbtini) kaime pateikimu ir dėl to priimtais sprendimais, bei aktualų teisinį reguliavimą, Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų O. Š., A. Š. ir M. Š. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę Palangos mieste ar Kretingos rajone įstatyme nustatytais terminais. Nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti vertinamas kaip termino atnaujinimo pagrindas, jeigu pareiškėjai būtų siekę, tačiau nebūtų gavę reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių, tačiau jie nepateikė tokių duomenų. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog A. Š. 2001 m. gegužės 22 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į 3,38 ha ploto M. Š. valdytą žemę buvo netinkamas, buvo konstatuota Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-29-386/2009. Nuo sužinojimo momento praėjo daugiau nei 9 metai, o pareiškėjai nenurodė objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo jų valios, bei aplinkybių, dėl kurių praleido įstatymuose nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į pareiškėjų prašymą prašė jį atmesti.

7. Administracija akcentavo, kad terminas nurodytam prašymui paduoti buvo praleistas daugiau nei 15 metų. Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 19 d. sprendimo pareiškėjai turėjo suvokti, jog, esant neaiškiam žemės savininkui, nėra aišku ir tai, ar asmuo tinkamai kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vėliausiai nuo 2010 m. lapkričio 2 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjai turėjo suvokti, kad teoriškai turi galimybę patys pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, nors tokios teisės ir žemės buvimo vieta buvo labai abejotinos. Taigi, net terminus skaičiuojant nuo 2010 m. lapkričio 2 d. teismo nutarties priėmimo, pareiškėjai terminą praleido daugiau nei 8 metais.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) sveikatos centras „Energetikas“ (toliau – ir Bendrovė) atsiliepime į pareiškėjų prašymą prašė jį atmesti.

9. Bendrovės nuomone, pareiškėjai nenurodė svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti. Pareiškėjai nepagrįstai teigė, kad terminą prašymui pateikti praleido dėl teisminio ginčo, inicijuoto Bendrovės. Teisminis procesas buvo baigtas 2010 m. lapkričio 2 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1503/2010, o pareiškėjų prašymas teismui buvo pateiktas tik 2017 m. gruodžio 27 d. Tai reiškia, kad 7 metus pareiškėjai buvo pasyvūs. Jie nenurodė kitų priežasčių, kodėl į teismą dėl termino prašymui paduoti atnaujinimo nesikreipė anksčiau.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atmetė.

11. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje buvo sprendžiama, ar pareiškėjai R. Š., A. Š., N. A. ir M. M. (mirusi po bylos iškėlimo, jos procesinių teisių perėmėjas – A. Š.) praleido terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio paveldėtojų nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę – dėl svarbių priežasčių, ir ar jų prašymas atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl šios priežasties yra pagrįstas. Teismas nurodė, kad nenustatinėja, ar yra teisinis pagrindas pareiškėjams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet vertina, ar pareiškėjai terminą prašymui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių.

12. Įvertinęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 dalį ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad nustatyti terminai prašymams (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir kitiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, jog gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai lemia, kad svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo; priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, neturi įtakos terminų praleidimui. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Teismų praktikoje toks terminas atnaujinamas tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatyme nustatyto termino.

13. Atsižvelgęs į nustatytą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo pagrįstumo, vertino tik iki termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) buvusias aplinkybes ir siekė nustatyti, ar jos turėjo įtakos termino praleidimui.

14. Teismas nustatė, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos A. Š. savo ir kitų pareiškėjų vardu Klaipėdos apskrities viršininko administracijai 2001 m. gegužės 22 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko M. Š. iki nacionalizacijos valdytas žemes (duomenys neskelbtini) kaime ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 4-6038-(1.3) ir sprendimais Nr. 1847, Nr. 1848, Nr. 1849 bei Nr. 1850 A. Š., A. A. Š., N. A. ir R. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Administraciniais aktais nuosavybės teisės buvo atkurtos į M. Š. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, perduodant natūra laisvą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-29-386/2009 panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 4-6038-(1.3), 2007 m. spalio 18 d. sprendimus Nr. 1847, Nr. 1848, Nr. 1849 ir Nr. 1850 bei Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. Al-865 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1503/2010 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti nurodomas išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis, buvimo vieta ir kita, bei nustatė, kad nepakanka dokumentų pripažinti, jog M. Š. žemės sklypą valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, nes nėra tikslių duomenų, kada jis mirė bei kas paveldėjo jo turėtą nekilnojamąjį turtą, nebuvo nustatyta žemės sklypo buvimo vieta, nes toje teritorijoje buvo rėžinė sistema, todėl pareiškėjai, pagal Atkūrimo įstatymą, neturi teisės į nuosavybės atkūrimą, grąžinant M. Š. žemę.

15. Teismas pastebėjo, kad, panaikinus administracinius aktus, pareiškėjai nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į M. Š. paveldėtojų turtą. Pareiškėjai buvo aktyvūs, nes, teismui panaikinus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, siekdami ginti savo galbūt pažeistas teises, jie kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau visus nurodytus veiksmus jie atliko pasibaigus terminui paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises, todėl šis pareiškėjų aktyvumas, vertinat termino praleidimo priežastis, neturėjo reikšmės.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teigdami, jog jų 2001 m. gegužės 22 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į M. Š. nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą turėtų būti laikomas paduotu tinkamu laiku ir į buvusio savininko paveldėtojų turtą, teismui paduotu prašymu atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. paveldėtojų O. Š. A. Š., M. M. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą žemę, pareiškėjai pripažįsta, kad yra praleidę terminą prašymui paduoti. Pareiškėjų prašymas atkurti nuosavybės teises į M. Š. žemę negalėjo būti vertinamas plečiamai, t. y. jame nurodytas konkretus asmuo – M. Š., į kurio turtą pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises.

17. Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl nuosavybės atkūrimo metu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos padarytų klaidų, teismas sprendė, kad žemėtvarkos skyrių išvados ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. Š. žemę buvo parengti bei priimti pasibaigus prašymų padavimų terminui (2002–2007 metais), todėl negalėjo būti laikomi svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjai nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į M. Š. paveldėtojų turtą. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad prašymo padavimo metu nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi valstybės institucija juos suklaidino ir dėl to pareiškėjai netinkamai įgyvendino teisę įstatyme nustatytu laiku paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko paveldėtojų turtą.

18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje 1991 metais buvo pradėti žemės reforma ir nuosavybės teisių į žemę bei kitą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas. Pretendentai prašymus įstatyme nustatyta tvarka galėjo paduoti nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. turėtą turtą padavė baigiantis prašymų padavimo terminui. Jie nenurodė, kad neturėjo objektyvios galimybės per visą šį laikotarpį surinkti tikslią informaciją apie valdytą žemę, jos savininkus, kad kreipėsi į valstybės institucijas, archyvus ir kad negavo iš jų informacijos, susijusios su nacionalizuotos žemės valdymu. Pareiškėjai turėjo bendro pobūdžio informaciją, jog jų seneliui M. Š. nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausė žemė, tačiau nerinko tikslios informacijos apie žemės savininkus ir kita. Tokį pareiškėjų elgesį teismas vertino kaip jų pačių pasirinktą netinkamą teisių į nuosavybės atkūrimą įgyvendinimo būdą. Pareiškėjai nenurodė, kad jų išsilavinimas, amžius ar kitos priežastys turėjo įtakos termino praleidimui, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, asmenų, prašančių atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, išsilavinimo lygis, amžius bei sveikatos būklės nėra veiksniai, savaime pripažįstami svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kadangi asmenys savo teises gali įgyvendinti ir per atstovus.

19. Įvertinęs nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad nebuvo nustatyta, jog įstatyme nustatytu terminu pareiškėjai savo valios veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, jo savininkus, tačiau reikalingos ir teisingos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Pareiškėjai teisės aktų nuostatas atitinkančio prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos ne dėl objektyvių priežasčių ir nuo asmenų valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl teismui nebuvo pagrindo šį praleistą terminą atnaujinti.

III. 20. Pareiškėjai R. Š., A. Š. ir N. A. (jos teisių perėmėjai – V. A. ir G. A.) apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti įstatyme nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į O. Š. ir A. Š., M. M. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę.

21. Pareiškėjų nuomone, teismo nurodytas termino praleidimo priežasčių vertinimas neatitinka įstatymo reikalavimų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Vienas iš pareiškėjų – A. Š. – Kretingos žemėtvarkos skyriui 2001 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą grąžinti M. Š. žemę. Prie prašymo buvo pridėti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantys įrodymai.

22. Pareiškėjai pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Jeigu institucija būtų tinkamai atlikusi jai priskirtas pareigas dar iki termino pateikti prašymus pabaigos, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas A. Š. būtų buvęs informuotas, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į M. Š. žemę, tačiau institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, įstatymo nustatyta tvarka ne tik tinkamai neinformavo pareiškėjų apie tai, tačiau daugelį metų po to dar ir klaidino juos, net atkūrė nuosavybės teises pagal minėtą prašymą.

23. Pareiškėjai akcentavo, kad, priešingai nei vertino teismas, termino pateikti prašymą praleidimo priežastimi buvo netinkamas institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą, veikimas, t. y. neinformavimas laiku, jog nėra galimybių atkurti nuosavybės teises į M. Š. žemę. Prašymas buvo pateiktas laiku, t. y. 2001 m. gegužės 22 d., todėl institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, pagal įstatymo reikalavimus vėliausiai iki 2001 m. lapkričio 22 d., t. y. dar iki prašymų pateikimo termino pabaigos, privalėjo pareiškėjus informuoti apie negalimumą atkurti nuosavybės teises. Tai padarius, pareiškėjai dar būtų turėję galimybę pateikti prašymą ir nurodyti tinkamą žemės savininką. Pareiškėjų teigimu, šios aplinkybės yra esminės terminui atnaujinti.

24. Pareiškėjai manė, kad, vertindamas jų elgesį, teismas netinkamai vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, kurie yra neatsiejami nuo jų atžvilgiu susidariusios neteisingos teisinės situacijos. A. Š., Kretingos žemėtvarkos skyriui 2001 m. gegužės 22 d. pateikdamas prašymą grąžinti M. Š. žemę, aktyviais veiksmais išreiškė valią, kad minėta žemė jam būtų grąžinta. Aplinkybė, kad žemės savininku nacionalizacijos momentu buvo nurodytas ne tas savininkas, tik parodo, kad tokioje teisinėje situacijoje pareiškėjas sąžiningai suklydo, tai lėmė žinių ir kompetencijos trūkumas. Tai, kad suklydimas buvo sąžiningas, patvirtina aplinkybė, jog toks prašymas buvo išnagrinėtas ir patenkintas – 2007 m. spalio 18 d. sprendimais Nr. 1847, Nr. 1848, Nr. 1840 ir Nr. 1850 pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant nuosavybėn natūra 1,4207 ha žemės. Pareiškėjai tvirtina, jog, vertindamas jų elgesį, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad net institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, žemės savininku iki nacionalizacijos laikė M. Š., todėl pareiškėjams nėra suprantama, kaip A. Š., neturėdamas teisinio išsilavinimo, galėjo suvokti kitaip.

25. Akcentavo, kad nagrinėdami panašios kategorijos bylas, teismai yra pažymėję, jog įstatymuose nustatyti apribojimai neturi pažeisti pačios teisės esmės. Tokie apribojimai teismo yra pateisinami tik būtinais atvejais ir jie negali būti formalūs. Pareiškėjų nuomone, atsisakius atnaujinti praleistą terminą, būtų apribota viena iš esminių teisių – teisė į nuosavybę. Remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pareiškėjai nurodė, kad spręsdamas termino atnaujinimo klausimus panašiais atvejais, teismas turėtų atsižvelgti į faktą, jog šie klausimai yra labai aktualūs didelei visuomenės daliai (asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises) ir netaikyti per griežtų standartų, vertinant termino praleidimo priežastis. Be to, byloje esantys dokumentai patvirtino, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo procese visada buvo aktyvūs (kreipėsi į teismus, skundė priimtus sprendimus, siekė proceso atnaujinimo, kreipėsi į kitas valstybės institucijas) ir siekė apginti savo teises būdais, kurie jiems tuo metu atrodė tinkami.

26. Pareiškėjai nesutiko, kad A. Š. pateiktas 2001 m. gegužės 22 d. prašymas negali būti vertinamas plečiamai. Teigia, kad prašymo turiniui keliamų reikalavimų analizė leidžia daryti išvadą, jog pagrindiniai duomenys, būtini pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, yra buvusio savininko asmens duomenys, nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vieta ir plotas, pretendento asmens duomenys bei jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. A. Š. 2001 m. gegužės 22 d. prašyme buvusiu savininku yra nurodytas M. Š., prašyme taip pat nurodyti jo sutuoktinė A. Š. bei įpėdiniai, tarp kurių – A. Š.. Kadangi M. Š. mirė iki nacionalizacijos, o jo žemės savininkais tapo ir nacionalizacijos metu buvo jo sutuoktinė A. Š. bei vaikai (taip pat A. Š.), šis prašymas gali būti laikomas tinkamai paduotu ir dėl M. Š. įpėdinių turėtos žemės. Pareiškėjų nuomone, toks minėto prašymo traktavimas atitiktų teisingumo ir protingumo principus, nes paduodamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjas nebuvo tiek teisiškai išsilavinęs, kad nurodytų tinkamus žemės savininkus nacionalizacijos momentu, tačiau jis nurodė visus tikėtinus šio menamo žemės savininko įpėdinius, o tai turėtų būti laikoma tinkamu pareiškimu ir dėl šių įpėdinių paveldėtos tos pačios žemės.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

28. Tarnybos įsitikinimu, teismas tinkamai pritaikė nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančias teisės normas, nešališkai išnagrinėjo byloje pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai ir tiksliai pritaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Suinteresuotas asmuo savo poziciją iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjų prašymą. Pažymėjo, kad, panaikinus administracinius aktus, kuriais pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės, galima daryti išvadą, jog pareiškėjai nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į M. Š. paveldėtojų nekilnojamąjį turtą.

29. Priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjų valios, dėl kurių buvo praleistas terminas pirminiam prašymui į M. Š. įpėdinių valdytą žemę paduoti, teismui nebuvo pateikta, o pareiškėjų įvardytos priežastys – nežinojimas ir informacijos trūkumas – nėra pripažįstamos svarbiomis priežastimis. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu ir kitais teisės aktais. Niekas pareiškėjams netrukdė Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais tinkamai įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą per atstovus.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

31. Teigė, kad teismo sprendimas yra pagristas, teisingas ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Laikėsi pozicijos, nurodytos jo atsiliepime į pareiškėjų prašymą.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB sveikatos centras „Energetikas“ atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

33. Bendrovės nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, sprendžiant dėl pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris įstatyme buvo nustatytas iki 2001 m. gruodžio 31 d., paduoti, turi būti vertinamos aplinkybės, atsiradusios ar egzistavusios iki šio termino pabaigos. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad pareiškėjai nenurodė ir neįrodinėjo jokių aplinkybių, įvykusių iki 2001 m. gruodžio 31 d., kurios būtų sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatyme nustatyto termino. Pareiškėjai neginčija šių išvadų, o tik nurodo, kad su prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo į M. Š. turėtą žemę pareiškėjas A. Š. kreipėsi 2001 m. gegužės 22 d. Byloje nėra ginčo, kad nacionalizacijos metu žemė nuosavybės teise nepriklausė M. Š., todėl toks pareiškėjo prašymas negalėjo būti patenkintas, tačiau pareiškėjai nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kokių priemonių ėmėsi tam, jog nustatytų tikrąjį žemės, į kurią siekia atkurti nuosavybės teises, savininką, ir su kokiomis kliūtimis susidūrė. Bendrovė teigia, jog pareiškėjai administracinėje byloje iš esmės neįrodė pagrindo atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą, o jų tiek prašyme, tiek apeliaciniame skunde nurodyti 2005–2017 metais pateikti skundai ar atlikti kiti veiksmai negali būti vertinami kaip pagrindas praleistam terminui atnaujinti.

34. Bendrovė pažymėjo, kad papildomą pagrindą atmesti pareiškėjų prašymą sudaro teismuose jau išnagrinėti ginčai, juose priimti sprendimai ir nustatyti prejudiciniai faktai, kurie užkerta galimybę pareiškėjams atkurti nuosavybės teises net tuo atveju, jeigu jų prašymas dėl praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo būtų patenkintas. Taigi, net jeigu pareiškėjų prašymas būtų patenkintas, tai negalėtų sukurti jokių materialinių teisinių pasekmių ir jis negali būti siejamas su pareiškėjų tariamų teisių ar teisėtų interesų gynimu, kadangi įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra nustatyti du esminiai faktai: 1) pareiškėjų tėvui A. Š. neatsirado nuosavybės teisė į ginčo žemę; 2) žemė, į kurios nuosavybės teisių atkūrimą pretenduoja pareiškėjai, yra užstatyta, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir į ją negali būti atkuriamos nuosavybės teisės.

IV. 35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas taip pat priteisė suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei sveikatos centrui „Energetikas“ iš pareiškėjo R. Š. 50 Eur (penkiasdešimt eurų), iš pareiškėjo A. Š. 50 Eur (penkiasdešimt eurų), iš pareiškėjos N. A. teisių perėmėjų – V. A. ir G. A. – 50 Eur (penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-29-386/2009 panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 4-6038-(1.3), 2007 m. spalio 18 d. sprendimus Nr. 1847, Nr. 1848, Nr. 1849 ir Nr. 1850 bei Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. Al-865 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1503/2010 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą inter alia konstatavęs, kad nepakanka dokumentų pripažinti, jog M. Š. žemės sklypą valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, nes nėra tikslių duomenų, kada jis mirė bei kas paveldėjo jo turėtą nekilnojamąjį turtą, nebuvo nustatyta žemės sklypo buvimo vieta, nes toje teritorijoje buvo rėžinė sistema, todėl pareiškėjai pagal Atkūrimo įstatymą neturi teisės į nuosavybės atkūrimą, grąžinant M. Š. žemę. Šių aplinkybių kontekste teismas vertino apeliacinio skundo argumentus dėl 2001 m. gegužės 22 d. pateikto prašymo teisinių padarinių.

37. Teisėjų kolegija vertino, kad įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimas turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl A. Š. pateikto 2001 m. gegužės 22 d. prašymo pagrindu pareiškėjai nepripažintini įgyvendinę pareikštinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

38. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į O. Š. ir A. Š., M. M. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę – paduoti, nurodė, kad nepagrįstai ilgas delsimas šią teisę įgyvendinti, praėjęs po Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo įsiteisėjimo, yra lemiantis argumentas, kuriuo remiantis toks prašymas yra atmetamas. Jeigu pareiškėjai su prašymu atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti būtų kreipęsi į teismą nedelsiant po nurodyto teismo sprendimo, akivaizdu, kad teisė, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, liudijančias netinkamai atliktus viešojo administravimo veiksmus, būtų ginama.

39. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų teisinis pagrindas pareiškėjų prašymą patenkinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad nepateisinamas delsimas įgyvendinti savo teisę įstatymo nustatyta tvarka, juo labiau, kai dėl jos įgyvendinimui reikšmingų, esminių sąlygų yra priimtas teismo sprendimas, nedera su atsakingo ir rūpestingo elgesio standartais. Todėl atsisakymas ginti teisę, kurios įgyvendinimo procese nesilaikyta tokių standartų, nepažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principų.

V. 40. Pareiškėjai R. Š., A. Š., V. A. ir G. A. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-713-415/2021. Prašyme pareiškėjai taip pat prašo priimti naują sprendimą ir atnaujinti jiems terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į O. Š. ir A. Š., M. M. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę.

41. Pareiškėjai prašymą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

42. Pareiškėjų prašymas grindžiamas iš esmės šiais motyvais:

42.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-870/2007 nurodė, kad terminai prašymams (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir kitiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai, savo ruožtu, sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoji iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Šią išvadą Lietuvos vyriausiais administracinis teismas patvirtino 2010 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-357/2010, kurioje, be kita ko, darė nuorodą į minėtą 2007 m. spalio 15 d. nutartį. Iš to seka, kad teismas tokio išaiškinimo ir praktikos pradėjo laikytis, o nutarties, kuria ši praktika būtų pakeista ar aiškinama kitaip, nėra.

42.2. Vadovaudamasis nurodyta praktika, teismas privalėjo prieiti prie išvados, kad priežastys, dėl kurių buvo praleisti terminai, egzistavo iki šių terminų pasibaigimo, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir net vėliau, iki Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo įsiteisėjimo (2010 m. lapkričio 2 d.), o tai yra pagrindas atnaujinti terminą prašymui pateikti.

42.3. Be to, 2001 m. gegužės 22 d. vienas iš pareiškėjų, A. Š., pateikė Kretingos žemėtvarkos skyriui prašymą grąžinti M. Š. žemę. Prie prašymo buvo pridėti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantys įrodymai. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, institucijos turėjo išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų dokumentų parengimo dienos. Taigi, jei institucija būtų tinkamai atlikusi jai paskirtas pareigas dar iki termino pateikti prašymus pabaigos, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas A. Š. turėjo būti informuotas, kad atkurti nuosavybės teisių nėra galimybės. Tačiau institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą ne tik tinkamai neinformavo pareiškėjų, tačiau daug metų po to dar ir klaidino juos ir net atkūrė nuosavybės teises pagal minėtą prašymą.

42.4. Taigi, teismas turėjo vertinti priežasčių svarbą iki termino pateikti prašymą pabaigos, o ne vėlesnes priežastis po to, kai šie terminai jau yra pasibaigę. 2007 m. ir 2010 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atitinka ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo aiškinimą lingvistine ir logine prasme, kadangi įstatyme kalbama apie priežastis, kurios atsirado iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir šių priežasčių svarbą deleguoja spręsti teismui. Įstatyme nenurodyta, kad teismas turi vertinti priežastis, kurios atsirado vėliau, t. y. po šių terminų pasibaigimo. Taigi, vėlesnis delsimas pateikti prašymą negali būti laikomas lemiamu veiksniu.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų prašymą atnaujinti procesą su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

44. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

44.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika terminų atnaujinimo klausimu yra darni ir aiški, o pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad svarbios terminų praleidimo priežastys turi egzistuoti iki terminų praleidimo, o po to, esą, nesvarbu, ar yra svarbios priežastys, ar jų nėra ir kiek laiko jos tęsiasi.

44.2. Svarbios priežastys turi būti tiek iki termino praleidimo, tiek praleidus terminą, tačiau svarbu tai, kad šios priežastys būtų prasidėjusios iki termino praleidimo, bet ne jį praleidus.

44.3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaimas 1940 m. birželio žemės faktinio valdymo plotų pareiškimo protokolo surašymo metu buvo rėžinis. Tokiu atveju nėra įmanoma nustatyti, kurioje vietoje buvo M. Š. įpėdinių ar įpėdinio valdoma žemė. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 19 d. sprendimu konstatuota, kad nėra aišku, ar pareiškėjai, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, apskritai gali pretenduoti į M. Š. nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas pažymėjo, kad 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas yra neaiškus. Nurodė, kad Palangos miesto apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po M. Š. mirties jo įstatyminiais įpėdiniais buvo jo žmona A. Š., dukra A. Š., dukra M. Š., sūnus M. Š., sūnus A. Š., sūnus J. Š., sūnus J. Š., sūnus T. Š., nėra įrodymas, kad šie asmenys žemės nacionalizacijos metu buvo tapę M. Š. turėtos žemės savininkais. Teismas padarė išvadą, kad tikėtina, jog po M. Š. mirties jo valdytą žemę valdė sūnus J.. Prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Kodėl šį terminą pareiškėjas (įskaitant visus teisių perėmėjus) praleido daugiau, nei 16 metų, prašyme nenurodyta. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 24 d. aprobuotose Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisės taikymo rekomendacijose pritarė praktikai, pagal kurią asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto susigrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.

44.4. Pats pareiškėjas A. Š. apie nuosavybės teises pagrindžiančių dokumentų trūkumą ir prašymo ydingumą sužinojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. lapkričio 2 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1503/2010. Pareiškėjas nurodytoje byloje buvo atstovaujamas advokato. Kodėl pareiškėjas terminą praleido net 7 metus, taip pat nepagrindžiama. Savo ruožtu Tarnyba nerenka duomenų apie kiekvieno asmens turėtas nuosavybės teises, jai nėra žinoma kiekvienos šeimos istorija, ji savo iniciatyva nerenka duomenų, kas buvo turto savininkas. Visą tai turi nurodyti ir pateikti patys pretendentai, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Praktikoje terminai buvo atnaujinami tik ypatingais atvejais.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energetikas“ atsiliepime į pareiškėjų prašymą atnaujinti terminą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Bendrovė taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

46. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

46.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami procesinius sprendimus, su kuriais nesutinka pareiškėjai, vertino aplinkybes, egzistavusias būtent iki įstatyme numatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pabaigos. Aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartyje nepadarė nuorodos į šiuo klausimu aktualias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-870/2007 ir 2010 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-357/2010 savaime nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo šiuose nutartyse pateiktais išaiškinimais. Priešingai – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2021 m. sausio 27 d. nutartį, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nebuvo nustatyta svarbių ir objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė pareiškėjams įgyvendinti jų teises iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos (iki 2001 m. gruodžio 31 d.), kas reiškia, jog nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Be to, pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

46.2. Bendrovė nesutinka su argumentu, kad 2001 m. gegužės 22 d. pareiškėjas pateikė prašymą grąžinti žemę, o termino praleidimą sąlygojo netinkami valstybės institucijų veiksmai, kadangi šiuos argumentus nagrinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šių aplinkybių vertinimu jokiu būdu nereiškia ir nepagrindžia, jog egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą išnagrinėtoje administracinėje byloje. Bendrovė pabrėžia, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra konstatuota, kad Pareiškėjų tėvui (seneliui) neatsirado nuosavybės teisė į ginčo žemę.

46.3. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjų argumentus dėl to, kad terminą prašymui paduoti jie tariamai praleido dėl valstybės institucijos kaltės. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog prašymo padavimo terminu nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi valstybės institucija juos suklaidino ir dėl to jie netinkamai įgyvendino teisę įstatyme nustatytu laiku paduoti prašymą į buvusio savininko paveldėtojų turtą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad termino praleidimą sąlygojo pačių pareiškėjų netinkamas teisių į nuosavybės atkūrimą įgyvendinimo būdas, todėl nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai 2021 m. sausio 27 d. nutartyje pritarė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjai, termino praleidimą sąlygojo jų pačių, o ne valstybės institucijų netinkami veiksmai (neveikimas).

46.4. Dėl bylinėjimosi išlaidų pabrėžia, kad pareiškėjų pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje administracinėje byloje gali turėti tiesioginės įtakos Bendrovės teisėms ir teisėtiems interesams. Todėl trečiasis suinteresuotas turi teisę į su ginčo nagrinėjimu administracinėje byloje patirtų išlaidų atlyginimą ir prašo iš pareiškėjų priteisti 960 Eur bylinėjimosi išlaidų.

VI. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

47. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

48. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

49. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8564/02).

50. Pareiškėjai siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

51. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

52. Iš pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjai teigia, jog teismai, nagrinėdami šią bylą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nurodytą teiginį pareiškėjai grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A8-870-2007 (2007 m. spalio 15 d. nutartis) ir Nr. A-261-357/2010 (2010 m. vasario 11 d. nutartis) nurodė, kad terminai prašymams (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir kitiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai, savo ruožtu, sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Pareiškėjų įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad priežastys, egzistavusios iki Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo įsiteisėjimo (2010 m. lapkričio 2 d.), buvo objektyviai svarbios, dėl ko pareiškėjai negalėjo tinkamai įgyvendinti savo siekio atkurti nuosavybės teises, pateikdami prašymą, nurodant tinkamą asmenį, kuris valdė nuosavybės teise žemę nacionalizacijos metu.

53. Pabrėžtina, kad šiuos teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

54. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatyti terminai prašymams (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir kitiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl aplinkybės, egzistavusios po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėtinos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012, 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-792/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1815-261/2016, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2955-552/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-121-552/2020, 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-438/2021).

55. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan.

56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, visų pirma sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad:

56.1. panaikinus administracinius aktus, pareiškėjai nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į M. Š. paveldėtojų turtą. Pareiškėjai buvo aktyvūs, nes, teismui panaikinus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, siekdami ginti savo galbūt pažeistas teises, jie kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau visus nurodytus veiksmus jie atliko pasibaigus terminui paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises, todėl šis pareiškėjų aktyvumas, vertinant termino praleidimo priežastis, neturėjo reikšmės;

56.2. teigdami, kad jų 2001 m. gegužės 22 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į M. Š. nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą turėtų būti laikomas paduotu tinkamu laiku ir į buvusio savininko paveldėtojų turtą, teismui paduotu prašymu atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. paveldėtojų O. Š. A. Š., M. M. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą žemę, pareiškėjai pripažino, kad yra praleidę terminą prašymui paduoti. Pareiškėjų prašymas atkurti nuosavybės teises į M. Š. žemę negalėjo būti vertinamas plečiamai, t. y. jame nurodytas konkretus asmuo – M. Š., į kurio turtą pareiškėjai siekė atkurti nuosavybės teises;

56.3. žemėtvarkos skyrių išvados ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. Š. žemę buvo parengti bei priimti pasibaigus prašymų padavimų terminui (2002–2007 metais), todėl negalėjo būti laikomi svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjai nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į M. Š. paveldėtojų turtą. Byloje nebuvo pagrindo išvadai, kad prašymo padavimo metu nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi valstybės institucija juos suklaidino ir dėl to pareiškėjai netinkamai įgyvendino teisę įstatyme nustatytu laiku paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko paveldėtojų turtą;

56.4. Lietuvos Respublikoje 1991 metais buvo pradėti žemės reforma ir nuosavybės teisių į žemę bei kitą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas. Pretendentai prašymus įstatyme nustatyta tvarka galėjo paduoti nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. turėtą turtą padavė baigiantis prašymų padavimo terminui. Jie nenurodė, kad neturėjo objektyvios galimybės per visą šį laikotarpį surinkti tikslią informaciją apie valdytą žemę, jos savininkus, kad kreipėsi į valstybės institucijas, archyvus ir kad negavo iš jų informacijos, susijusios su nacionalizuotos žemės valdymu. Pareiškėjai turėjo bendro pobūdžio informaciją, jog jų seneliui M. Š. nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausė žemė, tačiau nerinko tikslios informacijos apie žemės savininkus ir kita. Tokį pareiškėjų elgesį teismas vertino kaip jų pačių pasirinktą netinkamą teisių į nuosavybės atkūrimą įgyvendinimo būdą.

57. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pažymėjo, kad byloje nebuvo nustatyta svarbių ir objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė pareiškėjams įgyvendinti jų teises iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos (iki 2001 m. gruodžio 31 d.), o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos. Aplinkybės dėl to, kad vienas iš pareiškėjų 2001 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą grąžinti žemę ir kad pareiškėjai buvo suklaidinti valstybės institucijų, buvo vertinamos nagrinėjamoje byloje, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jos nepasisako.

58. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje akcentavo, kad nepateisinamas delsimas įgyvendinti savo teisę įstatymo nustatyta tvarka, juo labiau, kai dėl jos įgyvendinimui reikšmingų, esminių sąlygų yra priimtas teismo sprendimas, nedera su atsakingo ir rūpestingo elgesio standartais, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme: šioje byloje vertinta, ar priežastys, dėl kurių buvo praleisti klausimo išsprendimui aktualūs terminai, buvo iki šių terminų pasibaigimo; nėra teigiama, kad priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, turi įtakos terminų praleidimui; aiškinimas, kad nepateisinamas delsimas įgyvendinti savo teisę įstatymo nustatytais tvarka, yra svarbi aplinkybė tokios pobūdžio bylose, nei nedera su nusistovėjusia teismų praktika, nei ją (teismų praktiką) formuoja klaidinga linkme: aiškinimas, kad visiškai nėra svarbu, kokiu laikotarpiu po termino, kurį prašoma atnaujinti, pasibaigimo yra pateiktas prašymas dėl tokio termino atnaujinimo bei, tokiam laikotarpiui esant reikšmingam, kokios yra tokio delsimo priežastys, nedera su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų nustatymo tikslais – tiek užtikrinti santykių, kurie susiformavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, pradėtame vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, stabilumą, tiek, galiausiai, užtikrinti, kad jis (nuosavybės teisių atkūrimo procesas) turėtų ir pabaigą.

59. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą atmestinas kaip nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

60. Suinteresuotas asmuo taip pat pateikė prašymą atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas – 960 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad 2021 m. lapkričio 23 d. teisme gautas Bendrovės prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kuriame prašoma priteisti 968 Eur. Atmetus pareiškėjų prašymą atnaujinti procesą, suinteresuotas asmuo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį. Bendrovė kartu su atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą pateikė 2021 m. birželio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą ir pateikimą teismui prašoma atlyginti 960 Eur. Mokėjimo realumą patvirtina 2021 m. birželio 1 d. „SEB“ banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą (viso pervesta 5 203 Eur). Atsižvelgiant į Bendrovės prašomų priteisti apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi išlaidų patyrimo (mokėjimo) momentą, šiuo atveju aktualus 2020 m. IV ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris tuo metu buvo 1 524,2 Eur. Darytina išvada, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-58 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytą dydį (Rekomendacijų 7 ir 8.2 p.). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, prašoma priteisti suma mažintina atsižvelgus į Rekomendacijose nurodytas aplinkybes, tai, kad byla nebuvo sudėtinga, praktika bylose dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti atnaujinimo iš esmės yra suformuota, taip pat tai, kad prašyme išdėstytos aplinkybės Bendrovei jau buvo žinomos, o keliama teisinė problematika nebuvo išskirtinė. Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo parengimą laikytinos atitinkančiomis Rekomendacijų 2 punkte nurodytas aplinkybes bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjų priteistinos lygiomis dalimis, po 125 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. Š., A. Š., V. A. ir G. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-713-415/2021 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-713-415/2021 pagal pareiškėjų R. Š., A. Š. ir N. A. (teisių perėmėjai – V. A. ir G. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š., A. Š. ir N. A. prašymą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Palangos miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei sveikatos centrui „Energetikas“ dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti atnaujinimo.

Priteisti suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei sveikatos centrui „Energetikas“ iš pareiškėjo R. Š. 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus), iš pareiškėjo A. Š. 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus), iš pareiškėjo V. A. 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) ir iš pareiškėjo G. A. 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė