Legislator Case Law & Legislation
c7745ac2-08f8-4d50-8fe4-bba7d35dde07 AI generated

c7745ac2-08f8-4d50-8fe4-bba7d35dde07 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Case Number c7745ac2-08f8-4d50-8fe4-bba7d35dde07
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

?Administracinė byla Nr. I-808-208/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03724-2017-9 Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S 2018 m. vasario 8 d. Vilnius  Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui D. K., vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo D. K. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Legislator headnote

AI generated

c7745ac2-08f8-4d50-8fe4-bba7d35dde07 · Vilniaus apygardos administracinis teismas: Pabrėžtina, jog pareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi konstatavus, kad pareiÅ¡kėjas praleido senaties terminÄ skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. imtinai paduoti, pareiÅ¡kėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 7 d., t. y. skundo padavimo teismui dienos.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Administracinė byla Nr. I-808-208/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03724-2017-9 Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S 2018 m. vasario 8 d. Vilnius  Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui D. K., vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo D. K. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas n u s t a t ė:  pareiÅ¡kėjas D. K. kreipėsi į teismÄ su skundu (b. l. 1–4), praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 000,00 Eur neturtinės žalos ir 150 000,00 Eur turtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) buvo laikomas nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2017 m. lapkričio mėnesio pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. PareiÅ¡kėjas buvo laikomas patalpose, kurių plotas apie 8 kv. m, kartu su Å¡eÅ¡iais ir daugiau asmenų.

Dėl to jautė nuolatinį diskomfortÄ , nes tekdavo laukti eilėje norint atlikti gamtinius reikalus ir nusiprausti. Be to, turėjo už savo lėšas pirkti priemones Å¡varai palaikyti miegamosiose patalpose, nors buvo prašęs pataisos įstaigos jas iÅ¡duoti. Taip pat gyveno dailės studijoje tarp dulkių ir staklių, Å¡ios sÄ lygos neatitiko higienos normos reikalavimų, buvo nežmoniÅ¡kos ir kankinančios. Dėl Å¡ių aplinkybių pareiÅ¡kėjas jaučia neigiamus psichologinius padarinius, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

PaaiÅ¡kina, kad gamino dirbinius (iÅ¡ medžio pjaustytos skrynelės, Å¡achmatai, pieÅ¡ti ir pjaustyti paveikslai), kuriuos darydavo ir savaitgaliais, tačiau už juos negaudavo jokio atlygio, nebuvo leidžiama jų iÅ¡sineÅ¡ti, nurodo, kad jie yra dingę. Dėl iÅ¡dėstytų aplinkybių praÅ¡o atlyginti patirtÄ turtinę ir neturtinę žalÄ . Papildomai pateiktuose paaiÅ¡kinimuose (b. l. 48–49) nurodo, kad Å¡iuo atveju neturėtų bÅ«ti taikoma ieÅ¡kinio senatis, kadangi pažeidimas yra tęstinis.

Jam nebuvo suteiktas minimalus gyvenamasis plotas, taip pat nėra teikęs praÅ¡ymo, kad bÅ«tų apgyvendintas dailės studijoje „Rasa“, kurioje buvo laikomas patalpoje Nr. 8-313, kurioje buvo prasta ventiliacija. Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjas palaikė savo skundÄ ir prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais. PaaiÅ¡kino, kad Vilniaus PN jį iÅ¡naudojo, nes liepdavo dirbinius daryti ir paskui juos dovanodavo ir atiduodavo kitiems asmenims, tačiau jokio pareiÅ¡kėjo sutikimo nebuvo. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundÄ su skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 9–16).

Taip pat prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2013 m. lapkričio 15 d. Negali nurodyti, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, nes Vilniaus pataisos namuose nėra fiksuojama informacija, todėl nustatyti, kiek asmenų ginčijamu laikotarpiu buvo kalinami kartu su pareiškėju, yra sudėtinga. Pareiškėjas gyveno patalpose Nr. 9-301, Nr. 8-313 (dailės studijoje „Rasa“), Nr. 9-309, Nr. 3-209 ir Nr. 1-03.

Vienam tenkantis gyvenamasis plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Dailės studijos „Rasa“ nuo 2017 m. birželio mėnesio veikla yra sustabdyta. Studija buvo įkurta siekiant įgyvendinti nuteistųjų užimtumÄ , o veikla grindžiama 2011 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus pataisos namų nuteistųjų dailės-darbų studijos įstatais Nr. 14-1102 (toliau – ir Ä®statai) ir yra viena iÅ¡ pataisos priemonių. PareiÅ¡kėjui buvo suteikta teisė užsiimti individualia darbine ar kÅ«rybine veikla, nuteistieji gyveno studijai skirtose patalpose ir vykdė kÅ«rybinę veiklÄ savanoriÅ¡kais pagrindais, jie gyveno studijai skirtose įrengtose gyvenamosiose patalpose jų pačių praÅ¡ymu.

Dailės studijos „Rasa“ gyvenamosiose patalpose nebuvo atlikti kadastriniai matavimai, tačiau jose gyveno ne daugiau asmenų negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pabrėžė, kad dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visÄ parÄ bÅ«ti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. PareiÅ¡kėjas į Vilniaus PN administracijÄ su skundais nesikreipė. Nurodo, kad nuteistųjų dirbiniai nebuvo registruojami ar inventorizuojami. Vadovaujantis Ä®statais, darbai buvo eksponuojami ir dovanojami, o pateikus raÅ¡tiÅ¡kÄ praÅ¡ymÄ , gali bÅ«ti suteikiama teisė dovanoti dirbinius artimiesiems.

Užsiėmimai individualia kÅ«rybine veikla skiriami tam, kad bÅ«tų pasiekti socialinės reabilitacijos tikslai, o ne gauti pelnÄ . Nesutinka su pareiÅ¡kėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiÅ¡kėjas nepagrindė žalos dydžio ir nepateikia jokių įrodymų bei argumentų, kad jo skunde nurodytos aplinkybės neigiamai paveikė jo fizinę ir psichinę sveikatÄ . Teismas k o n s t a t u o j a: byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiÅ¡kėjui, kuriÄ jis patyrė kalint Vilniaus PN dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų.

Kaip matyti iÅ¡ byloje pateiktų duomenų, pareiÅ¡kėjas Vilniaus PN yra nuo 2013 m. lapkričio 15 d. (b. l. 20). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartÄ nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir Å¡io kodekso normos, reglamentuojančios ieÅ¡kinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį. Kaip minėta, pareiÅ¡kėjas savo reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo sieja su jo buvimu Vilniaus PN, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki skundo padavimo teismui dienos – 2017 m. lapkričio 7 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos; teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ , ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ . Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir įvertinus pareiÅ¡kėjo nurodomų pažeidimų pobÅ«dį, konstatuotina, jog pareiÅ¡kėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė, todėl nuo Å¡io momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas į teismÄ kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 7 d. (b. 1. 5), todėl praleido senaties terminÄ reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. imtinai. Atsakovė praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiÅ¡kėjas iki ieÅ¡kinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. nustatyta tvarka į teismÄ nesikreipė, darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimui atlyginti žalÄ už minėtÄ laikotarpį yra pagrindas taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Pabrėžtina, jog pareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi konstatavus, kad pareiÅ¡kėjas praleido senaties terminÄ skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. imtinai paduoti, pareiÅ¡kėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 7 d., t. y. skundo padavimo teismui dienos.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartÄ buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad neturtinė žala gali bÅ«ti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus, realiai pajautė emocinę depresijÄ , pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir Å¡i dvasinė skriauda, pasireiÅ¡kusi vienu arba keletu iÅ¡ iÅ¡vardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobÅ«džio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, Å¡iuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus vieÅ¡osios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sÄ lygų, bylose, kurie ne kartÄ akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiÅ¡kėjas, pateikęs reikalavimÄ atlyginti neturtinę žalÄ , kilusiÄ dėl netinkamų kalinimo sÄ lygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikÅ¡mingas kalinimo sÄ lygas apibÅ«dinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iÅ¡ pareiÅ¡kėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotÄ kalinimo sÄ lygų apibÅ«dinimÄ (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

PareiÅ¡kėjui aiÅ¡kiai nurodžius reikÅ¡mingas kalinimo sÄ lygas apibÅ«dinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiÅ¡kėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sÄ lygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pareiškėjo teigimu, jam kalint Vilniaus PN nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 9-301 (devintojo nuteistųjų būrio 301 gyvenamoji patalpa) (b. l. 22), Nr. 8-313 (aštuntojo nuteistųjų būrio 313 gyvenamoji patalpa) (b. l. 23), Nr. 9-309 (devintojo nuteistųjų būrio 309 gyvenamoji patalpa) (b. l. 26), Nr. 3-209 (trečiojo nuteistųjų būrio 209 gyvenamoji patalpa) (b. l. 27), Nr. 1-03 (pirmojo nuteistųjų būrio 3 gyvenamoji patalpa) (b. l. 28).

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.2 papunktyje nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.

Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos, skaičiuojant patalpos plotÄ , taigi, darytina iÅ¡vada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotÄ , visas plotas dalijamas iÅ¡ kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 9-301 plotas – 33,98 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų, bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 9-309 plotas – 30,93 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 36), bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3-209 plotas – 17,72 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos (b. l. 37), bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 1-03 plotas – 9,36 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos.

Kiek konkrečiai buvo laikoma asmenų Å¡iose patalpose ginčo laikotarpiu, atsakovės atstovas nenurodė, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, o asmenų skaičius yra nepastovus. PareiÅ¡kėjas taip pat nurodo, kad gyveno meninės kÅ«rybos studijos „Rasa“ patalpose, kuriose minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pateikti duomenų apie patalpos Nr. 8-313, esančios dailės studijoje, plotÄ neturi galimybės, nes studijai priskirtų patalpų matavimai nebuvo atlikti.

Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiÅ¡kėju minėtose gyvenamosiose patalpose, tačiau net ir darant prielaidÄ , jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iÅ¡ minėtų gyvenamųjų patalpų (nei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nei studijos „Rasa“ gyvenamosiose patalpose) nebuvo pažeisti ir vienam asmeniui teko nuo 3,12 kv. m iki 3,54 kv. m ploto.

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės atstovas paneigė pareiÅ¡kėjo teiginius, kad jis buvo laikomas nežmoniÅ¡komis sÄ lygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų, ir jie atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT ne kartÄ yra pabrėžęs, kad tokiu atveju bÅ«tina atsižvelgti į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifikÄ tuo aspektu, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tÄ pačiÄ parÄ nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus, etapuojama į teismus ir atitinkamÄ laikÄ nebÅ«na kalinimo įstaigoje).

Teismo vertinimu, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pabrėžtina ir tai, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji.

Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visÄ lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotÄ judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl Å¡iuo atveju santykinai maÅ¾Ä patalpų plotÄ iÅ¡ dalies kompensuoja suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-251-858/2016, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimÄ byloje Insanov prieÅ¡ AzerbaidžanÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 16133/08), 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimÄ byloje Ž. prieÅ¡ LietuvÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimÄ byloje V. prieÅ¡ LietuvÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 44558/98).

PareiÅ¡kėjas skunde nurodo, kad dailės studijos patalpose turėdavo miegoti dulkėse Å¡alia medžio apdirbimo staklių, o taip pat turėjo už savo lėšas pirkti priemones palaikyti Å¡varÄ miegamosiose patalpose bei pažymi, kad patalpose nebuvo ventiliacijos. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių duomenų, dailės studijoje „Rasa“ nuteistieji, kuriems buvo leista užsiimti individualia kÅ«rybine veikla, gyveno studijai priklausančiose gyvenamosiose patalpose (b. l. 30–32). Nors pareiÅ¡kėjas ir teigia, kad neteikė praÅ¡ymo gyventi minėtose patalpose, kaip matyti iÅ¡ byloje pateiktų Ä®statų, nariais gali tapti atliekantys bausmę nuteistieji, savanoriÅ¡kai raÅ¡ytiniu praÅ¡ymu pareiÅ¡kę norÄ dirbti kurioje nors dailės-darbų srityje, toks leidimas, atsižvelgiant į raÅ¡ytinius praÅ¡ymus, suteiktas Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 3-207 (b. l. 31–32).

Dėl Å¡ių aplinkybių teismas vertina, kad pareiÅ¡kėjas nepagrindė savo teiginio dėl to, kad nebuvo davęs sutikimo, objektyviais duomenimis, o atsakovės atstovas paneigė minėtÄ teiginį. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 37 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareiga nuolat rÅ«pintis Å¡varos bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, bÅ«tiniausių reikmenų ir kitų daiktų sÄ raÅ¡as“ 3.2. punktÄ , nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti plovimo priemones. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad valymo priemones gyvenamosioms patalpoms turėjo pirkti už savo lėšas, tačiau pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjas nesikreipė į Vilniaus PN administracijÄ su skundais ar praÅ¡ymais dėl to, kad jam administracija nebuvo iÅ¡davusi valymo priemonių (b. l. 39), todėl Å¡ie pareiÅ¡kėjo nusiskundimai vertintini kaip nepagrįsti.

Higienos normos 17 punktas nurodo, kad turi bÅ«ti sudaryta galimybė iÅ¡vėdinti gyvenamÄ sias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, iÅ¡skyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Skunde pareiÅ¡kėjas nedetalizavo savo nusiskundimų dėl ventiliacijos, nenurodė kada ir kokiomis aplinkybėmis patyrė pažeidimus, nesikreipė į pataisos įstaigos administracijÄ su nusiskundimais, todėl, esant Å¡ioms aplinkybėms, teismas vertintina, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sÄ lygomis Å¡iuo aspektu.

Žala kildinama taip pat iš aplinkybės, kad gyvenamosiose patalpose tualetų ir prausyklų skaičius nebuvo proporcingas kalinių skaičiui, todėl nuolatos tekdavo laukti eilėje norint pasinaudoti tualetu ar prausykla. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose (toliau – Normos), nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose turi būti įrengtas 1 klozetas skirtas dvylikai asmenų, 1 prausykla skirta dešimčiai žmonių.

Kaip matyti iÅ¡ byloje pateiktų brėžinių (b. l. 36–38), 8-ajam ir 9-ajam bÅ«riui yra įrengti duÅ¡ai ir sanitarinis mazgas, 2-ajam ir 3-ajam bÅ«riui įrengti du sanitariniai mazgai, 1-ajam bÅ«riui įrengtas sanitarinis mazgas. Daugiau duomenų byloje nėra pateikta. Teismas, vertindamas pareiÅ¡kėjo argumentÄ dėl nepakankamo tualetų ir prausyklų skaičiaus gyvenamosiose patalpose, pripažįsta, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į Å¡ių įstaigų pobÅ«dį, gali bÅ«ti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimÄ byloje Hirst prieÅ¡ Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiÅ¡kimo Nr. 74025/01).

Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sÄ lygos ir su tuo susiję apribojimai yra bÅ«dingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimÄ byloje K. H. C. prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, pareiÅ¡kimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtakÄ Ä¯prastam asmens gyvenimui ir neiÅ¡vengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ byloje Dickson prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, pareiÅ¡kimo Nr. 44362/04). PareiÅ¡kėjas nurodo, kad už pagamintus dirbinius dailės studijoje „Rasa“ negavo atlygio, taip pat nurodo, kad dirbiniai yra dingę.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 126 straipsnis įtvirtina nuteistųjų teisę užsiimti individualia darbine, kÅ«rybine ar kitokia veikla. Straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tokia veikla užsiimama laisvu nuo darbo pataisos įstaigoje metu. Taisyklių 136 punktas numato, kad nuteistieji, iÅ¡skyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sÄ lygomis, kuriems pagal jų raÅ¡ytinius praÅ¡ymus pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu leista užsiimti individualia darbine, kÅ«rybine ar kitokia veikla, gali ja užsiimti pataisos įstaigos direktoriaus arba kardomojo kalinimo vietos direktoriaus nustatytose pataisos įstaigos arba kardomojo kalinimo vietos vietose.

Studija buvo įkurta siekiant ugdyti nuteistųjų kÅ«rybinį potencialÄ , siekiant didinti užimtumÄ , ruoÅ¡ti kÅ«rybiniam darbui arba veiklai laisvėje (b. l. 33–34). Pažymėtina, kad veikla buvo atliekama savanoriÅ¡kais pagrindais, todėl kaip nepagrįsti atmestini pareiÅ¡kėjo argumentai, kad už šį darbÄ jis turėjo gauti atlyginimÄ . PareiÅ¡kėjas teigia, kad nėra aiÅ¡ku, kur Å¡iuo metu yra jo pagaminti dirbiniai. Ä®statuose numatyta, kad dalyviai turi teisę eksponuoti savo darbus Vilniaus PN ir kitose parodose, dalis darbų gali bÅ«ti dovanojama, darbai eksponuojami ir laikomi Vilniaus PN muziejui skirtose patalpose.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog pagaminti dirbiniai buvo eksponuojami parodose, dalyvavo konkursuose, buvo dovanojami pataisos namų svečiams, taip pat išvykų ir komandiruočių metu arba kaip prizai, realizuojami socialiniame projekte bei kaip parama skurstančioms šeimoms, taip pat ir pats pareiškėjas skunde nurodo, kad savo dirbinius Vilniaus PN leidimu galėjo dovanoti artimiesiems. Teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo argumentais abejoti, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių jo argumentus.

Dėl Å¡ių aplinkybių pareiÅ¡kėjo teiginiai, kad dirbinius galimai pasisavino pataisos įstaigos pareigÅ«nai atmestini kaip deklaratyvÅ«s ir neatitinkantys tikrovės, dėl to nėra pagrindo pareiÅ¡kėjui priteisti turtinę žalÄ . Teismas konstatuoja, kad neteisėtų atsakovės pareigÅ«nų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti žalÄ pareiÅ¡kėjui, todėl teismas pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo atmeta kaip nepagrįstÄ .

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas  n u s p r e n d ž i a :  pareiÅ¡kėjo D. K. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ tiesiogiai Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjas Donatas Vansevičius