A-525-410-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-410/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00693-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui Pauliui Putrimui,

atsakovo atstovei Jurgitai Miliauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IEVA leidiniai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IEVA leidiniai“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimu paskirtos baudos panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „IEVA leidiniai“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b.l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Bendrovei paskirtą 10 000 Lt dydžio baudą už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 29 straipsnio pažeidimus arba ją sumažinti.

Nurodė, kad 2011 metų vasario mėnesio žurnale „IEVA“ buvo patalpinta Bendrovės reklamos užsakovų reklama, reklamuojanti alkoholinius gėrimus „Italiana prestige“ ir „Vana Tallinn Cream“. Pareiškėjas reklamą patalpino leidinyje, nes pasitikėjo reklamos užsakovų kvalifikacija ir kompetencija alkoholio reklamos srityje. Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. vasario 24 d. nutarime pripažino 2011 metų vasario mėnesio leidinyje „IEVA“ patalpintą reklamą draudžiama reklama pagal AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 11 punktus, už šį pažeidimą skyrė 10 000 Lt baudą.

Pažymėjo, jog nors paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda, tačiau ji akivaizdžiai per didelė, neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl neteisinga. Remdamasis AKĮ 34 straipsnio 7 dalimi, prašo teismo neskirti baudos arba ją sumažinti. Prašo atsižvelgti į tokias aplinkybes: pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą, nuoširdžiai gailisi, tyrimui nekliudė, pažeidimo faktą pripažino, neigiamų pasekmių pažeidimas nesukėlė, realus draudžiamos reklamos kūrėjas ir užsakovas buvo ne Bendrovė, t. y. ne pareiškėjas siekė reklama siekiamų pasekmių, pareiškėjas tik suteikė galimybę reklamos užsakovui patalpinti užsakovo reklamą leidinyje.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimais, kuriuose išaiškinta dėl pažeidimų ir už juos skiriamų nuobaudų proporcijos. Nurodė, kad ėmėsi prevencinių priemonių, t. y. atsakingus reklamos vadybininkus įpareigojo domėtis AKĮ reikalavimais, siekdamas išvengti panašių pažeidimų ateityje. Rėmėsi teismų praktika, kurioje buvo sumažintos ekonominės sankcijos (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3225-561/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A858-1561/2010, Nr. A858-1662/2010) ir prašė teismo atkreipti dėmesį į šią praktiką.

Pažymėjo, kad bauda paskirta subjektui, kuris neprivalo turėti licencijų, specialių žinių, susijusių su alkoholio produktais (prekyba ar jų reklama), todėl, vadovaujantis protingumo principu, bauda gali būti naikinama ir dėl šios priežasties. Be to, Bendrovės ekonominė padėtis sunki, jai taikomas daugiau kaip 100 000 Lt turto areštas, turi didelių įsipareigojimų, todėl ekonominės sankcijos taikymas gali lemti pareiškėjo nemokumą ir atitinkamai bankrotą.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į skundą (b.l. 21–25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Tarnybos 2011 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. 3K11/20 (toliau – ir Nutarimas) nepakeistą.

Nurodė, kad pareiškėjas savo leidžiamo žurnalo „IEVA“ 2011 metų vasario mėnesio (160) numerio 114 ir 115 puslapiuose pateikė draudžiamą alkoholio reklamą, siejančią alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, su stimuliuojančiomis savybėmis, pateikiančią neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholio gėrimą (Tarnybos 2011-02-15 protokolas Nr. 11, Nutarimas). Pažymėjo, jog Tarnybos nustatytų faktų ir aplinkybių pareiškėjas neginčija, su jomis sutinka, neginčija ir padaryto AKĮ pažeidimo.

Nors Bendrovė prašymą sumažinti arba panaikinti paskirtą ekonominę sankciją grindžia tuo, kad ji nėra su alkoholio verslu susijęs ūkio subjektas, AKĮ 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad alkoholio reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Tuo tarpu AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas absoliutus visų formų alkoholio reklamos draudimas. Todėl pareiškėjo pateikta draudžiama reklama patenka į ribojamos alkoholio reklamos sritį, o pareiškėjas privalėjo atsakingai įvertinti pateiktą informaciją, nes alkoholio produktai yra specifiniai produktai, jiems taikomas ypatingas teisinis reguliavimas ir už pažeidimus AKĮ numato ypatingai griežtas ekonomines sankcijas.

Vertino kritiškai pareiškėjo argumentus, kad žurnalas skirtas moterims, kad Bendrovė neturi specifinių žinių, susijusių su alkoholio produktais. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A143-395/2010), pažymėjo, jog skleisdamas vidutiniam vartotojui patrauklią reklaminę informaciją pareiškėjas kartu didina savo leidžiamų žurnalų populiarumą ir turi naudos. Naudos iš tokio turinio reklamos turi ir įmonės, besiverčiančios alkoholinių gėrimų verslu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas savo iniciatyva išleido tokio turinio žurnalą ir aktyviai siekė būtent tokio turinio reklamą paskelbti.

Pabrėžia, jog draudžiamos alkoholio reklamos pateikimas buvo pareiškėjo diskrecija. Tuo tarpu Bendrovės argumentas dėl teisės aktų nežinojimo nepašalina AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 11 punktų pažeidimų sudėties. Be to, už pažeidimą pareiškėjui skirta minimali bauda. Bendrovė pripažįsta, kad skiriant nuobaudą jau atsižvelgta į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl dar kartą jas vertinti nėra pagrindo. Pabrėžė, jog Bendrovės leidžiamas žurnalas „IEVA“ yra vienas populiariausių moteriškų žurnalų.

Moteriškuose žurnaluose paprastai pateikiamas tobulos, stilingos, veiklios, sėkmingos moters tipažas, todėl skaitytojams su aptariama reklama įperšama ir nuomonė, kad alkoholio vartojimas gerina psichinės veiklos pagarėjimą, stimuliuoja, o tokiu būdu pateikiama ir neteisinga ir (ar) klaidinanti reklama. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A858-1472/2010), teigė, jog Bendrovės finansinė padėtis taip pat nėra pagrindas mažinti ekonominę sankciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 8 d. sprendimu (b.l. 64–67, 70) pakeitė Nutarimo nutariamąją dalį, pakeičiant ekonominės sankcijos dydį, ir už AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6, 7, 11 punktų nuostatų pažeidimą Bendrovei skyrė 5 000 Lt baudą.

Nustatė, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta 10 000 Lt ekonominė sankcija už AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 11 punktų reikalavimų pažeidimą. Ekonominė sankcija pareiškėjui paskirta už tai, kad Bendrovė žurnalo „IEVA“ 2011 metų vasario mėnesio (160) numerio 114 ir 115 puslapiuose pateikė draudžiamą alkoholio reklamą. Pripažinta, kad žurnalo 114 puslapyje pateikta putojančio vyno „Italiana prestige“ reklama ir 115 puslapyje pateikta likerio „Vana Tallinn Cream“ reklama sieja alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, su stimuliuojančiomis savybėmis, pateikia neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinį gėrimą.

Atsižvelgė į AKĮ 29 straipsnio 1, 6, 7 dalių nuostatas ir pažymėjo, jog įstatyme įtvirtintas alkoholio reklamos draudimas yra absoliutus. Pažymėjo, jog Bendrovė neginčija nei Tarnybos nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad žurnalo „IEVA“ 2011 metų vasario mėnesio (160) numerio 114 ir 115 puslapiuose pateikė alkoholio reklamą, nei aptariamos alkoholio reklamos priskyrimo įstatymo draudžiamai. Pabrėžė, jog nėra pagrindo abejoti dėl to, kad žurnalo „IEVA“ 2011 metų vasario mėnesio (160) numerio 114 ir 115 puslapiuose pateikiama informacija apie alkoholinius gėrimus „Italiana Prestige“ ir „Vana Tallinn Cream“ yra alkoholio reklama.

Nurodė, jog visuotinai prieinamame populiariame informacijos šaltinyje pateikiama informacija apie teigiamą alkoholio produktų „Italiana Prestige“ ir „Vana Tallinn Cream“ vartojimo poveikį skatina įsigyti ir vartoti būtent šiuos alkoholinius gėrimus, kartu akivaizdžiai turi (gali turėti) įtakos šių alkoholio produktų vartojimo populiarinimui ir atitinkamai neatskiriamai yra sietina su tokius produktus gaminančių ar juos platinančių įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla. Teismas, įvertinęs pateiktus alkoholinių gėrimų „Italiana Prestige“ ir „Vana Tallinn Cream“ reklaminius aprašymus, galiojantį teisinį reguliavimą ir jį plėtojančią teismų praktiką (bylos Nr. A858-717/2010, A143-395/2010, A444-663/2010), sutiko su Tarnybos išvadomis dėl frazėse „Putojančio vyno taurėje kylantys burbuliukai – žaismingas šventinės nuotaikos lydimas šokis. <...> Saldus, pusiau sausas ir briutas „Italiana Prestige“ – aukštos kokybės putojantys vynai, kurie kiekvienai ypatingai akimirkai suteiks išskirtinumą ir šventinę nuotaiką.“, „Romantiškas vakaras. <...> Likeris „Vana Tallinn Cream“ <...> taip tinka romantiškoms akimirkoms nuspalvinti <...> Šlakelis flirto, žiupsnelis juoko, šlakelis intymumo, žiupsnelis paslaptingumo, šlakelis „Vana Tallinn Cream“, žiupsnelis aistros ir daug meilės – Valentino vakaro koktelis, kurį privalote ragauti dviese!“, koktelis „Aksominė svajone“ <...> Romantiškas, labai mėgstamas moterų.“ pateikiamos draudžiamos alkoholio reklamos pobūdžio, t. y. tokia reklama sieja alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, su stimuliuojančiomis savybėmis ir pateikia klaidinančią informaciją apie alkoholio gėrimą.

Pabrėžė, jog Bendrovės argumentai, kad ji nėra susijusi su alkoholinių produktų verslu, kad ji tik patalpino leidžiamame žurnale užsakovų reklamą, kad iš aptariamos alkoholio reklamos ji neturėjo tokios naudos, kokios siekia reklamos užsakovai, nepašalina jos atsakomybės. Remdamasis AKĮ 29 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 4 dalimi, pabrėžė, jog AKĮ 2 straipsnio 4 dalyje pateikta alkoholio reklamos sąvoka ir 29 straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai yra siejami tik su alkoholio produkcijos vartotojams adresuota (draudžiama) informacija ir šios informacijos prieinamumu šios produkcijos vartotojams.

Todėl asmenys, nuo kurių valios priklauso vartotojų galimybė prieinamai gauti draudžiamą informaciją apie alkoholį (alkoholio reklamą), yra nurodyto draudimo veikimo, o kartu ir numatytos už šio draudimo nuostatų pažeidimą atsakomybės tinkami subjektai. Pažymėjo, jog Bendrovės valia buvo paskelbta tokia reklama, kokią pateikė užsakovas, nes ji galėjo ir atsisakyti skelbti tokią alkoholio produktų reklamą. Pareiškėjas yra informacijos apie alkoholinius gėrimus skleidėjas, todėl jam ir taikytina ekonominė sankcija už alkoholio reklamos draudimų pažeidimus.

Padarė išvadą, kad Bendrovė pagrįstai pripažinta pažeidusia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6, 7, 11 punktų nuostatas. Atsižvelgė į AKĮ 34 straipsnio 6 dalį ir pažymėjo, jog pareiškėjui paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda, bauda paskirta atsižvelgus į nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes: tyrimui nekliudė, pažeidimus pripažino (AKĮ 34 str. 7, 8 d.). Remdamasis AKĮ 34 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2000-12-06, 2001-10-02, 2004-01-26, 2005-11-03, 2005-11-10), pažymėjo, jog vertina paskirtosios sankcijos dydį, atsižvelgdamas į AKĮ 34 straipsnio nuostatas.

Pabrėžė, kad pakartotinai vertinti pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į kurias skirdama baudą atsižvelgė Tarnyba, nėra pagrindo. Atsižvelgė į tai, kad AKĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjas pažeidė pirmą kartą, į padaryto pažeidimo pobūdį, į jo padarymo aplinkybes (negalima pripažinti pažeidimo tyčiniu), į tai, kad pareiškėjas suprato draudžiamos alkoholio reklamos skleidimo priešingumą teisei, jos pavojingumą, ėmėsi priemonių išvengti tokių pažeidimų ateityje, Bendrovės finansinį pajėgumą, į tai, kad žemutinė paskirtos sankcijos riba yra pakankamai griežta, todėl net minimalios baudos skyrimas šiuo atveju laikytinas neteisingu, nes tai būtų neproporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui ir įmonės turtinei padėčiai ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjui skirtą minimalią baudą sumažinti iki 5 000 Lt.

Padarė išvadą, jog visai atleisti nuo baudos nėra pagrindo, nes tokiu atveju nebus pasiekti nubaudimo, prevencijos ir auklėjimo tikslai.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 74–76), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – atsakovo paskirtą baudą panaikinti visiškai arba sumažinti iki 500 Lt. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nurodo, jog nežinojo apie tai, kad skelbiama reklama yra draudžiamo pobūdžio. Teigia, jog principas, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, šiuo atveju neturėtų būti taikomas, nes AKĮ 34 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6, 7, 8 punktuose vartojama sąvoka „siejanti“ yra tokia nekonkreti ir plati, kad nežinant teismų praktikos šiuo klausimu, vidutiniam verslo subjektui (ypač nesusijusiam su alkoholio verslu) iš esmės neįmanoma suvokti, kokia reklama gali būti pripažinta siejanti su AKĮ nurodytomis draudžiamomis aplinkybėmis bei savybėmis. Pažymi, jog būtent minėtos sąvokos neaiškumas sukuria teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo situaciją, kai, nepaisant to, kad subjektas žino įstatyminį draudimą ir siekia jo laikytis, iš įstatymo formuluotės matomas draudimas yra nepakankamai aiškus ir pažeidimas padaromas, nesuvokiant bei neturint galimybės suvokti, kad atlikti veiksmai prieštarauja įstatyminiam reguliavimui.

2. Nors pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, į jas buvo atsižvelgta nepakankamai, o paskirta 5 000 Lt dydžio bauda nėra adekvati padarytam pažeidimui. Be to, Bendrovės direktoriaus įsakymu patvirtintos Alkoholio reklamos ribojimo taisyklės, kuriose detalizuojami ir pagal administracinių teismų praktiką paaiškinami alkoholio reklamos draudimai, todėl net ir neskyrus baudos, prevencijos ir auklėjimo tikslai jau yra pasiekti. Taip pat šiuo atveju nebuvo pakankamai atsižvelgta į Bendrovės finansinę padėtį.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 83–86) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Papildomai pažymi, jog paskirta ekonominė sankcija nebegali būti papildomai mažinama, remiantis teismo jau įvertintomis lengvinančiomis aplinkybėmis. Be to, negalima nepaisyti įstatymų leidėjo valios vien dėl to, kad paskirta ekonominė sankcija turės neigiamos finansinės įtakos pažeidėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Bendrovei paskirtą 10 000 Lt dydžio baudą už AKĮ 29 straipsnio pažeidimus arba ją sumažinti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pakeitė Nutarimo nutariamąją dalį, pakeisdamas ekonominės sankcijos dydį, ir už AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6, 7, 11 punktų nuostatų pažeidimą Bendrovei skyrė 5 000 Lt baudą.

Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pagrįstai Nutarimu nubaustas už AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 11 punktuose įtvirtintų draudimų pažeidimą. Pareiškėjas taip pat iš esmės neginčijo šios aplinkybės, tiek Tarnybai, tiek ir teismui nurodydamas, jog pažeidimą pripažįsta, dėl jo gailisi, bei prašydamas tai vertinti kaip jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus ir taikytinas teisės aktų nuostatas, taip pat pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu nurodytose AKĮ nuostatose įtvirtintus draudimus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai šiuo klausimu nepasisakys.

Ginčo išsprendimui aktualios AKĮ redakcijos 34 straipsnio 6 dalis nustatė, jog už šio įstatymo 29 straipsnio reikalavimų nesilaikymą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami nuo dešimties tūkstančių litų iki penkiasdešimties tūkstančių litų bauda. Remiantis to paties straipsnio 7 dalimi, konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą nei šio straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos.

Taigi, AKĮ aiškiai įtvirtina teismo teisę skirti mažesnę, nei atitinkamose AKĮ nuostatose nustatyta minimali baudą, tačiau pažymėtina, jog toks mažinimas siejamas su atsakomybę lengvinančių ir kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti, kad atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, nustatymu.

Nagrinėjamu atveju Tarnyba, skirdama Bendrovei 10 000 Lt baudą, atsižvelgdama į tai, kad Bendrovė tyrimui nekliudė, pažeidimus pripažino, o tai laikytina Bendrovės atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (b.l. 6), skirtinos baudos dydį apskaičiavo, mažindama nuo baudos vidurkio iki minimumo, ir skyrė minimalią AKĮ 34 straipsnio 6 dalį numatytą baudą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, papildomai atsižvelgdamas į tai, kad AKĮ 29 straipsnio nuostatas pareiškėjas pažeidė pirmą kartą, į padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas suprato draudžiamos reklamos skleidimo priešingumą teisei, jos pavojingumą, ėmėsi priemonių išvengti tokių pažeidimų ateityje, įmonės finansinį pajėgumą, į tai, kad net minimalios baudos skyrimas šiuo atveju laikytinas neteisingu, nes tai būtų neproporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui ir įmonės turtinei padėčiai, nutarė Bendrovei skirtą baudą sumažinti iki 5 000 Lt, t. y. skirti mažesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta minimali, baudą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo papildomai mažinti pareiškėjui skirtą baudą. Kaip jau minėta, pareiškėjui skiriant minimalią AKĮ 34 straipsnio 6 dalyje nustatytą sankciją, jau buvo atsižvelgta į tai, kad Bendrovė pažeidimą pripažino, jo tyrimui nekliudė. Atitinkamai pirmosios instancijos teisme jau buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo finansine padėtimi, paskirtos baudos dydžio neproporcingumu padarytam pažeidimui, atsižvelgta į tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, o pareiškėjas ėmėsi priemonių, siekdamas išvengti tokių pažeidimų padarymo ateityje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su atliktu nurodytų aplinkybių įvertinimu skirtinos baudos dydžio atžvilgiu ir sprendžia, jog nėra pagrindo pakartotinai vertinti šias aplinkybes ir atitinkamai papildomai mažinti pareiškėjui paskirtą baudą.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A556-572/2009), kad realiai apčiuopiamos baudos paskirtis yra ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet, visų pirma, vykdyti prevenciją: teisės subjektas, pažeidęs sąlygas, su kuriomis yra siejamas tabako pardavimas, yra baudžiamas, idant daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Baudžiamas už tai, jog pažeidė esmines ir jam, be abejo, žinomas bei suprantamas dalyvavimo atitinkamoje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų. Paskyrus baudą, turinčią tikrai juntamas finansines pasekmes konkrečiam subjektui, atsakingam už atitinkamų taisyklių pažeidimą, kiti tos pačios rinkos dalyviai yra įspėjami, kad už identiškų taisyklių nepaisymą gali būti nubausti ne mažesne (o galbūt ir didesne) bauda.

Kitaip tariant, skiriamos baudos dydis turi būti susijęs su visų nurodytų tikslų siekimu. Be to, nustatant baudos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su ekonominių sankcijų, skiriamų už AKĮ įtvirtintų draudimų pažeidimą, prigimtimi, bet ir pažeistų teisingumo ir protingumo principus.

Pareiškėjas, teigdamas, jog jam skirta bauda turėtų būti papildomai sumažinta, pažymi, kad AKĮ įtvirtinti ir šiuo atveju pažeisti draudimai nėra aiškiai suformuluoti, o vidutiniam verslo subjektui (ypač nesusijusiam su alkoholio verslu) iš esmės neįmanoma suvokti, kokia reklama gali būti pripažinta siejanti su AKĮ nurodytomis draudžiamomis aplinkybėmis bei savybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais. Pabrėžtina, jog Bendrovei, kaip juridiniam asmeniui, veikiančiam atitinkamoje srityje bei talpinančiam alkoholio reklamą jo leidžiamame leidinyje, keliami papildomi reikalavimai, susiję su jo vykdomos veiklos atitikimu teisės aktų reikalavimams. Todėl šiuo atveju nėra svarbu tai, kad AKĮ nuostatų prasme draudžiama pripažinta reklama pareiškėjo leidžiamame leidinyje buvo patalpinta užsakovo prašymu, kadangi pačiam pareiškėjui taip pat kilo pareiga užtikrinti jo leidžiamame leidinyje talpinamos reklamos atitikimą teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į jo nurodytas aplinkybės, kurios, anot pareiškėjo, sudaro pagrindą mažinti jam skirtą baudą iki 500 Lt arba baudos iš viso neskirti. Nurodyti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžtina, jog visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos ir į jas buvo atsižvelgta, pareiškėjui paskirtą baudą mažinant iki 5 000 Lt, t. y. skiriant mažesnę, nei numatyta minimali, baudą. Paskirta bauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, ji vertintina kaip proporcinga bei atitinkanti tiek AKĮ nuostatas, įstatyme įtvirtintus tikslus, tiek ir teisingumo ir protingumo principus. Pareiškėjas papildomų argumentų, kurie sudarytų pagrindą mažinti jam paskirtos baudos dydį nenurodė, todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo papildomai mažinti pareiškėjui paskirtą baudą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IEVA leidiniai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas