2017-12-20 Nr. AB-24098-3-64-3-01896-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2545-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01896-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2–3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. vasario mėn., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, kameros ir dušo patalpos nebuvo dezinfekuojamos ir aprūpintos valymo priemonėmis, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas. Laikomas netinkamomis sąlygomis patyrė dvasinę kančią, atsirado depresijos požymių.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 40–47) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. vasario 9 d. skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,63 iki 18,5 kv. m. Šiaulių TI kasdieniniai vardiniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nesudaromi, todėl pateikti tikslius kamerose su pareiškėju buvusių asmenų sąrašus neturi galimybės. Pažymėjo, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje.

2.2. Pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

2.3. Teigė, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

2.4. Nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VSC) patikrinimo metu kameroje Nr. 81 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus. Likusios kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas.

2.5. Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų (nepakankamo apšvietimo, drėgmės, šalčio, ventiliacijos).

2.6. Atkreipė dėmesį į tai, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

2.7. Nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji bei suimtieji, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius ir priemonės (ne cheminės, o soda) išduodamos į kameras pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus.

2.8. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

2.9. Pažymėjo, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo neorganizavimo įstaigoje nepagrįsti. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu vyko nemažai renginių, galimybė juose dalyvauti buvo sudaryta kiekvienam kalinamajam. Pareiškėjas nereiškė noro juose dalyvauti. Be to, dalyvavimas renginiuose yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.

2.10. Teigė, kad pagal teisės aktus Šiaulių TI suimtiesiems ir nuteistiesiems nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Todėl pareiškėjo argumentai, jog per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, neturi jokio teisinio pagrindo.

2.11. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas negali pateikti duomenų, kada pareiškėjas naudojosi tokia teise, nes tai nėra registruojama.

2.12. Pabrėžė, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Todėl valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos.

2.13. Taip pat prašė sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 63–69) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas iš byloje esančios 2016 m. rugsėjo 2 d. pažymos Nr. 60/09-31507 (b. l. 7–9) nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. vasario 9 d., iš viso 106 dienas, skirtingose kamerose (Nr. 5, 3, 47, 81, 27, 76, 63, 96, 50 ir 75) vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,63 iki 18,47 kv. m. Taigi visas 106 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

5. Iš atsakovo pateiktų patikrinimo aktų teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 16 d. patikrinimo metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrino ir kamerą Nr. 81, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d. ir nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 3 d., patikrinimo metu nustatyta, kad dirbtinė apšvieta, patalpų oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, reikalavimus, įvertinus tikrintų kamerų būklę, pelėsis ant sienų ir lubų nustatytas tik kamerose Nr. 94 ir 103 (2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. EP-594, b. l. 29–3). Byloje esančioje Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-625 (b. l. 9–11) nurodyta, kad vadovaujantis higienos normos reikalavimais gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, įstaigoje nėra įrengta ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas oro judėjimo greitis ir / ar santykinės drėgmės lygis, Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Taigi pats atsakovas pripažįsta, kad kamerose galėjo būti netinkama ventiliacija, per didelė drėgmė, per žema oro temperatūra, iš dalies pats patvirtindamas pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos nebuvimo, per didelės drėgmės. Duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl visų jo laikymo kamerų būklės, atsakovas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normos reikalavimų – kamerose drėgna, nėra tinkamos ventiliacijos, pelėsis, išskyrus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrintą kamerą Nr. 81.

6. Dėl sanitarinių mazgų netinkamo atitvėrimo teismas, vadovaudamasis Taisyklių 14.5. papunkčio nuostatomis, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. 62/08-625 (b. l. 9–11), kurioje nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose; šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato, vertino, kad atsakovas nepateikia pakankamai duomenų, jog sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose jo buvimo laikotarpiais buvo tinkamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto durimis ar užuolaida, užtikrinant kamerose laikomų asmenų privatumą, todėl padarė išvadą, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose pareiškėjo laikymo jose metu neatitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų.

7. Dėl karšto vandens nebuvimo teismas rėmėsi Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkto nuostatomis ir pažymėjo, kad šilto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose nepagrįstos.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo aprūpintas tinkamomis valymo priemonėmis teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 37 punktu, Ūkio skyriaus pažyma Nr. 62/08-625 (b. l. 9–11) kurioje nurodyta, kad kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl jo gadinimo ir lėšų stokos, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą; kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda bei tarkuotas ūkinis muilas) laikyti, indams plauti į kameras išduodama soda, atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metų (2015 m. spalio 6 d. ir 2015 m. gruodžio 16 d.) taip pat konstatavo, kad gyvenamąsias patalpas valo ten laikomi asmenys, kurie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, kiekviename rėžiminio korpuso aukšte yra sukomplektuotas valymo inventorius, kuris išduodamas paprašius kameros gyventojams ir juo pasinaudojus grąžinamas atgal (b. l. 29–32, 33–39), pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė, jog jam paprašius valymo inventorius į kameras nebuvo išduotas, todėl nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose laikomi asmenys neparūpinami valymo inventoriumi ir priemonėmis.

9. Dėl kamerų ir dušų nedezinfekavimo teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28.2 punktu, Ūkio skyriaus pažyma Nr. 62/08-625 (b. l. 9–11) kurioje nurodyta, kad tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija, byloje pateiktais Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planais, kuriuose nurodyti pagrindinio ir kasdieninio valymo periodiškumas, dezinfekcijai naudojamos priemonės, dezinfekcijos būdas, dezinfekciją atliekantys vykdytojai (b. l. 13–21), atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose taip pat nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų dezinfekcija vykdoma tinkamai, pažeidimų nenustatyta (b. l. 29–39), sprendė, kad nėra pagrindo laikyti, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, dušuose neatliekamas pagrindinis patalpų valymas, dezinfekcija, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl to laikė nepagrįstomis.

10. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 10 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžta, jog pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė (b. l. 12), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

11. Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–76), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Rašytinių įrodymų, patvirtinančią kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, nėra. Kitų pažeidimų taip pat nenustatyta. Taip pat buvo tikrinta tik kamera Nr. 81, pažeidimų joje nenustatyta, likusios kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas.

12.2. Atsižvelgiant į tai, jog Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais ir Šiaulių TI netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Dėl šio priežasties ir oro judėjimo greitis Šiaulių VSC patikrinimų metu nevertintas. Taip pat kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais paaiškinimais, tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu taip pat nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Teismas nevertino atsakovo paaiškinimų dėl sanitarinio mazgo, kad tinkamai įgyvendina teisės aktų reikalavimus.

12.3. Byloje nėra duomenų, kad dėl laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio nepateikė. Taip pat ir aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t. bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

12.4. Konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

12.5. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgtina ir į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad apeliacinės instancijos teismas, paprastai, gali revizuoti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tose ribose, kuriose proceso šalis apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą.

14. Byloje nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui priteistos piniginės kompensacijos už padarytą neturtinę žalą. Taip pat kelia ir padarytos pareiškėjui žalos padarymo fakto klausimą.

15. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama <...> tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.“

16. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 15-17 punktuose nustatyta, kad „Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

17. Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Šiaulių tardymo izoliatorius, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės akto reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kuri atitiktų minėtus reikalavimus.

18. Pirmosios instancijos teismo išvadas, kad buvo pažeisti minėti reikalavimai dėl kamerų ventiliacijos, drėgnumo koeficiento, sanitarinių mazgų tinkamo neatitvėrimo, patvirtina Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-625 duomenys. Šiuo atveju atsakovo teiginiai, kad kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, atitiko minėtų teisės aktų reikalavimus, nėra patvirtinami objektyviais teiginiais. Tai, kad nėra tokio pobūdžio įrodymų, pripažįsta pats apeliantas, nurodydamas, jog nagrinėjamu laikotarpiu kameros, išskyrus Nr. 81, nebuvo tikrinamos, nors pripažįsta, kad buvo vykdoma statinio rekonstrukcija ir pan..

19. Įrodymų vertinimo prasme tai lemia, kad teismo išvados apie minėtus pareiškėjo teisių pažeidimus yra patvirtinamos byloje surinktais įrodymais, kurie tuo pačiu paneigia ir atsakovo kaltės neigimą.

20. Kolegija šiuo atveju pažymi ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

21. Atmestini ir tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su piniginės kompensacijos priteisimu pareiškėjui už padarytus jo teisių pažeidimus, teigiant, kad jie nėra esminiai ir gali būti kompensuoti kitais būdais.

22. Šiuo klausimu reikšminga yra Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija pateikta 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendime, priimtame byloje Vitanis ir Šukys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51043/13, 54553/13) dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI tinkamumo. Šiuo sprendimu buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nustačius, kad asmuo 9 mėn. ir 24 d. buvo laikomas Šiaulių TI sąlygomis, kurios neatitiko higienos normų. Sprendime taip pat buvo konstatuota, kad asmeniui kalint tokiomis sąlygomis, yra žeminamas žmogaus orumas bei padaroma neturtinė žala, kuri turi būti kompensuota pinigais.

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, pažeidžiant sanitarijos ir higienos normas buvo kalinamas pakankamai ilgą laiką, nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. vasario 9 d., išskyrus laiką, kai kalėjo kameroje Nr. 81 (nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d. ir nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 3 d.). Įvertinus tai bei atsižvelgus į pareiškėjo pažeistų teisių pobūdį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė pareiškėjui padarytą žalą kompensuoti pinigais. Dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius