2018-06-05 Nr. AB-11056-2-28-3-00374-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-26-492/2018

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00374-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Santakos kaimo bendruomenės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018 pagal pareiškėjo Santakos kaimo bendruomenės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Idavang“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Santakos kaimo bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2015 m. gruodžio 23 d. galutinę atrankos išvadą dėl UAB „Idavang“ planuojamos ūkinės veiklos – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimo Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinys 06) – poveikio aplinkai vertinimo Nr. (28.1)-A4-14404 (toliau – ir Išvada).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ši administracinė byla apeliacine tvarka bus nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Taip pat pažymėjo, kad byla pirmosios instancijos teisme nagrinėta pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija apibrėžė, kad ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. gruodžio 23 d. galutinės atrankos išvados dėl UAB „Idavang“ planuojamos ūkinės veiklos – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimo Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinys 06) – poveikio aplinkai vertinimo Nr. (28.1)-A4-14404 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu konstatavęs, kad ginčijama Išvada priimta objektyviai ir teisingai įvertinus faktines aplinkybes, tinkamai interpretavus ir taikius teisės aktų nuostatas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindo jį keisti ar naikinti. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymėjo, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punktas – kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas). Taigi itin apibendrinti apeliacinio skundo argumentai (kaip, pavyzdžiui, teiginiai, kad pažeistas teisės aktas, nedetalizuojant konkrečios jo nuostatos) nevertinami kaip patenkantys į apeliacinio skundo ribas, kuriose paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas.

Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir atkreipė dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir PAV) atrankos vykdymo sąlygomis, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Išvada priimta remiantis LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014, kuria pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas, panaikinus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. gegužės 13 d. galutinę atrankos išvadą Nr. (PAVNS)-MRS-381 „Dėl naujai planuojamos ūkinės veiklos – 10 000 paršelių auginimas Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinys 06) – (duomenys neskelbtini) kaimas, Kalvarijos seniūnija, Kalvarijos savivaldybė, poveikio aplinkai vertinimo“ ir Aplinkos apsaugos agentūros 2013 m. gegužės 24 d. galutinę atrankos išvadą Nr. (2.6)-A4-1861 „Dėl planuojamo UAB „Saerminer“ Kalvarijos kiaulių komplekso (padalinys 06) modernizavimo, įdiegiant aplinkos oro taršą bei kvapus mažinančias priemones poveikio aplinkai vertinimo“.

Šioje nutartyje aiškindamas ir nagrinėjamoje byloje taikytos redakcijos Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-258 redakcija su vėlesniais pakeitimais; toliau – ir PAV įstatymas) 2, 3 ir 7 straipsnio ir šio Įstatymo 1 ir 2 priedų nuostatas, teismas pažymėjo, kad „<...> įstatymų leidėjas eksplicitiškai nenustato, kad viršijus 3 000 auginamų kiaulių, kurių svoris mažesnis nei 30 kg, vienetų (auginimo vietų) ribą, tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimas visais atvejais turi būti atliekamas.

Tačiau darant prielaidą, kad įstatymo nuostatos nėra beprasmės, PAV įstatymo 2 priedo 1.1 punkte numatytas kitų nei paršavedės kiaulių skaičius, kuris nėra siejamas su šių gyvulių svoriu ar (ir) amžiumi, yra svarbi ir reikšminga aplinkybė, reikalaujanti atskiro ir papildomo atsakingos institucijos vertinimo priimant tiek atrankos išvadą, tiek galutinę atrankos išvadą, ar privalomas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. <...>“. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog toks aiškinimas suformuotas atsižvelgiant į tai, kad atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo atliekama ne tik planuojamai ūkinei veiklai, įrašytai į PAV įstatymo 2 priede esantį Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą, bet ir tuo atveju, kai planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyviai to pareikalauja, o atsakinga institucija, atsižvelgdama į planuojamos ūkinės veiklos mastą, pobūdį ar vietos ypatumus, tam pritaria (PAV įstatymo 3 str. 3 d., 7 str. 1 d.), taip pat į tai, jog galutinės atrankos išvadoje turi būti argumentai, kurie leistų vienareikšmiškai teigti, kad ginčo planuojama ūkinė veikla neturės ir negali turėti jokio reikšmingo poveikio aplinkai, inter alia šią veiklą pagal bendruosius jos mastą apibrėžiančius duomenis vertinant minėtos PAV įstatymo 1 priedo 1.1 punkte nurodytos veiklos kontekste.

Atsižvelgęs į tai, kad UAB „Idavang“ planuojama ūkinė veikla – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimas Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinys 06) – nepatenka į PAV įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytus planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas arba dėl kurios turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašus, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad PAV įstatyme numatyta atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūra veiklai, kuri yra, tačiau negalėjo būti vykdoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties pagrindu, negalėjo būti atliekama, vertino kaip nepagrįstus, o klausimą dėl tinkamo / netinkamo civilinėje byloje priimto sprendimo vykdymo laikė nepatenkančiu į šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo ribas.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su būtinybe atranką dėl PAV vykdyti atsižvelgiant į UAB „Idavang“ planuojamos ūkinės veiklos mastą, nustatomą pagal jo įrenginio (fermos) maksimalų projektinį pajėgumą, taip pat būtinybę vertinti tokios veiklos suminį poveikį aplinkai, dėl poveikio aplinkai reikšmingumo ir PAV objekto, papildomai pažymėjo, kad: atsakinga institucija atranką atlieka, remdamasi planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo pateikta informacija apie vietą, kurioje numatoma planuojama ūkinė veikla, informacija, apibūdinančia planuojamą ūkinę veiklą, ir institucijos, atsakingos už saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo organizavimą, priimta išvada apie planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumą (PAV įstatymo 7 str. 5 d., Planuojamos ūkinės veiklos atrankos metodinių nurodymų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 30 d.

įsakymu Nr. D1-6650 (toliau – ir Metodiniai nurodymai), 7 p. (2014 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. D1-1026 redakcija). Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo tikslas – nustatyti, ar privaloma atlikti konkrečios, o ne įmanomos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą (PAV įstatymo 7 str. 2 d.), kurios (konkrečios ūkinės veiklos) masto kontrolė, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra sudėtinga: pavyzdžiui, UAB „Idavang“ fermoje vykdomos ūkinės veiklos mastas patikrintas 2015 m. rugsėjo 10 d.

Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento, reaguojant į gautą skundą; dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su UAB „Idavang“ vykdomos veiklos suminio poveikio aplinkai vertinimo būtinybe, tarp jų ir dėl anksčiau neteisėtai vykdytos ūkinės veiklos liekamųjų reiškinių, pažymėjo, kad viena vertus, planuojamos ūkinės veiklos atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo proceso metu vertinamas bendras poveikis su kita vykdoma ūkine veikla ir (arba) pagal teisės aktų reikalavimus patvirtinta ūkinės veiklos plėtra gretimose teritorijose (Metodinių nurodymų 1 priedo (2014 m. gruodžio 16 d.

įsakymo Nr. D1-1026 redakcija) 28 p.), o kita vertus, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių duomenų apie kokius nors UAB „Idavang“ vykdytos ūkinės veikos (intensyvus kiaulių (sunkesnių kaip 30 kg) auginimas, jeigu joms laikyti yra 3 000 ir daugiau vietų) liekamuosius reiškinius, galinčius įtakoti atrankos rezultatus. Kaip jau išaiškinta LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartyje, įstatymų leidėjas atvejus, kada laikoma, jog planuojama ūkinė veikla gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai (jos elementams), yra išvardinęs PAV įstatymo 1 priede, o veiklas, kurių galimo poveikio aplinkai reikšmingumas nėra preziumuojamas, tačiau dėl kurių privalo būti atliekama atranka, siekiant nustatyti, ar konkreti planuojama ūkinė veikla potencialai gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai – PAV įstatymo 2 priede.

Kadangi UAB „Idavang“ ūkinė veikla – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimas Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinys 06) – nepatenka į PAV įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytus planuojamos ūkinės veiklos rūšių sąrašus, pareiškėjas, kaip pagrįstai nurodo trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Idavang“, iš esmės nenurodė jokių argumentų, susijusių su duomenimis dėl poveikio aplinkai, kurie privalėjo, tačiau nebuvo ar buvo nepakankamai išnagrinėti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo proceso metu, o planuojamos ūkinės veiklos charakteristikos ir (arba) priemonės, kurių numatoma imtis siekiant išvengti bet kokio reikšmingo neigiamo poveikio arba užkirsti jam kelią, yra dalis informacijos, teikiamos planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo (Metodinių nurodymų 8 p. ir jo 1 priedo 28 ir 32 p.), pareiškėjo argumentai, susiję poveikio aplinkai reikšmingumo vertinimu, nėra pagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad UAB „Idavang“ ūkinė veikla planuojama vykdyti (vykdoma) kitos paskirties žemės sklype, todėl nepakeitus žemės paskirties, ji negali būti vykdoma ir jai negali būti atliekamos PAV procedūros, teisėjų kolegija pažymėjo, kad poveikio aplinkai vertinimo tikslai yra nustatyti, apibūdinti ir įvertinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui, klimatui, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei, socialinei ekonominei aplinkai ir materialinėms vertybėms, nekilnojamosioms kultūros vertybėms bei šių aplinkos komponentų tarpusavio sąveikai, sumažinti planuojamos ūkinės veiklos neigiamą poveikį visuomenės sveikatai ir kitiems išvardytiems aplinkos komponentams arba šio poveikio išvengti, o taip pat nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla, įvertinus jos pobūdį ir poveikį aplinkai, leistina pasirinktoje vietoje (PAV įstatymo 4 str.). PAV įstatymo nuostatos nereikalauja vykdyti PAV proceso tokiu atveju, kai remiantis įstatymų nuostatomis konkreti planuojama veikla – nepriklausomai nuo jos konkretaus poveikio aplinkai – apskritai nėra leistina pasirinktoje vietoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-194/2010). Ginčo atveju pareiškėjas argumentų, kad UAB „Idavang“ planuojama vykdyti ūkinė veikla pasirinktoje vietoje apskritai nėra galima, nenurodė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas Išvadoje nurodė, jog veiklos vykdytojas privalo užtikrinti, kad 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimo veikla bus vykdoma žemės sklype, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas atitiks teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau poveikio aplinkai vertinimas ir teritorijų planavimas yra teisiškai atskiri procesai, dėl ko teritorijų planavimo procedūrų poreikis nesąlygoja poveikio aplinkai vertinimo privalomumo (Išvados 8.3, 9.18.10 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad iki UAB „Idavang“ planuojamos ūkinės veikos nėra atliktas strateginio pasekmių aplinkai vertinimas, atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimas nėra galimas, nėra pagrįsti, kadangi UAB „Idavang“ planuojama vykdyti ūkinė veikla, kuri, priešingai nei teigia pareiškėjas, nepatenka į PAV įstatymo 1 ar 2 prieduose numatytus planuojamos ūkinės veiklos rūšių sąrašus, nepatenka į Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 (2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1467 redakcija), 6 punkte nurodytų atvejų, kuriais planų ir programų strateginį pasekmių aplinkai vertinimą atlikti privaloma, tarpą.

Apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįstais ir apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, kodėl PAV atrankos metu nebuvo atsižvelgta į suinteresuotos visuomenės pateiktus pasiūlymus: teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su suinteresuotos visuomenės pateiktų pasiūlymų, kurie buvo iš esmės analogiški Kalvarijos savivaldybės administracijos prašyme persvarstyti išvadą dėl PAV atrankos nurodytiems argumentams, atmetimu pasisakė. Taip pat teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra itin abstraktūs, iš esmės grindžiami itin lakoniškais teiginiais, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą UAB „Idavang“ planuojamai vykdyti ūkinei veiklai poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliktas, o kitų PAV subjektų išvados, kad UAB „Idavang“ planuojamai vykdyti ūkinei veiklai PAV neprivalomas, yra nemotyvuotos ir neteisėtos.

Ginčo kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės neteigė (nenurodė argumentų), kad PAV įstatymo redakcijos, galiojusios procedūros dėl UAB „Idavang“ planuojamos vykdyti ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo vykdymo metu, nuostatos nebuvo ar buvo netinkamai suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais (1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, I tomas, p. 248) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB (OL 2009 L 140, p. 114); 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL 2012 L 26, p. 1) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/52/ES (OL 2014 L 124, p. 1) (toliau – ir PAV direktyva), todėl, nesant pagrindo konstatuoti jo nurodytų PAV įstatymo pažeidimų, taip pat nekilus abejonių dėl nagrinėjamai bylai aktualių nacionalinės teisės nuostatų atitikties Europos Sąjungos teisės aktams, pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/52/ES), nėra reikšmingi. Pažymėtina ir tai, kad į nuo 2017 m. lapkričio 1 d. galiojančios redakcijos PAV įstatymo (2017 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-529 redakcija) 2 priede nustatytą Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą patenka intensyvus paršelių nuo 7 iki 30 kg (3 mėn.) auginimas statiniuose, jeigu vietų jiems laikyti yra 25 000 ar daugiau (PAV įstatymo 2 priedo 1.1.3 p.).

III. Pareiškėjas Santakos kaimo bendruomenė pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018 ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties, priimtos minėtoje administracinėje byloje, vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais pagrindais:

1) ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nurodyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad priimant nutartį buvo neteisingai taikoma PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalis, 1 priedo 17 dalies (b) punktas ir PAV įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 1 priedo 1.1 punktas, 2 priedo 1.1 punktas.

Šiuo metu galiojanti PAV įstatymo redakcija aktualiais klausimais (reguliuojant planuojamos kiaulininkystės veiklos priskyrimą prie veiklų, kurioms privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą) akivaizdžiai prieštarauja PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir 1 priedo 17 dalies (b) punkto nuostatoms, o būtent PAV įstatymo 1 priedo 1.1 punkto aktuali redakcija prieštarauja PAV direktyvos 1 priedo 17 dalies (b) punktui. Pagal PAV direktyvos 1 priedo 17 dalies (b) punktą, poveikio aplinkai vertinimas atliekamas vykdant intensyvų bet kokių kiaulių auginimą įrenginyje, kuriame yra daugiau nei 3 000 vietų kiaulėms (sunkesnėms nei 30 kg). Tačiau pagal aktualią PAV įstatymo 1 priedo 1.1 punkto redakciją, privalomas PAV atliekamas tik planuojant auginti sunkesnes nei 30 kg kiaules, ir atitinkamai privalomas PAV neatliekamas, kai planuojamas intensyvus kiaulių (paršelių) iki 30 kg auginimas įrengimuose, kuriuose yra daugiau nei 3000 vietų kiaulėms (sunkesnėms nei 30 kg).

Dėl padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, buvo priimta neteisėta nutartis, išvengta privalomo specialaus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai tyrimo – poveikio aplinkai vertinimo, nebuvo įgyvendinti poveikio aplinkai vertinimo tikslai.

Pareiškėjas pažymi, kad esminis byloje keliamas teisės aiškinimo klausimas – kaip turi būti nustatomas planuojamos ūkinės veiklos mastas ir kaip kvalifikuojama planuojama ūkinė veikla, nustatant būtinybę atlikti tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimą: ar pagal įrenginio (statinio) dydį, ar pagal planuojamos ūkinės veiklos vykdytojo deklaruojamą planuojamų laikyti gyvulių kiekį. Pareiškėjo nuomone, pagal teisės aktų reikalavimus planuojama ūkinė veikla, galinti daryti reikšmingą poveikį aplinkai, turi būti vertinama pagal įrenginio (statinio) dydį.

2) Byla atnaujintina ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 12 punkte nurodytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodą teismų praktikos formavimą.

Pareiškėjas nurodo, kad nutartyje padaryta nepagrįsta išvada, jog UAB „Idavang“ ūkinė veikla – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimas Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinys 06) – nepatenka į PAV įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytus planuojamos ūkinės veiklos rūšių sąrašus, nes LVAT 2015 sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014 konstatuota, jog „vertinant ginčo planuojamą ūkinę veiklą – intensyvus 10 000 paršelių iki 30 kg auginimas – pirmiausia pastebėtina, kad planuojama ūkinė veikla pagal savo mastą daugiau kaip 14 kartų viršija PAV įstatymo 2 priedo 1.1 punkte įstatymų leidėjo nurodytą minimalią ribą, t. y. tą ribą, kada įstatymų leidėjas nustato, kad dėl atitinkamos veiklos turėtų būti atlikta atranka, kurios metu gali būti pripažinta, jog ši veikla gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, kuris turi būti išanalizuotas atliekant tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimą. Ginčo planuojama veikla daugiau kaip 3 kartus viršija ir minėtoje PAV įstatymo 2 priedo nuostatoje nurodytą maksimalią ribą“. Taigi, pareiškėjo vertinimu, nėra abejonių, kad ši konkreti planuojama ūkinė veikla patenka į vieną iš PAV įstatymo priedų.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime prašo teismo atsisakyti atnaujinti procesą.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nepagrindė, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė esminį materialiosios teisės normos pažeidimą. Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą keliami klausimai iš esmės yra susiję su pakartotinu įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu, o tokie motyvai negali būti pagrindu atnaujinti procesą.

Atsakovas nurodo, kad sisteminiu požiūriu aiškinant PAV įstatymo 7 straipsnio, Planuojamos ūkinės veiklos atrankos metodinių nurodymų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-665, nuostatas, planuojamos ūkinės veiklos mastas suprantamas kaip planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus pasirinktas veiklos dydis, apimtis ar pajėgumas. Pareiškėjo pateiktas teisės normų aiškinimas, jog atliekant atrankos ar poveikio aplinkai vertinimo procedūras yra svarbus tik statinio (įrenginio) dydis, o ne planuojamas laikyti gyvulių kiekis, rūšis ir svoris, yra subjektyvus, neatitinkantis PAV įstatymo 1 priedo 1.1 punkto ir 2 priedo 1.1 punkto nuostatų, PAV direktyvos tikslų. Be to, 2017 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo PAV įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris priimtas siekiant patikslinti PAV įstatymo priede pateiktus veiklų sąrašus, kad būtų išvengta dviprasmybių. Nuo 2017 m. lapkričio 1 d. galiojančios PAV įstatymo redakcijos 2 priede yra įtvirtintas 1.1.3 punktas, pagal kurį paršelių nuo 7 iki 30 kg (3 mėn.) auginimo veiklai PAV įstatymo nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei planuojama auginti daugiau nei 25 000 paršelių (nuo 7 iki 30 kg (3 mėn.)).

Atsakovas akcentuoja, kad PAV direktyva numato ūkinės veiklos vykdytojo planuojamai ūkinei veiklai atlikti atranką ar poveikio aplinkai vertinimą, kai planuojamas projektas (ūkinė veikla) atitinka jos prieduose nurodytus kriterijus ir (ar) kriterijų skaitines reikšmes. Europos Sąjungos institucijų direktyvos nėra tiesioginio taikymo teisės aktai, jų nuostatos nacionalinėje teisėje realizuojamos per valstybių narių priimamus vidaus teisės aktus, todėl pareiškėjo prašyme nurodyti galimai padaryti PAV direktyvos pažeidimai negalėtų būti pagrindu atnaujinti procesą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą cituoja tik dalį LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014 pateikto išaiškinimo ir klaidina teismą, be to, nurodytoje byloje buvo nagrinėjamos kitos aplinkybės, nepanašios į faktines aplinkybes, nagrinėtas administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018. LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014 pateikė detalų pirmosios instancijos teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-230-142/2014 vertinimą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas galutinės atrankos išvados neteisėtumą vertino tik dėl atrankos procedūros metu teiktos Marijampolės visuomenės sveikatos centro teiktos išvados nepagrįstumo ir neatsižvelgė į atsakingai institucijai priskirtas pareigas atlikti PAV įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių, tame tarpe ir poveikio sveikatai, vertinimą, nepateikė šių aplinkybių analizės ir, per atsakingos institucijos įstatyme įtvirtintos pareigos priimti motyvuotą galutinę atrankos išvadą prizmę, neužtikrino pareigos įvertinti, ar priimdamas galutinę atrankos išvadą atsakovas Marijampolės RAAD atsižvelgė į ginčo planuojamos ūkinės veiklos galimą poveikį visuomenės sveikatai. Tačiau kartu su šia išvada minėtoje nutartyje buvo pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas kitoje dalyje atliko galutinės atrankos išvados motyvų ir jų pagrįstumo vertinimą, ir apeliacinės instancijos teismas nepaneigė šio vertinimo pagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Idavang“ atsiliepimu prašo atmesti pareiškėjo prašymą ir atsisakyti atnaujinti procesą.

UAB „Idavang“ nurodo, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą iš naujo dėsto tuos pačius samprotavimus dėl alternatyvaus PAV įstatymo ir PAV direktyvos normų turinio aiškinimo, kurie jau buvo nurodyti bylą nagrinėjusiems teismams ir šių teismų buvo vertinami, tačiau nenurodo jokių akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų bylos (įskaitant ir pareiškėjo nurodytų) aplinkybių įvertinimą ir dėl jų pasisakė, tačiau iš pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytos pozicijos matyti, kad jis tiesiog su tokiu vertinimu nesutinka.

Nė vienas teisės aktas, reglamentuojantis atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo ir (ar) poveikio aplinkai vertinimo atlikimą, nenustato reikalavimo vertinti statinių maksimalius projektinius pajėgumus. Juolab, kad teisės aktai nepateikia tokios sąvokos apibrėžimo ir nereglamentuoja statinių maksimalių projektinių pajėgumų nustatymo minėtų procedūrų metu ar pan.

UAB „Idavang“ pažymi, kad PAV direktyva, kurios pažeidimai, anot pareiškėjo, neva buvo padaryti nagrinėjant bylą, nustato, jog poveikio aplinkai vertinimo, įskaitant atrankos, procedūros turi būti atliekamos ne statiniams ar pan., bet projektams (1 str. 1 d., 2 str.). Pagal PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies (a) punktą, projektas suprantamas kaip statybos darbai bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimas; kitokie įsikišimai į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą. Iš to matyti, kad PAV direktyva nereikalauja vertinti maksimalių statinio pajėgumų, kuriuose planuojama ūkinė veikla, bet numato pareigą atlikti atranką ar poveikio aplinkai vertinimą, kai planuojamas projektas (ūkinė veikla) atitinka tam tikrus gamybinius pajėgumus. Kita vertus, Europos Sąjungos institucijų direktyvos nėra tiesioginio taikymo teisės aktai, jų nuostatos nacionalinėje teisėje realizuojamos per valstybių narių priimamus vidaus teisės aktus, todėl pareiškėjo prašyme nurodomi neva padaryti PAV direktyvos pažeidimai negalėtų būti pagrindu atnaujinti procesą byloje.

UAB „Idavang“ teigia, kad pareiškėjas cituoja tik dalį LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014 pateikto išaiškinimo ir tokiu būdu bando sudaryti įspūdį, kad paminėtoje byloje ir išnagrinėtoje byloje skirtingai išaiškintos PAV įstatymo nuostatos. Pareiškėjo nurodytoje nutartyje buvo analizuojama, ne į kokį PAV įstatymo priedą įtraukta 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimo veikla, o kaip turėjo elgtis atsakinga institucija, atlikdama atranką dėl tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. eA-977-624/2018 procesą pareiškėjas Santakos kaimo bendruomenė prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Aptariamu atveju, LVAT išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. vasario 23 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA‑977‑624/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502‑165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad buvo padarytas esminis PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje, 1 priedo 17 dalies (b) punkte, PAV įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 1 dalyje, 1 priedo 1.1 punkte, 2 priedo 1.1 punkte įtvirtintų materialiųjų teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nes PAV įstatymo nuostatos prieštarauja PAV direktyvos nuostatoms, todėl nagrinėjamoje byloje buvo išvengta privalomo poveikio aplinkai vertinimo, nepagrįstai buvo atsižvelgta į planuojamos ūkinės veiklos vykdytojo deklaruojamą planuojamų laikyti gyvulių kiekį, o ne į įrenginio (statinio) dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-7031-281/2016, tiek LVAT 2018 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018, PAV direktyvos nuostatos nebuvo taikomos tiesiogiai, nes direktyva įgyvendinama priimant nacionalinės teisės aktus. Pareiškėjo nurodomos PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir jos 1 priedo 17 dalies (b) punkto nuostatos, kad poveikio aplinkai vertinimas atliekamas įrengimams, skirtiems intensyviam kiaulių auginimui, jei yra daugiau nei 3 000 vietų kiaulėms (sunkesnėms nei 30 kg), yra įgyvendintos PAV įstatyme, kurio atitinkamos nuostatos buvo taikytos byloje.

PAV įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Planuojama ūkinė veikla – numatoma vykdyti veikla, apimanti statinių statybą, esamų statinių rekonstravimą, produktų gamybą, gamybos proceso ir technologinės įrangos įdiegimą, modernizavimą ar keitimą, gamybos būdo, produkcijos kiekio (masto) ar rūšies pakeitimą, žemės gelmių išteklių gavybą ir kitų gamtos išteklių naudojimą, taip pat žemėtvarkos, miškotvarkos, vandentvarkos projektuose numatomą ūkinę veiklą ir kitą ūkinę veiklą, galinčią turėti poveikį aplinkai“; 3 straipsnio 1 dalyje – „Poveikio aplinkai vertinimo objektas yra planuojama ūkinė veikla, kuri dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai“; 1 priedo „Planuojamas ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašas“ 1.1 punkte – „Intensyvus kiaulių auginimas, jeigu yra daugiau kaip 3 000 vietų kiaulėms (sunkesnėms negu 30 kg), arba intensyvus paršavedžių auginimas, jeigu yra daugiau kaip 900 vietų paršavedėms“; 2 priedo „Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašas“ 1.1 punkte – „Kiaulininkystė (mažiau kaip 900, bet daugiau kaip 200 paršavedžių; mažiau kaip 3 000, bet daugiau kaip 700 kitų kiaulių)“ (2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1433 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 28 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos PAV direktyvos nuostatoms pacituotos PAV įstatymo ir jo priedų nuostatos nėra prieštaraujančios. Pareiškėjo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinamas įrenginio dydis, o ne planuojamos ūkinės veiklos vykdytojo deklaruojamas planuojamų laikyti gyvulių kiekis (nagrinėjamu atveju – 10 000 vnt. paršelių (nuo 7 iki 30 kg) auginimas) laikytini nepagrįstais. PAV direktyvos 1 priedo 17 dalies (b) punktas turi būti skaitomas kartu su 2 straipsnio 1 dalimi, kuri įtvirtina, kad valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo, ir kurio nuostata „projektai, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkį“, sietina su konkrečių apimčių ūkinės veiklos plėtojimu, nes ne dėl įrenginių ir /ar pastatų dydžio, bet dėl konkrečios planuojamos ūkinės veiklos pobūdžio, masto ar vietos turi būti numatomas galimas neigiamas poveikis aplinkai. Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis PAV įstatymo ir jo prieduose nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Priešingai, nurodytų PAV direktyvos ir ją įgyvendinančio PAV įstatymo nuostatų sisteminė analizė leidžia teigti, kad pats tam tikro įrenginio, statinio, fermos buvimas savaime poveikio, kurį siekiama kontroliuoti PAV įstatymo 1, 2 prieduose išskiriant naminių gyvulių auginimą, nesukuria – jį sukuria atitinkamame įrenginyje, statiniuose esantis tų naminių gyvulių skaičius, kiekis, dydis (svoris), ūkinės veiklos (auginimo) ypatumai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nėra pagrindo nustatyti kokius nors esminius materialiosios teisės normų taikymo pažeidimus bei atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis minėtu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Pareiškėjo vertinimu, LVAT 2015 sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502‑2102/2014 padarė išvadą, jog UAB „Idavang“ ūkinė veikla – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimas Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinys 06) – neabejotinai viršija PAV įstatymo 2 priede įtvirtintų planuojamų ūkinių veiklų rūšių ribas, ir ši išvada yra priešinga nei padaryta administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018, kurios procesą siekiama atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018 ginčyta Išvada ir buvo priimta remiantis LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014.

LVAT 2015 sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014 pažymėta, kad „vertinant ginčo planuojamą ūkinę veiklą – intensyvus 10 000 paršelių iki 30 kg auginimas – pirmiausia pastebėtina, kad planuojama ūkinė veikla pagal savo mastą daugiau kaip 14 kartų viršija PAV įstatymo 2 priedo 1.1 punkte įstatymų leidėjo nurodytą minimalią ribą, t. y. tą ribą, kada įstatymų leidėjas nustato, kad dėl atitinkamos veiklos turėtų būti atlikta atranka, kurios metu gali būti pripažinta, jog ši veikla gali daryti reikšminga poveikį aplinkai, kuris turi būti išanalizuotas atliekant tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimą. Ginčo planuojama veikla daugiau kaip 3 kartus viršija ir minėtoje PAV įstatymo 2 priedo nuostatoje nurodytą maksimalią ribą. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nenustato, kad viršijus 3000 auginamų kiaulių, kurių svoris mažesnis nei 30 kg, vienetų (auginimo vietų) ribą, tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimas visais atvejais turi būti atliekamas. Tačiau darant prielaidą, kad įstatymo nuostatos nėra beprasmės, PAV įstatymo 2 priedo 1.1 punkte numatytas kitų nei paršavedės kiaulių skaičius, kuris nėra siejamas su šių gyvulių svoriu ar (ir) amžiumi, yra svarbi ir reikšminga aplinkybė, reikalaujanti atskiro ir papildomo atsakingos institucijos vertinimo priimant tiek atrankos išvadą, tiek galutinę atrankos išvadą, ar privalomas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Pastebėtina, kad Galutinės atrankos išvadoje šios aplinkybės nėra atskirai aptartos, iš šios išvados taip pat nematyti, kad minėti aspektai buvo vertinami.“

Iš prieš tai pacituotos LVAT nutarties dalies matyti, kad joje nebuvo padaryta pareiškėjo nurodyta išvada, jog UAB „Idavang“ ūkinė veikla – 10 000 paršelių (nuo 7 kg iki 30 kg) auginimas Kalvarijos kiaulių komplekse (padalinys 06) – neabejotinai viršija PAV įstatymo 2 priede įtvirtintų planuojamų ūkinių veiklų rūšių ribas. Minėtoje nutartyje pažymėta, kad nurodytas planuojamos ūkinės veiklos mastas yra svarbi ir reikšminga aplinkybė, reikalaujanti atskiro ir papildomo atsakingos institucijos vertinimo priimant tiek atrankos išvadą, tiek galutinę atrankos išvadą, ar privalomas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018 priėmė vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei nuo jos nenukrypdamas, įvertinęs teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Santakos kaimo bendruomenės prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-977-624/2018 pagal pareiškėjo Santakos kaimo bendruomenės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Idavang“ dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė