2021-03-24 Nr. AB-6031-3-61-3-03612-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-616-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03612-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. S. (J. S.), V. S. (V. S.), Z. S. (Z. S.), H. M., I. S., E. S. (E. S.), Č. S. (Č. S.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. S. (J. S.), V. S. (V. S.), Z. S. (Z. S.), H. M., I. S., E. S. (E. S.) ir Č. S. (Č. S.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. 1SS-2382-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT raštas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2017 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ (toliau – ir Raštas); 3) įpareigoti atsakovą NŽT Vilniaus miesto skyrių, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018 pateiktais išaiškinimais, už natūra nesugrąžintą turtą kompensuoti žemės rinkos verte.

2. Pareiškėjai skunde nurodė:

2.1. Pareiškėjai su 2017 m. kovo 27 d. prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra turėtoje vietoje ploto patikslinimo byloje Nr. 217A/5280 (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, kuriame nurodė, kad jiems nuosavybės teisės buvo atkurtos į dalį buvusio savininko A. S. (A. S.) 7,9862 ha žemės ploto rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime. A. S. paveldėtojams (4 vaikams) S. S., E. S., G. L. ir A. K. turėjo atitekti po 1,99655 ha, tačiau A. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos į 2,44 ha ir NŽT Vilniaus miesto skyrius nuosavybės teisių atkūrimą kitiems paveldėtojams vykdo ne į 1,99655 ha kiekvienam iš buvusio savininko vaikų, o į 1,8487 ha (7,9862 ha – 2,44 ha = 5,5462 ha (likęs grąžintinas plotas)/3), tačiau pareiškėjai pranešė, kad nesutinka su tokia tvarka.

Minėtame prašyme pareiškėjai prašė A. S. paveldėtojams – S. S., E. S. ir G. L. nuosavybės teisių atkūrimą tęsti kiekvienam į 1,99655 ha. Atsakovas nemotyvuotame ir nepagrįstame 2017 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog A. K. nuosavybės teisės atkurtos į 2,4400 ha žemės plotą Vilniaus mieste, t. y. į didesnį žemės plotą, negu priklausytų, tolimesnis nuosavybės teisių atkūrimas likusiems pretendentas gali būti vykdomas iš bendro buvusio savininko A.

S. nuosavybės teise turėto 7,9862 ha žemės ploto atimant 2,4400 ha žemės plotą (Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje), t. y. į 5,5462 ha (neviršijant savininko turėto ploto), iš kurių 4,6142 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,1965 ha Vilniaus miestui po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,7355 ha Vilniaus rajone. Pretendentams tenkančios atkurti žemės dalis būtų / yra: G. L. – 1,8488 ha, iš kurių 1,5381 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0655 ha Vilniaus miestui po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2452 ha Vilniaus r.;

S. S. 1,8488 ha, iš kurių 1,5381 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0655 ha Vilniaus miestui po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2452 ha Vilniaus r.; V. S. 0,9243 ha, iš kurių 0,7690 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0327 ha Vilniaus miestui po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1226 ha Vilniaus r., Č. S. 0,9243 ha, iš kurių 0,7690 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0328 ha Vilniaus miestui po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1225 ha Vilniaus r.

2.2. Atsakovas konstatavo, kad žemės sklypo dalies, į kurią turi būti atkurtos nuosavybės teisės, sumažėjimas pažeidžia pareiškėjų kaip pretendentų teisėtus interesus, todėl būtent pareiškėjai įstatymuose nustatyta tvarka turi teisę ginčyti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimą dėl kitam pretendentui atkuriamos nuosavybės teisės į tam tikrą žemės sklypo dalį. Rašte konstatuota, kad pretendentams tenkančios atkurti žemės dalys turėtų būti: G. L. – 1,9966 ha; A. K. – 1,9965 ha; S. S. – 1,9965 ha; V. S. – 0,9983 ha ir Č. S. – 0,9983 ha, tačiau nesiima jokių veiksmų ir nesiruošia tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatos dėl pretendentams tenkančių atkurti žemės dalių proporcingumo ir lygiateisiškumo.

2.3. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 01-15, kuriuo A. K. kompensuota valstybei priklausančiomis akcijomis (bendras atkurtas žemės plotas Vilniaus mieste – 2,2400 ha), priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjai nėra šio teisinio santykio dalyviai, jiems sprendimas nebuvo įteiktas, todėl neturėjo galimybės jo teisiškai įvertinti, o atsakovas, kaip nuosavybės teisių atkūrimo proceso Vilniaus mieste vykdytojas, turi imtis veiksmų savo klaidai ištaisyti. Nurodyto sprendimo priėmimo metu galiojo Atkūrimo įstatymo redakcija, nustatanti proporcingą visiems pretendentams dalių atkūrimą.

2.4. Nuo 1992 m. sausio 31 d. V. S. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo dienos atsakovui buvo žinoma, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos į buvusio savininko A. S. turėtą žemę jo paveldėtojams G. L., A. K., S. S., V. S. ir Č. S.. Pareiškėjai kreipėsi į NŽT, prašydami panaikinti Raštą ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių A. S. paveldėtojams nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti tokia tvarka: G. L. – į 1,9966 ha (1,7636 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0491 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1839 ha Vilniaus r.); S. S. į 1,9965 ha (1,7635 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtojo teritorijoje, 0,0491 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1839 ha Vilniaus r.); V. S. į 0,9983 ha (0,8818 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0246 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,0919 ha Vilniaus r.); Č. S. – į 0,9983 ha (0,8818 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. 0,0246 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,0919 ha Vilniaus r.), tačiau NŽT 2017 m. rugsėjo 22 d. rašte, nors sutiko su pareiškėjų nuomone, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. turėtą žemę turėtų būti atkuriamos lygiomis dalimis buvusio savininko vaikams, t. y. po 1/4 dalį S. S., G. L. ir A. K., ir po 1/8 dalį buvusio savininko mirusio sūnaus vaikams Č. S. ir V. S. (A. S. vaikaičiams), tačiau pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus pateiktą informaciją nustatyta, kad A. K. nuosavybės teisės atkurtos į 2,4400 ha buvusio savininko A. S. nuosavybės teise turėtos žemės dalį, t. y. į didesnę negu jai tenkanti žemės dalį, taigi, NŽT negali atkurti nuosavybės teisių į didesnį žemės plotą, negu įrodyta nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra gali būti tęsiama tik į likusią žemės dalį – 5,5462 ha, bei informavo, kad nėra pagrindo panaikinti Raštą ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras atkuriant nuosavybės teises į A. S. turėtą 7,9862 ha žemę skunde nurodytomis dalimis.

3. Atsakovai NŽT Vilniaus miesto skyrius, tuo pačiu atstovaujantis ir atsakovą NŽT, atsiliepimuose į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepimuose į skundą buvo nurodyta:

3.1. Remiantis NŽT Vilniaus miesto skyriaus duomenimis nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 217A buvęs savininkas A. S. nuosavybės teise valdė 7,9862 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, iš kurių Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje tenka 7,0542 ha; Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje – 0,1965 ha; Vilniaus r. – 0,7355 ha.

3.2. Gavus pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pretendentai buvo registruojami pagal buvusį savininką ir užvedamos atskiros nuosavybės teisių atkūrimo bylos ir tik pradėjus po vieną kelti užvestas atkūrimo bylas galėjo išaiškėti, kad yra daugiau pretendentų į vieno buvusio savininko žemėvaldą, nes pretendentai tokios informacijos tuometinei Vilniaus apskrities viršininko administracijai nesuteikė (nenurodė, kad iš viso yra 4 pretendentai į buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę). 2003 m. prie nuosavybės teisės atkūrimo bylos Nr. 217A buvo prijungta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 5280, apie tai visi susiję asmenys buvo informuoti tais pačiais metais Vilniaus apskrities viršininko administracijoje vykusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo susirinkime. Pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje dokumentus buvo pateikę 3 paveldėtojai ir buvo užvesta atskira byla su 3 paveldėtojais, todėl visa minėta žemė buvo proporcingai dalijama į 3 dalis (7,31 dešimtinės/3 = apie 2,44 dešimtinės). A. K. Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 189-01 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,2000 ha žemės plotą, o už 2,2400 ha žemės plotą Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 01-15 buvo kompensuota valstybei priklausančiomis akcijomis (bendras atkurtas žemės plotas Vilniaus mieste – 2,4400 ha). Taigi, A. K. atkūrimo procedūra tapo baigta ir ji nebuvo ginčijama, nors pareiškėjai ar kiti pretendentai, matydami tokią susidariusią situaciją, tokią teisę turėjo. Be to, pareiškėjai žinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą A. K. (buvo informuojami apie žemės reformos vykdymo procesą).

3.3. Įvykdžius atkūrimo procedūrą A. K., likusiems pretendentams tenkančios atkurti žemės dalis būtų / yra: 1) G. L. – 1,8488 ha (1,5381 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0655 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2452 ha Vilniaus r.); 2) S. S. – 1,8488 ha (1,5381 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0655 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2452 ha Vilniaus r.); V. S. 0,9243 ha (0,7690 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0327 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1226 ha Vilniaus r.); Č. S. – 0,9243 ha (0,7690 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0328 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1225 ha Vilniaus r.).

3.4. Nors A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį negu priklausė žemės plotą, tačiau vykdant žemės reformą asmenims negali būti suteikiama daugiau žemės, negu turėjo buvęs savininkas ir negu įrodyta nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais. Pareiškėjai nenurodė teisės akto, kuriuo remiantis jiems galima būtų atkurti nuosavybės teises į didesnį plotą, negu priklausė buvusiam savininkui, ir / ar kurį pažeidė NŽT.

3.5. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kokiais būdais gali būti vykdomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas (be kita ko, atkūrimas natūra bei atkūrimas kompensuojant pinigais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytą tvarką). Pareiškėjams pageidaujant, kompensacija už likusį neatkurtą plotą galės būti išmokama pinigais pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. Valstybės įpareigojimas teismo sprendime atlyginti rinkos vertę už turimą pareiškėjų likutį yra perteklinis ir galimai pažeidžiantis kitų piliečių teises, kuriems nebūtų mokama didesnė kompensacija (rinkos vertė) už turimą neatkurtą likutį.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, t. y. panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ ir NŽT 2017 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. 1SS-2382-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir įpareigojo NŽT, atstovaujamą NŽT Vilniaus miesto skyriaus, spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjams už negrąžintiną žemės sklypo dalį buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

5. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-3785-790/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01712-2017-4), kurioje spręstas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. S. nacionalizuotą 7,9863 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui Č. S., kuris yra pareiškėjas ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, į Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, teismas 2017 m. spalio 9 d. sprendime (toliau – ir VAAT sprendimas), be kita ko, konstatavęs, kad A. S. vaikams nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos kiekvienam iš jų į 1/4 buvusio savininko turėtos žemės, įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui Č. S. vykdyti į 0,8818 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. LVAT, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal NŽT apeliacinį skundą dėl VAAT sprendimo, 2019 m. sausio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-6-01712-2017-4) (toliau – ir LVAT sprendimas) iš esmės konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas A. S. vaikams turėjo būti vykdomas į 1/4 buvusio savininko turėtos žemės kiekvienam iš jų ir įpareigojo NŽT, atstovaujamą NŽT Vilniaus miesto skyriaus, spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjui Č. S. už negrąžintiną natūra 0,1377 ha žemės sklypo dalį Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje buvusio savininko A. S. (A. S.) nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

6. Teismas pažymėjo, kad šiai bylai aktualus minėtas LVAT 2019 m. sausio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-6-01712-2017-4), kurioje pareiškėjas buvo Č. S. (kuris yra vienas iš pareiškėjų nagrinėjamoje byloje), atsakovai – NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrius (jie yra atsakovai ir nagrinėjamoje byloje), tretieji suinteresuoti asmenys – J. S., V. S., Z. S., H. M., I. S., E. S. (jie yra pareiškėjai nagrinėjamoje byloje) ir kurioje buvo nagrinėtas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Č. S. į to paties buvusio savininko A. S. nacionalizuotą 7,9863 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

7. Teismas vertino, kad minėtas LVAT sprendimas ir jame suformuota praktika turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, t. y. jame nustatyti faktai nėra įrodinėjami nagrinėjamoje byloje, o būtent: gyvi buvę A. S. vaikai sūnus S. S., dukros G. L. ir A. K. bei mirusiojo sūnaus E. S. vaikai Č. S. ir V. S. laiku pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime turėtą 7,9863 ha žemę ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią dalį, remiantis galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 punktą ir šiuo metu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį; atsižvelgiant į tai, kad teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. turėtą žemę turi ne vienas, o keli pretendentai, kiekvienam iš jų, nesant susitarimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo tam tikromis dalimis, nuosavybės teisės pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1061 punktą turi būti atkurtos žemėtvarkos institucijos nustatytomis proporcingomis dalimis, nepažeidžiant kiekvieno iš jų teisių ir teisėtų interesų, t. y. kiekvienam iš vaikų – po 1/4 buvusio savininko žemės: G. L., A. K., S. S. ir E. S. – po 1,996575 ha, suapvalinus – 1,9966 ha; A. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos į didesnę, negu priklausė, dalį – į 2,44 ha, ir tai nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi institucija įvykdė dėl aplaidumo, o ne dėl teisinio reguliavimo spragų ar paveldėtojų kaltės.

8. Teismas akcentavo, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos į ne didesnį, negu buvęs savininkas nuosavybės teise turėjo, žemės plotą, o susiklosčius situacijai, kai dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos kaltės pretendentams atkuriamos nuosavybės teisės į mažesnę, negu priklausė, žemės dalį ir negali būti atkurtos teisės į visą kiekvienam pretendentui priklausantį žemės plotą, vadovaujantis prejudiciniu sprendimu, turi būti sprendžiamas klausimas dėl teisingos kompensacijos išmokėjimo už tą plotą, į kurį negali būti atkurtos nuosavybės teisės, todėl atsakovas NŽT, atstovaujama NŽT Vilniaus miesto skyriaus, įpareigotina išmokėti teisingą kompensaciją. Teismas pabrėžė, kad buvusio savininko A. S. paveldėtojai įgijo teisėtą lūkestį į teisingą ir teisėtą nuosavybės teisių atkūrimą, o teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuris yra vienas iš neatsiejamų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, suponuoja, be kita ko, valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis prejudiciniu LVAT sprendimu, apskaičiuojant kompensaciją ir sprendžiant, kurių metų nekilnojamojo turto rinkos kainos turi būti taikomos, NŽT, atstovaujama NŽT Vilniaus miesto skyriaus, apskaičiuodama piniginės kompensacijos už natūra negrąžintiną turtą dydį, turi nustatyti nekilnojamojo turto vertę, buvusią jo grąžinimo A. K. metu ar sprendimų dėl nekilnojamojo turto atkūrimo G. L., S. S., V. S. ir Č. S. priėmimo metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia.

10. Teismas, vadovaudamasis LVAT sprendime pateiktais išaiškinimais ir įvertinęs pareiškėjų ginčijamus NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT raštus, sprendė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ ir NŽT 2017 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. 1SS-2382-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ neteisingai ir neteisėtai nustatė, kad pretendentams tenkančios atkurti žemės dalis būtų / yra: G. L. – 1,8488 ha, iš kurių 1,5381 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0655 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2452 ha Vilniaus r.; S. S. – 1,8488 ha, iš kurių 1,5381 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0655 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,2452 ha Vilniaus r.; V. S. – 0,9243 ha, iš kurių 0,7690 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0327 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1226 ha Vilniaus r.; Č. S. – 0,9243 ha, iš kurių 0,7690 ha Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, 0,0328 ha Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1225 ha Vilniaus r. Todėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. raštas Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ ir NŽT 2017 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 1SS-2382-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ neatitinka teisingumo ir teisėtumo principų, kas sudaro pagrindą juos panaikinti.

11. Panaikinęs skundžiamus Raštus teismas įpareigojo atsakovą NŽT, atstovaujamą NŽT Vilniaus miesto skyriaus, spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjams už negrąžintiną žemės sklypo dalį buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Vilniaus m. iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir Vilniaus m. po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

III. 12. Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

12.1. Tiek skundžiamame teismo sprendime, tiek LVAT sprendime nurodytas kompensacijos už neatkurtą žemės plotą (netektą žemės sklypo dalį) skaičiavimas pateiktas ne pagal teisės aktuose reglamentuotą tvarką, bet pagal rinkos kainą, todėl toks kompensavimo mechanizmas negali būti taikomas.

12.2. Teismas sprendime pripažįsta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos ne į didesnį, negu buvęs savininkas nuosavybės teise turėjo, žemės plotą, tačiau toliau sprendime dėstoma, jog jeigu institucija padaro klaidą (atkūrė vienam iš pretendentų per daug), tada turi paskaičiuoti ir išmokėti teisingą kompensaciją. Atskiro tokios „teisingos kompensacijos“ mechanizmo teisės aktai nenumato. Kompensacija už tam tikrą plotą (rinkos kaina) būtų skaičiuojama rengiant nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą, tik vietoj nominalios kainos būtų įrašoma sprendime minima „mažiausia“ rinkos vertė. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad toks teismo sprendimo įvykdymas yra galimas, tačiau tokia kompensacija būtų ne kas kita, kaip nuosavybės teisių atkūrimas į didesnį negu buvęs savininkas valdė žemės plotą. Jeigu, teismo nuomone, pareiškėjams buvo reikalinga kompensuoti už buvusias atkūrimo procedūras A. K. atžvilgiu, turėjo būti taikomas žalos atlyginimo institutas, įpareigojant NŽT sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Vykdant kompensavimą už negalimą atkurti žemės plotą, vis tiek būtų vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas (atkūrimas pinigais), nes tai yra vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo būdų (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis). Tačiau, kaip jau minėta, vykdant tokią kompensaciją būtų viršijamas buvusio savininko valdytos žemėvaldos plotas. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, turėtų įvertinti šias aplinkybes ir spęsti, ar nagrinėjamoje byloje Nr. 1-111-596/2019 yra tikslinga vadovautis LVAT sprendimu.

12.3. Valstybės įpareigojimas teismo sprendimu atlyginti rinkos vertę už neatkurtą turto likutį yra perteklinis ir galimai pažeidžiantis kitų piliečių teises, kuriems nebūtų mokama didesnė kompensacija (rinkos vertė) už neatkurtą turto likutį. Tokios kompensacijos priteisimas akivaizdžiai viršija valstybės nustatytos kompensacijos dydį ir pareiškėjams tokiu būdu priteisiama žymiai didesnė kompensacija, nei ją gauna kiti piliečiai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės pinigine išraiška. Piniginės išraiškos už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius dydis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika).

12.4. Kompensacijos mokėjimas piliečiams atlyginant pinigine kompensacija pagal Metodiką yra teisėtas ir neprieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą ir nurodęs kitokią atlyginimo tvarką (ne žalos atlyginimą, ne pagal Metodiką, o rinkos verte) akivaizdžiai nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą). Pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat neatitinka naujausios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, kurioje išaiškinta, kad nacionalinė teisė nenumato garantijos už valstybės atimtą nuosavybę atlyginti visa nuosavybės rinkos verte. Žemės vertė nacionalinių teismų sprendimais nebuvo nustatyta ir ji turi būti įvertinta pagal taikytiną teisę, būtent – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimą „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (su tolesniais pakeitimais) (žr. 2019 m. sausio 15 d. sprendimą (peticijos Nr. 54882/10), byloje Grigolovič prieš Lietuvą).

13. Pareiškėjai J. S., V. S., Z. S., H. M., I. S., E. S. ir Č. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

13.1. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad valstybės institucijos, vykdydamos joms priskirtas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo srityje, padarė klaidų priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K., kuriai atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės sklypą, nei ji turėjo teisę. Tokiu būdu buvo pažeisti teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugo reikalavimai. Taip pat akivaizdu, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos ne į didesnį, negu buvęs savininkas nuosavybės teise turėjo, žemės plotą, o pretendentams nuosavybės teisės turi būti atkurtos vadovaujantis asmenų lygiateisiškumo principu.

13.2. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios įstaigos praktikoje taiko savo pačių priimtų sprendimų panaikinimą ar pakeitimą, todėl atsakovo argumentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į didesnį žemės plotą yra nepagrįstas. Atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo sprendime nurodytą kompensavimo būdą – neva tokia kompensavimo forma būtų visuomenei ir valstybei finansiškai nepakeliama, tačiau pateikti argumentai nėra paremti jokiais įrodymais ir skaičiavimais. Teismo sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką dėl galimybių sumokėti asmeniui teisingą kompensaciją už nuosavybę, kuri negali būti grąžinta (žr. EŽTT sprendimą byloje Paukštis prieš Lietuvą, Nr. 17467/07), o atsakovo pateikti argumentai dėl EŽTT praktikos taikymo yra išimti iš konteksto ir negali būti vertintini šios bylos kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovų NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ ir NŽT 2017 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. 1SS-2382-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodytų sprendimų, priimtų nuosavybės teisių į buvusio savininko A. S. (A. S.) 7,9862 ha ploto žemę rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo procedūroje, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjų reikalavimo įpareigoti atsakovą NŽT Vilniaus miesto skyrių vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018 pateiktais išaiškinimais ir už natūra nesugrąžintą turtą kompensuoti žemės rinkos verte pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu: panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ ir NŽT 2017 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. 1SS-2382-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“; įpareigojo atsakovą NŽT, atstovaujamą NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjams J. S. (J. S.), V. S. (V. S.), Z. S. (Z. S.), H. M., I. S., E. S. (E. S.), Č. S. (Č. S.) už negrąžintiną žemės sklypo dalį buvusio savininko A. S. (A. S.) nuosavybės teisių atkūrimo byloje Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir Vilniaus miestui po 1991 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje.

16. Apeliacinį skundą padavė atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti, iš esmės motyvuodamas tuo, kad skundžiamame teismo sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytas kompensacijos už neatkurtą žemės plotą (netektą žemės sklypo dalį) teisės apskaičiavimo būdas neatitinka teisės aktuose nustatyto, todėl negali būti taikomas.

17. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nesutinka su dalimi jo išvadų: pasisakant dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018, reikšmės nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 str. 1 d.). Teismo procesinis sprendimas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Todėl viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas išvadas, tačiau ir į motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodytus argumentus dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo (žr. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010); faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.); vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, į kurio sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str. 1 ir 3 d.).

18. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018, dalis, kuria NŽT, atstovaujama NŽT Vilniaus miesto skyriaus, įpareigota spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjui Č. S. už negrąžintiną natūra 0,1377 ha žemės sklypo dalį Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, turi res judicata galią, toks reikalavimas iš naujo negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, dėl ko dalis skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuria teismas įpareigojo atsakovą NŽT, atstovaujamą NŽT Vilniaus miesto skyriaus, spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo Č. S. už negrąžintiną žemės sklypo dalį buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, negali būti laikoma teisėta ir dėl šios priežasties. Šiuo atveju pažymėtina, kad aplinkybė, jog šio reikalavimo išraiška nėra tapati teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytai, nėra reikšminga, kadangi teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 2 d.); šiuo sprendimu nustatyta nagrinėjamoje byloje iš naujo neįrodinėtina aplinkybė, t. y. kad buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese pretendentei A. K. atkurta daugiau žemės, nei jai priklausė pagal įstatymą, ir tai įvyko dėl valstybės institucijos padarytos klaidos; pateiktas išaiškinimas, kad asmuo iš įstatymo įgijo teisėtą lūkestį atkurti nuosavybės teises į tokį žemės sklypą, kuris jam pagal Atstatymo įstatymą ir Atkūrimo įstatymą priklauso, todėl aplinkybėmis, kokios yra šioje byloje, t. y. kai buvusio savininko nuosavybės teisių atkūrimo procese vienam pretendentui atkurta daugiau žemės, nei jam priklausė pagal įstatymą, ir tai įvyko dėl valstybės institucijos padarytos klaidos, turi būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos išmokėjimo už kitam pretendentui / pretendentams netektą žemės sklypo dalį. Nurodyti išaiškinimai dėl taikytinos teisės aiškinimo saisto tiek NŽT, tiek abiejų instancijų administracinius teismus.

19. Pažymėtina ir tai, kad, viena vertus, įvertinus aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018, reikšmę buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese, kitoks šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimas nagrinėjamo ginčo kontekste reikštų iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymą, kas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Kita vertus, atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamoje byloje, t. y. kai buvusio savininko nuosavybės teisių atkūrimo procese vienam pretendentui atkurta daugiau žemės, nei jam priklausė pagal įstatymą, ir tai įvyko dėl valstybės institucijos padarytos klaidos, administracinė našta ginčyti ydingą administracinį aktą turėtų būti perkeliama ne klaidą padariusiajai šaliai, t. y. bendrąja prasme valstybei, nuosavybės teisų atkūrimo procese atstovaujamai įvairių valstybinės valdžios institucijų, o pareiškėjams, kurie tokiu atveju iš esmės būtų įpareigoti ginti ne savo, o viešąjį interesą: esant tokiai situacijai, kai pirminėje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje vienam iš pretendentų atkurta daugiau žemės nei jam priklausė pagal įstatymą, o kitiems pretendentams tokio sprendimo neginčijus ir nepasinaudojus sprendimo priėmimo metu galiojusia Atstatymo įstatymo 10 straipsnio nuostata gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės dalį teismine tvarka, nuosavybės į tokį žemės sklypą, kuris jiems pagal Atstatymo įstatymą ir Atkūrimo įstatymą priklauso, nėra atkuriamos, o sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos išmokėjimo už pareiškėjo netektą žemės sklypo dalį (Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018, 44 p.).

20. Kadangi NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ ir NŽT 2017 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. 1SS-2382-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodyti sprendimai, priimti nuosavybės teisių į buvusio savininko A. S. 7,9862 ha ploto žemę rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo procedūroje, kuriais iš esmės ir spręstas klausimas dėl pareiškėjams tenkančių atkurti žemės dalių ir kurie, kaip minėta (šios nutarties 18, 19 p.), negali būti laikomi teisėtais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos panaikino kaip neteisėtus.

21. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl įpareigojimo spręsti kompensacijos dydžio skyrimo klausimą pareiškėjams: visų pirma, kaip minėta, klausimas dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjui Č. už negrąžintiną natūra 0,1377 ha žemės sklypo dalį Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, yra išspręstas (šios nutarties 17 p.), todėl byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta (ABTĮ 103 str. 2 p.); pareiškėjai nesikreipė į atsakovą, o pastarasis nesprendė klausimo dėl kompensacijos išmokėjimo už pareiškėjų netektą žemės sklypo dalį, todėl, nesant pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisių pažeidimo šiuo aspektu, ši skundo dalis turėjo būti atmesta. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, teikdami skundą, reiškė reikalavimą dėl teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo į savininko turėtą turtą, kuris nėra visiškai ar iš dalies analogiškas reikalavimui dėl įpareigojimo dėl kompensacijos dydžio skyrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018, 43 p.).

22. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalis, kuria atsakovas Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, įpareigojo spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo, yra naikinama; bylos dalis pagal skundo reikalavimo dalį dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjui Č. S. už negrąžintiną natūra 0,1377 ha žemės sklypo dalį Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje buvusio savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra nutraukiama; skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą NŽT Vilniaus miesto skyrių, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2832-1062/2018 pateiktais išaiškinimais, už natūra nesugrąžintą turtą kompensuoti žemės rinkos verte, išskyrus dalį, kurioje jis nenagrinėjamas nutraukus bylos dalį, atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstant:

„Pareiškėjų J. S. (J. S.), V. S. (V. S.), Z. S. (Z. S.), H. M., I. S., E. S. (E. S.), Č. S. (Č. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 49SF-971-(14.49.104.) „Dėl tenkančių atkurti žemės dalių“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. 1SS-2382-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodytus sprendimus.

Nutraukti administracinės bylos dalį pagal skundo reikalavimą dėl įpareigojimo spręsti klausimą dėl kompensacijos dydžio skyrimo pareiškėjui Č. S. (Č. S.) už negrąžintiną natūra 0,1377 ha žemės sklypo dalį Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje buvusio savininko A. S. (A. S.) nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Kitą skundo dalį atmesti.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan