2017-11-08 Nr. AB-20753-3-62-3-02014-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1365-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02014-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 20-TE-970 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui A. K..

2. Pareiškėjas skunde ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 20-TE-970 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas už Lietuvos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio, 166 straipsnio 1 dalies, 179 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 49, 50, 51, 60 punktų, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.8, 4.20 ir 4.28 punktų reikalavimų pažeidimus. Su skundžiamu įsakymu pareiškėjas nesutiko, teigė, kad jo veiksmuose nebuvo tarnybinio nusižengimo sudėties.

3. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – Kauno apskr. VPK) buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, o 2014 m. vasario 24 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame buvo nurodyta, kad jis 2013 m. vasario 17 d., dirbdamas Kauno m. Santakos PK operatyvinėje grupėje tyrėju, ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00111-13, pradėtame dėl automobilio, stovėjusio Kaune, ties (duomenys neskelbtini) namu, vagystės, atlikdamas įvykio vietos apžiūrą nenustatė tikslios automobilio stovėjimo vietos, apžiūros protokole nurodė neteisingą apžiūros vietą, protokole nurodė (įrašė) apžiūroje nedalyvavusį asmenį T. S., atlikdamas pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus galimai sąmoningai neteisingai įformino M. S. ir T. S. nurodytas aplinkybes, namo patalpose neatliko įvykio vietos apžiūros, nesiėmė priemonių dingusiems daiktams nustatyti, duodamas parodymus kaip liudytojas melavo dėl specialisto dalyvavimo įvykio vietos apžiūroje.

4. Pareiškėjas į minėtą 2014 m. vasario 24 d. pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė kodėl nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį. 2014 m. kovo 4 d. tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas ir tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga perduota Kauno apskr. VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkui spręsti dėl procesinio sprendimo priėmimo.

5. Kauno apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriuje 2014 m. lapkričio 13 d. buvo gautas prokuratūros 2014 m. lapkričio 16 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Praėjus BPK 214 straipsnio 5 dalyje numatytam nutarimo apskundimo terminui, tarnybinis patikrinimas atnaujintas 2014 m. gruodžio 4 d. Kauno apskr. VPK 2015 m. sausio 14 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada. Joje, nepaisant pareiškėjo paaiškinimuose nurodytų faktinių aplinkybių, buvo konstatuota, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą.

6. Pareiškėjo nuomone, tarnybinis patikrinimas buvo atliktas paviršutiniškai, neišsiaiškinus visų tyrimui reikšmingų aplinkybių ir nesurinkus objektyvių bei patikimų įrodymų pareikštam kaltinimui pagrįsti. Tarnybiniame patikrinime visai neatsižvelgta į pareiškėjo paaiškinimus dėl jo konkrečių veiksmų atliekant procesinius veiksmus įvykio vietoje. Nebuvo atsižvelgta ir nevertintina tai, kad pareiškėjų M. S. ir T. S. paaiškinimai yra nenuoseklūs, vietomis nelogiški ir prieštaringi, ne visada atitinkantys ikiteisminio tyrimo medžiagą, nors didžioji dalis tarnybinio patikrinimo išvados būtent remiasi šių asmenų abejotinais paaiškinimai.

7. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis ir todėl jam yra skirtina tarnybinė nuobauda. Pareiškėjas, tirdamas įvykį, atliko visus būtinus procesinius bei kitus veiksmus, kurie numatyti jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Todėl jo manymu, nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjas elgėsi neteisėtai, todėl nėra pagrindo kalbėti ir apie jo kaltę, kilusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ar atsiradusių padarinių. Prašė jo skundą tenkinti.

8. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

9. Atsiliepime į skundą ir įgaliota atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad Kauno apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriuje pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2014 m. vasario 6 d. nutarimą iškelti drausmės bylą Kauno apskr. VPK pareigūnui A. K., 2014 m. vasario 10 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

10. Kadangi Prokuratūros 2014 m. vasario 6 d. nutarime iškelti drausmės bylą buvo nurodyta, kad A. K. veiksmuose įžvelgtini nusikalstamų veikų požymiai, turėjo būti priimtas procesinis sprendimas. Tarnybinis patikrinimas 2014 m. kovo 4 d. buvo sustabdytas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga buvo perduota Kauno apskr. VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkui spręsti dėl procesinio sprendimo priėmimo.

11. Kauno apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriuje 2014 m. lapkričio 13 d. buvo gauta Prokuratūros 2014 m. lapkričio 6 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kopija. Praėjus LR BPK 214 straipsnio 5 dalies nustatytam terminui, per kur gali būti apskųstas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir negavus duomenų apie šio nutarimo apskundimą, tarnybinio patikrinimo atlikimas 2014 m. gruodžio 4 d. buvo atnaujintas.

12. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nurodyta, kad A. K. galimai šiurkščiai pažeidė pagrindinius vidaus tarnybos principus - pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos Įstatymo (toliau - VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 ir 8 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalyje, LR BPK 2 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

13. Nurodė, kad prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nurodyta, kad neįrodžius ir nepagrindus didelės žalos, valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų veikos negali būti kvalifikuojamos pagal LR BK 228 straipsnį, tačiau šiais atvejais gali būti sprendžiama dėl tokių darbuotojų drausminės, administracinės atsakomybės.

14. 2015 m. sausio 14 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada, pareiškėjui buvo pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 punktas įpareigoja gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, skiriant tarnybinę nuobaudą profesinių sąjungų nariams, todėl Kauno apskr. VPK 2015 m. sausio 15 d. raštu kreipėsi į Lietuvos profesinę sąjungą „Sandrauga“ (toliau - Profesinė sąjunga) gauti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui A. K.. Profesinė sąjunga 2015 m. sausio 28 d. raštu atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (griežtą papeikimą) pareigūnui A. K.. Kauno apskr. VPK 2015 m. vasario 13 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Profesinės sąjungos 2015 m. sausio 28 d. rašte priimtą sprendimą neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą pareiškėjui.

15. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Kauno apskr. VPK prašymą patenkino ir panaikino Profesinės sąjungos nesutikimą. Šį teismo sprendimą Profesinės sąjunga apeliaciniu skundu apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi jų apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Mano, kad pareiškėjui nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl ją panaikinti nėra teisinio pagrindo. Prašė skundą atmesti.

II. 16. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 20-TE-970 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui A. K.“, pakeisto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 20-TE-339 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 20-TE-970 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui A. K.“ pakeitimo“ 1 punktu paskirtą tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą švelnesne tarnybine nuobauda – papeikimu. Kitos skundo dalies netenkino.

17. Teismas nustatė, kad Pareiškėjas byloje ginčijo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 20-TE-970 (toliau- Įsakymas), kurio pagrindu pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas.

18. Kauno apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriuje pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2014 m. vasario 6 d. nutarimą iškelti drausmės bylą Kauno apskr. VPK pareigūnui A. K., 2014 m. vasario 10 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

19. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad dėl A. K. veiksmų – 2013 m. vasario 17 d. adresu (duomenys neskelbtini), paimto į paketą supakuoto metalo spalvos daikto, panašaus į kastetą, ir neužfiksuoto ikiteisminiame tyrime, Kauno m. Santakos PK 2013 m. balandžio 30 d. buvo atliktas tarnybinis patikrinimas (tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-99). Šio tarnybinio patikrinimo metu konstatuota, kad A. K. netinkamai vykdė LR BPK 207 str. nurodytas nuostatas ir jas formaliai pažeidė, tačiau nuobauda nebuvo skirta, nes sąlyginis pažeidimas įvykdytas netyčia ir įtakos ikiteisminiam tyrimui neturėjo.

20. Pagal tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą buvo nustatyta, kad 2013 m. vasario 17 d. 13.35 val. M. S. į policiją kreipėsi pranešdama apie galimą vagystę iš buto adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00111-13 pradėtas dėl automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio kelkraštyje prie (duomenys neskelbtini) namo, vagystės. Ikiteisminis tyrimas dėl vagystės iš buto nebuvo pradėtas ir aplinkybės netirtos, nors bute buvo rastas kastetu vadinamas daiktas, šeimininkė buvo pasigedusi daiktų.

21. Kadangi Prokuratūros 2014 m. vasario 6 d. nutarime iškelti drausmės bylą buvo nurodyta, kad A. K. veiksmuose įžvelgtini nusikalstamų veikų požymiai, turėjo būti priimtas procesinis sprendimas. Tarnybinis patikrinimas 2014 m. kovo 4 d. buvo sustabdytas (teikimas Nr. 20-17-IL-48), ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduota Kauno apskr. VPK NTV viršininkui Gintautui Žukauskui spręsti dėl procesinio sprendimo.

22. Kauno apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriuje 2014 m. lapkričio 13 d. gauta Prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (Nr. 20-1-00180-14) kopija. Praėjus nustatytam terminui, per kurį gali būti apskųstas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir negavus duomenų apie šio nutarimo apskundimą, vadovaujantis Aprašo 34 punkto reikalavimais, tarnybinio patikrinimo atlikimas buvo atnaujintas.

23. Baigus tarnybinį patikrinimą, 2015 m. sausio 14 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada, pareiškėjui buvo pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą.

24. Teismas, įvertinęs Tarnybinio patikrinimo išvadą, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo A. K. padaryto tarnybinio nusižengimo atliktas išsamiai ir visapusiškai, buvo įvertintos visos tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingos aplinkybės bei tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo konstatuotas tarnybinis nusižengimas pagrįstas įrodymais, nurodant visas Tvarkos 23 punkte įtvirtintas aplinkybes.

25. Pareiškėjo skundo argumentus, jog įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes jame nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, teismas vertino kaip nepagrįstą. Teismas pasisakė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų prasme individualaus administracinio akto teisinė konstrukcija (priedai, duomenų išdėstymas lentelėse ir pan.) nėra svarbi, svarbu tai, kad pasirinktos teisinės konstrukcijos akte būtų duomenys, kurių reikalauja minėtos įstatymo normos.

26. Teismas, įvertinęs Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytas faktines aplinkybes ir bylos nagrinėjimo metu pateiktus šalių paaiškinimus, pripažino, kad tarnybinio patikrinimo metu atsakovas surinko duomenis ir itin išsamiai ir objektyviai patikrino pareiškėjo A. K. 2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. gruodžio 29 d. paaiškinimuose dėl galimo tarnybinio nusižengimo nurodytas aplinkybes, bei įrodė, kad tyrėjas A. K. suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu (galėjo veikti, kaip to reikalavo minėti teisės aktai) ir nenustatė, jog jis dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, to negalėjo padaryti.

27. Teismas iš byloje esančių faktinių aplinkybių, nustatė, kad tyrėjas A. K. neatliko savo pareigų, susijusių su vagyste, kuri įvykdyta pačiame name. A. K. neatliko namo (pastato vidaus) apžiūros, nenustatė ir neįformino kastetu vadinamo daikto radimo vietos, jo nepaėmė ikiteisminiam tyrimui, o jo atlikta formali namo kiemo apžiūra leido manyti, kad veiksmas buvo atliktas ne įvykio vietoje, nebuvo nustatyta tiksli automobilio stovėjimo vieta.

28. Pagal baudžiamosios bylos patikrinimo metu nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad tyrėjas A. K. aplaidžiai vykdydamas savo pareigas pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 punktą.

29. Teismas spendė, kad pareiškėjas neatlikdamas ir aplaidžiai atlikdamas pareigas padarė tarnybinį nusižengimą, patvirtino ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-2395-246/2015, kuriuo Ž. V. buvo pripažintas kaltu. Minėtu nuosprendžiu buvo nustatyta, kad Ž. V. padarė vagystę ir neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, pasinaudodamas rastais nukentėjusiojo T. S. dokumentais ir raktais nuo buto, įsibrovė į butą ir pagrobė svetimą turtą, tęsdamas nusikalstamą veiką, ten pat ir tuo pačiu metu, šalia namo, veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, pasinaudodamas rastais nukentėjusiojo T. S. dokumentais ir automobilio raktais, pagrobė svetimą turtą - T. S. automobilį. Be to Ž. V. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą - kastetą, priskiriamą smogiamojo triuškinamojo poveikio nešaunamajam šaltajam ginklui, kuris yra draudžiamas civilinėje apyvartoje, ir neteisėtai nešiojosi iki 2013 m. vasario 17 d., 6.50 val.- kol pametė, darydamas vagystę.

30. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas nesukėlė materialiųjų pasekmių, jis drausmine tvarka nebuvo baustas, pareiškėjas vidaus tarnyboje dirba nuo 2004 m. lapkričio 8 d., vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjui ginčijamo įsakymo 1 punktu buvo paskirta padarytam tarnybiniam nusižengimui neproporcinga tarnybinė nuobauda, t. y. aiškiai per griežta, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – keistina Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta tarnybine nuobauda – papeikimu.

31. Teismas nesutiko su pareiškėjui reiškiamo kaltinimo apimtimi. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nurodyta, jog pareiškėjas taip pat pažeidė Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso reikalavimus. Teismas vertino, kad iš pareiškėjui reiškiamo kaltinimo apimties šalintinas kaltinimas pažeidus Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso minėtų punktų nuostatas, nes nei byloje, nei tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo nurodyti duomenys (konkretūs pareiškėjo veiksmai), kad pareiškėjas pažeidė minėtas nuostatas.

32. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes atlikti savo pareigas tinkamai, tačiau jų neatliko dėl aplaidumo, o kitų objektyvių aplinkybių, trukdžiusių vykdyti pareigas, pareiškėjas nenurodė, todėl konstatavo, jog pareiškėjo veikoje buvo jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo sudėtis, dėl ko jis pagrįstai bei teisėtai buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.

33. Teismas tarnybinio patikrinimo išvadą vertino kaip išsamią ir motyvuotą, sprendė, kad joje tarnybinio nusižengimo sudėtis pareiškėjo veiksmuose buvo atskleista, nuobaudos skyrimo terminai ir tvarka atitiko Tvarkos nuostatas, todėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 20-TE-970, kuris buvo pakeistas 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr.20-TE-339, vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas ir panaikinti jį skunde nurodytais argumentais pagrindo nebuvo.

III. 34. Pareiškėjas nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1881-505/2016 ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. K. prašymą tenkinti.

35. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno apskrities VPK buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, dėl ko 2014 m. vasario 24 d. pareiškėjui įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas į šį pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo pateikė paaiškinimus. Juose nurodė, kad su pareikštu įtarimu padarius tarnybinį nusižengimą nesutinka. Paaiškino, kad nuvykus į įvykio vietą jokių įsibrovimo į patalpas požymių nesimatė, todėl M. S. buvo paklausta ar iš patalpos kas nors pavogta. Moteris nurodė, kad jokių daiktų nepasigedo, paaiškino, kad gyvena viena su sūnumi, pas kurį ateina draugai. Kambaryje pastebėjus daiktą panašų į kastetą ir pareiškėjos paklausus kam šis daiktas priklauso, sutrikusi moteris atsakė, kad šį daiktą mato pirmą kartą. Išsiaiškinti ar šis daiktas nėra skirtas žaloti žmonėms, jis buvo iš įvykio vietos paimtas ištyrimui. M. S., apžiūrėjusi patalpas jokių daiktų nepasigedo, skundo nerašė, įsibrovimo požymių patalpoje nesimatė, todėl pradėti ikiteisminio tyrimo pagal LR BK 178 straipsnį dėl vagystės nebuvo pagrindo. Nurodo, kad kalbant su M. S. ji per langą pamatė, jog prie namo nėra sūnaus automobilio. Susisiekus su sūnumi šis patvirtino, kad su automobiliu neišvažiavo, todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Dėl šių naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas vėl apklausė M. S., su kuria, dalyvaujant ir Kriminalistinių tyrimų valdybos specialistui, apžiūrėjo įvykio vietą. M. S. tikslios automobilio stovėjimo vietos negalėjo įvardinti, todėl buvo apžiūrėta didelė dalis kelkraščio, tačiau jokios tyrimui reikšmingos informacijos nebuvo gauta, galimų nusikalstamos veikos įrankių taip pat nebuvo rasta, kitų reikšmingų duomenų taip pat nebuvo nustatyta. Kadangi jokie daiktai nebuvo rasti, nebuvo daromos ir fotografijos. Santakos PK T. S. buvo parodytas apžiūros protokolas ir siekiant patikslinti automobilio stovėjimo vietą (kadangi, kaip minėta M. S. jos nurodyti negalėjo), jam buvo parodytas įvykio vietos žemėlapis www.maps.lt, kuriame jis tiksliai nurodė automobilio stovėjimo vietą.

36. Teigia, kad atsakomybės klausimas turėjo būti keliamas Santakos PK budėtojui Kęstučiui Mikalauskui, kuris 2013 m. vasario 17 d. budėjo šiame policijos komisariate, kuris pareiškėją siuntė į įvykį ir turėjo nurodyti tikslų pranešėjos pranešimo turinį (pareiškėjui nurodė tik jog galimai įvykdyta vagystė, bet nieko nenurodė apie tai, kas buvo galimai pavogta, kokio pobūdžio ta vagystė).

37. Nurodė, kad duomenys apie išsiųstas pajėgas įvedami į PRĮR policijos įvykių registrą. Šioje byloje yra duomenų, jog budėtojas įvedė ne vien tai, jog pareiškėją išsiuntė į galimos vagystės vietą su postiniu, bet ir prieš parą budėjusį tyrėją su postiniu (byloje užsimenama apie klaidą). O pareiškėjo budėjimo metu nei viename įvykyje budėtojas neįvedė į siųstas pajėgas KTV specialisto. Taip pat, atkreipia dėmesį, kad komisariato budėtojas turi peržiūrėti tyrėjo surinktą medžiagą, o esant reikalui ir pareikalauti tarnybinių parnešimų ar kitų užpildytų dokumentų. Kai jam pareiškėjas pateikė medžiagą apie pradėtą tyrimą dėl pavogto automobilio, jis iš pareiškėjo neprašė surašyti tarnybinio pranešimo apie tai jog vagystė iš namo nepasitvirtino, o pats PRĮR duomenų bazėje įvedė patikrinimo rezultatą, kad vagystė iš namo nepasitvirtino - moteris „apsipažino“, nes buvo grįžęs sūnus.

38. Nurodo, kad pareiškėjas taip pat prašė ištirti Kauno m. Santakos PK vadovybės atsakomybės klausimą, nes jam nebuvo absoliučiai jokių nurodymų patikslinti įvykio aplinkybes.

39. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, į tai, kad drausminės atsakomybės klausimų sprendimas inicijuotas lygiai po metų ir vienos dienos, tuomet, kai jau drausminės atsakomybės jam taikyti nebegalima, o pirmosios instancijos teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendime dėl šių aplinkybių nepasisakė.

40. Pareiškėjas nesutinka, kad jo elgesyje buvo tarnybinio nusižengimo sudėtis, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

41. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko, teismo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto skundą atmesti.

42. Nurodo, kad teismas išsamiai ir nuosekliai vertino visas bylos faktines aplinkybes ir jų pagrindu priėmė sprendimą. Pažymi, kad apelianto paaiškinimai negali būti vienintelis ir objektyvus kriterijus priimant sprendimą byloje. Teismas, priimdamas motyvuotą sprendimą, privalo remtis įrodymų visuma. Iš teismo sprendimo dėstomosios dalies atsakovui matyti, kad teismas nuosekliai susipažino su visa bylos medžiaga, todėl teigia, kad nėra pagrindo manyti, jog vienos aplinkybės buvo vertinamos aplaidžiau už kitas.

43. Teigia, kad apeliantas nevykdė įstatymu jam nustatytos pareigos tinkamai atlikti įvykio vietos apžiūrą, surinkti daiktinius įrodymus, apklausti liudytojus ir nukentėjusiuosius, įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti gautus duomenis bei pradėti ikiteisminį tyrimą. Visus šiuos procesinius veiksmus apeliantas atliko netinkamai, pažeisdamas imperatyvias įstatymų nuostatas. Todėl, įvertinus visas aplinkybes, atsakovui akivaizdu, kad apeliantui buvo pagrįstai taikyta tarnybinė nuobauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija; toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

45. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių tyrimo apimties ir atlikto vertinimo bei šių aplinkybių pripažinimo tarnybinį nusižengimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Taip pat nurodo, kad buvo praleistas terminas nuobaudai skirti.

46. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas.

47. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

48. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas būdamas Kauno apskrities VPK policijos tyrėju 2013 m. vasario 17 d. netinkamai atliko jam priskirtas funkcijas ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą.

49. Apelianto pateikta faktinių aplinkybių vertinimo pozicija nepaneigia pirmosios instancijos teismo tarnybinio nusižengimo aplinkybių konstatavimo, pagrįsto Tarnybinio patikrinimo išvada, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas anksčiau minėtų įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių, toje apimtyje kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Dėl ko teisėjų kolegija, sutikdama su tokiu vertinimu bei tarnybinio nusižengimo kvalifikavimu iš naujo teismo motyvų nekartoja.

50. Pirmosios instancijos teismas nevertino nuobaudos skyrimo terminų, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad drausminės atsakomybės klausimas inicijuotas lygiai po metų ir vienos dienos, tuomet, kai jau drausminės atsakomybės taikyti nebuvo galima pažymi, kad nuobaudos skyrimo metu Vidaus Tarnybos statuto 26 straipsnio 4 dalimi, buvo nustatyta, kad kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją ar kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. sausio 1 d.).

51. Byloje nustatyta, kad drausmės byla pareiškėjui dėl padaryto 2013 m. vasario 17 d. tarnybinio nusižengimo buvo iškelta Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro 2014 m. vasario 6 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo metu nustačius tarnybinį nusižengimą. Todėl šiuo atveju taikytinas Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 4 dalyje nustatytas 3 metų terminas nuobaudai skirti, kadangi tarnybinis nusižengimas paaiškėjo po kompetentingos institucijos patikrinimo, tai yra Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro atlikto ikiteisminio tyrimo baudžiamoje byloje Nr.20-1-00111-3. Trijų metų terminas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos nebuvo praleistas, todėl nuobauda pareiškėjui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 20-TE-970 paskirta teisėtai.

52. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius