2020-06-10 Nr. AB-11964-3-65-3-00237-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4214-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00237-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja A. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, Fondo valdybos Utenos skyrius) 2017 m. gegužės 16 sprendimo Nr. (4.71R)R3-22552 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) dalį dėl duomenų apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą, esančių Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras), patikslinimo; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.10)I-3998 (toliau – ir Fondo valdybos sprendimas); 3) įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymo dalį dėl Registro duomenų apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą patikslinimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. gegužės 15 d. buvo neteisėtai atleista iš darbo UAB „Emilio“. Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-37-724/2016 šią aplinkybę pripažino, o taip pat grąžino pareiškėją į darbą, tačiau teismo sprendimo darbdavys neįvykdė, nes Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi UAB „Emilio“ buvo iškelta bankroto byla.

3. Pareiškėja teigė, kad ji kreipėsi į Fondo valdybos Utenos skyrių su 2017 m. balandžio 20 d. prašymu patikslinti jos duomenis Registre bei, remiantis šiais duomenimis, teisingai apskaičiuoti nedarbo pašalpą. Fondo valdybos Utenos skyrius ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, jį vertino kaip pakartotinį bei nurodė, kad į pareiškėjos keliamus klausimus buvo atsakyta 2016 m. rugsėjo 23 d., 2016 m. lapkričio 10 d. ir 2017 m. sausio 3 d. raštuose, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė naujų duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu. Nesutikdama su minėtu atsakovo Sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus. Prašyme ji nurodė naujai atsiradusią aplinkybę, sudarančią pagrindą abejoti ankstesnių atsakovo priimtų sprendimų teisingumu, t. y. tai, kad bankroto administratorius 2017 m. kovo 1 d. atleido pareiškėją iš darbo įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Pareiškėja nurodė, kad Fondo valdybos Utenos skyrius Sprendime klaidingai vertino UAB „Emilio“ bankroto administratoriaus pateiktus duomenis apie tai, jog ji nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo nemokamose atostogose, nes pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas laikotarpis nuo dienos, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, iki į jį sugrąžinamas yra priverstinė pravaikšta. Be to, bankroto administratoriaus išduotos pažymos, kurioje nurodyti duomenys apie jos darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. vasario mėn., pagrindu, Panevėžio apygardos teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtino jos 8 551,48 Eur kreditorinį reikalavimą. Pareiškėjos įsitikinimu, tokiu būdu teismas pripažino jos teisę gauti darbo užmokestį už visą ginčo laikotarpį, priešingu atveju, jeigu jai būtų suteiktos nemokamos atostogos, ji nebūtų įgijusi teisės į darbo užmokestį. Aplinkybę, jog ginčo laikotarpis turėtų būti įskaitytas į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą, pareiškėja grindė tuo, jog ginčo laikotarpiu kaip priverstinės pravaikštos laikotarpiu jai turėjo būti mokamas darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmokos. Atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, pareiškėjos nuomone, Fondo valdybos sprendimas, patvirtinantis atsakovo Sprendimo teisėtumą, taip pat turėtų būti panaikintas.

5. Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. prašyme reikalavo patikslinti jos duomenis Registre ir, remiantis šiais duomenimis, teisingai paskaičiuoti nedarbo socialinio draudimo išmoką. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad apie Registro duomenų tikslinimą pareiškėja buvo informuota Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu, taip pat ir 2016 m. lapkričio 10 d. raštu bei 2017 m. sausio 3 d. raštu, papildomai paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu atsakovas atliko veiksmus, susijusius su pareiškėjos duomenimis Registre, bei pakartotinai nurodė teisinius pagrindus, dėl kurių Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu priteista 378,87 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio padavimo dienos suma nebuvo įrašyta į Registro duomenų bazę, bei tai, jog minėtąjį Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą apskundus išankstine ne teismo tvarka, Fondo valdyba pripažino jo teisėtumą. Atsakovas tvirtino, kad Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos naikinti bei įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių tikslinti (įskaityti) pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2015 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. kovo 1 d.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

8. Nurodė, kad išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. birželio 7 d. prašymą, savo sprendime konstatavo, jog pareiškėjos prašyme nurodyta aplinkybė dėl jos atleidimo iš UAB „Emilio“ 2017 m. kovo 1 d. nėra laikytina aplinkybe, kuri turi įtakos Fondo valdybos Utenos skyriaus Sprendimui dėl pareiškėjos duomenų tikslinimo pagal teismo sprendimą. Taip pat pažymėjo, kad išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. birželio 12 d. prašymą, nustatė, jog jame keliami tie patys reikalavimai kaip ir 2016 m. rugsėjo 24 d. prašyme, 2016 m. spalio 7 d. ir 2016 m. spalio 27 d. skunduose bei informavo, kad į minėtus skundus Fondo valdyba pareiškėjai išsamiai atsakė 2016 m. lapkričio 8 d. raštu, 2016 m. gruodžio 2 d. raštu bei 2017 m. vasario 8 d. raštu, kuriuose buvo nurodyta jų apskundimo tvarka ir terminai. Pareiškėja apie duomenų tikslinimą taip pat buvo informuota Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu, 2016 m. lapkričio 10 d. raštu bei 2017 m. sausio 3 d. raštu. Pareiškėjai Fondo valdybai pateiktame prašyme nenurodžius naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtus sprendimus, pareiškėjos prašymas nebuvo nagrinėjamas.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino; panaikino Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. gegužės 16 sprendimą Nr. (4.71E)R3-22552 ir Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.10)I-3998; įpareigojo Fondo valdybos Utenos skyrių pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymo reikalavimą – patikslinti jos duomenis Registre, išnagrinėti iš esmės; taip pat priteisė pareiškėjai iš Fondo valdybos Utenos skyriaus 30 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 104 Eur kelionės išlaidų.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. sausio 27 d. nutartimi, iš dalies tenkindamas atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

11. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. kovo 31 d. nutartimi pareiškėjos patikslintą skundą tenkino; panaikino Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. gegužės 16 sprendimą Nr. (4.71E)R3-22552 ir Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.10)I-3998; įpareigojo Fondo valdybos Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymą; priteisė pareiškėjai iš Fondo valdybos Utenos skyriaus 380 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 104 Eur kelionės išlaidų atlyginimą, iš viso 484,00 Eur; priteisė iš atsakovo valstybės naudai 198,25 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymą kaip pakartotinį.

13. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog minėtuose teisės aktuose yra numatytos alternatyvios sąlygos, kurioms esant Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai gali atsisakyti nagrinėti asmens prašymą, t. y. jei: 1) teikiamas pakartotinis prašymas ir jame nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu; 2) jei tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas. Tai reiškia, kad tapatus asmens prašymas Fondo valdybai ar jos teritoriniam skyriui gali būti pateikiamas ir turi būti išnagrinėtas tuo atveju, jei tokį prašymą padavęs asmuo jį pagrindė naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar papildomais argumentais bei juos patvirtinančiais įrodymais.

14. Teismas, išanalizavęs pareiškėjos prašymus, adresuotus Fondo valdybos Utenos skyriui bei Fondo valdybai, nustatė, kad visuose prašymuose, tame tarpe ir 2017 m. balandžio 20 d. prašyme, pareiškėja akcentavo, kad Visagino miesto apylinkės teismo sprendimu jos 2015 m. gegužės 15 d. atleidimas iš UAB „Emilio“ buvo pripažintas neteisėtu, teismas priteisė jai kompensaciją už priverstinę pravaikštą bei įpareigojo darbdavį grąžinti ją į darbą; pareiškėja prašė, atsižvelgiant į šias aplinkybes, patikslinti Registre jos duomenis apie jos valstybinio socialinio draudimo stažą. Teismas įvertino, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja su tuo pačiu reikalavimu, daugkartiniais prašymais kreipėsi į Fondo valdybos Utenos skyrių bei Fondo valdybą, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

15. Teismas detalizavo, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. prašyme nurodė, jog ji iki 2017 m. kovo 1 d. dirbo UAB „Emilio“, iš kurios 2017 m. kovo 1 d. buvo atleista bankroto administratoriaus sprendimu, ir prašė, atsižvelgiant į tai, patikslinti duomenis Registre apie jos turimą valstybinio socialinio draudimo stažą. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad laikotarpis nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. privalo būti įtrauktas į valstybinio socialinio draudimo stažą, nes dėl darbdavio neteisėtų veiksmų nurodytu laikotarpiu buvo priverstinėje pravaikštoje. Pareiškėja 2017 m. birželio 12 d. skunde Fondo valdybai pateikė detalesnius savo prašymo argumentus, nurodydama, jog Visagino miesto apylinkės teismo sprendimu pripažinus jos atleidimą iš darbo neteisėtu bei grąžinus ją į darbą, šis laikotarpis laikomas jos darbo teisinių santykių tąsa, o iš darbo ji atleista tik 2017 m. kovo 1 d.; UAB „Emilio“ nevykdant teismo sprendimo, minėtas laikotarpis turi būti skaičiuojamas kaip darbo teisinių santykių laikotarpis, už kurią turi būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos bei stažas.

16. Teismas pažymėjo, kad nei Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. gegužės 16 d. sprendime, nei Fondo valdyba 2017 m. birželio 26 d. sprendime dėl šių pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir pateiktų argumentų nepasisakė. Fondo valdybos 2017 m. birželio 26 d. sprendime tik pažymėta, jog ši aplinkybė neturi įtakos Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimui dėl pareiškėjos duomenų apie draudiminius laikotarpius tikslinimo pagal Visagino miesto apylinkės teismo priimtą sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo klausimu nebuvo pasisakyta ir Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendime. Teismas nurodė, kad Fondo valdybos Utenos skyrius 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nusprendė pašalinti pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą, o draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo pajamų įmokos buvo užskaitytos už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. Teismas nurodė, kad Fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. lapkričio 21 d. pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą Nr. (11.4) KA_P21-6084 patvirtina, jog pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo stažas už darbą UAB „Emilio“ buvo skaičiuojamas iki 2015 m. gegužės 31 d.

17. Teismas nustatė, kad Fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą nurodė, jog pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo stažas už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. nebuvo skaičiuojamas atsižvelgiant į BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus 2017 m. kovo 22 d. pateiktą PT-12-SD el. pranešimą dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu tikslinimo, kuriuo pavėluotai pateikti duomenys apie pareiškėją. Minėtame pranešime BUAB „Emilio“ bankroto administratorius nurodė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo išleista nemokamų atostogų. Fondo valdybos Utenos skyrius pabrėžė, jog valstybinio socialinio draudimo stažas nustatomas pagal priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų į Valstybinį socialinio draudimo fondą laikotarpį, o pareiškėjai nebuvo priskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nes ji buvo nemokamose atostogose.

18. Teismas pažymėjo, kad Fondo valdybos Utenos skyrius ir Fondo valdyba, įgyvendindami įstatymuose ir kituose teisės aktuose jiems pavestus uždavinius, savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje.

19. Teismas įvertino, kad pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymo nagrinėjimo metu atsakovui jau turėjo būti žinoma, jog UAB „Emilio“ direktoriaus įsakymu pareiškėja 2015 m. gegužės 15 d. buvo atleista iš darbo, tačiau Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjos atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu ir minėtu sprendimu ji buvo grąžinta į darbą UAB „Emilio“. Šios faktinės aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja bankroto administratoriaus 2017 m. kovo 22 d. el. pranešime pateiktai informacijai, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. buvo nemokamose atostogose. Atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo ir išsamumo principais, turėjo prievolę pašalinti akivaizdžius prieštaravimus tarp pareiškėjos ir BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus pateiktų duomenų, tačiau šių veiksmų nesiėmė.

20. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Fondo valdybos Utenos skyrius 2017 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (1.25) R3-46275 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į BUAB „Emilio“ bankroto administratorių su prašymu paaiškinti, kodėl pareiškėjai buvo išduota pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, o Fondo valdybos Utenos skyriui buvo pateikti visai priešingi duomenys (t. y. PT-12SD el. pranešime įrašant nedraudiminį laikotarpį (nemokamas atostogas) nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.). BUAB „Emilio“ bankroto administratorius 2017 m. lapkričio 16 d. rašte paaiškino, jog pagal draudėjų teikiamų socialinio draudimo pranešimų teikimo bei tikslinimo tvarką nėra galimybės pateikti 2-SD pranešimą, jeigu nėra nurodomos draudžiamos pajamos apie priskaičiuotas atleidžiamam iš darbo asmeniui sumas, susijusias su darbo santykiais. Siekdamas pateikti 2-SD pranešimą apie pareiškėjos duomenis, buvo priimtas sprendimas 2017 m. kovo 22 d. pranešime įrašyti nedraudiminį laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. ir šį pranešimą patikslinti po to, kai bus turimi patikimi ir tikslūs duomenys apie pareiškėjai priskaičiuotas, bet neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas. Bankroto administratorius pažymėjo, kad naujų duomenų negavo, todėl neturėjo galimybės patikslinti 2017 m. kovo 22 d. pranešimo. Teismas, įvertinęs prieš tai nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog BUAB „Emilio“ bankroto administratorius 2017 m. kovo 22 d. Fondo valdybos Utenos skyriui pateiktame PT-12-SD el. pranešime nurodė klaidingą informaciją, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo nemokamose atostogose. Nei teismui, nei atsakovui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie patvirtintų, kad pareiškėja kreipėsi į darbdavį dėl nemokamų atostogų suteikimo ir darbdavys (šiuo atveju bankroto administratorius) būtų priėmęs atitinkamą įsakymą.

21. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintuose Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatuose ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintose Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo tikslinimo taisyklėse įtvirtintas nuostatas, konstatavo, kad Fondo valdybos Utenos skyrius turėjo imperatyvią pareigą sužinojęs, jog Registro duomenys yra klaidingi bei netikslūs, savo iniciatyva juos koreguoti. Teismas pažymėjo, kad vien teismo sprendimo turinys, kuris buvo pateiktas ir Fondo valdybos Utenos skyriui, dėl pareiškėjos grąžinimo į darbą, buvo pakankama teisinė prielaida suabejoti bankroto administratoriaus pateikta informacija apie pareiškėjos draudiminius laikotarpius. Byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, jog Fondo valdybos Utenos skyriui susipažinus su BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus 2017 m. lapkričio 16 d. rašto turiniu, turėjo būti žinoma, kad 2017 m. kovo 22 d. el. pranešime pateikta informacija yra neteisinga, tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovas savo iniciatyva būtų ėmęsis veiksmų pašalinti Registro duomenų bazėje esančius klaidingus duomenis.

22. Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymas yra pakartotinis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto bei Taisyklių 60.3 punkto prasme. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad į pareiškėjos keliamą klausimą dėl valstybinio socialinio draudimo stažo įskaitymo už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo atsakyta ankstesniais atsakovo ar Fondo valdybos sprendimais. Tuo tarpu pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu Fondo valdybos Utenos skyriui buvo žinoma informacija, kuri turėjo sukelti abejonių dėl ankstesnių atsakymų pagrįstumo. Pareiškėjos prašymas turėjo būti išnagrinėtas iš esmės ir dėl jo turėjo būti priimtas individualus administracinis aktas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

23. Teismas panaikino ginčijamus sprendimus ir įpareigojo Fondo valdybos Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymą dėl Registro duomenų apie jos valstybinio socialinio draudimo stažą patikslinimo.

III. 24. Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą skundą atmesti.

25. Atsakovas cituoja pareiškėjos prašymų, atsakovo bei Fondo valdybos sprendimų, taip pat kitų raštų turinį bei akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad Fondo valdybos Utenos skyriui susipažinus su BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus 2017 m. lapkričio 16 d. rašto turiniu turėjo būti žinoma, jog 2017 m. kovo 22 d. el. pranešime pateikta informacija yra neteisinga, tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad Fondo valdybos Utenos skyrius savo iniciatyva būtų ėmęsis veiksmų pašalinti Registro duomenų bazėje esančius klaidingus duomenis.

26. Atsakovas nurodo, jog teismas neįsigilino į Fondo valdybos Utenos skyriaus atsiliepime nurodytus argumentus ir datas, o būtent į tai, kad Fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. raštas Nr. (1.25) R3-46275 „Dėl informacijos pateikimo“ buvo parengtas tuomet, kai prasidėjo šis teisminis ginčas. Fondo valdybos Utenos skyrius tik iš pareiškėjos teismui 2017 m. rugsėjo 1 d. pateikto skundo priedų sužinojo apie pažymą, kurioje nurodytas priskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis bei kitos išmokos. Fondo valdybos Utenos skyrius, 2017 m. lapkričio 20 d. gavęs bankroto administratoriaus atsakymą dėl informacijos pateikimo, sužinojo, kodėl Fondo valdybos Utenos skyriui buvo pateikti priešingi duomenys. Bankroto administratorius jam paaiškino, kad nuo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 26 d. nutarties dėl bankroto bylos UAB „Emilio“ iškėlimo įsiteisėjimo dienos, bankroto administratoriui nebuvo perduoti jokie įmonės veiklos dokumentai bei joks įmonės turtas, kad būtų galima spręsti, jog įmonė apskritai vykdė kažkokią veiklą; buvęs įmonės vadovas E. M. bankroto administratoriui paaiškino, kad jis jokių įmonės dokumentų neturi, nes jų jam neperdavė buvusi direktorė, t. y. pareiškėja A. O..

27. Išdėstytos aplinkybės reiškia, kad naujų faktinių duomenų atsirado tik tuomet, kai pareiškėja kreipėsi į teismą ir prie skundo pridėjo prieš tai paminėtą pažymą. Tačiau šios pažymos pagrindu negali būti tikslinami duomenys Registre, nes ji turi būti pagrįsta įmonės apskaitos dokumentais, o būtent darbo sutarties kopija, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, darbo užmokesčio žiniaraščiais ir pan. Pareiškėjai negalint pateikti įmonės apskaitos dokumentų dėl jos duomenų tikslinimo Registre, Fondo valdybos Utenos skyriaus specialistai privalo patys kreiptis į draudėją dėl SD pranešimų teikimo. Draudėjui pateikus Fondo valdybos teritoriniam skyriui patikslinus SD pranešimus, duomenys Registro duomenų bazėje tikslinami, atsižvelgiant į priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir įmokas.

28. Atsakovas pažymi, kad UAB „Emilio“ nuo 2019 m. birželio 3 d. yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Iš UAB „Emilio“ JAR išplėstinio išrašo su istorija matyti, kad pareiškėja nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. buvo šios bendrovės direktorė. Taip pat pareiškėja, kaip UAB „Emilio“ kreditorė, pateikė bankroto administratoriui 8 551,48 Eur kreditorinį reikalavimą, kartu atsiųsdama Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą bei to sprendimo pagrindu jos pačios paruoštą pažymą apie jai teismo sprendimu priteistas ir mokėtinas sumas.

29. Fondo valdybos Utenos skyrius pažymi, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjai buvo priteistas neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn., bet nėra priteistas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Bankroto administratorius, neturėdamas pagrindo ginčyti nei teismo sprendimo, nei pažymoje nurodytų duomenų, siekdamas, kad pareiškėjai, kaip buvusiai UAB „Emilio“ darbuotojai Garantinio fondo lėšomis būtų padengta bent dalis jos kreditorinio reikalavimo, pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam Panevėžio apygardos teismui prašymą įtraukti ją į BUAB „Emilio“ kreditorių sąrašą. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjos 8 551,48 Eur kreditorinis reikalavimas.

30. Atsakovas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi tenkino BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus prašymą ir pripažino įmonės bankrotą tyčiniu, o dėl jo kaltais pripažino E. M. bei pareiškėją A. O., ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi.

31. Atsakovas nurodo, kad pagal senojo DK 184 straipsnio 2 dalį nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių gali būti suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendime nėra pasisakyta dėl atlyginimo pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai darbo sutartimi sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes darbdavio iniciatyva arba įgaliotų valstybės institucijų ar jų pareigūnų reikalavimu yra nušalintas nuo darbo arba atleistas iš darbo. Nei Fondo valdybos Utenos skyrius, nei Panevėžio apygardos teismas, nei bankroto administratorius nėra matę pareiškėjos darbo sutarties ar dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėja dirbo ar nedirbo kokį nors darbo sutartimi sutartą darbą.

32. Pareiškėja atsiliepime prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti jai iš atsakovo 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apmokant už teisines paslaugas.

33. Nurodo, kad atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Pareiškėja, kaip buvusi UAB „Emilio“ darbuotoja, niekaip negali daryti įtakos dokumentų valstybinėms institucijoms pateikimui UAB „Emilio“ vardu. Būtent registro duomenų teikėjas (šiuo atveju – UAB „Emilio“, o vėliau paskirtas bankroto administratorius) privalėjo pateikti registro tvarkymo įstaigai atitinkamai patikslintus registro objektų duomenis.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime nurodo, kad palaiko Fondo valdybos Utenos skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, reiškiamą reikalavimą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 35. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinio skyriaus sprendimų, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pareiškėja Fondo valdybos Utenos skyriaus prašė patikslinti jos duomenis Registre apie jos valstybinio socialinio draudimo stažą ir perskaičiuoti bedarbio pašalpą. Atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą kaip pakartotinį.

37. Pirmosios instancijos teismas pripažino Fondo valdybos ir jos teritorinio skyriaus veiksmus neteisėtais, akcentavęs, jog kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjos prašymas yra pakartotinis, atsakovo turima informacija apie pareiškėjos socialinio draudimo stažą buvo prieštaringa, todėl prašymas turėjo būti išnagrinėtas iš esmės.

38. Apeliacinis Fondo valdybos Utenos skyriaus skundas grindžiamas tuo, kad teismas neįsigilino į ginčui aktualias dokumentų ir papildomų duomenų pateikimo datas, įrodančias ,jog nauji faktiniai duomenys paaiškėjo tik po pareiškėjos kreipimosi į teismą.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Visų pirma, ginčo santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas bei Taisyklės, apibrėžiantys atvejus, kai asmens prašymas laikomas pakartotiniu ir jį galima atsisakyti nagrinėti šiuo pagrindu. Vienas iš tokių atvejų, aktualus nagrinėjamam atvejui, yra tada, kai teikiamas pakartotinis prašymas tuo pačiu klausimu ir jame nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Įvertinus byloje surinktus duomenis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog į pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašyme keltą klausimą dėl valstybinio socialinio draudimo stažo įskaitymo už laikotarpį iki 2017 m. kovo 1 d. atsakovas nebuvo atsakęs jokiais ankstesniais raštais ar sprendimais. Atsakovo minimi 2016 m. rugsėjo 23 d., 2016 m. lapkričio 10 d. bei 2017 m. sausio 3 d. raštai skirti pareiškėjos socialinio draudimo stažo laikotarpiams už 2015 m. gegužės – 2016 m. birželio mėnesius. Pareiškėja balandžio 20 d. prašyme nurodė ir naują aplinkybę, sudarančią prašymo pagrindą – tai kad ji nuo 2017 m. kovo 1 d. atleista iš darbo. Taigi atsakovas visiškai nepagrįstai pripažino pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymą pakartotiniu ir nenagrinėtinu. Be to, atsakovas jau 2017 m. balandžio-gegužės mėnesiais turėjo pastebėti akivaizdžius prieštaravimus tarp pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašyme ir BUAB „Emilio“ bankroto administratoriaus 2017 m. kovo 22 d. PT-12-SD el. pranešime „Dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu tikslinimo“ pateiktų duomenų ir savo iniciatyva arba pareiškėjos prašymu imtis juos pašalinti. Tokios išvados nekeičia ir ta aplinkybė, jog papildomus faktinius duomenis pareiškėja atsakovams pateikė ir 2017 m. rugsėjo - lapkričio mėnesiais. Pareiškėja į BUAB „Emilio“ kreditorių sąrašą įtraukta 2017 m. balandžio 24 d. teismo nutartimi, o VSDFV šioje bankroto byloje taip pat dalyvavo kaip kreditorius, todėl turėjo žinoti informaciją apie pareiškėjos kreditorinius reikalavimus, iš ko jie kildinami ir atitinkamai veikti teisės aktų nustatyta tvarka.

41. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino skundžiamus aktus ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš esmės. Esminės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturi ir tos faktinės aplinkybės, jog šiuo metu UAB „Emilio“ yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, o jos bankrotas pripažintas tyčiniu dėl pareiškėjos kaltės. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą iš naujo, privalo įvertinti visus turimus duomenis apie pareiškėjos socialinio draudimo stažą pakankamumo ir patikimumo aspektais ir priimti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą pareiškėjos prašomais išspręsti klausimais. Pareiškėjos atleidimo iš BUAB „Emilio“, nemokamų atostogų suteikimo teisėtumo ir kiti klausimai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų ištyrė bylos faktus bei atliko jų teisinį vertinimą, atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja abejonių dėl sprendime pateiktų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

43. Pareiškėja prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 350 Eur už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

44. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą apskaičiuojamas taikant koeficientą 1,3.

45. Pareiškėjos prašoma priteisti išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (parengtas 2020 m. gegužės 11 d.) – 350 Eur, yra žymiai mažesnė už Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistiną dydį už tokio pobūdžio teisines paslaugas (2019 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 1358,6 Eur x 1,3 = 1766,18 Eur. Atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte numatytus kriterijus, už pareiškėjos atstovo advokato suteiktas atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugas sumokėta išlaidų suma - 350 Eur - laikytina protinga, pagrįsta ir teisinga, jos nėra pagrindo sumažinti ir ji priteistina pareiškėjai iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti A. O. iš VSDFV Utenos skyriaus 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius Skirgailė Žalimienė