2022-05-04 Nr. AB-11382-3-61-3-00065-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2191-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00065-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. H. R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. H. R. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. H. R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21S40074 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 6K-2543 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas teigė, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, juos persekioja (duomenys neskelbtini)

3. , jie patiria diskriminaciją, negali susirasti darbo, gyvena nuolatinėje baimėje. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisija 2021 m. gruodžio 29 d. Komisijos Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Pareiškėjas teigė, jog nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjas mano, kad atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Teigė, kad dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuriai gresia patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini)teritorijoje vykdė žiaurius nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini), juos žudė, kankino, vertė priimti islamą. (duomenys neskelbtini) persekioja ir kitos (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės, o (duomenys neskelbtini) vyriausybės pajėgos neapsaugo (duomenys neskelbtini) nuo patiriamo priekabiavimo. (duomenys neskelbtini) toliau susiduria su dideliais sunkumais, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) vyriausybė nevykdo įsipareigojimų, todėl (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių piliečio teisių (duomenys neskelbtini). Atsakovas šią informaciją ignoravo ir į ją neatsižvelgė. Sprendime pateikta informacija visiškai sutampa su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais ir patvirtina, kad pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nepagrįstai teigė, kad grėsmes nėra, nes yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmeniui (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Manė, kad Departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai.

6. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo prašęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas šio prašymo netenkino.

7. Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pažymėjo, kad jis nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjas Departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teigė, kad jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį , jam gresia mirtis ir susidorojimas.

8. Pareiškėjas taip pat nesutiko su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į savo kilmės valstybę. Anot pareiškėjo, jam nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Sprendimas dėl išsiuntimo yra nepagrįstas objektyviais įrodymais, sprendime nurodoma, kad yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali pasislėpti, tačiau koks pagrindas tokiai išvadai lieka neaišku. Vadinasi sprendimo dalis yra nepagrįsta, o grindžiamas tik hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, kad neva yra pagrindas manyti jog užsienietis gali slėptis.

9. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir jį kilmės valstybėje persekioja (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam kylančias asmenines grėsmes pasižymėjo esminiais trūkumais, t. y. buvo nenuoseklus, prieštaringas: pavyzdžiui, pareiškėjas iš pradžių nurodė, kad 2014 m., kai užpuolė (duomenys neskelbtini), jis turėjo pasitraukti į kitą miestą ir nurodė, kad išvyko į (duomenys neskelbtini), kur pradėjo dirbti alkoholinių gėrimų parduotuvėje, ten susilaukė grasinančių raštelių iš (duomenys neskelbtini), tačiau apklausos eigoje jis jau nurodė, kad 2014 m., išgirdus apie (duomenys neskelbtini), su šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini), kur, praleidęs apie metus, grįžo į savo kaimą; pirminės apklausos metu prieglobsčio prašytojas buvo nurodęs, jog 2015 m. turėjo darbą (duomenys neskelbtini), o antrosios apklausos metu jau nurodė, kad į (duomenys neskelbtini)atvyko metai iki COVID-19 pandemijos. Atsižvelgiant į nustatytus pareiškėjo pasakojimo trūkumus, pareiškėjo pasakojimas pagrįstai nebuvo pripažintas patikimu įrodymu. Atsižvelgiant į tai, tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis jautėsi nesaugus dėl bendros situacijos (duomenys neskelbtini), susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimu (duomenys neskelbtini), tačiau savo pasakojimą grindė iš esmės plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi ir neįvardijo jokių individualaus pobūdžio jam kylančių grėsmių (duomenys neskelbtini), susijusių su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pažymėjo ir tai, kad surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vykdomas sisteminis (duomenys neskelbtini) persekiojimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo.

11. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės tikimybės, Departamento vertinimu, buvo pagrįstai konstatuota, jog nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas nurodė, jog tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kurios anot EPPB gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Visgi, ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Pareiškėjo paskutinėje gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini) provincijoje), (duomenys neskelbtini) veikia kaip ir kitose provincijose, tačiau su (duomenys neskelbtini) siejamų incidentų skaičius nėra žymus ir nėra duomenų, kad būtų taikomasi į (duomenys neskelbtini) bendruomenę. Pažymi, kad pareiškėjas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, jis yra darbingo amžiaus vyras (g. 1995 m.). Įvertinus visas šias aplinkybes, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, todėl buvo konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Departamentas vertino, kad ginčijamame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Be to, pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, prieš neteisėtai kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tuo siekdamas, tikėtina, apsunkinti jo identifikavimą ir grąžinimą, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Teigė, jog skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Departamento Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Migracijos departamento sudaryta Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pažymėjo, jog vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

14. Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

15. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą pateiktais argumentais.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. gruodžio 29 d. Sprendimo dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl Departamento 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo ir Komisijos 2021 m. gruodžio 29 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

18. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2021 m. lapkričio 16 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat Departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Komisijai, tačiau Komisija 2021 m. gruodžio 29 d. Sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, kreipėsi į teismą.

20. Pareiškėjas teigė, jog nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuriai gresia patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini). Be to, kilmės šalies informacija patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl gali būti persekiojamas ir (duomenys neskelbtini) bei patirti šios karinės grupuotės spaudimą prisijungti prie (duomenys neskelbtini) pajėgų. Šis persekiojimas taip pat kelia grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, nes jis būtų įtrauktas į karo veiksmus ir tiesiogiai patirtų karo grėsmę.

21. Teismas pažymėjo, jog pagal Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2021 m. rugsėjo 9 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad sulaukia daug grasinimų, nes yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) negali dirbti nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) vis dar veikia (duomenys neskelbtini). Pasirinko atvykti į Europą dėl to, kad nori gyventi kaip laisvas žmogus, kur ginamos jo teisės. Pareiškėjas asmeniškai grasinimų nesulaukė, tačiau jis negalėjo dirbti staliumi (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), nes yra (duomenys neskelbtini). Kartą (2015) turėjo darbą (duomenys neskelbtini) (kitaip – (duomenys neskelbtini)), tačiau buvo užpultas ir sumuštas. Paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini).

23. 2021 m. rugsėjo 20 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. užpuolė (duomenys neskelbtini), nes buvo (duomenys neskelbtini), jie žudė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) po užpuolimo keletą metų pasiliko jo vietovėje, todėl pareiškėjas turėjo išvykti į kitą miestą. Jis nurodo, kad išsikėlė į (duomenys neskelbtini) ir pradėjo dirbti alkoholio parduotuvėje. (duomenys neskelbtini) po durimis pradėjo palikinėti grasinančius raštelius, jie sakė, kad čia yra islamo taisyklės ir kad prieglobsčio prašytojas negali čia dirbti.

Pareiškėjas išsikėlė į (duomenys neskelbtini), kur pradėjo dirbti. Po kelerių metų išsiaiškinus, kad jis (duomenys neskelbtini), vėl pradėjo sulaukti grasinančių raštelių, kuriuose buvo rašoma, jog (duomenys neskelbtini) stalius šioje teritorijoje nepageidaujamas. Po to pareiškėjas tapo bedarbiu, niekas nenorėjo įdarbinti restoranuose, o (duomenys neskelbtini) visur sekė ir sakydavo, kad esate (duomenys neskelbtini), neleisime jums dirbti. Paklausus, kas nutiktų, jei grįžtų į savo šalį pareiškėjas nurodė, kad būtų nužudytas.

Paklausus apie laikotarpį nuo 2011 m. iki 2014 m. pareiškėjas nurodė, kad visą tą laiką bandė susirasti darbą, tačiau nesėkmingai. Šį laikotarpį gyveno savo gimtajame kaime. Apklausos metu prieglobsčio prašytojo buvo paprašyta patikslinti, kas įvyko 2014 m. Atsakydamas jis nurodė, kad išgirdus apie (duomenys neskelbtini) turėjo bėgti į kitą miestą. (duomenys neskelbtini) žudė vaikus arba vertė prisijungti prie islamo. Su tėvais, broliais ir seserimis persikėlė į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gyveno labai sunkiomis sąlygomis, turėjo finansinių sunkumų, patyrė psichologinį spaudimą.

Visada bijojo, buvo priekabiaujama, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, jog jam sakydavo, kad arba turi atsiversti į islamą, arba mes tave nužudysime. Tiksliai įvardyti, kas tai sakydavo negalėjo, tik bendrai nurodė, kad tai girdėjo iš juos supančios bendruomenės. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) praleido beveik metus. 2015 m. grįžo į savo kaimą. Apklausos metu papildė, jog išvyko į (duomenys neskelbtini), kur dirbto alkoholio parduotuvėje. Tikslios vietos kur yra (duomenys neskelbtini) nurodyti negalėjo, tik pasakė, kad tai tarp (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) dirbo alkoholio parduotuvėje ir tuo metu sulaukė grasinimų iš (duomenys neskelbtini), o vieną dieną buvo užpulti su ginklais.

Paklaustas nuo kada iki kada dirbo alkoholio parduotuvėje nurodė, kad pradėjo 2017 m. ir dirbo daugiau mažiau metus. Paklausus ar prisimena išpuolio datą, asmuo nurodė, kad apie 2015–2016 m. Apklausos metu prieglobsčio prašytojo buvo paprašyta patikslinti datas, nes jis nurodė, jog 2017 m. pradėjo dirbti alkoholio parduotuvėje, tačiau incidento datą nurodė 2015–2016. Atsakydamas prieglobsčio prašytojas patikslino, kad tai buvo apie 2016–2017 metus. Pareiškėjas nurodė, kad metai iki COVID-19 pandemijos atvyko į (duomenys neskelbtini), dirbo ir žaidė futbolą.

Teigė, kad (duomenys neskelbtini) jis ir dar 5 (duomenys neskelbtini) buvo užpulti ir sumušti. Kas užpuolė nežino, nes tie žmonės buvo su kaukėmis. Po šio incidento daugiau nebebandė kraustytis iš savo kaimo iki kol neišvyko į Lietuvą. Paklausus, ar nuo 2019 m. iki 2021 m. turėjo kokių problemų, paaiškino, kad išskyrus turėtas ir tai, kad negalėjo žaisti futbolo. Iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes rado galimybę, turėjo daug sunkumų, daug žmonių grasino. Gyvenimas (duomenys neskelbtini) buvo labai sunkus, jei grįžtų, bijotų būti nužudytas. (duomenys neskelbtini) yra likusi jo sesuo, 3 dėdės iš motinos pusės ir 2 dėdės iš tėvo pusės.

24. Teismas pakartojo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

25. Iš skundžiamo Sprendimo teismas nustatė, kad Departamentas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis jautėsi nesaugus dėl bendros situacijos (duomenys neskelbtini), susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimu (duomenys neskelbtini), tačiau savo pasakojimą grindė iš esmės plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi ir neįvardijo jokių individualaus pobūdžio jam kylančių grėsmių (duomenys neskelbtini), susijusių su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Be to, Departamentas nustatė, jog pareiškėjo pasakojimas apie jam kylančias asmenines grėsmes pasižymėjo esminiais trūkumais, t. y. buvo nenuoseklus, prieštaringas: pavyzdžiui, pareiškėjas iš pradžių nurodė, kad 2014 m., kai užpuolė (duomenys neskelbtini), jis turėjo pasitraukti į kitą miestą ir nurodė, kad išvyko į (duomenys neskelbtini), kur pradėjo dirbti alkoholinių gėrimų parduotuvėje, ten susilaukė grasinančių raštelių iš (duomenys neskelbtini), tačiau apklausos eigoje jis jau nurodė, kad 2014 m., išgirdus apie (duomenys neskelbtini), su šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini), kur, praleidęs apie metus, grįžo į savo kaimą; pirminės apklausos metu prieglobsčio prašytojas buvo nurodęs, jog 2015 m. turėjo darbą (duomenys neskelbtini), o antrosios apklausos metu jau nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) atvyko metai iki COVID-19 pandemijos. Teismo vertinimu, Departamentas atsižvelgdamas į nustatytus pareiškėjo pasakojimo trūkumus, pareiškėjo pasakojimo pagrįstai nepripažino patikimu įrodymu.

26. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

27. Nagrinėjamu atveju teismas padarė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, nes iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Atsižvelgus į tai, teismo įsitikinimu, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

28. Nagrinėjamu atveju Departamentas rėmėsi EPPB pateiktu vertinimu, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad tai miestas, esantis (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) gubernijoje. Remiantis EPPB 2021 m. sausį parengtomis gairėmis, (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta aukštu lygiu, tačiau (2021 m. sausio mėn. duomenimis) nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

29. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tvarkos aprašo 222 punkte nustatyta, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Kaip matyti, teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kokios informacijos jis negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjęs pateikti žodiniais paaiškinimais. Be to, pareiškėjas žodžiu buvo išklausyta Migracijos departamento vykdytose apklausose, jose jam buvo sudarytos galimybės išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti į užduodamus klausimus. Pareiškėjas taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl žodinio skundo nagrinėjimo yra atmestini kaip nepagrįsti.

30. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus.

31. Iš skundžiamų Departamento sprendimų matyti, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

32. Sprendime taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Departamentas, priimdamas Sprendimą uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvavo tuo, jog prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Prieglobsčio prašytojas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Sprendime pažymėta, kad prieglobsčio prašytojas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi Migracijos departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą bei laikė jį proporcingu.

33. Tačiau teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

34. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

35. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

36. Nustatyta, kad Sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Tačiau šiuo atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

38. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, kadangi išnagrinėjus bylos medžiagą teismas nenustatė pagrindų panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimą ir Komisijos 2021 m. gruodžio 29 d. Komisijos Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

III. 39. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

41. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti.

42. Informuoja teismą, kad pareiškėjas 2022 m. kovo 10 d. pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir jo dabartinė buvimo vieta nėra žinoma. Administracinė byla pagal pareiškėjo skundą buvo išnagrinėta 2022 m. kovo 10 d., o skundžiamas sprendimas priimtas 2022 m. kovo 23 d., o apeliacinis skundas pateiktas 2022 m. balandžio 6 d., t. y. jau pareiškėjui pasišalinus iš apgyvendinimo vietos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. gruodžio 4 d. Sprendimo ir Komisijos 2022 m. sausio 10 d. Sprendimo, priimto pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

44. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, Šengeno erdvę ir Europos Sąjungą trukmę, konstatavęs, jog Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

45. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, tai darė paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir išpažįstamos religijos.

46. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

48. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

49. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

50. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

51. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

52. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

53. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

54. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

55. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

57. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kuris, kaip nustatė atsakovas ir dėl to byloje nėra ginčo, yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje grindžia tuo, jog yra (duomenys neskelbtini) religijos atstovas ir todėl bėga nuo persekiojimo ir diskriminacijos.

58. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

59. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje nustatytų aplinkybių vertinimu. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojas iš tiesų labai daug akcentavo (duomenys neskelbtini) kaip socialinės grupės diskriminaciją, kaip priežastį, dėl kurios jis bėga iš kilmės šalies, tačiau nenurodė jokių individualaus asmeninio persekiojimo faktų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas visą laiką yra gyvenęs kilmės šalyje ir turi ten socialinių ryšių, kad jo visa likusi šeima likusi (duomenys neskelbtini). Labai tikėtina, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastys buvo vien ekonominio pobūdžio. Tuo labiau, kad apklausoje jis akcentavo ne vieną kartą ir ekonominio pobūdžio sunkumus tokius kaip negalėjimą susirasti pastovaus darbo. Pareiškėjo nenaudai byloja ir aplinkybė, kad jo pasakojime trūksta nuoseklumo su įvykių datomis.

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. H. R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Neringa Švedienė