2020-04-08 Nr. AB-7124-3-61-3-00591-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-358-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00591-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ ir atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Akepus“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. ATK2-06/18 taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimus, kuriuo pareiškėjui skirta 360 Eur bauda (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu buvo nubaustas už tai, kad jam priklausančioje kavinėje-picerijoje, esančioje Saulėtekio al. 32, Vilniuje, nuo 22.00 val. iki 8.00 val. prekiauja alkoholiniais gėrimais ir neužtikrina, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami kavinės patalpose (t. y. prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešti), taip pat parduoda alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Tokią išvadą Departamentas padarė nustatęs, jog 2017 m. gruodžio 9 d. apie 3 val. 20 min. pareiškėjo darbuotoja D. P., veikdama pareiškėjo vardu, naudai ir interesais, neblaiviam asmeniui D. V. pardavė tris butelius alaus „Volfas Engelman“ (alkoholio koncentracija 5,2 proc. tūrio, talpa 0,568 l), alkoholinius gėrimus atidarė, tačiau D. V. alkoholinius gėrimus iš karto išsinešė iš kavinės patalpų. D. V. alkotesteriu „Alcotest 6810“, prietaiso Nr. ARBL-0747, nustatytas 1,54 promilės girtumas. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą ir 4 dalies 2 punktą.

3. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas Nutarime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kuris įtvirtina draudimą parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Nagrinėjamoje situacijoje nėra ginčo, jog darbuotoja D. P. pardavė pirkėjui alaus butelius, tačiau atsakovas ir pareiškėjas skirtingai vertina įvykio aplinkybes. Darbuotoja, teikdama paaiškinimus nurodė, kad jai pirkėjas neatrodė neblaivus, jokio alkoholio kvapo ji neužuodė, pirkėjas nesvyravo, nedarė jokių nekoordinuotų judesių, kalba buvo rišli. Tiek įeidamas į piceriją, tiek išeidamas iš jos, jis nesvyravo, ėjo tiesiai. Be to, nei vienas iš D. P. bei pareiškėjo pažeidimą konstatavusių pareigūnų nematė to momento, kai buvo vykdomas pardavimas. Pareigūnai budėjo prie picerijos ir jos viduje pardavimo metu nebuvo.

4. Nutarime nurodoma, kad D. P. alaus butelius pirkėjui pardavė 2017 m. gruodžio 9 d. apie 3 val. 20 min. Pagal pareiškėjo kasos aparato duomenis nurodytas pardavimas įvyko anksčiau – 3 val. 13 min. Kadangi ši aplinkybe nustatyta sertifikuotu kasos aparatu, ja ir reikėjo vadovautis atliekant tyrimą. Ši aplinkybė, dėl įvykusio pardavimo laiko svarbi dviem aspektais, t. y. rodo kad iki blaivumo patikrinimo (alkotesterio prietaisu pirkėjo girtumas konstatuotas 3 val. 34 min.) praėjo pakankamas laiko tarpas, per kurį pirkėjas galėjo vartoti alkoholį po jo įsigijimo, todėl kyla abejonių ar nebuvo pažeistos šio prietaiso naudojimo taisyklės bei, kad pirkėjas tam tikrą laiką praleido picerijos patalpose.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra aišku, kaip pareigūnai nustatė aplinkybę, jog prieš ateinant į piceriją, pirkėjas buvo išgėręs 8 butelius alaus. Pareigūnams įtarimas dėl šio asmens blaivumo kilo tik pamačius, kaip jis važiuoja dviračiu. Šios faktinės aplinkybės D. P. nematė, ji pirkėją pamatė jam jau įėjus į picerijos vidų ir jokie jo veiksmai jai nesudarė pagrindo manyti, kad asmuo yra neblaivus. Be to, pareigūnai nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelio pirkėjo administraciniam nusižengimui – nesiėmė jokių veiksmų dėl to, kad pirkėjas vairavo dviratį neblaivus, t. y. arba pareigūnai nelaikė, kad pirkėjas buvo akivaizdžiai neblaivus ir todėl iš karto nereagavo į jo daroma ženkliai sunkesnį ir labiau pavojingą administracinį nusižengimą – vairavimą dviračio neblaiviam, arba sąmoningai laukė, kad šis asmuo picerijoje įsigytų alkoholinius gėrimus ir atsirastų galimybė nubausti tiek D. P., tiek pareiškėją už alkoholio pardavimą neblaiviam asmeniui, t. y. iš esmės provokavo galimą D. P. administracinį nusižengimą bei pareiškėjo Įstatymo pažeidimą. Akivaizdu, kad abejonių dėl pirkėjo blaivumo, kilo tik po to, kai jie jį sustabdė jam jau išėjus iš picerijos (beje joje prabuvus tam tikrą laiko tarpą). Jokiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta pareiga viešojo maitinimo įstaigų ar parduotuvių darbuotojams tikrinti asmenų, perkančių alkoholinius gėrimus, girtumą. Darbuotojai gali tik stebėti pirkėjo elgesį, kuris leistų daryti prielaidą, kad stebimas pirkėjas yra neblaivus.

6. Pareiškėjas teigė, kad tai, jog pirkėjas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo neblaivus, bet D. P. to neįžvelgė, laikytina suklydimu, kurį lėmė subjektyvios aplinkybės – darbuotojos subjektyvus situacijos suvokimas, kuriam įtakos pareiškėjas negalėjo daryti. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nesiėmė visų reikiamų priemonių užtikrinti draudimo neparduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims įgyvendinimą.

7. Pareiškėjas nurodė, kad konstatuotas pirkėjo neblaivumas (1,54 promilės girtumas) nėra sunkus. Teismų praktikoje, kai pardavėjai traukiami administracinėn atsakomybėn ar įmonės baudžiamos už Įstatymo pažeidimą (už alkoholio pardavimą neblaiviems), paprastai konstatuojamas ženkliai didesnis nei 2 promilių girtumas, t. y. tai tie atvejai, kai negalima sutikti, kad asmuo pardavęs alkoholį, negalėjo įvertinti pirkėjų akivaizdaus neblaivumo. Vertinant ar D. P. padarė administracinį nusižengimą, bei ar pareiškėjas pažeidė Įstatymo reikalavimus, turi būti vertinama tik tai, ar D. P. galėjo konstatuoti pirkėjo neblaivumą, tuo metu, kai šis asmuo įsigijo alaus butelius picerijoje. Departamentas vertindamas pareiškėjo veiksmus apie pirkėjo neblaivumą sprendė iš aplinkybių, kurių nematė D. P., neįvertinęs aplinkybės, kad pirkėjas alų galėjo vartoti ir picerijoje (nuo pardavimo iki blaivumo patikrinimo praėjo 21 minutė; alaus buteliai, kaip tiesioginis administracinio nusižengimo objektas nebuvo paimti; alaus kiekis alaus buteliuose, pirkėjui išėjus iš picerijos nekonstatuotas).

8. Pareiškėjas akcentavo, kad, vertinant pirkėjo neblaivumą, galėjo būti pažeista neblaivumo nustatymo tvarka. Vertinant pirkėjo picerijoje praleista laiką, galima objektyviai teigti, kad jis picerijoje vartojo alų iš karto po to, kai jį įsigijo (alaus buteliai pirkėjui buvo parduoti atidaryti; pirkėjas tam tikrą laiką buvo picerijoje). Atliekant pirkėjo neblaivumo nustatymo testą, galėjo būti pažeista alkotesterio naudojimo tvarka, pagal kurią būtina įsitikinti, jog asmuo, kuriam atliekamas neblaivumo nustatymo testas, 15 min. iki testo atlikimo nevartojo alkoholio. Iš bylos dokumentų, nematyti, kad policijos pareigūnai būtų klausę pirkėjo, ar jis vartojo alkoholį prieš testo atlikimą. Dar daugiau, vertinant pirkėjo blaivumą pažeistas ir reikalavimas atsižvelgti į galimą alkotesterio paklaidą. Pirkėjo blaivumas buvo tikrinamas ne picerijoje, nedalyvaujant D. P. ar pareiškėjo atstovams.

9. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas nepagrįstai konstatavo, kad alaus buteliai buvo parduoti išsinešti, o pareiškėjas tik imitavo Įstatymo reikalavimų laikymąsi. Departamento Nutarime nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjas padarė pažeidimą, nustatytą Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, kuriame nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad alaus buteliai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje. D. P. prieš perduodama alaus butelius pirkėjui atsuko kamštelius ir juos paėmė (iš karto išmetė į šiukšlių dėžę). Tačiau nutarime nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nuo 22.00 val. iki 8.00 val. picerijoje prekiauja alkoholiniais gėrimais ir neužtikrina, kad jie būtų vartojami picerijos patalpose, t. y. prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Departamentas konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad patektų į Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, o tik apsiribojo konstatavimu, kad pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Tokiu būdu atsakovas pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, jog nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas.

10. Pareiškėjo nuomone, jis ėmėsi proporcingų atsargos priemonių, jog Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. jo konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Pirmiausia, darbuotoja buvo instruktuota apie Įstatyme nustatyta draudimą ir reikalavimą po 22 val. alkoholinius gėrimus parduoti tik atidarytus ir tik vartojimui vietoje. Pareiškėjo darbuotoja prieš paduodama alkoholinius gėrimus juos atidarė. Šis veiksmas akivaizdžiai parodė, kad alkoholis buvo skirtas vartoti vietoje.

Asmuo, matydamas, kad pardavėja, prieš perduodama jam butelį, atidaro ir paima kamštelius, turi suvokti, kad butelis parduodamas su tikslu, kad jis būtų vartojamas vietoje. Picerijoje aiškiai matomose vietose yra pakabinti skelbimai, nurodantys, kad gėrimai parduodami tik atidarytose pakuotėse ir tik vartojimui vietoje. Pirkėjas šių skelbimų nematyti negalėjo. D. P. perduodama alaus butelius pirkėjui jį žodžiu pakartotinai įspėjo apie tai, kad gėrimas turi būti vartojamas vietoje. Alkoholinius gėrimus savo iniciatyva iš picerijos išsinešė pirkėjas.

Alaus butelių pardavimo kvite, kuris taip pat buvo perduotas pirkėjui kartu su atidarytais buteliais nurodyta pirkėjas, pirkdamas alkoholį nuo 22 iki 8 val., patvirtina, kad yra susipažinęs su alkoholio vartojimo vietoje sąlyga ir atsako už pasekmes susijusias su šios sąlygos pažeidimu. Picerijoje sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje, t. y. klientams siūlomi vienkartiniai indai gėrimo išpilstymui, įrengta vieta gėrimams vartoti picerijoje. Tai, kad picerijoje nėra sėdimų vietų, visiškai nereiškia kad čia nesudarytos sąlygos vartoti alkoholiui bei įsigytam maistui vietoje.

Šiuo atveju nei parduodamo alkoholio kiekis, nei jo pardavimo forma nesudarė pagrindo darbuotojai vertinti, kad alkoholiniai gėrimai bus išsinešti. Pardavėjai nežinomos priežastys, dėl ko pirkėjas nusprendė įsigytus alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne vartoti vietoje. Nei pareiškėjas, nei jo darbuotoja negalėjo žinoti tikrųjų pirkėjo ketinimų. Taip pat nei pareiškėjas, nei jo darbuotoja negalėjo pagrįstai numatyti, jog, ėmusis paminėtų priemonių, alkoholiniai gėrimai vis tiek bus išsinešti iš baro, t. y. nebus vartojami vietoje.

Sprendimą nusipirktą alų išsinešti iš picerijos priėmė pirkėjas. Pareiškėjo darbuotojai neturi nei teisėto pagrindo, nei galimybių uždrausti arba neleisti pirkėjams išsinešti parduotą alkoholį. Įstatyme nėra nustatyta, kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu Įstatymų reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad ūkio subjekto taikomos priemonės yra nepakankamos užtikrinti, kad po 22 val. alkoholiniai gėrimai būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento.

11. Pareiškėjo teigimu, Nutarimas priimtas vadovaujantis 2017 m. gruodžio 9 d. patikrinimo protokolu Nr. ATK2-177. Nagrinėjamu atveju surašytas protokolas negali būti laikomas tinkamu, Įstatymo nustatytos formos dokumentu, įforminančiu galimą pareiškėjo padarytą Įstatymo pažeidimą. Surašant protokolą buvo iš esmės pažeista pareiškėjo teisė teikti paaiškinimus (nebuvo paimti nei jos, nei darbuotojos paaiškinimai), naudotis advokato pagalba ir susipažinti su bylos medžiaga, kadangi ji jo surašyme nedalyvavo. Taip pat protokole pareiškėjas nėra informuotas apie savo teises ir pareigas. Jame nėra nurodyti liudytojų adresai, telefonų numeriai, bylos nagrinėjimo data, laikas ir vieta. Be to, turėjo būti paimti alaus buteliai, jų nepaėmus nutarimą priėmęs asmuo, taip pat šiuo atveju ir teismas, neteko galimybės tinkamai įvertinti visų faktinių aplinkybių.

12. Pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti bylą nagrinėjant Departamente. Pareiškėjas du kartus prašė atidėti bylos nagrinėjimą, sudarant galimybes nagrinėjime dalyvauti pareiškėjo advokatui, kuris nagrinėjant bylą Departamente negalėjo dalyvauti dėl užimtumo teismo nagrinėjamoje byloje Zarasuose. Departamentas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymus ir išnagrinėjo bylą nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, neišklausęs ir nepareikalavęs pareiškėjo paaiškinimų. Taigi buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Departamentas netinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjo prašomus liudytojus. Tyrimo metu nebuvo įvertinti pareiškėjo pateikti įrodymai – kvito pavyzdys, nuotraukos, UAB „Akepus“ pažyma.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

14. Departamentas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad pareigūnai tiesiogiai nematė to momento, kai buvo vykdomas pardavimas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pardavėja, subjektyviai įvertinusi pirkėjo išorinius požymius, galėjo pastebėti, kad asmuo yra neblaivus. Departamento pareigūnas R. D. 2017 m. gruodžio 15 d. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad išoriniai girtumo požymiai buvo akivaizdžiai matomi, t. y. jaučiamas iš burnos sklindantis stiprus alkoholio kvapas, kalba nerišli, eisena ir stovėsena nestabili. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo darbuotoja turėjo realią galimybę įvertinti, kad pirkėjas yra neblaivus iš išorinių požymių, o tai, kad ji to nepadarė vertintina kaip nepakankamas atidumas. Departamento pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Vienoje iš bylų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas net ir nesunkų alkoholinių gėrimų pirkėjo girtumo laipsnį (1,44 promilės) vertino, kaip pakankamą, kad alkoholinių gėrimų pardavėja įsitikintų asmens neblaivumu, o įmonės teiginį, kad jos darbuotoja girtumo nepastebėjo, vertino, kaip nepakankamą atidumą (2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-123/2013).

15. Departamentas taip pat kritiškai vertintino ir pareiškėjo skundo argumentą dėl laiko tarpo nuo pirkėjo alkoholinio gėrimo įsigijimo momento iki girtumo patikrinimo momento. Pareiškėjo iškelta gynybinė versija, kad pirkėjas per šį laiko tarpą galėjo vartoti alkoholinius gėrimus, atmestina kaip nepagrįsta ir paneigiama byloje surinktų objektyvių įrodymų. Pareiškėjo nurodytas laiko tarpas yra protingas ir nekeliantis abejonių ir prieštaravimų byloje, įvertinus tai, kad į jį įeina laikas, kai pirkėjas įsigytus alkoholinius gėrimus susidėjo į kuprinę; laikas, kai išėjęs iš pareiškėjo kavinės važiavo dviračiu, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų; laikas, kai buvo apklausiamas, kol atvyko ekipažas patikrinęs jo girtumą. Visą šį laiko tarpą pirkėjas buvo stebimas Departamento bei policijos pareigūnų, alkoholio vartojimo aplinkybės šiuo laiko tarpu nebuvo užfiksuotos. Be to, įvykio įsigytų alkoholinių gėrimų fotonuotraukos akivaizdžiai patvirtina, kad alkoholinių gėrimų buteliai yra pilni.

16. Departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog pirkėjas prieš atvykdamas gėrė 8 butelius alaus yra nepagrįsti. Departamento pareigūno R. D. 2017 m. gruodžio 15 d. tarnybiniame pranešime aiškiai nurodyta, kad apie suvartotą alkoholinių gėrimų kiekį jį žodžiu informavo pirkėjas.

17. Taip pat nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai, kad policijos pareigūnai sąmoningai laukė, kad šis asmuo viešojo maitinimo vietoje įsigytų alkoholinius gėrimus ir būtų galima nubausti tiek pirkėją, tiek pardavėją, taigi provokavo galimus pažeidimus. Departamento nuomone, pareiškėjo teiginiai nepaneigia padarytų pažeidimų. Provokacija laikytini tokie veiksmai, kai pareigūnai savo daroma įtaka kursto nusižengimą, kuris kitaip nebūtų padarytas, kas nagrinėjamoje byloje neįvyko. Byloje nėra duomenų ir nėra nustatytos faktinės aplinkybės, kad Departamento ir policijos pareigūnai būtų naudoję savo įtaką, kad paveiktų pirkėją ir šis, būdamas neblaivus, įsigytų pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje alkoholinius gėrimus.

18. Departamentas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad darbuotoja neturi teisės patikrinti asmens girtumo. Departamentas teigė, kad tai nepaneigia pareigos būti atidžiam ir atsakingam bei vertinti išorinius akivaizdžius pirkėjo požymius apdairiai. Tai, kad, anot pardavėjos, ji šių požymių nepastebėjo, nepanaikina padaryto pažeidimo sudėties, kadangi ūkio subjektas vykdo savo veiklą per savo darbuotojus, todėl darbuotojos D. P. veiksmai vykdant savo darbo funkcijas, Įstatymo kontekste laikytini juridinio asmens, t. y. pareiškėjo, atliktais veiksmais.

19. Departamentas teigė, kad nustatytas pirkėjo girtumas yra vidutinis, patikrinimą atlikę pareigūnai matė akivaizdžius pirkėjo girtumo požymius, kuriuos akivaizdžiai galėjo pastebėti ir pareiškėjo darbuotoja. Atkreipė dėmesį, kad pareigūnai nuolat stebėjo pirkėją visą laiką nuo jo įėjimo į pareiškėjo kavinę iki jo sulaikymo, tačiau alkoholinio gėrimo vartojimo faktinių aplinkybių nenustatė. Apie tai, kad pirkėjas būtų vartojęs alkoholinius gėrimus pareiškėjo kavinėje taip pat neužsiminė ir pardavėja D. P., nei kitas darbuotojas J. Ž..

20. Departamentas nurodė, kad ir įvertinus alkotesterio paklaidą pirkėjo girtumo laipsnis lieka nepakitęs, t. y. nustatytas vidutinis girtumas, todėl šios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl alkotesterio paklaidos pažeidimo sudėties nepaneigia.

21. Departamentas paaiškino, kad skundžiamame nutarime aiškiai nurodė, kad pareiškėjo tariamos priemonės, kurių ėmėsi užtikrinant alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje (skelbimų pakabinimas, informacijos pateikimas kvite, tariamas įspėjimas žodžiu, kavinėje sudarytos sąlygos vartoti vietoje) nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai neefektyvios ir deklaratyvios. Be to, tai kad pareiškėjo darbuotoja įspėjo pirkėją nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Aplinkybė, kad pirkėjas atėjo įsigyti 3 butelių alaus, neprašė jų įpilti į stiklinę, pareiškėjo darbuotojai turėjo akivaizdžiai suponuoti, kad jų pirkėjas nevartos vietoje. Parduotų alkoholinių gėrimų kiekis vienam asmeniui iš karto vienu metu, suponuoja, kad asmuo jų nevartos vietoje, todėl pareiškėjo darbuotoja galėjo atsisakyti alkoholinius gėrimus parduoti ar parduoti kitais būdais, kurie užtikrintų vartojimą vietoje. Tai, kad pareiškėjo darbuotoja visus tris alkoholinius gėrimus atidarė ir juos pardavė pirkėjui, patvirtina tik tai, kad ji Įstatymo reikalavimų laikymąsi tik imitavo, tačiau iš esmės Įstatymo reikalavimų įgyvendinimo efektyviai neužtikrino. Juo labiau, kad pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje nėra sėdimų vietų alkoholio vartojimui vietoje (įrengtas tik ilgas stalas), nėra kur lankytojams pasikabinti viršutinių drabužių ir pan., tai rodo pareiškėjo siekį tik imituoti viešojo maitinimo veiklą vykdant prekybą alkoholiu.

22. Departamentas pažymėjo, kad užtikrino pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimus, nes 2017 m. gruodžio 9 d. patikrinimo protokole Nr. ATK2-177 informavo apie atsakomybėn traukiamojo asmens teises ir pareigas (įskaitant ir apie teise pateikti paaiškinimus). Patikrinimo protokolo turinys atitinka reikalavimus keliamus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ir ANK), t. y. nurodyta surašymo data ir vieta, tyrimą atlikusio ir protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė, duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, administracinio nusižengimo padarymo vieta, laikas ir esmė, atsakomybę už nusižengimą nustatantis Įstatymo straipsnis.

23. Departamento nuomone, alaus butelių paėmimas būtų buvęs perteklinis procesinis veiksmas, o pareiškėjo argumentus, kad alkoholiniai gėrimai buvo nugerti paneigia, patikrinimo metu darytos nuotraukos, kur akivaizdžiai matosi, kad alaus buteliai yra pilni.

24. Departamentas pabrėžė, kad Departamentas Nutarime išsamiai pasisakė dėl atsisakymo atidėti bylos nagrinėjimą. Departamentas 2018 m. sausio 10 d. raštu Nr. S-116 (3) informavo pareiškėją, kad priežastys dėl bylos atidėjimo nepripažįstamos svarbiomis ir pareiškėjo prašymas dėl bylos atidėjimo netenkinamas. Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimą Departamente (2018 m. sausio 11 d.) buvo žinoma nuo 2017 m. gruodžio 9 d., tai yra protingas laiko tarpas susipažinti su byla, susirasti atstovą, pateikti paaiškinimus ir papildomus dokumentus. Tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise susipažinti su byla, pateikti rašytinius paaiškinimus, savalaikiai susirasti atstovą, neužkerta kelio bylos nagrinėjimui.

25. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas apklausti liudytojais darbuotoją D. P., darbuotoją J. Ž., pirkėją D. V. Departamente buvo išnagrinėtas ir atsisakymas kviesti liudininkais motyvuotai atmestas. Byloje yra šių asmenų rašytiniai paaiškinimai. Pareiškėjo prašymuose nebuvo motyvuotai paaiškinta ką reikšmingo papildomai turėtų paliudyti minėti asmenys. Šių asmenų kvietimas liudytojais nepagrįstai būtų užvilkinęs tyrimo eigą ir bylos nagrinėjimą. Be to, Įstatymo pažeidimo ar kito teisės pažeidimo tyrimas ir įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, todėl yra baigiamas surinkus kompetentingos institucijos vertinimu pakankamai duomenų apie Įstatymo pažeidimą ar administracinį nusižengimą, šis kompetentingos institucijos vertinimas yra įtvirtinamas kaltinimą formuluojančiu procesiniu dokumentu, šiuo atveju – 2017 m. gruodžio 9 d. protokolu Nr. ATK2-177.

26. Priimant skundžiamą nutarimą nei materialiosios, nei proceso teisės normos nebuvo pažeistos, Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, todėl priežasčių jį panaikinti nėra.

II. 27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą atmetė.

28. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

28.1. 2014 m. sausio 1 d. įsakyme Nr. 159 nurodoma, kad pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. draudžiama nuo 22 iki 8 val. pardavinėti alkoholinius gėrimus išsinešimui. Užsakytus klientų alkoholinius gėrimus parduoti tik atidarytoje pakuotėje išpilstant į vienkartinius bokalus, stiklines bei perspėti klientus, kad gėrimus galima vartoti tik vietoje. Su šiuo įsakymu pasirašytinai buvo supažindinta D. P..

28.2. 2017 m. gruodžio 9 d. buvo surašytas patikrinimo protokolas Nr. ATK2-177, kuriame nurodyta, kad vykusio pareiškėjui priklausančios kavinės – picerijos, adresu Saulėtekio al. 32, Vilnius, patikrinimo metu buvo nustatytą, kad 2017 m. gruodžio 9 d. apie 3 val. 20 min. pareiškėjo darbuotoja D. P., veikdama pareiškėjo vardu, naudai ir interesais, neblaiviam asmeniui D. V., pardavė tris butelius alaus „Volfas Engelman“ (alk. 5,2 proc. tūrio, butelio talpa 0,586 l), kuriuos pirkėjas iš karto išsinešė iš kavinės patalpų vietoje nevartojęs. Pirkėjui 2017 m. gruodžio 9 d. alkotesteriu „Alcotest 6810“ prietaiso Nr. ARBL-0747, nustatytas 1,54 promilės girtumas. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą ir 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Patikrinimo metu dalyvavusi D. P. nurodė, kad su pažeidimu nesutinka, pirkėjas jai neatrodė neblaivus.

28.3. D. V. 2017 m. gruodžio 9 d. teiktuose paaiškinimuose nurodė, kad 2017 m. gruodžio 9 d. apie 3 val. 20 min. su dviračiu atvažiavo į pareiškėjo kavinę nusipirkti alaus. Pardavėjos paprašė parduoti tris butelius alaus „Volfas Engelman“ (alk. 5,2 proc. tūrio). Pardavėja atidariusi alaus butelius padavė juos jam ir jis išėjo. Šioje kavinėje ne kartą yra pirkęs alų išsinešimui, pardavėja visuomet parduodavo tik atidarytus butelius.

28.4. D. P. 2017 m. gruodžio 9 d. duotose paaiškinimuose nurodė, kad į kavinę – piceriją atėjusiam vyrui pardavė tris butelius alaus „Volfas Engelman“ (alk. 5,2 proc. tūrio). Visus alaus butelius ji atidarė. Pirkėjo girtumo požymių nepastebėjo, jis atrodė blaivus.

28.5. Departamentas 2017 m. gruodžio 9 d. pranešimu informavo pareiškėją, kad 2018 m. sausio 11 d. 9 val. 30 min. Departamente bus nagrinėjama byla dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo. Pareiškėjas patvirtino, jog šį pranešimą gavo.

28.6. 2017 m. gruodžio 12 d. J. Ž. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pirkėjas, kuriam 2017 m. gruodžio 9 d. D. P. pardavė alų, jam nepasirodė neblaivus. Jis kalbėjo rišliai, ėjo tiesiai, nesvyruodamas, nuo jo nesijautė alkoholio kvapo, vizualiai nebuvo galima nustatyti, kad žmogus neblaivus.

28.7. Departamento vyr. specialistas R. D. 2017 m. gruodžio 15 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. TP-40 „Dėl UAB „Akepus“ galimai padarytų alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų“, kuriame nurodė, kad apie 3 val. 20 min. į pareiškėjo viešojo maitinimo vietą dviračiu atvyko D. V.. Jo eisena buvo nestabili, todėl kilo įtarimų, kad jis gali būti neblaivus. Netrukus D. V. išėjo ir pareiškėjo viešojo maitinimo vietos su akivaizdžiai pilna kuprine ir dviračiu nuvažiavo Saulėtekio alėja (link Nemenčinės plento), kur ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų. D. V. raštu paaiškino, kad pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje įsigijo tris butelius alaus „Volfas Engelman“ (alk. 5,2 proc. tūrio, talpa 0,5 l). Bendraujant su D. V. buvo matomi akivaizdūs jo neblaivumo požymiai, t. y. jaučiamas iš burnos sklindantis stiprus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, eisena ir stovėsena nestabili. D. V. žodžiu paaiškino, kad prieš atvykdamas į pareiškėjo viešojo maitinimo vietą išgėrė ne mažiau, kaip aštuonis butelius alaus, todėl buvo nuspręsta nustatyti jo girtumą. D. V. 3 val. 34 min alkotesteriu „Alcotest 6810“ prietaiso Nr. ARBL-0747, nustatytas 1,54 promilės girtumas (įvertinus prietaiso paklaidą 1,51 promilės girtumas). R. D. paaiškino, kad po to nuvyko į pareiškėjo viešojo maitinimo vietą atlikti patikrinimo. Patikrinimo metu nustatyta, kad čia teikiamos maitinimo paslaugos, taip pat laikomi, parduodami alkoholiniai gėrimai: alus „Volfas Engelman“ (alk. 5,2 proc. tūrio, talpa 0,5 l). Pareiškėjas pateikė juridinę galią turinčius alaus „Volfas Engelman“ įsigijimą patvirtinančius dokumentus, surašytas faktų fiksavimo protokolas. Pažymėjo, kad viešojo maitinimo vietos klientų aptarnavimo salėje sėdimos vietos alkoholio ar maisto vartojimui neįrengtos, palei vitriną yra įrengtas tik stalas prie kurio galima stovėti. Patikrinimo metu į viešojo maitinimo vietą buvo atvykęs mažiausiai vienas klientas, kuris po įspėjimo apie tai, kad alkoholis parduodamas tik vartojimui vietoje, pirkti alkoholinius gėrimus iš viso atsisakė.

28.8. 2018 m. sausio 8 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu pateikti bylos medžiagą ir atidėti Departamente paskirtą bylos nagrinėjimą, kadangi pareiškėjas apie bylos nagrinėjimą Departamente per vėlai informavo savo atstovą, kai jis jau buvo susitaręs dėl kito kliento interesų atstovavimo ir pareiškėjui yra per trumpas laikas susirasti kitą atstovą.

28.9. Departamentas 2018 m. sausio 10 d. raštu prašymą dėl susipažinimo su bylos medžiaga tenkino, tačiau atsisakė tenkinti prašymo dalį dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, motyvuojant tuo, kad pareiškėjo nurodytos atidėjimo priežastys nelaikytinos svarbiomis. Kadangi pareiškėjui apie bylos nagrinėjimą Departamente buvo pranešta 2017 m. gruodžio 9 d., o tai yra protingas laiko tarpas susirasti atstovą, pateikti paaiškinimus bei papildomus įrodymus.

28.10. 2018 m. sausio 10 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą pakartotinai prašydama atidėti bylos Departamente nagrinėjimą, kadangi pareiškėjas pavėluotai kreipėsi į savo advokatą, advokatui pagal jo 2018 m. sausio 8 d. prašymą bylos medžiaga buvo pateikta tik 2018 m. sausio 10 d., o jis visą dieną buvo Zarasų apylinkės rajono teisme ir su pateiktais dokumentais neturėjo galimybės susipažinti iki paskirtos nagrinėjimo datos, taigi ir tinkamai pateikti pareiškėjo paaiškinimų byloje. Todėl prašė sudaryti galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus, taip pat apklausti D. P., J. Ž. ir D. V..

28.11. 2018 m. sausio 8 d. D. P. rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad nesutinka su jai inkriminuojamu pažeidimu, nes vyras pirkęs alų neatrodė neblaivus. Teigė, kad nei vienas iš pareigūnų nematė to momento, kai buvo vykdomas pirkimas. Alus pirkėjui buvo parduotas vartoti vietoje, kitoks pardavimas po 22 val. kavinėje yra draudžiamas. D. P. ėmėsi visų priemonių, kad parduotas alus būtų vartojamas vietoje. Sprendimą nusipirktą alų išsinešti iš picerijos priėmė pirkėjas. Ji negalėjo pagrįstai numatyti, kad alkoholinis gėrimas bus išsineštas iš picerijos, t. y. nebus vartojamas vietoje. Ji neturi nei teisėto pagrindo, nei galimybių uždrausti arba neleisti pirkėjams išsinešti parduotą alkoholį. Jos atlikti veiksmais, parduodant alkoholį buvo proporcingi siekiant užtikrinti jo vartojimą vietoje.

28.12. 2018 m. sausio 11 d. Departamentas priėmė nutarimą Nr. ATK2-06/18 „Taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą bei 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir skyrė pareiškėjui 360 Eur baudą. Nutarimas grindžiamas 2017 m. gruodžio 9 d. patikrinimo protokolu Nr. ATK2-177, Departamento vyr. specialisto R. D. 2017 m. gruodžio 15 d. tarnybiniu pranešimu Nr. TP-40 „Dėl UAB „Akepus“ galimai padarytų alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų“, 2017 m. gruodžio 9 d. 3 val. 34 min. alkotesterio „Alcotest 6810“ prietaiso Nr. ARBL-0747 patikrinimo Nr. 4923 kvitu, iš kurio matyti, kad pirkėjui buvo nustatytas 1,54 promilės girtumas, 2017 m. gruodžio 9 d. kasos kvitu Nr. 00213, pirkėjo D. V. 2017 m. gruodžio 9 d. rašytiniais paaiškinimais, foto nuotraukomis ir kitais duomenimis.

29. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2018 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. ATK2-06/18 taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo, jo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto ir 4 dalies 2 punkto, pažeidimus, kuriuo pareiškėjui skirta 360 Eur bauda.

30. Teismas pabrėžė, kad D. P. veiksmų kvalifikavimą atliko Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje Nr. II-150-1057/2018. Minėtoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 24 d. nutartyje konstatavo, kad D. P. negali būti laikoma kalta pažeidusi licencijoje numatytą alkoholinių gėrimų pardavimo būdą (vartoti vietoje), tačiau konstatavo, jog D. P. buvo pagrįstai pripažinta kalta pažeidusi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas, draudžiančias viešojo maitinimo įstaigoje parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartyje administracinių nusižengimų byloje Nr. AN2-275-315/2018.

31. Teismas akcentavo, kad, nors juridinio asmens, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“, atsakomybė yra kitokia, t. y. numatyta Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme, o D. P. – Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, tačiau D. P. veiksmų kvalifikavimas, nustatytas bendrosios jurisdikcijos teismų, kuris aktualus ir šioje administracinėje byloje, nebegali būti kvestionuojamas. Todėl, galiojant bendrosios jurisdikcijos teismų sprendimams, kad D. P. pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas, draudžiančias viešojo maitinimo įstaigoje parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi jokio teisinio pagrindo vertinti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Akepus“ būtų neatsakinga už tokio pažeidimo padarymą, t. y. teismo vertinimu, pareiškėjas per savo darbuotoją neužtikrino, kad alkoholis būtų neparduotas neblaiviems asmenims. Todėl konstatuotina, kad skundžiamas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo nėra teisinio pagrindo naikinti, nes pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas, už kurių pažeidimą pagal Įstatymo nuostatas gali būti skiriama 360 Eur bauda.

32. Teismas nurodė, kad bendrosios jurisdikcijos teismai nustatė, jog D. P. negali būti atsakinga pažeidusi licencijoje numatytą alkoholinių gėrimų pardavimo būdą (vartoti vietoje), Vilniaus apygardos administraciniam teismui įvertinus (pritariant bendrosios jurisdikcijos teismų pozicijai), kad D. P. ir virtuvės darbuotojas negalėjo vaikytis kliento, o kitokių papildomų priemonių iš pareiškėjo būtent šioje administracinėje byloje reikalauti būtų neadekvatu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepadarė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo, todėl šia apimtimi Nutarimo motyvai naikinami, bet Nutarimas yra iš esmės pagrįstas ir teisėtas, jo nėra teisinio pagrindo naikinti, nes pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas, už kurių pažeidimą pagal Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas gali būti skiriama 360 Eur bauda.

III. 33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė (iš esmės dėl jų sprendime net nepasisakė) pareiškėjo argumentus dėl to, kad departamento nurodyti pareiškėjo padaryti Įstatymo pažeidimai nebuvo konstatuoti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka, todėl paskirta ekonominė sankcija ir pats Nutarimas negali būti vertinami kaip pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad Departamento įvardyti pareiškėjo atlikti Įstatymo pažeidimai nebuvo tinkamai konstatuoti ir įforminti Įstatyme nustatyta tvarka.

35. Pareiškėjas pažymi, kad objektyvių aplinkybių, įrodančių, jog D. P. aptariamoje situacijoje turėjo galimybę konstatuoti, jog pirkėjas yra neblaivus ir todėl jam alkoholinio gėrimo neparduoti, nenustatyta. Tai, kad pirkėjas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo neblaivus, bet D. P. to neįžvelgė, laikytina suklydimu, kurį lėmė subjektyvios aplinkybės – darbuotojos subjektyvus situacijos suvokimas, kuriam įtakos pareiškėjas – darbdavys, negalėjo daryti. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nesiėmė visų reikiamų priemonių užtikrinti draudimo neparduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims įgyvendinimą.

36. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomų procesinių pažeidimų iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

38. Pasisakydamas dėl bendrosios kompetencijos teismo sprendimo administracinio nusižengimo byloje, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 nurodo, kad bendrosios kompetencijos teismo nutarimas neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai. Departamento vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo bylos įrodymus vertinti individualiai ir jo padarytos išvados, kad Bendrovė pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą yra pagrįstos.

39. Pasisakydamas dėl Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimo vertinimo, atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

40. Departamentas nurodo, kad tinkamai individualizavo baudą, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į Bendrovę neigiamai charakterizuojančias aplinkybes.

41. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos sprendimo motyvacinę dalį, pripažįstant, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus, pripažinti, kad pareiškėjo skundas atmestinas, o Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas visa apimtimi.

42. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos matyti, kad net ir esant tapačioms aplinkybėms konkrečiose bylose, ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami fiziniai asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus (nuo 2017 m. sausio 1 d. už administracinius nusižengimus).

43. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir jos taikymo pirmosios instancijos teisme analizės taip pat matyti, kad nors faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, tačiau šioje praktikoje taip pat pažymima, kad administracinėse bylose dėl ekonominių sankcijų taikymo pareiškėjas yra įmonė (juridinis asmuo), o atsakovas – valstybės institucija priėmusi nutarimą taikyti ekonomines sankcijas, tuo tarpu administracinių teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų) bylose sprendžiamas fizinio asmens administracinės atsakomybės klausimas, taigi, bendrosios kompetencijos teismo nutarimai administracinių teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų) bylose neturi prejudicinės galios administracinėse byloje, dėl ekonominių sankcijų taikymo įmonių (juridinių asmenų) atžvilgiu, nes administracinėse ir administracinių nusižengimų bylose skiriasi dalyvaujantys asmenys, be to administracinėse byloje sprendžiamas savarankiškas klausimas, ar juridinis asmuo tinkamai vykdė Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintas pareigas.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad juridiniam asmeniui, vykdančiam licencijuojamą veiklą - prekybą alkoholiniais gėrimais, keliami aukštesni rūpestingumo, atidumo standartai, todėl juridinio asmens atsakomybei atsirasti Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, gali būti taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai6. Taigi, atsakovo nuomone, nepriklausomai nuo bendrosios kompetencijos teismo sprendimo administracinio nusižengimo byloje, administracinis teismas privalo atlikti atskirą vertinimą, ar juridinis asmuo tinkamai vykdė Įstatymo reikalavimus. Tai, kad konkretus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas neturi prejudicinės galios patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-385-1062/2018.

45. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas neištyrė subjektyvių faktorių visumos, kurios pareiškėjo darbuotojai leido aiškiai suvokti, kad pirkėjas alkoholinius gėrimus perka išsinešti, o ne vartoti vietoje, nepasisakė dėl Departamento argumentų, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nevertino faktinių aplinkybių, jog pirkėjas vienu metu norėjo įsigyti net tris butelius alaus, neprašė bokalo, viešojo maitinimo vietoje nėra sėdimų vietų, nėra kur lankytojams pakabinti viršutinius rūbus ir pan. Departamento nuomone, tai kad viešojo maitinimo vietoje nėra sėdimų vietų (įrengtas tik ilgas stalas), nėra kur lankytojams apsikabinti viršutinius rūbus patvirtina, kad Pareiškėjas viešojo maitinimo veiklą iš esmės imituoja, o realiai vykdo alkoholinių gėrimų pardavimą išsinešimui. Parduotų alkoholinių gėrimų kiekis vienam asmeniui iš karto vienu metu (3 buteliai alaus), akivaizdžiai suponuoja, kad asmuo jų nevartos vietoje, todėl sąžiningas ir protingas pardavėjas, siekiantis užtikrinti Įstatymo reikalavimų laikymąsi, privalėjo atsisakyti parduoti alkoholinius gėrimus ar parduoti kitais būdais, kurie užtikrintų vartojimą vietoje (pvz., juos išpilstant, parduoti mažesnį alkoholio kiekį ir pan.). Tai, kad pareiškėjo darbuotoja visus tris alkoholinius gėrimus atidarė ir juos pardavė pirkėjui, patvirtina tik tai, kad ji Įstatymo reikalavimų laikymąsi tik imitavo, tačiau iš esmės Įstatymo reikalavimų įgyvendinimo efektyviai neužtikrino.

46. Departamentas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjo darbuotojai negalėjo vaikytis kliento, o kitokių papildomų priemonių iš pareiškėjo reikalauti neadekvatu, neatitinka protingumo ir proporcingumo principų, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklioje praktikoje suformuotą reikalavimą juridiniam asmeniui, vykdančiam licencijuojamą veiklą – prekybą alkoholiniais gėrimais, laikytis aukštesnių rūpestingumo, atidumo standartų, formuoja, iš esmės ydingą teisminę praktiką, kad reikalavimo „parduoti alkoholinius gėrimus vartoti vietoje“ užtikrinimas yra deklaratyvi norma bei paneigia Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto tikslus.

47. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

48. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde negali prašyti pakeisti Sprendimo motyvacinę dalį, nes tokio reikalavimo teismas tenkinti negali, nes byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl Nutarimo panaikinimo, kurį teismas atmetė (pareiškėjas yra taip pat pateikęs savo apeliacinį skundą dėl Sprendimo), t. y. pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą (Sprendimu patenkintas apelianto apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas), o reikalavimas pripažinti Nutarimą pagrįstu bei nustatyti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymą nebuvo reiškiamas pirmosios instancijos teisme.

49. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo apeliacinį skundą pasirašė ne įstaigos vadovas, o laikinai jo pareigas einantis asmuo, kurio įgaliojimus patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu.

50. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

50.1. Byloje nėra ginčo, kad Alaus buteliai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje.

50.2. Alaus buteliai buvo parduoti tik vartoti vietoje. Grįsdamas šį argumentą, pareiškėjas nurodo, kad Departamento argumentas, kad „pareiškėjas viešojo maitinimo veiklą iš esmės imituoja, o realiai vykdo alkoholinių gėrimų pardavimą išsinešimui“, yra niekuo nepagrįstas, nes, be kita ko, vertinant picerijos apyvartą, parduodamo alkoholio pajamos nesudaro trečdalio visos apyvartos

50.3. Pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. jo konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma (darbuotojos instruktavimas; aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja, prieš paduodama alkoholinius gėrimus, juos atidarė; picerijoje aiškiai matomose vietose yra pakabinti skelbimai, nurodantys, kad gėrimai parduodami tik atidarytose pakuotėse ir tik vartojimui vietoje; D. P., perduodama Alaus butelius pirkėjui jį žodžiu pakartotinai įspėjo apie tai, kad gėrimas turi būti vartojamas vietoje; Alaus butelių pardavimo kvite nurodyta informaciją apie alkoholinių gėrimų vartojimą nuo 22 val. iki 8 val.; Picerijoje sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje) atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Be to, nei parduodamo alkoholio kiekis, nei jo pardavimo forma nesudarė pagrindo darbuotojai vertinti, kad alkoholiniai gėrimai bus išsinešti. Pardavėjai nežinomos priežastys, dėl ko pirkėjas nusprendė įsigytus alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne vartoti vietoje. Nei pareiškėjas, nei jo darbuotoja negalėjo žinoti tikrųjų pirkėjo ketinimų.

50.4. Atsakovas apeliaciniame skunde net nebando ginčyti bendrosios kompetencijos teismo konstatuotų faktinių alaus butelių pardavimo aplinkybių.

50.5. Pareiškėjo darbuotojai neturi nei teisėto pagrindo, nei galimybių uždrausti arba neleisti pirkėjams išsinešti parduotą alkoholį.

50.6. Pareiškėjo veiksmai, kai prekybos vietoje buvo iškabinti informaciniai pranešimai, darbuotojai informuoti apie alkoholinių gėrimų prekybos tvarką, pirkėjai papildomai žodžiu įspėjami, kad alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami tik įsigijimo vietoje, įsigytų alkoholinių gėrimų pardavimas tik atidarius jų pakuotę, kamštelių pirkėjui neatidavimas, sąlygų vartoti įsigytą alkoholį vietoje sudarymas, visiškai atitiko proporcingumo principą. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu AKĮ reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad ūkio subjekto taikomos priemonės yra nepakankamos užtikrinti, kad po 22.00 val. alkoholiniai gėrimai būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Asmenys, norintys alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne vartoti vietoje, turėtų būti sulaikomi prievarta, ar net jėga. Kitų asmenų teises pažeidžiančių priemonių naudojimas turi būti aiškiai reglamentuotas įstatyme. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas draudimas negali būti laikomas teisiniu imperatyvu, patvirtinančiu prievartos prieš kitus asmenis panaudojimo teisėtumą. Vadinasi, iš ūkio subjekto negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir neadekvačiai, t. y. pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo ir juo labiau priversti jį, kad pastarasis įsigytą alkoholį suvartotų vietoje.

50.7. Iš pirkėjo parodymų bendrosios kompetencijos teisme matyti, kad pirkėjas nurodė, jog matė skelbimus, kad parduotą alkoholį draudžiama išsinešti; trys buteliai jam nedidelis alaus kiekis; „bandė išvengti pardavėjos, kad galėtų išsinešti. Luktelėjo, kol nuėjo pardavėja ir jis išėjo su alumi“; „turėjo tikslą alų pasiimti“; paprastai picerijoje vartodavo vietoje („kitais kartais gerdavo vietoje, užkasdavo“), šį kartą išsinešė („išsinešė pirmą kartą“).

51. Pareiškėjas akcentuoja, kad byloje nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Priešingai, pareiškėjo priemonių, pritaikytų ginčo situacijoje, visuma byloja apie tai, jog pareiškėjo elgesys atitiko šioje teisės normoje įtvirtintą draudimo išimtį. Pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 52. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2018 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. ATK2-06/18 taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimus, kuriuo pareiškėjui skirta 360 Eur bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

53. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

55. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovo apeliacinį skundą pasirašė asmuo, neturintis įgaliojimų, teisėjų kolegija nurodo, kad į bylą pateiktas Departamento raštas „Dėl įgaliojimų pasirašyti apeliacinį skundą“, kuriame nurodyta, kad Departamento direktoriaus pavaduotoja G. B. 2018 m. rugpjūčio 17 d. turėjo teisę pasirašyti apeliacinį skundą, kadangi šią dieną laikinai ėjo direktoriaus funkcijas direktorės I. J. kasmetinių atostogų metu. Į bylą pateikti šią aplinkybę patvirtinantis įrodymai, todėl konstatuotina, atsakovo apeliacinį skundą pasirašė atitinkamus įgaliojimus turintis asmuo.

56. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas negali pateikti apeliacinio skundo vien tik dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes subjektams yra suteikiama teisė skųsti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kada draudimas ją skųsti apeliacine tvarka gali pažeisti ginčo šalies interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012; 2019 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4233-822/2019). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog prašymas pakeisti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį atitinka reikalavimą pakeisti teismo sprendimą, todėl yra suformuluotas pagal apeliacinės instancijos teismo teises (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str.), todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

58. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atliktu pažeidimo fiksavimu (pardavėja negali būti laikoma pareiškėjo atstovu), pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant administracines bylas, be kita ko, dėl AKĮ nuostatų pažeidimo ne kartą konstatuota, jog prekybą vykdantys ūkio subjekto darbuotojai veikia to ūkio subjekto vardu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-159/2008). Taip pat, kad ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, nagrinėjamu atveju UAB „Akepus“ darbuotoja laikytina tinkamu pareiškėjo atstovu ir neplaninio patikrinimo metu galėjo dalyvauti patikrinime, teikti rašytinius paaiškinimus, pastabas bei pasirašyti tikrinimo dokumentus galėjo be atskiro įmonės savininko įgaliojimo ar leidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4242-968/2019).

59. Dėl kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su Departamento atlikto patikrinimo teisėtumu, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus (2017 m. gruodžio 9 d. patikrinimo protokolą Nr. ATK2-177, Nutarimą, rašytinius paaiškinimus ir kitus į bylą pateiktus įrodymus), nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinimas buvo atliktas laikantis nustatytų teisės aktų reikalavimų, todėl yra laikytinas teisėtu.

60. Nenustačiusi procesinių pažeidimų, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl materialiosios teisės normų taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo

61. Įgyvendindamas AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus, įstatymų leidėjas AKĮ 18 straipsnyje nustatė prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, kai viešojo maitinimo vietoje leidžiama draudžiamu laiku parduoti alkoholinius gėrimus, galima pasinaudoti, kai yra tenkinamos abi nustatytos sąlygos – parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinųjų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Pažymėtina, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017).

62. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis minėtame įstatyme nėra atskleistas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl spręstina, jog ūkio subjektas turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar, priešingai, – suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-715/2014, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių (žr. šios Nutarties 50.3 p.), kad užtikrintų teisės aktų reikalavimų laikymasi.

64. Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, pažymi, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi galima pasinaudoti tik tada, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios sąlygos, t. y. parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Ginčui aktualios redakcijos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis taikoma tik tiems verslo subjektams, kurie faktiškai, o ne formaliai atitinka viešojo maitinimo įstaigos sąvoką. AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Taigi subjektai, kuriems yra taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis, privalo vykdyti baro, restorano, kavinės ar kitą maisto tvarkymo veiklą, šiose įstaigose alkoholiniai gėrimai, nesvarbu, ar pilstomi iš gamyklinių pakuočių ar kitų rezervuarų, turi būti pateikiami taip, kad jie būtų suvartoti viešojo maitinimo vietos patalpose ar teritorijoje, bet ne tokiu būdu ir forma, kuris nekliudo pirkėjui išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš viešo maitinimo vietos ir jais disponuoti savo nuožiūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4242-968/2019).

65. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad pareiškėjo darbuotoja, prieš parduodama alkoholinius gėrimus pirkėjui, atsuko butelių kamštelius, tačiau vienkartinės stiklinės nepadavė ir gėrimo neįpylė, parduodama alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje, konstatuoja, jog Departamentas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas sudaro tinkamas sąlygas išsinešti alkoholinius gėrimus, t. y. pardavėja pardavė alkoholinius gėrimus būdu, kuris neužtikrino alkoholio suvartojimo vietoje, atidavusi jį gamyklinėje taroje.

66. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Bendrovė ėmėsi proporcingų priemonių, užtikrinančių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų laikymasį. Pažymėtina, kad proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis (žr., pvz., ., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-466-261/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos priemonės, t. y. pakabintas skelbimas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti, pardavėjos įspėjimas pirkėjų vartoti įsigytus alkoholinius gėrimus tik vietoje, alkoholinių gėrimų atidarymas nepatvirtina fakto, kad buvo imtasi tinkamų priemonių dėl alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje (bare). Pareiškėjo nurodyti argumentai bei byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, kad pareiškėjas sudarė sąlygas baro klientams alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne priešingai – juos vartoti vietoje. Tai, kad pirkėjas galbūt pats turėjo tikslą išsinešti gėrimus, nepaneigia pareiškėjo pareigos elgtis rūpestingai (pvz., kaip jau buvo nurodyta, įpilti alkoholinį gėrimą į stiklinę (bokalą)).

67. Sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesudarė pakankamų sąlygų pirkėjams įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, todėl ir pirkėjo neva savavališki veiksmai šiuo atveju negali panaikinti pareiškėjo atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas pažeidė Dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą draudimą.

68. Pasisakydama dėl bendrosios kompetencijos teismo sprendimo reikšmės nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vadovavosi bendrosios kompetencijos teismo sprendimu, kaip prejudicinę galią turinčių sprendimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgdama į tai, kad šioje administracinio ginčo byloje pareiškėjas yra UAB „Akepus“, atsakovas – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, o administracinės teisės pažeidimo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl fizinio asmens administracinės atsakomybės, teisėjų kolegija daro išvadą, jog aplinkybės, nustatytos nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą Nr. II-150-1057/2018 šioje byloje prejudicinės galios neturi. Pirmiau minėtoje administracinės teisės pažeidimo ir šioje administracinėje bylose skiriasi dalyvaujantys asmenys, be to, vienoje byloje buvo sprendžiamas fizinio asmens atsakomybės klausimas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso požiūriu, tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar juridinis asmuo tinkamai vykdė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą pareigą.

69. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad AKĮ, kaip specialus aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, numato savarankišką atsakomybę subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, tarp jų ir juridiniams asmenims, pagal atitinkamą licenciją savo ūkinėje veikloje besiverčiantiems prekyba šiais gėrimais; ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus Administracinių teisės pažeidimų kodekse, ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2928/2017, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-577/2014).

70. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-385-1062/2018 (t. y. nagrinėjant atskirąjį skundą šioje byloje), nustatyta, kad administracinio nusižengimo byloje Nr. II-150-1057/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismo padarytos išvados apie D. P. veiksmus 2017 m. gruodžio 9 d. parduodant alkoholinius gėrimus ir jų atitikimą Administracinių nusižengimų kodekso 168 straipsnio nuostatoms neturi esminio prejudicinio ryšio su nagrinėjamoje byloje sprendžiamais klausimais, t. y. vertinant, ar Bendrovės taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, kad kavinės-picerijos klientai alkoholinių gėrimų po 22 val. neišsineštų, o įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje, ir kad alkoholiniai gėrimai nebūtų parduodami neblaiviems asmenims.

Dėl AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimo

71. Teisėjų kolegija nurodo, kad pasisakė dėl bendrosios kompetencijos teismo sprendimo reikšmės vertinant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, todėl, pasisakydama dėl AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimo, jų nekartoja.

72. AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Konkretus pareigos užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas šis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių tam tikromis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Be to, AKĮ nereikalauja, kad prekybos alkoholiu atveju turėtų būti atliekamas neblaivumo patikrinimas ar nustatomas neblaivumo sunkumas, todėl vien tik neblaivumo požymių nustatymas (pvz., iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai) yra pakankamas pagrindas atsisakyti tokiam asmeniui parduoti alkoholinius gėrimus. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjo darbuotoja suvokė (turėjo suvokti), kad pirkėjas buvo neblaivus.

73. Teisėjų kolegija nurodo, kad iš pareigūno R. D. 2017 m. gruodžio 15 d. tarnybinio paaiškinimų matyti, kad pirkėjo išoriniai girtumo požymiai buvo akivaizdžiai matomi, t. y. jaučiamas iš burnos sklindantis stiprus alkoholio kvapas, kalba nerišli, eisena ir stovėsena nestabili. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirkėjui alkotesteriu „Alcotest 6810“, prietaiso Nr. ARBL-0747, buvo nustatytas 1,54 promilės girtumas, todėl tai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina šio pareigūno paaiškinimus apie pirkėjo neblaivumo akivaizdumą. Pareiškėjo argumentai, kad tarp alkoholinių gėrimų pirkimo ir girtumo nustatymo, laikytini gynybine pozicija, o teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti pareigūno paaiškinimais.

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas. Todėl šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja nepastebėjo pirkėjo girtumo, nors turėjo galimybę tuo įsitikinti, kadangi, kaip nustatyta šios Nutarties 74 punkte, jis buvo akivaizdus, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės.

75. Išvardytų aplinkybių visuma, kolegijos manymu, neabejotinai patvirtina, kad byloje aptariamas alkoholinių gėrimų pardavimas neblaiviam asmeniui (pirkėjui) įvyko dėl pareiškėjo darbuotojos netinkamo savo pareigų atlikimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad nurodytas pardavimas įvyko dėl pareiškėjo pardavėjos, o, atsižvelgiant į pirmiau aptartą ūkio subjekto ir jo darbuotojo veiksmų sąsają, ir paties pareiškėjo kaltės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Departamentas Nutarime pagrįstai konstatavo, kad

76. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

77. Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, kadangi šiuo atveju jokių abejonių dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo nekilo. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su pažeidimo fiksavimu (nebuvo paimti parduoti alkoholiniai gėrimai, nenustatytas jų likutis buteliuose ir pan.) niekaip nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl AKĮ nuostatų pažeidimo surašant protokolą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju AKĮ nebuvo pažeistas.

78. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais kartojami pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstyti teiginiai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako ir jų nenagrinėja.

79. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo šalinami šie motyvai – „Bendrosios jurisdikcijos teismams nustačius, jog D. P. negali būti atsakinga pažeidusi licencijoje numatytą alkoholinių gėrimų pardavimo būdą (vartoti vietoje), Vilniaus apygardos administraciniam teismui įvertinus (pritariant bendrosios jurisdikcijos teismų pozicijai), kad D. P. ir virtuvės darbuotojas negalėjo vaikytis kliento, o kitokių papildomų priemonių iš pareiškėjo būtent šioje administracinėje byloje reikalauti būtų neadekvatu, darytina išvada, kad pareiškėjas nepadarė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo. Todėl šia apimtimi skundžiamo nutarimo motyvai naikinami <...>“. Taigi, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o dalis pirmosios instancijos teismo motyvų naikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimą, nustatant, jog iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimo motyvuojamosios dalies šalinama išvada, kad „bendrosios jurisdikcijos teismams nustačius, jog D. P. negali būti atsakinga pažeidusi licencijoje numatytą alkoholinių gėrimų pardavimo būdą (vartoti vietoje), Vilniaus apygardos administraciniam teismui įvertinus (pritariant bendrosios jurisdikcijos teismų pozicijai), kad D. P. ir virtuvės darbuotojas negalėjo vaikytis kliento, o kitokių papildomų priemonių iš pareiškėjo būtent šioje administracinėje byloje reikalauti būtų neadekvatu, darytina išvada, kad pareiškėjas nepadarė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė