2020-09-02 Nr. AB-15976-3-61-3-02277-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1025-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02277-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Muitinės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žemės tinklas“ skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei, trečiasis suinteresuotas asmuo – Muitinės departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Žemės tinklas“ pateikė skundą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento 2018 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1A-236 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 18KP-16-234, jų pagrindu paliktą įregistruotą mokestinę prievolę muitinei ir išspręsti ginčą iš esmės.

2. Paaiškino, kad Muitinės departamento sprendimu patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) sprendimas Nr. 18KP-16-234 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, kuriuo nustatyta mokestinė prievolė už prekių trūkumą paskirties muitinės įstaigoje Estijoje pagal tranzito procedūrą T1 MR Nr. 17LTVR50001597E237, kurios dydis: 3 279 Eur muito, 26 496 Eur PVM, 53 Eur muito delspinigių, 2 978 Eur bauda. Skolininku pripažintas pareiškėjas. Į pareiškėjo muitinės sandėlį 2017 m. birželio 8 d., prižiūrimą Vilniaus teritorinės muitinės krovinių posto „Paneriai“, atvyko krovinys konteineryje su Latvijos tranzito deklaracija ir su nepažeista muitinės plomba. Krovinyje iš viso buvo 53 prekių paletės. Neatitikimų ar pažeidimų iškraunant prekes į sandėlį nenustatyta, t. y. perskaičiavus prekes jų skaičius atitiko, procedūra užbaigta, įforminta laikino saugojimo deklaracija. Vilniaus TM krovinių poste „Paneriai“, užbaigiant prekių laikinąjį saugojimą pagal laikinojo saugojimo deklaraciją, prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, prekės pakrautos į transporto priemonę ir išleistos į krovinių postą „Paneriai” atlikti tranzito procedūros formalumus (įforminimui, muitiniam tikrinimui, plombai uždėti). Laikino saugojimo sandėlis ir krovinių postas „Paneriai“ yra ne vienoje teritorijoje, nutolę vienas nuo kito 4 km atstumu. Pareiga muitinės procedūros vykdytojui ir muitinės sandėliui lydėti krovinį nuo sandėlio ar kokiais kitais būdais užtikrinti saugumą iki posto teisės aktuose nėra nustatyta. Už krovinį atsako vežėjas nuo to momento, kai krovinys pereina jo dispozicijon, o CMR važtaraštis yra prima facie įrodymas (įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią), patvirtinantis, kad yra sudaryta tarptautinio krovinių vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Krovinys į paskirties vietą Estijoje išleistas su muitinės pareigūno uždėta plomba. Atkreipė dėmesį, kad muitinės pareigūnas uždeda muitinės plombą įsitikinęs, kad pateiktas krovinys atitinka deklaruotąjį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas priėjo išvadą, kad muitinės pareigūnas, plombuodamas krovinį, įsitikino, kad prekės pakrautos, trūkumų ir pakuočių pažeidimų nenustatė. Muitinės užkabinta plomba yra teisiškai reikšmingas konkliudentinis veiksmas, įrodantis, kad prekės pagal deklaraciją pateiktos.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2017 m. birželio 13 d. krovinys atvyko į paskirties įstaigą Estijoje, paskirties muitinės įstaiga tranzito procedūrą užbaigė ir nurodė prekių trūkumą – vietoje deklaruoto bendro bruto svorio 12 976 kg nurodė, kad atgabenta 9 383 kg (trūkumas – 3 593 kg). Vilniaus TM nurodė, kad paskirties įstaigos tikrinimo rezultatai užfiksuoti 2017 m. birželio 14 d. tikrinimo akte, tačiau jo neprideda, todėl nėra aišku, ar tikrinimą atliko muitinė, ar sandėlis. Nežinoma kokie veiksmai atlikti, kaip užfiksuoti defektai, kas ir kada faktiškai nuėmė muitinės plombą, kada užregistruotas atvykimas muitinės sistemoje, kada automobilis atvyko į muitinės teritoriją pagal faktą, kada pradėtas iškrovimas, ar iškrovimas buvo muitinės prižiūrimas, kada po atvykimo įregistravimo nustatytas trūkumas. Šios aplinkybės yra esminės prekių dingimo faktui, aplinkybėms ir momentui nustatyti, tačiau atsakovas jų netyrė, todėl, kaip nurodė pareiškėjas, tyrimas atliktas paviršutiniškai, šališkai, neobjektyviai. Muitinė visiškai netyrė galimos vežėjo atsakomybės, nors ypatingai svarbu ištirti ar vežėjo automobilis turėjo išduotą ir galiojantį Tinkamumo plombuoti liudijimą, t. y. ar transporto priemonė atitiko plombavimui keliamus reikalavimus. Muitinė tyrimo metu buvo šališka ir palanki vežėjui, vadovavosi išankstine nuomone kad vežėjo kaltės nėra ir vežėjo veiksmų ir galimos atsakomybės netyrė, kuo pažeidė teisingumo ir teisėtumo principą, o tyrimas tapo paviršutiniškas ir neobjektyviai. Tyrimo metu muitinė laikėsi nuomonės, kad prekių trūkumas atsirado sandėlyje, o ne po pakrovimo į transporto priemonę ar gabenant prekes į paskirties įstaigą Estijoje. Tyrimo metu muitinė nepateikė Estijos muitinės patikrinimo akto, todėl nėra aišku, kas nustatė neatitikimą, kokiu būdu, kaip užfiksuoti rezultatai, kada faktiškai transporto priemonė įvažiavo į paskirties muitinės sandėlio ir muitinės teritoriją, kada pradėtas iškrovimas, kada nustatytas neatitikimas.

4. Vairuotojas, priėmęs prekes gabenimui, pasirašė CMR, pastabų nenurodė, nors jei pakuotės buvo suplėšytos, tą turėjo užfiksuoti CMR važtaraštyje. Faktą, kad krovinys priimtas atitinkamai su deklaruotu tranzito deklaracijoje kiekiu, nepažeistose pakuotėse patvirtina ir „4Wheels“ OU paaiškinimas, kuris dalyvavo iškrovime į sandėlį (Lietuvoje) ir pakrovime tranzitui. Dokumentai dėl UAB „Žemės tinklas“ ir „4Wheels“ OU sutartinių santykių pateikti. Pareiškėjas vertino, kad „4Wheels“ OU parodymai nepagrįstai laikyti nepriimtinais, nors įrodo, jog krovinys buvo pakrautas iš sandėlio pilna apimtimi. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimas saugoti prekes, kai jomis pagal CMR konvencijos nuostatas disponuoja vežėjas yra neteisėtas ir negalimas. Pareiškėjui teisės aktai nenumato pareigos užtikrinti apsaugą perdavus prekes į vežėjo dispoziciją. Nurodė, kad pareiškėjas yra tik procedūros vykdytojas, o ne prekių gavėjas ar savininkas, todėl teisės ar pareigos kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl prekių trūkumo paskirties įstaigoje neturi. Papildomai nurodė, kad Vilniaus teritorinės muitinės sprendime pradelstų dienų skaičius nurodomas 295, taip yra pažeidžiamos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos dėl delspinigių skaičiavimo.

5. Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Paaiškino, kad nagrinėjamo mokestinio ginčo esmė tai, ar pareiškėjui, kaip prekių laikinojo saugojimo procedūros vykdytojui, pagrįstai apskaičiuota importo mokestinė prievolė muitinei, nustačius, jog jis neįvykdė visų jai tenkančių pareigų. Vilniaus TM išnagrinėjo tyrimo metu dėl nustatyto tranzito procedūros pažeidimo surinktą informaciją ir padarė išvadą, kad prekės jų gabenimo metu iki Estijos muitinės paskirties įstaigos buvo muitinės prižiūrimos ir muitinė taikė tinkamas muitinės priežiūros priemones (prekės atvyko į paskirties muitinės įstaigą plombuotoje transporto priemonėje, plomba nepažeista), prekių trūkumas atsirado ne tranzito procedūros vykdymo metu, o trūkstamas prekių kiekis buvo paimtas iš muitinės priežiūros pareiškėjo sandėlyje laikinojo saugojimo metu. Vilniaus TM konstatavo, kad už trūkstamų prekių, kurioms buvo įforminta laikinojo saugojimo deklaracija, paėmimą iš muitinės priežiūros, atsirado importo skola muitinei. Patikrinimo metu nustatytas asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas, susijusias su prekių saugojimu, t. y. muitinės sandėlio leidimo turėtojas – pareiškėjas. Nuo trūkstamo prekių kiekio muitinė pareiškėjui, kaip asmeniui, kuris vykdo pareigas, susijusias su prekių laikinuoju saugojimu, ir buvo apskaičiuota importo skola muitinei. Trūkstamas prekių kiekis pareiškėjo nebuvo niekur deklaruotas ar muitinės užfiksuotas, trūkumui pagrįsti nei patikrinimo metu, nei nagrinėjant skundą, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų. Nustatydamas trūkstamų prekių muitinę vertę, muitinė rėmėsi Muitinės duomenų bazėje (PREMI) sukauptais duomenimis apie importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorio vertes, minėtoms prekėms taikytina 1,7 proc. trečiųjų šalių muito norma, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, taip pat skolininkas privalo sumokėti 21 proc. importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už prekes, kurios laikomos importuotomis. Pareiškėjui už laiku nesumokėtą PVM buvo apskaičiuoti delspinigiai, ir skirta minimalia 10 proc. bauda nuo papildomai apskaičiuotų muito ir PVM sumų.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas yra atsakingas už muitinės priežiūroje esančias prekes ne tik kaip muitinio tranzito procedūros vykdytojas, bet ir per visą laikinojo saugojimo procedūros vykdymą. Perduodant vežėjui muitinės priežiūroje esančias prekes, pareiškėjas turėjo elgtis rūpestingai ir privalėjo imtis reikiamų priemonių dėl tokių prekių apsaugos. Pareiškėjo argumentas, jog perduodant prekes vežėjas nepareiškė jokių pastabų dėl galimo prekių trūkumo, nėra reikšmingas nagrinėjamam ginčui, nes nepaneigia nustatyto prekių trūkumo paskirties muitinės įstaigoje. Ginčo atveju prekės buvo gabenamos muitinės plomba užplombuotoje transporto priemonėje, apie tai yra padarytos atžymos tranzito deklaracijoje. Estijos muitinė patvirtino, kad krovinys į paskirties muitinės įstaigą atvyko ir jokių muitinės plombos nuplėšimo ar kitų pažeidimų nenustatyta, o tai reiškia, kad nėra duomenų apie galimą neteisėtą priėjimą prie krovinio tranzito procedūros vykdymo metu. Estijos muitinės pareigūnai užfiksavo atgabentų prekių trūkumą, surašant 2017 m. birželio 14 d. tikrinimo aktą. Atsakovas priėjo išvadą, kad prekių trūkumas atsirado iki muitinės pareigūnams užplombavus transporto priemonę su kroviniu. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad prekių trūkumas nebuvo užfiksuotas ir prieš pareiškėjui priimant prekes laikinajam saugojimui. Ginčo atveju, prekių trūkumas atsirado ne tranzito procedūros vykdymo metu, o trūkstamas prekių kiekis buvo paimtas iš muitinės priežiūros pareiškėjo sandėlyje laikinojo saugojimo metu. Ginčo atveju pareiškėjo atsakomybė už prekes apėmė ne tik muitinės procedūros vykdymą, bet ir laikinojo saugojimo laikotarpį, todėl skolos atsiradimo faktui nėra svarbus prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentas bei vieta.

8. Pasisakydamas dėl delspinigių skaičiavimo trukmės atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisė priverstinai išieškoti mokestinę prievolę neatsiranda, kadangi pareiškėjas apskundė Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą dėl mokestinės prievolės įregistravimo, o tai, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalies nuostata, stabdo ginčijamų mokesčių, delspinigių ir baudų išieškojimą. Vilniaus TM, apskaičiuodama mokestines prievoles ir skirdama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų, kuriuos detaliai išdėstė ginčo sprendime. Kadangi apskaičiuotą importo mokesčių mokestinę prievolę laiko pagrįsta, už šią nepriemoką apskaičiuoti delspinigiai bei skirta bauda taip pat laikytini atitinkančiais teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad mokesčių administratorius turėjo teisę skaičiuoti delspinigius už laikotarpį nuo prekių neteisėto pateikimo į Sąjungos muitų teritoriją iki skundžiamo sprendimo surašymo dienos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Muitinės departamento 2018 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1A-236 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 18KP-16-234 ir įpareigojo Vilniaus teritorinę muitinę iš naujo įvertinti mokestinės prievolės muitinei atsiradimo aplinkybes ir išsamiai motyvuoti mokestinės prievolės pareiškėjui UAB „Žemės tinklas“ atsiradimo pagrindus.

10. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Muitinės departamento įsakymo ir Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo, kuriuo pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė muitinei dėl prekių trūkumo, nustatyto paskirties muitinės įstaigoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

11. Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 2 d. pasirašė prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartį Nr. 2017ZT0102-1 su „4Wheels“ OU, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo saugoti jam perduotas prekes muitinės sandėlyje, kurio kodas VA 0490, esančiame Sandėlių g. 38, Vilnius, veikiančiame pagal Vilniaus TM viršininko išduotą 2014 m. kovo 13 d. leidimą Nr. 14MS-17. Vegatek Trade Kft 2017 m. birželio 1 d. raštu pateikė paraišką „4Wheels“ OU, prašydama iškrauti krovinį į UAB „Žemės tinklas“ sandėlį, pakrauti krovinį, du nurodytus krovinius laikinai saugoti UAB „Žemės tinklas“, atstovauti Vegatek Trade Kft interesams, disponuoti kroviniu pagal užsakymą.

12. Pagal deklaraciją LSD Nr. 17LTVR5000LS030CD2 laikinajam saugojimui nustatyta, kad į pareiškėjo laikinojo saugojimo sandėlį, esantį adresu Sandėlio g. 38, iš transporto priemonės 2017 m. birželio 7 d. buvo iškrautas pilnas krovinys, t. y. 33 prekės, 169 pakuotės, 12 976 kg (bruto masė). Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtino, kad ginčo prekėms įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal tranzito dokumentą Nr. 17LTVR5000159847E237, ši procedūra įforminta užbaigus laikinąjį prekių saugojimą pagal deklaraciją laikinajam saugojimui Nr. 17LTVR5000LS030CD2, pagal kurią užfiksuotos iš laikino saugojimo vietos pakrautos prekės į transporto priemonę. Tranzito deklaracijoje užfiksuota, kad prekės pakrautos į transporto priemonę, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), prekių kiekis – 33 prekės, 169 pakuotės, bendras bruto svoris 12 986 kg, uždėta plomba Nr. J850101. Taigi, teismas nurodė, kad krovinys buvo vežamas į iškrovimo vietą Estijoje buvo užplombuotas, užfiksuotas prekių kiekis išvežimo metu atitiko deklaruotus duomenis. Vilniaus teritorinė muitinė, priėmusi muitinės deklaraciją, užplombavo krovinį, prieš išleisdama prekes, kad būtų užtikrinta, jog tolimesnis tranzitas bus vykdomas tinkamai. Estijos muitinės Mokesčių ir muitinės departamento 2017 m. birželio 14 d. skirtumų aktas patvirtina, kad deklaracijoje Nr. 17LTVR5000159847E237 buvo deklaruotos 169 vnt. pakuočių, bendras bruto svoris 12 976 kg, tuo tarpu po prekių iškrovimo, perskaičiavimo ir svėrimo paaiškėjo, kad prekių buvo 38 vnt. pakuočių, o bendras bruto svoris 9 383 kg.

13. Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas nurodė, jog rašytiniai dokumentai bei paaiškinimai patvirtina, kad: 1) pareiškėjas į laikinojo saugojimo sandėlį priėmė saugoti krovinį, kurį sudarė 33 prekės, 169 pakuotės, 12 976 kg (bruto masė); 2) nurodytų prekių kiekis ir svoris buvo pakrautas į transporto priemones, uždėta plomba; 3) atvykus į paskirties vietą nustatytas prekių trūkumas, nors plomba nepažeista. Kadangi transportavimo į muitinės paskirties vietą metu krovinio plomba nebuvo pažeista, teismas priėjo išvadą, kad prekių trūkumas atsirado dar iki prekių užplombavimo, tačiau teismas, be kita ko, pastebėjo, kad atsakovas visiškai netyrė aplinkybių, susijusių su galima prekių vežėjo atsakomybe nagrinėjamu atveju. Pažymėjo, kad prekių vežėjas buvo ne pareiškėjas.

14. Teismas pastebėjo, kad prekės iš laikinojo sandėlio jas pakrovus nėra tiesiogiai išleidžiamos tolimesniam tranzitui, o prieš tai dar turi būti pateiktos paskirties muitinės įstaigai. Šiuo atveju teismas sutiko su pareiškėjo nurodoma aplinkybe, kad pakrovus prekes iš laikinojo sandėlio į vežėjo transporto priemonę, pareiškėjas prekių kontrolę praranda. Vadovaujantis Komisijos 2015 m. lapkričio 24 d. įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447 298 straipsnio 1 dalimi, prekės, kurioms įforminta Sąjungos tranzito procedūra, į paskirties muitinės įstaigą gabenamos ekonomiškai pagrįstu maršrutu. Taigi, teismas nurodė, kad prekės, pakrautos iš laikinojo sandėlio gabenamos iki muitinės įstaigos, kurioje jos yra užplombuojamos. Pagal byloje esančią medžiagą teismas nustatė, kad pareiškėjo laikinojo laikymo sandėlis yra adresu Sandėlių g. 38, Vilnius, tuo tarpu pagal viešai pateikiamus duomenis, Vilniaus TM krovinių postas „Paneriai“ yra adresu Kirtimų g. 47B, Vilnius (atstumas 5,5 km). Taigi, teismas nurodė, kad prekės šiuo atstumu nuo laikinojo laikymo sandėlio iki muitinės įstaigos vežamos dar neužplombuotos, tokiame maršrute jos nėra papildomai prižiūrimos.

15. Pagal Kelių transporto kodekso 31 straipsnio 4 dalį, krovinio priėmimo vežti momentas, nuo kurio vežėjas laikomas atsakingu už krovinį, yra siejamas su krovinio priėmimu vežti pagal važtaraštį. Tuo tarpu CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta taisyklė, jog važtaraštis yra prima facie (įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nurodė, kad pagal CM važtaraštį 2017 m. birželio 12 d. pilnas krovinys, kurį sudarė 12 976 kg bendras bruto svoris perėjo į vežėjo dispoziciją. Pažymėjo, kad nei Vilniaus TM, nei Muitinės departamentas netyrė aplinkybių ar dalis prekių galėjo būti prarasta vežimo iki muitinės įstaigos metu.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju preziumuoti muitinės operacijų vykdytojo – pareiškėjo, atsakomybės nėra pagrindo tol, kol nebus ištirtos aplinkybės susijusios su prekių vežimu. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas buvo muitinės operacijų vykdytojas, kuris priėmė krovinį laikinajame sandėlyje. Tačiau, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 3 dalimi, atsakomybė dėl netinkamai vykdytos muitinės operacijos gali tekti ir vežėjui, tačiau atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo šių aplinkybių nesiaiškino. Be to, muitinė išleido prekes iš krovinių posto, tai reiškia, kad ji buvo patikrinusi deklaracijoje pateiktus duomenis. Teismas sutiko su pareiškėjo išdėstyta pozicija, kad muitinė taip pat netyrė to, kokiomis aplinkybėmis krovinys buvo iškrautas, kas ir kur nuėmė plombą Estijos muitinės įstaigoje.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas Muitinės departamento 2018 m. birželio 13 d. įsakymas Nr. 1A-236 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 18KP-16-234 priimti nevisapusiškai ištyrus faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo muitinės operacijos vykdymu, todėl pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, Muitinės departamento 2018 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1A-236 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 18KP-16-234 panaikino, o atsakovą įpareigojo iš naujo įvertinti mokestinės prievolės muitinei atsiradimo aplinkybes ir išsamiai motyvuoti mokestinės prievolės pareiškėjai UAB „Žemės tinklas“ atsiradimo pagrindus

III. 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės departamento 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 1A-236 bei Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 18KP-16-234.

19. Muitinės departamentas sutinka su skundžiame sprendime išdėstyta išvada, kad, atsižvelgus į tai, jog krovinio transportavimo metu į paskirties muitinės įstaigą (t. y. tranzito procedūros vykdymo metu) plomba pažeista nebuvo, krovinio trūkumas atsirado dar iki prekių užplombavimo. Apelianto vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui, kaip asmeniui, pateikusiam laikinojo saugojimo deklaraciją, teko visa atsakomybė už ginčo prekių priežiūrą. Atsižvelgiant į tai, teismo padaryta išvada, kad pakrovus prekes iš laikinojo sandėlio į vežėjo transporto priemonę pareiškėjas prekių kontrolę prarado, yra neteisinga ir prieštaraujanti Sąjungos muitinės kodekso normoms. Sąjungos teisės aktai jokių išlygų dėl laikinojo saugojimo deklaraciją pateikusio asmens atsakomybės nenumato, ir nepaisant to, kad ginčo prekės buvo perduotos tretiesiems asmenims (nagrinėjamu atveju – vežėjui), pareiškėjo atsakomybės nepakeičia ir nepanaikina. Apelianto vertinimu, už ginčo prekes, kiek tai susiję su muitų teisės aktų reikalavimais, buvo išimtinai atsakingas pareiškėjas, todėl teismo įpareigojimas muitinei pareiškėjo žinioje buvusių prekių praradimo aplinkybes yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas.

20. Dėl prekių vežėjo atsakomybės Muitinės departamentas nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog, atsižvelgus į tai, kad krovinio transportavimo metu į paskirties muitinės įstaigą (t. y. į Estijos Respublikos muitinės postą) plomba pažeista nebuvo, krovinio trūkumas atsirado iki prekių užplombavimo. Tačiau, kaip teigia apeliantas, teismas taip pat patvirtinta, kad dalis krovinio dingo dar iki ginčo prekių deklaravimo muitinio tranzito procedūrai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Muitinės departamentas prieina išvadą, kad teismas neteisingai preziumavo galimą prekių vežėjo atsakomybę vykdant būtent tranzito procedūrą. Teismas, konstatavęs prekių praradimą iki transporto priemonės užplombavimo ir, tuo pačiu, iki tranzito procedūros įforminimo, neteisingai pasisakė dėl galimos prekių vežėjo atsakomybės vykdant tranzito procedūrą.

21. Muitinės departamentas teigia, kad abejoti Estijos Respublikos muitinės pareigūnų atliktu prekių patikrinimu pagrindo nėra. Pareiškėjo skunde išdėstomi argumentai, kad prekių gavėjui atstovaujančios įmonės „4Wheels OU“ nepareiškė jokių pretenzijų dėl prekių trūkumo, o šios įmonės darbuotojas dalyvavo iškraunant prekes sandėlyje Lietuvoje bei pakraunant prekes gabenimui į Estijos Respubliką, vertintini kaip gynybinė pozicija. Be to, Estijos Respublikos muitinės pareigūnų surašytas Aktas Nr. 005 (2017 m. birželio 14 d.) nėra nuginčytas ar pripažintas neteisėtu.

22. Dėl Lietuvos Respublikos muitinėje įformintos tranzito procedūros apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad iš skundžiamo sprendimo matyti, jog teismas padarė teisės aktams prieštaraujančią išvadą, jog muitinės deklaracijos priėmimas bei įforminimas muitinėje prilygsta deklaranto nurodytų duomenų teisingumo patvirtinimui. Muitinės departamentas, be kita ko, pažymi ir tai, kad vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 188 straipsniu, muitinė turi teisę, tačiau neprivalo tikrinti muitinės procedūrai pateikiamų prekių. Tuo atveju, jei toks tikrinimas neatliekamas, muitinė, kaip tai numato Sąjungos muitinės kodekso 191 straipsnio 2 dalis, remiasi deklaracijoje pateiktais duomenimis.

23. Atsakovas Vilniaus TM pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės departamento 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 1A-236 ir Vilniaus TM 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 18KP-16-234.

24. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu ir palaiko Migracijos departamento nuomonę, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Sąjungos muitų teisės aktus, susijusius su muitinės procedūros įforminimu, atlikimu ir procedūros vykdytojo atsakomybe bei prekių vežėjo galima atsakomybe už netinkamai vykdytą tranzito procedūrą.

25. Vilniaus teritorinė muitinė nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju muitinės institucijų ginčijami sprendimai priimti nevisapusiškai ištyrus faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo muitinės operacijos vykdymu. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai taikė Sąjungos muitinės kodekso teisės normas, reglamentuojančias muitinės procedūrų atlikimo nuostatas. Atsakovas, vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 17 punktu, 15 straipsnio 2 dalimi, 79 straipsniu ir 147 straipsnio 3 dalimi, prieina prie išvados, kad asmuo, pateikęs prekių laikinojo saugojimo deklaraciją, tampa atsakingas už šių prekių priežiūrą ir privalo nurodyti teisingus ir tikslius duomenis apie deklaruojamų prekių kiekį, skaičių ir svorį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui, kaip asmeniui pateikusiam laikinojo saugojimo deklaraciją, tenka atsakomybė už prekių praradimą, nes jis neįvykdė pareigos, susijusios su prekių saugojimu. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad pakrovus prekes iš laikinojo sandėlio į vežėjo transporto priemonę, pareiškėjas prekių kontrolę praranda. Pagal galiojančias Sąjungos muitinės kodekso normas, laikinojo saugojimo deklaraciją pateikusio asmens (pareiškėjo) atsakomybė pasibaigia, prekėms turinčioms laikinai saugomų prekių statusą įforminus muitinės procedūrą arba muitinės sankcionuotus veiksmus, nagrinėjamu atveju prekių laikinasis saugojimas pagal LSD Nr. 17LTVR5000LS030CD2 (2017 m. birželio 8 d.) buvo užbaigtas, įforminus tranzito deklaraciją T1 Nr. 17LTVR50001597E237 (2017 m. birželio 12 d.) išvykimo muitinės įstaigoje – Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Paneriai“.

26. Atsakovas nesutinka su teismo išvada dėl įpareigojimo muitinę ištirti pareiškėjo žinioje buvusių prekių praradimo aplinkybes, nes už jų saugumą laikinojo saugojimo metu atsakomybė tenka laikinojo saugojimo deklaraciją pateikusiam asmeniui.

27. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

28. Pareiškėjas sutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis ir atkreipia dėmesį, kad prekių trūkumas galėjo atsirasti ir gabenant prekes išvykus iš krovinių posto „Paneriai“ su plomba iki Paskirties įstaigos Estijos Respublikoje. Pabrėžia, kad muitinė atlikdama tyrimą transporto priemonės tinkamumo plombavimui sertifikato netikrino, todėl nėra aišku, ar transporto priemonė minėto gabenimo metu turėjo galiojantį Tinkamumo plombavimui liudijimą. Ši aplinkybė, kaip teigia pareiškėjas, yra ypatingai svarbi, nes liko neišaiškinta, ar priekabos konstrukcija užtikrino, kad krovinio negalima pasiekti nepažeidžiant plombos, ar tentinė užuolaida buvo vientisa ir nepažeista, ar plombavimo trosai reikalaujamo ilgio, ar tinkami žiedai, ar galima prieiti prie krovinio atlaisvinus trosą (Muitinės departamento direktoriaus 2003 m. gegužės 19 d. įsakymas 1B-459 „Dėl kelių transporto priemonių skirtų kroviniams gabenti su muitinės plombomis, Tinkamumo liudijimo pildymo ir įregistravimo taisyklių patvirtinimo). 1987 m. gegužės 20 d. Konvencijos dėl bendrosios tranzito procedūros 31 straipsnio 1 dalis numato, kad kai plombuojama prekių sukrovimo vieta, kompetentinga institucija turi patikrinti, ar transporto priemonė pripažinta tinkama plombuoti, o jeigu ne, – ar ji tam tinkama.

29. Dėl CMR konvencijos nuostatų pareiškėjas pažymi, kad pakrovimo metu vairuotojas CMR važtaraščiuose pastabų nenurodė, ką patvirtina pirmasis CMR egzempliorius. Iškrovime Estijoje vairuotojas vienašališkai papildė CMR važtaraščio trečią egzempliorių pastaba, kad nedalyvavo pakrovime. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vežėjas pažeidė CMR konvencijos nuostatas, nes CMR taisymas vienašališkai negalimas, nes tai vežimo sutartis ir privalo būti tvirtinamas abiejų šalių parašais/spaudais. CMR važtaraščio taisymas paskirties įstaigoje turėtų būti vertinamas kaip esminis CMR konvencijos pažeidimas, nes trys CMR važtaraščiai tapo skirtingi, dėl to neteisėti. Faktas, kad tyrimo metu muitinė vadovaujasi neteisėtai taisytu dokumentu laikytina grubiu procesiniu pažeidimu ir patvirtina, kad tyrimas atliktas paviršutiniškai. Sąjungos muitinės kodeksas taip pat įtvirtina vežėjo pareigas gabenant prekes, kai įforminama Sąjungos tranzito procedūra, t. y. 233 straipsnio 3 dalis nustato, kad „prekių vežėjas arba gavėjas, kuris priima prekes žinodamas, kad jos gabenamos taikant Sąjungos tranzito procedūrą, taip pat atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių“. Tačiau tyrimo metu prekių trūkumo atsiradimas po pakrovimo, kai disponavimas kroviniu perėjo vežėjui, netyrė, dėl to tyrimas šališkas ir neobjektyvus.

30. Pareiškėjas teigia, kad, Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 13 d. Sprendime dėl UAB „Žemės tinklas“ A tipo muitinės sandėlio steigimo leidimo išdavimo Nr. 14MS-17 ir 2014 m. kovo 12 d. Išvadoje Komisija patvirtino, kad UAB „Žemės tinklas“ A tipo muitinės sandėlio atitinka keliamus reikalavimus. Pareiškėjas prieina prie išvados, kad prekių saugojimo vieta atitinka Muitinės departamento keliamus reikalavimus dėl saugos ir saugumo, todėl prekės iš sandėlio dingti apskritai negalėjo. Taip pat, pareiškėjo vertinimu, trečiasis suinteresuotas asmuo, padavęs apeliacinį skundą, nepagrįstai sutapatina dvi skirtingas muitinės procedūras – 1) prekių laikinąjį saugojimą su laikinojo saugojimo deklaracija ir 2) muitinės priežiūroje esančių prekių pateikimą bendrijos tranzito procedūrai (Tl). Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju būtina vadovautis CMR konvencijos nuostatomis ir apibrėžti prekių perdavimo vežėjui disponuoti momentą, nes muitinės sandėliavimo ir pakrovimo vieta nutolusi nuo krovinių posto „Paneriai“ tikrinimo ir įforminimo vietos apie 5 km. Atkreipia dėmesį, kad UAB „Žemės tinklas“ nėra nustatyta pareiga saugoti krovinio po perdavimo vežėjo dispozicijos iki muitinės plombavimo. Pakrovus prekes jos nėra sandėliuojamos muitinės sandėlyje. Teisė plombuoti krovinį UAB „Žemės tinklas“ suteikta tik sudarius 2017 m. rugsėjo 18 d. Supaprastinimų taikymo, naudojantis įgalioto siuntėjo statusu, kontrolės tvarkos sutartį Nr. 17VM(08)-52 (t. y. po kelių mėnesių nuo nagrinėjamo atvejo), todėl nagrinėjamo atvejo metu, UAB „Žemės tinklas“ pakrovus krovinį į transporto priemonę neturėjo pareigos jo plombuoti ar saugoti kitais būdais.

31. Pareiškėjo nuomone, teismas teisingai konstatavo faktą, kad prekės dingo ne sandėlyje. Tuo įrodoma, kad priešingai nei preziumuoja muitinė ir apeliantas, prekės iš sandėlio tranzito procedūras į Estijos Respubliką išgabentos be svorio trūkumų, visa apimtimi, nepažeistose, nesuplėšytose pakuotėse. Iš to seka, kad muitinės priimti sprendimai dėl mokestinės prievolės įregistravimo nepagrįsti, neteisėti ir neteisingi. Muitinė prekių dingimo aplinkybių po pakrovimo į transporto priemonę, gabenimo metu į muitinės postą ar paskirties muitinės įstaigą Estijoje, ar iškraunant prekes sandėlyje Estijoje nesiaiškino, todėl užkirto kelią teisingam, teisėtam ir objektyviam procesui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Ginčas šioje byloje kilo dėl Muitinės departamento įsakymo ir Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo, kuriuo pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė muitinei dėl prekių trūkumo, nustatyto paskirties muitinės įstaigoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas panaikino Muitinės departamento 2018 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1A-236 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 18KP-16-234. Teismas taip pat įpareigojo Vilniaus teritorinę muitinę iš naujo įvertinti mokestinės prievolės muitinei atsiradimo aplinkybes ir išsamiai motyvuoti mokestinės prievolės pareiškėjui UAB „Žemės tinklas“ atsiradimo pagrindus.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo šiuos argumentus: 1) už ginčo prekes, kiek tai susiję su muitų teisės aktų reikalavimais, išimtinai buvo atsakingas pareiškėjas, todėl teismo įpareigojimas muitinei ištirti pareiškėjo žinioje buvusių prekių praradimo aplinkybes yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas; 2) prekių vežėjas, jei būtų nustatyti atitinkami faktai, galėtų būti pripažintas skolininku muitinei, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalimi; 3) vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 191 straipsnio 3 dalimi, abejoti Estijos Respublikos muitinės pareigūnų atliktu prekių patikrinimu nėra pagrindo. Be to, Estijos Respublikos muitinės pareigūnų surašytas Aktas Nr. 005 (2017 m. birželio 14 d.) nėra nuginčytas ar pripažintas neteisėtu; 4) teismas padarė teisės aktams prieštaraujančią išvadą, jog muitinės deklaracijos priėmimas bei įforminimas muitinėje prilygsta deklaranto nurodytų duomenų teisingumui. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 188 straipsniu, muitinė turi teisę, tačiau neprivalo tikrinti muitinės procedūrai pateikiamų prekių.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalis nustato, jog Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako: a) už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių; b) už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi; c) jeigu muitų teisės aktuose nenumatyta kitaip, už tai, kad būtų pateikta garantija, užtikrinanti galinčios atsirasti pareigos sumokėti importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią skolą muitinei, arba kitus privalomuosius mokėjimus, numatytus kitose atitinkamose galiojančių teisės aktų nuostatose, įvykdymą. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prekių vežėjas arba gavėjas, kuris priima prekes žinodamas, kad jos gabenamos taikant Sąjungos tranzito procedūrą, taip pat atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Sąjungos muitinės kodekso 3 dalis numato atvejus, kai prekių vežėjas arba gavėjas atsako už procedūros vykdymą, tačiau procedūros vykdytojas vis tiek nėra atleidžiamas nuo atsakomybės.

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06, p. 44, 48-51; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-521/2009, 2013 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-453/2013 ir kt.). Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini ir netrukdo spręsti mokestinius klausimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės dėl galimų neteisėtų vežėjo veiksmų vertinamos kaip pareiškėjo gynybinė pozicija.

38. Sąjungos muitinės kodekso 188 straipsnyje įtvirtinta, kad tikrindama priimtoje muitinės deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą, muitinė gali: a) patikrinti deklaraciją ir papildančius duomenis; b) reikalauti, kad deklarantas pateiktų kitus dokumentus; c) tikrinti prekes; d) imti prekių pavyzdžius analizei arba detaliam patikrinimui. Tuo atveju, jeigu muitinės deklaracija nebuvo patikrinta, remiamasi deklaracijoje pateiktais duomenimis (Sąjungos muitinės kodekso 191 str. 1 ir 2 d.). Taigi, muitinė turi teisę, bet ne pareigą tikrinti muitinės procedūrai pateikiamas prekes.

39. Sąjungos muitinės kodekso 191 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad muitinės atlikto tikrinimo rezultatai visoje Sąjungos muitų teritorijoje turi tokią pačią įrodomąją galią. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktas Aktas Nr. 005, kuriame nurodoma, jog deklaruotos prekės sudarė 169 pakuotes, bruto svoris – 12 976 kg., tačiau įvykus prekių iškrovimui, perskaičiavimui ir svėrimui paaiškėjo, kad prekių pakuočių buvo 38, o bruto svoris – 9 383 kg. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo abejoti Estijos Respublikos muitinės atliktu tyrimu, kurio metu nustatytas prekių trūkumas.

40. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalies ir 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjui delspinigiai galėjo būti apskaičiuoti neilgiau kaip už 180 dienų, kai tuo tarpu pareiškėjui delspinigiai apskaičiuoti už 295 dienas.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ pareiškėjui buvo apskaičiuoti delspinigiai, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Tuo tarpu Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis reglamentuoja delspinigių skaičiavimą už mokestinio ginčo laikotarpį (sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (kilus mokestiniam ginčui), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas) ir už laikotarpį po vietos mokesčių administratoriaus sprendimo įsiteisėjimo arba po mokestinio ginčo (delspinigiai skaičiuojami neilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstiniai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos (įsigalioja vietinio mokesčio administratoriaus sprendimas, nekilus mokestiniam ginčui, arba įsigalioja galutinis sprendimas mokestiniame ginče)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-442-754/2009 pažymėjo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalį, delspinigiai pareiškėjui šiuo atveju gali būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Pareiškėjo ginčijami delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį iki Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo surašymo, kai teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką dar net nebuvo atsiradusi. Todėl ginčijamų delspinigių skaičiavimo laikotarpiu minėtas 180 dienų terminas dar net nebuvo prasidėjęs ir negalėjo būti pažeistas.

42. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų sprendimų atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, pažymi, kad juose nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jų priėmimo pagrindas, todėl nekyla abejonių dėl jų atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

43. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir nepagrįstai panaikino ginčijamus administracinius aktus, dėl to, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo skundo dalis dėl Muitinės departamento 2018 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1A-236 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 18KP-16-234 panaikinimo atmetama kaip nepagrįsta.

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Muitinės departamento apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žemės tinklas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys